43 metai – kaip viena diena: Semeliškių bibliotekininkės I. Venskutonienės istorija

43 metai – kaip viena diena:  Semeliškių bibliotekininkės I. Venskutonienės istorija

Silvija Bielskienė

Prieš keturiasdešimt trejus metus į Semeliškes atvyko jaunutė – dvidešimties metų – tuomet dar mergautine Jurkovlianec pavarde, buvusi Semeliškių bibliotekos vedėja Irena Venskutonienė. Ir pasiliko čia. Dabar jau neįsivaizduoja kito krašto, kito miestelio, kurį su tokia didžiule meile galėtų savuoju pavadinti. Apie vaikystę, jaunystę, knygas, kūrybą ir dar daug ką pasakoja Irena.

Vaikystė

Gimiau Švenčionių rajone Karklinės kaime. Tėvai – eiliniai kolūkiečiai. Nuo ryto iki vakaro dirbo kolūkio laukuose, fermose visus pripuolamus darbus. Aš likdavau su Baba. Nuostabi moteris, kuri padėjo man pažinti pasaulį. Mažamokslė, bet žinojo ir mokėjo labai daug. Per laidotuves eidavo šeimininkauti. Kepė skanius pyragus, jai laidotuvių metu visiems reikėdavo prikepti. Atsimenu, kaip kartais vesdavosi mane ir tai man būdavo šventė. Baba buvo užkalbėtoja. Pas ją ateidavo iš aplinkinių kaimų užkalbėti nuo gyvatės įkandimo, nuo vėjo, nuo nikstelėjimo, nuo pasiutligės ir t.t. Žinoma, aš netikėjau tuo ir visada sakydavau, kad čia grynas išmislas. Kada Baba jau paaugusiai man norėjo palikti savo užkalbėjimus, aš kategoriškai atsisakiau, o dabar gailiuosi. Su Baba pažinau ir darbo skonį. Mano tėviškėje miškai buvo ne vien grožis, bet ir pajamų šaltinis. Visas vasaras Baba vesdavosi mane į mišką uogauti, pradedant mėlynėmis ir baigiant spanguolėmis. Prisimenu, kai reikėdavo pririnkti 10 puodelių uogų, kad būtų pilna Babos kraitelė. Kas antrą dieną veždavome autobusu parduoti į Švenčionių turgų litrą už 20 kapeikų. Kaskart man nupirkdavo ledų. Man tai būdavo didžiausias skanėstas. Su Baba nudirbdavom visus ūkiškus darbus. Jinai mokėjo daug dainų. Prie stalo, atsimenu, visi prašydavo: „Marylka, padainuok“, o ji nesididžiuodavo ir dainuodavo. Taip ir bėgo mano vaikystė. Ir dar daug galiu prisiminti, bet tai jau atskiras pasakojimas.

Pavardės priešistorė

O mano mergautinė pavardė su priešistore. Kraštas buvo lenkų okupuotas, prosenelis, kad būtų lengvatų, užsirašė lenku. Ir iš Jurkuvėno tapo Jurkovlianec. Vėliau niekas į tai nekreipė dėmesio. Ir mano tėtis, ir aš tapau Jurkovlianec, su tokia pavarde ir atvažiavau į Semeliškes. O šiaip iki 8 kl. baigimo buvau Jurkuvėnaitė, kol prireikė metrikų.

Knyga – mano meilė

IMG 2021Buvau labai gera skaitytoja tėviškės (Švenčionių r. Vidutinės k.) bibliotekoje. Nuo penktos klasės perskaičiau begalę knygų. Atsimenu, buvusi bibliotekininkė Jeronima Maslenikienė (dabar jau mirusi) sakydavo, kad taip dažnai neičiau į biblioteką, nes naujos knygos gaunamos vieną kartą į mėnesį, o aš lankausi į savaitę po porą kartų. Užtat liko gražūs prisiminimai apie mano pirmąją biblioteką. Vėliau skaičiau visur, kur tik galima buvo gauti knygų. Man knyga ir draugė, ir patarėja, ir ramintoja. Aš jau dabar nesuskaičiuočiau, kiek perskaičiau jų. Metai bėgo – meilė knygoms nemažėjo. Dabar pasirinkimas labai didelis, bet matau ir tai, kad visų neįmanoma perskaityti. Todėl renkuosi labai atidžiai, kas man tinka ir patinka. Labai mėgstu skaityti grožinę literatūrą apie gyvenimą, žmonių psichologiją, tarpusavio santykius. Knygų įvardinčiau daug, kurias skaičiau ir jaučiau malonumą, bet kiekvienam – savo. Dirbdama bibliotekoje, supratau, kad kiekvienas žmogus yra atskiras individas. Kas patinka vienam, nebūtinai turi patikti visiems. Labai dažnai stengiuosi savo perskaitytą knygą pateikti tiems, kuriuos per daugelį metų esu perpratusi ir žinau, kad atitiks skaitytojo skonį.

Baigiau Z. Žemaičio vidurinę mokyklą Švenčionyse ir stojau studijuoti istorijos, bet aišku, pritrūko kelių balų, nes vokiečių kalbą išlaikiau trejetui, tad Vilniaus universitetas liko tik svajonėse.

Kad metai nebūtų tušti, nunešiau dokumentus į Vilniaus kultūros mokyklą. Mokytis čia patiko, nes reikėjo daug skaityti, o meilė knygoms dar sustiprėjo. Taip likimas mane atbloškė į Semeliškes. Kad Trakų kraštas man patiko, aš nesiginčiju, bet kad teks dirbti Semeliškėse, tikrai nemaniau. Per paskirstymą buvo nurodytas Vievis. Aš šventai tikėjau, kad čia ir dirbsiu. Su drauge atvažiavome į Trakų kultūros skyrių užsitikrinti dėl darbo vietos. Mus priėmė pats skyriaus vedėjas Julius Pulauskas. Ištardė, ar dainavome mokyklos chore, ar galime scenoje suvaidinti ir t.t. Aišku, mes ir dainavome, ir vaidinome. Vienu žodžiu, tikome.

Į jokį kraštą nekeisčiau Semeliškių…

Praėjo atostogos, grįžtu į Trakus (be draugės – ji susirado darbą kitur) ir einu į Kultūros skyrių ir – koks nusivylimas – man sako, kad reikės važiuoti į Semeliškes, nes buvusi bibliotekininkė Elena Driaučiūnaitė išvažiuoja dirbti kitur ir nėra kam jos pakeisti.

Ašarodama važiuoju į paskyrimo vietą. Kelias siaubingas, nes tuo metu kaip tik buvo tiesiamas dabartinis. Rugpjūtis gražus, šilta, o man net vaizdai pro langą buvo negražūs. Galų gale – ir Semeliškės. Pirmas įspūdis – labai daug žalumos. Galutinė stotelė prie cerkvės. Žalias parkelis, mokykla skendi aukštuose medžiuose. Ir tas įspūdis, kad labai daug žalumos, senų medžių, senų pastatų, ir besišypsantys semeliškiečiai mane papirko.

Štai jau 43 metai, kai gyvenu čia. Į jokį kraštą nekeisčiau mielų savo Semeliškių. Netgi mano gimtinė Švenčionių r. Karklinės kaimas nublanko. Aš ten važiuoju tik aplankyti tėvų kapų. Stovi tušti tėvų namai, nėra gyvybės, sensta pasienio kaimas. Iš didelio – apie 40 sodybų kaimo liko kas ketvirta–penkta sodyba gyvenama. Senučiukai, kurių jau neatpažįstu. Ir ten, kur gyvenu, esu laiminga.

Darbas bibliotekoje

Taip ir pradėjau dirbti Semeliškių miestelio bibliotekoje. Perėmiau iš buvusios bibliotekininkės apie 8000 knygų ir spaudos leidinių. Biblioteka atrodė nykiai, nors su apylinkės darbuotojais tik ką (1971 m.) buvo perkelta į naujas patalpas: baldai seni, lentynos netvirtos ir labai mažai gerų knygų.

Pirmas skaitytojas, atėjęs į biblioteką, buvo Petras Sužiedėlis. Ir dabar atsimenu, kaip jis man surengė vos ne egzaminą. Išklausinėjo, kokias knygas esu skaičiusi iš „Drasiųjų kelių“ serijos, kokias turiu bibliotekoje ir t.t. Žinoma, aš žinojau daugiau nei jis. Patenkintas, kad bus su kuo padiskutuoti, palinkėjo gero darbo.

Per 41 darbo metus bibliotekoje buvo labai daug įdomių skaitytojų. Kas gi per biblioteka būtų be jų. Daugumos jų jau nėra gyvųjų tarpe. Smagu buvo susitikti bibliotekoje Povilą Kasticką, Praną Jaskoviką (labai aktyvus skaitytojas, sovietiniais laikais daug pasakojo apie Lietuvą, apie kurią pasakojo jo tėtis), Domicelę Ališauskienę (ateidavo į vakarą pasislėpusi knygas, sakė užjuoks kaimynės, kai pamatys skaitančią), Vytą Šestakovą, Pinelį iš Šakaldonių, mokytojus: Malviną Šibailienę, Birutę Bareikaitę, Teofilę Sužiedelienę (nepaprastą, perskaičiusią visas bibliotekos knygas), Ireną Černiauskienę (apie ją galima parašyti storiausią knygą).

O dabar skaitantys verti didžiausios pagarbos. Tai – Danutė Vladimirova (su manimi bibliotekoje skaitė visus metus ir dabar dar skaito), Juozas Virganavičius (jam knyga – didelė vertybė), Valerija Sadkauskienė (bibliotekoje turbūt nėra knygos, kurios ji nebūtų skaičiusi), Rasa Križanauskienė ir visa jos šeima (skaitė mama, skaito ji pati, skaito jos dukra, skaitė sūnus, skaitymu užkrėtė ir vyrą). O kaip galima pamiršti Dambrauskų šeimą. Ten skaito mama ir visos trys dukros. Daug metų bibliotekos nepamiršta Petras Kvietkauskas.

O kiek jaunų skaitytojų? Nepaminėjau visų, nes tada reikėtų kiekvienam skirti nors vieną žodį, bet tam reikia laiko. Mylėjau savo skaitytojus. O kiek pokalbių apie knygas, gyvenimo prasmę, tiesas ir netiesas papasakota, išdiskutuota, o kiek gyvenimo dramų išklausyta.

Pirmieji renginiai

IMG 8177Bibliotekininko darbas nebuvo lengvas. Tiek apskaita, tiek pačių knygų sutvarkymas, pateikimas skaitytojui, renginiai ir visi kiti skaitytojui nematomi bibliotekiniai darbai atimdavo daug laiko. Ruoši parodą, ieškai literatūros, stengiesi gražiai pateikti, lyg ir viskas gerai. Prie parodos prieina keli skaitytojai ir niekam daugiau neįdomu. O įdėta visa diena darbo.

Vėl analizuoji, svarstai, ką galima buvo padaryti geriau. Labai daug laiko atimdavo masiniai renginiai. Maža to, kad kvieti žmones, tariesi dėl atvykimo, bet gi dar ir dalyvius turi susirinkti, sudominti juos. Labai daug darbo buvo įdėta ruošiant knygų šventes. Pinigų nebuvo kaimams skirtų – kaip nori, taip ir elkis. Gerai, kad tais laikais rašytojai ir poetai nebuvo išdidūs.

Atsimenu, kaip į pirmą knygos šventę „…Imkit mane ir skaitykit“ važiavau į Vilnių ieškoti pasikviesti svečių. Kažkas patarė, kad reikia ieškoti per redakcijas, nes ten daug dirbančių ir poetų, ir rašytojų. Taip ir padariau. Užeinu į „Genio“ redakciją. Pasisakau, kokiu reikalu, o ten, pasirodo, sėdi Mykolas Karčiauskas. Jis man sako, kad pats tą dieną negali atvykti, bet atsiųs du šaunius, jaunus, rašančius žmones. Ir ką gi – į Semeliškių miestelio bibliotekos pirmą knygų šventę atvyksta dabar gerai žinomas poetas Vladas Braziūnas ir poetas Vaidas Daunys.

Šventė praėjo puikiai. Gražią literatūrinę kompoziciją paruošė mokytoja Irena Černiauskienė. Trakų knygynas leido atsivežti knygas pardavimui. Aišku, kitais metais dalyvavo ir poetas Mykolas Karčiauskas. Su juo dalyvavo radijo diktorė Ona Knapkytė ir „Vagos“ redaktorius Juozas Stepšys. Bibliotekoje lankėsi nemažai svečių: rašytoja Vanda Juknaitė, radijo diktorė, architektų Nasvyčių sesuo Undinė Nasvytytė, poetas Valentinas Vytautas Navickas, rašytojai Edmundas Malūkas, Vytautas Mizeras ir t. t.

Nemažai renginių paruošta su pradinių klasių mokytojomis. Labai dėkinga Daivai Šareikienei, Janei Rusakovienei, Irenai Rulevičienei ir Vaitai Vitkauskaitei. Tai jos palaikė visas bibliotekines iniciatyvas. Dalyvavo jau tradicija tapusiose Vaikiškos knygos šventėse, Nacionalinėje bibliotekų savaitėje, Šiaurės šalių savaičių renginiuose. Niekada neatsisakė padėti mokytoja Eglė Matonienė. Jos dėka vyko gražios piešinių parodos. Asta Dzikevičienė dalyvavo su auklėtiniais mokomuosiuose renginiuose. Dalyvavo renginiuose su savo klasėmis ir Snieguolė Klimovičienė, ir Genė Arlauskienė, ir kitos mokytojos.

Pažintis su kompiuteriais

IMG 3633Dar viena sritis – kompiuteriai. Bibliotekoje jie – nuo 2002 metų. Po bibliotekos remonto įrengta kompiuterinė patalpa, į kurią iš Elektrėnų savivaldybės viešosios bibliotekos buvo atvežti 2 kompiuteriai. Taip ir pradėjau pažintį su kompiuteriais. Pati dirbti su jais gerai nemokėjau, lankytojai buvo protingesni už mane. Mokėmės visi. Tai skambinau savo sūnums, tai patys vaikai pasakydavo, ką daryti.

Vėliau buvo organizuoti mokymai dirbti kompiuteriu, o vaikai suprato, kad bibliotekininkės apgauti nebegali, nes ir ji pati jau gali pamokyti. 2005 metais iš „Viešieji interneto prieigos taškai“ asociacijos biblioteka gavo 5 kompiuterius lankytojams ir darbo kompiuterį bibliotekininkui. Vėliau per projektą „Bibliotekos pažangai“ gauti dar 4 kompiuteriai. Vieni paseno, dalis sugedo. Likę 4 kompiuteriai visiškai tenkina poreikius. Smagu žinoti, kad beveik kiekviename name yra internetas. Semeliškiečiai tapo ir turtingesni, ir sumanesni.

Kasmet keitėsi bibliotekos įvaizdis. Iš primityvios su nedideliu knygų fondu bibliotekos ji tapo kompiuterizuota, informatyvia, plačiai visuomenei prieinama įstaiga. Knyga skaitytojui prieinama ne tik pačioje bibliotekoje, bet galima ją užsakyti iš kitų bibliotekų, o visa informacija – ne tik informacinėje literatūroje, bet ir visagaliame internete. Ne veltui Semeliškių biblioteka, švęsdama savo 70-metį, gali didžiuotis skaitytojais ir geru įvaizdžiu.

43 metai kaip viena diena

IMG 68041Prabėgo 43 metai Semeliškėse kaip viena diena. Seniai čia, rodos, atvažiavau, o kiek Strėvoje vandens nutekėjo, kiek pažįstamų ir nelabai į kapinaites palydėta, kiek gerų ir nelabai gerų įvykių būta, kiek valdžių pragyventa.

Per šiuos metus pasikeitė gyventojai. Iš senbuvių vienas kitas beliko. Savo namus susirado atvykę iš įvairių Lietuvos kraštų: klaipėdietė ir dzūkas, marijampoliečiai ir žemaičiai, nuo Ignalinos ir nuo Šiaulių. Ir dabar čia jau jų namai. Čia gimė jų vaikai ir jie jau Semeliškes vadina savo tėviške.

Taip atsitiko ir man. Susitikom Semeliškėse vietinis cirūliškietis ir švenčioniškė, sukūrėme šeimą. Pradžia buvo sunki: svetimi namai, nebaigti mokslai ir maži vaikai. Bet jaunystė ir meilė nugalėjo visus sunkumus. Vyras baigė Ukmergės žemės ūkio technikumą, kolūkyje dirbo energetiku. Iš buvusio parapijos namo persikėlėme į naujus pačių pastatytus namus. Vaikams atsirado daugiau erdvės. Jau naujuose namuose gimė dukrytė. Trys vaikai – mūsų turtas, dėl kurio buvo verta stengtis. Patys daug dirbome ir pratinome vaikus prie darbo. Būdavo, einame patys runkelių ravėti ir juos vedamės, važiuojame šieno vartyti ir jie kartu. Vėliau berniukai su motobloku suveždavo šieną patys. Prie daržų ravėjimo irgi prisidėdavo. Metai bėgo, visi užaugo, sukūrė savo šeimas. Dabar, kai susirenkam per šventes, jie pasakoja tai kaip gražiausius prisiminimus. Sako, kokie skanūs buvo lašinukai su agurkėliu Šakaldonių pievose.

Dabar džiaugiamės savo anūkėliais. Turime jų net šešis ir visada laukiame atvažiuojančių. Vyras dar dirba, o mano dienos labai greitai bėga sodyboje, kurią puoselėdama įdedu daug darbo. Labai mėgstu gėles, o joms reikalinga ir meilė ir ypatinga priežiūra. Čia jau mano hobis. Pati sėju, pati užsiauginu iš mažų daigelių gražiausias gėles. Visos daržovės iš savų šiltnamių. O manija knygoms išliko iki šių dienų. Skaityti gerą knygą – tai tas pats, kas susitikti gerą draugą. Tik galvojau, kad išėjusi į pensiją turėsiu daugiau laiko. Nieko panašaus neatsitiko. Juk šeima didelė ir visiems reikia namų šilumos, gero žodžio ir močiutės anūkėliams. Na, liko laiko dar ir šiokiai tokiai kūrybai. Visoms šeimos šventėms, gimtadieniams ir draugams sukuriu sveikinimus, pritaikytus tik jiems, nes kas geriau juos pažįsta, jei ne mama, močiutė, draugė.

Kūryba

Bandžiau savu laiku kurti eiles. Esu parašiusi nemažai, bet šiuo metu neturiu įkvėpimo. Aišku, parašau ir dabar, bet daugiausia progines eiles savo brangiems žmonėms ar širdį palietusiems įvykiams. Galų gale jau tiek visko prirašyta ir sukurta, kad tai, ką rašau, įdomu tik siauram savo draugų ir pažįstamų ratui.

Myliu Semeliškes. Per 43 metus jos tapo savomis. Net nežinau, kur aš sutikčiau tiek nuostabių žmonių, kur pačios gražiausios gatvės, kur tiek daug kampelių, primenančių pačius ryškiausius gyvenimo įvykius. Čia patys gražiausi rytai ir tylios palaimos pilni vakarai.

Vaiskiam pavasario ūke

Paskendusi Strėva.                                                

Žalia pievelė, žydinti ieva

Ir takas paupy.  

Einu… Širdy ramu, ramu,

Garsai jau rytą kelia

Ir saulė kyla virš namų,          

Paukšteliai groja savo trelę.

Gražus kampelis Lietuvos

Vilioja mano širdį.

Paklauskit: kur čia taip gaivu?

Aš atsakysiu: Semeliškėse!

Visus semeliškiečius sveikinu su gražiu jubiliejumi. Linkiu visiems didelės meilės savo miesteliui, jo žmonėms, pagarbos ir pagalbos vyresniems, atlaidaus žvilgsnio jaunimui ir didelio jausmo savo tėviškei mažųjų širdelėse.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų