Šiemet rugpjūčio 23 d. partizanas Antanas Dzimidavičius būtų šventęs savo 100-ąjį gimtadienį. Kas žino, gal būtų buvęs didis menininkas, būtų turėjęs gražią šeimą, deja… Jis mūsų atmintyje visada liks jaunas, paaukojęs savo gyvybę už Lietuvos laisvę. Jo sesuo Danutė Dzimidavičiūtė-Karankevičienė šiuo metu gyvena Vievyje, liepos 14 d. šventė savo 93-iąjį gimtadienį…
Noriu pasidalinti prisiminimais apie senelį Boleslovą Dzimidavičių, Lietuvos šaulių sąjungos Trakų V rinktinės Gegužinės šaulių būrio narį, ir jo šeimą.
Laimutė Dzimidavičiūtė
Mano senelis Boleslovas Dzimidavičius gimė 1902 m. Cecilijos ir Jono Dzimidavičių šeimoje, Jačiūnų kaime, Kaišiadorių rajone. Anksti mirus mamai, tėvas vedė antrą kartą ir susilaukė dviejų sūnų Prano ir Stasio. Tačiau ir antrai žmonai mirus, vedė trečią kartą ir susilaukė dar vieno sūnaus Kazimiero. 1922 m. mano senelis Boleslovas su piršliu, pasibeldė į Uršulės ir Simono Grendų duris, gretimame Klūsų kaime, kur jų jau laukė net keturios seserys. Simonas primygtinai siūlė vyriausiąją dukterį, nes jai jau buvo suruoštas kraitis ir atriekta žemės. Tačiau mano senelis jau buvo nusižiūrėjęs jauniausią, savo vienmetę Marcelę. Tuomet tėvas pasakė, kad jauniausiai jie kraičio neturi ir žemės neduos, o mano senelis, pabučiavęs motinai ranką, atsakė, kad turtai uždirbami, o jam svarbiau, kas bus jo vaikų motina. Ir parsivedė Marcelę į tėvų namus Jačiūnų kaime. Ten jiems gimė trys vaikai: 1923 metais – Antanas, 1925 metais – Pranas (mano tėvelis) ir 1930 metais – Danutė. Praėjus dviem savaitėms po vestuvių mirė senelio tėvas Jonas (o jo trečioji žmona taip pat jau buvo mirusi), todėl jauniausias brolis Kazimieras (9-erių metų) liko visiškas našlaitis. Senelis jį ir užaugino su savo šeima.
Mano senelis neakivaizdiniu būdu baigė Kaune Liet.ūkio technikumą, daug skaitė, žemės dirbti nenorėjo, todėl 1931 metais, palikęs 7 ha žemės ir namus jauniausiam broliui Kazimierui, pats su šeima persikėlė gyventi į nedidelį miestelį ant Neries kranto – Gegužinę, Kaišiadorių raj. Abu su žmona dirbo dviejose parduotuvėse, senelis buvo paskirtas vedėju. 1933 metais jie susilaukė ketvirto vaiko – sūnaus Vytauto.
Savo vaikus auklėjo patriotine dvasia, stengėsi išleisti į mokslus. Vyresnysis Antanas baigė Kauno dailės mokykloje keramiką, buvo labai gabus, meniškos sielos, rašydavo eilėraščius, mėgo lipdyti įvairias figūrėles, gražiai piešė ir, sulaukęs laisvės, svajojo toliau tobulintis. Jaunesnis sūnus Pranas Rokiškyje baigė prekybos mokyklą, ten ir dirbo pardavėju.
Pats senelis visada buvo labai aktyvus ir veiklus: Gegužinėje giedojo bažnyčios chore, labai mėgo skaityti knygas, vaidino teatre, buvo įstojęs į Lietuvos šaulių sąjungą, buvo Trakų V rinktinės Gegužinės 3-iojo būrio šaulys. Gegužinėje senelis glaudžiai bendradarbiavo su tuo metu kunigo pareigas ėjusiu, gerai žinomu kraštotyrininku, rašytoju, partizanų rėmėju Nikodemu Švogžliu-Milžinu.
Kadangi mano seneliai abu buvo tarnautojai, tad gyvenimas priklausė ne nuo jų pačių. 1937 metais Lietūkis senelio šeimą perkėlė į Vievį Trakų apskrityje, o jau 1939 m. – į Obelius Rokiškio apskr., kur senelis vėl buvo paskirtas parduotuvės vedėju ir vyriausiu banko buhalteriu.
Užėjus vokiečiams, abiem vyresniems sūnums reikėjo važiuoti į Vokietiją, nes buvo užrašyti į „Reicho darbo tarnybą“, todėl šeimai teko bėgti iš Rokiškio ir 1943 m. jie grįžo į tėviškę, o karui pasibaigus, 1944 m. abu sūnūs buvo pašaukti į sovietinę armiją, tačiau atsisakę tarnauti, patraukė į mišką partizanauti. Vyresnysis, Antanas Dzimidavičius, partizanaudamas pasirinko slapyvardį „Riteris“. Didžiosios Kovos Apygardos vadas Jonas Misiūnas-Žalias Velnias juo pasitikėjo, Antanas buvo paskirtas A rinktinės bataliono vadu. Vėliau perėjo į Prano Jaromsko-Perkūno būrį. 1947 metų rugpjūčio iš 10 į 11-ą buvo išduotas vietinio Gegužinės gyventojo Antano Balnio. Buvo sužeistas ir paimtas į nelaisvę, pirmiausiai nuvežtas į išdaviko namus. Ten buvo ilgai kankintas. Kadangi buvo sužeistas, paprašė vandens, išdaviko sesuo atnešė puoduką atsigerti, tačiau stribas išspyrė puodelį iš rankų. Vėliau, kaip ir kiti partizanai, buvo nužudytas, išrengtas, numestas Kaišiadorių miestelio aikštėje. Po to įmestas į pelkę su kitais likimo broliais. Šeimai jau neteko viso to pamatyti, nes dar 1945 m. liepos 17 d. pasiligojusią nuo visų pergyvenimų dėl sūnų močiutę su 15-mete dukra Danute ir 11-mečiu Vytautu išvežė tremtin į Permės sritį (gal būtų galėję kažkaip slapta pasiimti, palaidoti). Antanas su broliu į tremtį seseriai Danutei rašė jautrius, kupinus meilės ir ilgesio dėl išsiskyrimo su šeima, dėl tokios neteisybės, laiškus, pasirašydami kaip jos draugės Antosė ir Pranė, nes laiškus tikrino. Keletą originalių laiškų Danutė yra išsaugojusi ir dabar atiteko kaip didelė relikvija man. Tai man pati brangiausia dovana, kurią saugau.
Ištrauka iš paskutinio laiško, datuoto 1947 m. sausio 24 d.
Brangiausioji sesut,
Sveikiname jus visus ten prie tolimųjų Uralų, mes čia likę Tėvynėje ir liūdim, sesut, kad negalim pasimatyti ir pasikalbėti žodžiu, o ne per laišką, per kurį negalima visko išreikšti. Rodos pradėtum rašyti, tai prirašytum daug, daug, bet kai paimi rašyti, tai liūdesys suspaudžia širdį ir nežinai nuo ko pradėti ir ką rašyti.
Dabar pas mus slenka dienos niūrios ir liūdnos, kiekvieną dieną pamąstai apie ateitį, koks likimas dar laukia, ar lemta bus mums dar pasimatyti, bet Dievo valia, Danut, turėkime vilties, o Jis mūs neapvils.
Kalėdas mes praleidom neblogai, buvo pas mus Adulis atėjęs… Kūčias visi bendrai valgėme „savo namuose“, bet mintys buvo ten, pas jus, kaip jūs praleidžiate tą baisų vargą vargdami.
Gavom nuo Vytuko laišką su trispalviuke, kurį visiems parodėm… Atsiųsčiau dar kokią fotografiją, bet abejoju, kad kartais nežūtų, nes aš manau, kad tu nujauti, kokios jos yra…
Tavo geriausia draugė Antosė
Tremtinys Vincas Grenda, taip pat iš Kaišiadorių, sužinojęs, kad žuvo Antanas-Riteris, parašė jam skirtą eilėraštį
Vincas Grenda
Uralas, Šarvolis
1947 m. rugsėjo 21 d.
MIŠKO BROLIUI ATMINTI
Antanui Dzimidavičiui-Riteriui
Laukuose verkšlena
ruduo nusiminęs,
Miške ašaroja rasota gamta,
O pilkasis rūkas ją apsikabinęs…
Tai liūdi žemelė vargų pavergta.
Tyloj automatų garsai pasigirsta,
Sudrebina gamtą jų aidas baisus.
Štai bėgęs prie miško
brolelis pasvirsta
Ir peršautas krinta lietuvis
narsus.
Jau leidžias saulutė
toli vakaruos,
Rausvais spindulėliais
dabina medžius.
Prie gelstančio beržo
paplūdęs kraujuose
Jis mirdamas taria
Tėvynei žodžius:
-„O Lietuva, mano
šalele gimtoji!
Tirono vergijoj dabar tu esi,
Jų barbarų smurtą kenti
nekaltoji,
Likimą Tau lemia gadynė baisi.
Per girias ir pelkes,
kulkas ir pavojų,
Mes laisvę Tau nešam
sunkiausiais keliais.
Mes tikim – išauš
Tau šviesesnis rytojus,
Apšvies nakties tamsą
skaisčiais spinduliais.
Tau laisvę apginti
šventai nusiteikę,
Be baimės numirti
mes ginam Tave,
Nes laisvei atpirkti
aukų tikrai reikia.
Aš Tau štai aukoju
ir patsai save!“-
Žodžius šiuos ištaręs,
jisai užsimerkė.
Ir miršta už laisvę
lietuvis narsus.
Gimtoji žemelė jo gailis
ir verkia,
Ją vakaro gedulas gaubia tamsus.
Jam žiūri į veidą
nuliūdęs mėnulis
Ir klausos, gal plaka
krūtinėj širdis,
O jis užsimerkęs
aukštielninkas guli,
Nes jį apkabinus baisioji mirtis.
Jo nieks neateina
čionai apraudoti, –
Dar nieko nežino
šeima ištremta,
Tik verkiančio beržo
lapeliai rasoti,
Jį ašarom laisto ir liūdi gamta.
Ne veltui brolelio
širdyje užgeso:
Karšta meilė, kerštas,
drąsumas, viltis.
Už kraujo pralieto
kiekvieną jo lašą,
Šviesesnė Tėvynei išauš ateitis.
1992 m. rugpjūčio 15 d. sesuo Danutė Dzimidavičiūtė-Karankevičienė savo lėšomis Antano atminimui jo žūties vietoje, Neprėkštoje, Kaišiadorių raj., pastatė ir pašventino kryžių ir perskaitė jam skirtą pačios sukurtą eilėraštį:
Broliui
Sudie Mamytei nepasakęs,
Į amžinybę išėjai
Į amžinus tolius lyg našlaitis,
Iš kur negrįžta niekados.
Ėjai be puotos paskutinės,
Be šermenų puošnios lentos,
Be Vyčio kryžiaus ant krūtinės.
Be žvakių mirgančios šviesos.
Be juodo rūbo išeiginio,
Be palydovų, be maldos,
Kely nakčia apuokas uoks,
Benamis šuo sudie sulos.
Saulutei švelniai nusileidus,
Dabar miegi Tu jau namuos.
Neglostė Tavo šalto veido,
Mamos švelni ranka namuos.
Nekrito gintaro karoliai
Ant plakt nustojusios širdies.
Prie šalto, kieto Tavo guolio,
Sesutė neverkė išties.
Ir niekas neverks
prie Tavo kapo,
Jo kryžiaus nežymės akmuo.
Tiktai šlamės pageltę lapai
Ir ašarom prapliups ruduo.
Virš plyno lauko stūgaus vėjai,
Nuo medžių pūs lapus,
Jis kentė daug, bet gi labai mylėjo –
Tėvynę, laisvę ir namus!
Jaunesnis brolis Pranas Dzimidavičius (mano tėvelis) 1945 metais taip pat įstojo į Prano Jaromsko-Perkūno būrį, pasirinkęs „Puntuko“ slapyvardį. Jame be brolių Dzimidavičių buvo dar dešimt aplinkinių kaimų vyrų: Jonas Stankevičius-Lašas, Stasys Grenda-Smarkuolis, Pranas Stanislauskas-Patrimpas, Jokūbas Sidaras-Tarzanas, Bronius Lukauskas-Lokys, Jonas Ožeraitis-Vaidotas, Vaclovas Vaicekauskas-Vilkas, Pranas Čėsna-Baiba, Kazimieras Griesis-Pikuolis. Kadangi mano tėvelis buvo raštingas, spausdindavo rašomąja mašinėle laikraštukus ir atsišaukimus.
Po daugelio kautynių žuvo daug partizanų, daugelis išsisklaidė po įvairius kampelius ieškodami poilsio ir ramybės. Po vienų tokių kautynių 1947 metų vasario 25 dieną Kalniškių kaime mano tėvelis (Puntukas) su Kaziu Bauru-Varguoliu užsuko pas Kazį Savicką, kur buvo pamaitinti ir šeimininkas leido jiems pernakvoti kluone ant šieno. Tačiau, tik susiruošus jiems miegoti, išgirdo šaukiant: „Išeikit, pasiduokit, mes žinom, kad jūs ten. Jei ne – sudeginsime kluoną“. Vyrai aiškiai suprato, kad buvo išduoti. Puntukas, pasitaręs su Varguoliu, nutarė bėgti, nes būtų buvę gaila, jei per šeimininkų gerumą būtų sudegintas kluonas. Tačiau nusprendė išsiskirti ir bėgti į skirtingas puses. K. Bauras buvo nušautas vietoje šūviu į galvą, o mano tėvelis buvo labai sunkiai sužeistas į kojas, petį. Stribai mano tėvelį, kraujuojantį, įmetė į vežimą, patys atsisėdo ant jo, K. Savickui prisakė kinkyti arklį ir vežti į Kaišiadoris. Pakeliui vienas stribas, besimosikuodamas šautuvu, netyčia nušovė arklį. Tuomet K. Savickui liepė grįžti į kaimą ir atvesti kitą arklį. Tėvelį kalėjime kankino, tačiau jis nieko neišdavė, nurodė vieną bunkerį, iš kurio partizanai jau buvo seniai pasitraukę, pasakė, kad K. Savicko daržinėje apsistojo be šeimininko žinios, taip išgelbėjo Savickų šeimą nuo tremties. O pats K. Savickas labai rėmė ir padėdavo partizanams.
Aš be galo didžiuojuosi savo šeima, kad jie liko ištikimi savo Tėvynės Lietuvos patriotais, tik be galo skauda ir visada širdis kraujuoja už tą žiaurų likimą, kurio jie nenusipelnė ir taip skaudžiai sumokėjo. Skaudėjo ir skaudės man iki paskutinės gyvenimo minutės….
Nuotraukos iš šeimos archyvo