Virginija Jacinavičiūtė
Senieji elektrėniškiai negali nepažinoti iš Ausieniškių kilusios laiškininkės Marytės, 40 metų skubėjusios miesto gatvėmis, užsukusios į daugiabučių laiptines, skambinusios žmonėms į butus, kuriems atnešdavo registruotus laiškus ar pensiją. Anksčiau ir telegramas. Nesvarbu, ar sniegas krito ar lietus pliaupė…
Vienintelė darbovietė
Kai laiškininkė Marytė Niecelienė 1978 metais pravėrė Elektrėnų pašto skyriaus duris, nė neįtarė, kad tai bus jos pirmoji ir paskutinė darbovietė. Sparčiu žingsniu skubant nuo pašto dėžutės iki pašto dėžutės prabėgo 40 metų. Prieš mėnesį laiškininkė išėjo užtarnauto poilsio ir laiką leidžia savo malonumui – daro tai, kam anksčiau pritrūkdavo laiko – remontuoja namus, svečiuojasi dukrų namuose. Praėjusios Pašto dienos proga su laiškininke Maryte kalbėjome apie darbo ypatumus, privalumus ir vienintelį nemalonų incidentą, kuris ilgam įvarė baimės.
Atrodytų visi pažįsta laiškininkę Marytę. Sunku nepastebėti smulkutės moterytės, kuri skuoste skuodžia miesto gatvėmis. Nesvarbu, ar sniegas krenta ar lietus pliaupia, Marytė visada geros nuotaikos, energinga… Ir taip nuo 1983-ųjų, kai Marytė tuometiniame Trakų ryšių skyriuje (TRS) pradėjo dirbti telegrafiste.
Žinių nešėja
Bet darbo pašte istorija prasidėjo prieš 41 metus, kai M. Niecelienė įsidarbino TRS valytoja. Laiškininkė pasakoja, kad darbas tuo metu jai labai tiko – buvo patogu suderinti darbo valandas su vaikų auginimu. Jei Marytei kas sukliudydavo paštą sutvarkyti, į pagalbą skubėdavo vyras Gediminas.
Marytė su meile kalba apie savo buvusias koleges, vis pridėdama, kad daugumos jau nėra tarp mūsų. Pradėjus dirbti tuometiniame pašto skyriuje, jam vadovavo Ona Čižauskienė, jos pavaduotoja buvo a.a. Eugenija Krajauskienė, operatorėmis dirbo Jadvyga Pogoževa bei a.a. Dana Kazlauskienė, o su telegrafisčių darbo subtilybėmis Marytę supažindino a.a. laiškininkė Natalija Bukinaitė.
Tuos metus, kai pradėjo dirbti telegrafiste, Marytė prisimena su didžiausia nostalgija, nes anuomet darbas buvo daug įdomesnis. Kadangi žmonės telefonų namuose neturėjo, į paštą telegrafu suplaukdavo pačios svarbiausios naujienos, kurias gyventojams pranešti turėdavo Marytė ir jos kolegė N. Bukinaitė. Telegrafistės dirbo dviem pamainomis – nuo 7 iki 15 val ir nuo 15 iki 22 val.
„Pasibaigus vakarinei pamainai eidavome namo, o ryte atėjusios rasdavome visą krūvą siaurų juostelių su telegramomis, kurias reikėdavo sukarpyti ir suklijuoti. Kartais klijuodavome į gražius atvirukus, kartais ant paprasto popieriaus, bet siunčiamas naujienas visada sužinodavome pirmos. Vėliau tas žinutes surūšiuodavom ir nešdavom gyventojams į namus. Sunkiausia būdavo, kai tekdavo įteikti skubias telegramas apie žmogaus mirtį. Net širdis drebėdavo telegramą teikiant. Tokiais atvejais norėdavau greičiau paimti parašą ir skubėti pas kitus“, – prisimena Marytė. Kartais per dieną neateidavo nė viena telegrama, o štai švenčių metu tekdavo nemenkai paplušėti. Tuomet Marytei talkindavo dukros, ypač šis darbas patiko dukrai Jolitai.
Pabūgo technologijų
Šiandien paštas visai kitoks nei prieš kelis dešimtmečius, sako Marytė. Dėl technologijų ne tik pašto veikla, bet ir žmonių gyvenimas tapo daug paprastesnis. Mobilieji telefonai, kompiuteriai leidžia lengvai pasiekti kitame pasaulio krašte gyvenančius žmones. Dėl to siunčiamų laiškų gerokai sumažėjo. Pagrindiniais laiškų siuntėjais išliko įvairias paslaugas teikiančios bendrovės. Nors technologijos supaprastino pašto darbą, būtent jos tapo priežastimi, kodėl Marytė nusprendė išeiti užtarnauto poilsio. „Dar prieš 5 metus norėjau išeiti į pensiją, bet viršininkė prašė dar padirbėti. Gal dar būčiau metelius kitus padirbėjusi, jei ne planšetės. Pabijojau, kad bus sudėtinga parašus rinkti į planšetę, o ne į lapus, kaip buvau įpratusi“, – pasakojo Marytė ir džiaugėsi, kad dabar gali pagyventi sau – pasiremontavo namus, dažniau aplanko dukteris, kurių turi net keturias, daugiau laiko skiria 8 savo anūkams, dabar Marytė gali tiesiog ilgiau pamiegoti.
Nors laiškininke nebedirba jau mėnesį, Marytė vis dar sulaukia savo klientų, kuriems nešdavo pensijas bei prekes, skambučių. „Mano pensininkai“, – sako Marytė, pasakodama apie bendravimą su pensinio amžiaus žmonėmis. Šiems žmonėms Marytė kartais būdavo pats laukiamiausias žmogus, su kuriuo gali pasikalbėti, pasidalinti rūpesčiais. Neretai pagyvenę žmonės pakviesdavo Marytę arbatos puodeliui. Arbatai laiko visuomet pritrūkdavo, bet Marytės senjorai neišleisdavo į rankas saldainių nepribėrę. Galimybė nuoširdžiai bendrauti su žmonėmis ir yra gražiausia laiškininko darbo dalis, sako Marytė. Svarbu ir tai, kad laiškininkai daug laiko praleidžia gryname ore, daug juda. „Laiškininko darbas kaip sporto klubas po atviru dangumi“, – juokauja Marytė ir priduria, kad neturi rimtų sveikatos sutrikimų, nejaučia skausmų nei rankose, nei kojose. Išėjus į pensiją kartą širdis pastreikavo, tad teko apsilankyti pas gydytojus. Tąkart medikai nustebo kompensuojamų vaistų knygelėje neradę nė vieno įrašo.
Naujas laiškininkas
Kiekviename darbe nutinka kuriozų, kurie ilgam išlieka atmintyje. Deja, giliausiai į atmintį įsirėžęs įvykis Marytę ne šypsotis verčia, o vėl prisiminti patirtą išgąstį. Nešant pensiją Trakų gatvėje ją užpuolė keli jaunuoliai, kurie sumušė Marytę ir pagrobė pinigus. Policija tų nusikaltėlių tapatybės taip ir neišaiškino. Marytė pasakoja, kad panašiu metu buvo užpultos ir apiplėštos dar dvi Elektrėnų savivaldybės laiškininkės. „Šie įvykiai buvo patys baisiausi per visą darbo pašte laiką. Jie parodo, koks atsakingas ir pavojingas yra laiškininkų darbas, tik gaila, kad per menkai apmokamas“, – mano Marytė ir atsidūsta pasidžiaugdama, kad tąkart viskas gerai baigėsi. Kai prieš mėnesį Marytė paliko savo pirmąją ir paskutinę darbovietę, atsilaisvino vieta į laiškininko darbo vietą. Taip pirmą kartą per keliasdešimt metų moterišką Elektrėnų pašto skyriaus kolektyvą papildė vyras. Vietoje M. Niecelienės Trakų, Saulės, Pergalės bei dalyje Draugystės gatvės laikraščius, korespondenciją bei pensijas pristatys elektrėniškis Jurgis Benetis. Marytė pati apmokė pašto naujoką ir tiki, kad naujajam pašto darbuotojui seksis puikiai.