Gražinos Steckevičienės laimė – Lietuvai dirbantys vaikai ir anūkai

Žemės reforma atkurtoje Lietuvos valstybėje

1918 m. susikūrusi Lietuvos vals­tybė nuo pirmųjų savo egzistavimo dienų susidūrė su milžiniškais pavo­jais. Istorinėje literatūroje smulkiai išnagrinėti tarptautinio naujos valstybės pripažinimo niuansai ir plačiai aprašytos savanorių kovos su užsienio interventais. Tačiau gerokai mažiau kalbama apie dar vieną be galo sudėtingą ir puikiai išspręstą valstybingumo įtvirtinimo problemą – žemės reformą. Tuo metu valstiečiai sudarė didžiąją dalį visuomenės ir nuo nusistatymo besikuriančios valstybės atžvilgiu didele dalimi priklausė jos ateitis. O valstiečių situacija buvo nepavydėtina! Lietuvoje buvo prasidėjusi dar amžiaus pradžioje sumanyta taip vadinama Stolypino reforma, numačiusi valstiečių ūkių iškėlimą į viensėdžius. Tačiau didžioji žemių dalis priklausė stambiems žemvaldžiams, o daugelis valstiečių valdė mažutėlius žemės ruoželius. Istoriškai susiklostė, jog absoliuti dauguma stambių ūkių priklausė ne lietuvių tautybės žmonėms, kurie dėl Pirmojo pasaulinio karo ir vėliau Rusijoje prasidėjusių revoliucinių bruzdėjimų metę savo turtą išvyko į užsienį. Bežemiai ir mažažemiai valstiečiai, matantys milžiniškus, faktiškai niekam nebepriklausančių žemių plotus, godžiai gaudė iš Rusijos ateinančius gandus apie bolševikų pažadus aprūpinti visus valstiečius žeme. Tuos gandus platinę po kaimus besibastantys bolševikų šalininkai, neužmiršdavo nuo savęs pridėti, kad nepriklausomos Lietuvos „buržuazinė“ valdžia nedrįs suvalstybinti stambiųjų žemvaldžių ūkių, todėl valstiečių laukia liūdna ateitis.
Didžiulis paradoksas, kad šį Gordijaus mazgą ėmė narplioti ne valdžio­je buvę politikai, ne agrarinių mokslų specialistai, bet iki tol su žemės ūkiu nieko bendro neturėjęs kunigas Mykolas Krupavičius. Iki tol mokytojavęs, o vėliau tapęs dvasininku, tik sulaukęs brandos, M. Krupavičius paniro į politiką – tapo vienu iš Lietuvos krikščionių demokratų partijos kūrėjų. Tada jo galvoje ir gimė planas, kaip įvykdyti žemės ūkio reformą atsikūrusioje Lietuvos valstybėje. Dienos šviesą esminiai sumanymo momentai išvydo partijos programoje. Kunigas įkvėpimo sėmėsi iš popiežiaus Leono XIII enciklikos „Rerum novarum“. Pasak paties M. Krupavičiaus, ne tik Leonas XIII, bet ir ankstesni popiežiai privačios nuosavybės ne tik kad nelaikė šventa, bet ir visapusiškai rėmė smulkaus ūkio kūrimąsi. Remdamasis Vakarų Europos šalių patirtimi, M. Krupavičius buvo dvarų išdalijimo šalininkas. Jis manė, kad maži ūkiai padeda sumažinti gyventojų kėlimąsi iš kaimų į miestus. Buvo pasitelkti ir moralinio bei psichologinio pobūdžio argumentai – darbu pagrįsta privatinė nuosavybė kuria asmenybę, ugdo tokias dorybes kaip darbštumą, taupumą, atsakingumą. Bene svariausias jo argumentas – kur yra žmonių be nuolatinio uždarbio, ten daugiau įvairių pavojų valstybei. Tad aprūpinus žeme jos reikalaujančius, bus sumažintas nuolatinio uždarbio neturinčių žmonių skaičius, sykiu suteikiant valstybei ramybę.
Krikščionių demokratų partijos siū­lymu Lietuvos dvarų žemės turėjo būti pradėtos skirstyti bežemiams ir mažažemiams ir atiduotos jų nuosavybėn, nelaukiant Steigiamojo Seimo sušaukimo. Pasiūlymas buvo priimtas. Žemės reformos darbams vykdyti prie Žemės ūkio ir valstybės turto ministerijos sudaryta Žemės valdyba. Teisinį žemės reformos pagrindą padėjo Steigiamojo Seimo 1922 m. balandžio 3 d. pa­skelbtas Žemės reformos įstatymas. Jis numatė nusavinti stambesnių nei 80 ha ūkių žemę, paliekant buvusiems savininkams 80 ha nenusavinamos žemės normą. Tiems savininkams, kurių žinio­je, nusavinus miškus, lieka mažiau kaip 80 ha, trūkstamas plotas papildomas mišku. Įstatymu nustatyta nusavintų žemių naudojimo ir kompensacijos buvusiems savininkams tvarka. Steigiamojo Seimo vykdyta žemės reforma nebuvo tik dvarų žemių išdalijimas, ji apėmė ir žemės tvarkymo, valdymo bei naudojimo klausimus. Atskirais įstatymais buvo sutvarkytas žemės įgijimas, perlei­dimas ir keitimas, ūkių nuomos teisė, karių savanorių aprūpinimo žeme įstatymas, miškų ir vandenų nusavinimas, privatinių savininkų žemių naudojimo įstatymas ir kiti žemės tvarkymą liečiantys įstatymai.
1923 m. M. Krupavičiui tapus že­mės ūkio ministru, per nepilnus trejus metus bežemiams ir mažažemiams buvo atiduota beveik pusė milijono hektarų žemės. Dėl nuolat gresiančios užsienio šalių intervencijos pavojaus, ypač iš Lenkijos pusės, žemės reforma buvo vykdoma labai sparčiai. Tiesa, bijant lenkų (o dauguma dvarininkų vienaip ar kitaip buvo paveikti polonizacijos) agresijos, tuomečio valstybės prezidento A. Stulginskio iniciatyva, sulėtėjo kaimų skirstymas į viensėdžius, o visas dėmesys sukoncentruotas į dvarų dalijimą. Reformos darbai vyko iki pat 1940 m. – Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai valstybiniame žemės fonde tebuvo likę kiek daugiau nei 5 000 ha neišdalintos žemės.

Audrius Jurgelevičius, istorijos mokytojas

 

Gražinos Steckevičienės laimė – Lietuvai dirbantys vaikai ir anūkai

Julija Kirkilienė

Už sporto meistrės, gimu­sios kovo 11 d., Gražinos Steckevičienės 85-erių metų jubiliejinio stalo sėdėjo gražus būrys jaunimo – vaikai ir anūkai. Visi jie čia, Lietuvoje. Svetimose šalyse tik studijavo ar stažavosi. Į repliką, kad Lietuvoje maži atlyginimai, atsakė: mums moka tiek, kiek užsidirbame, ir mums pakanka. Toks šviesus jaunimo požiūris pa­skatino pasidomėti, iš kur šio madingo niurzgėjimo laikotarpiu užaugo tokie šalies patriotai.

Gražinos pirmoji Komunija

Gražinos pirmoji Komunija

Lietuvinimo politika

Prieš penkerius metus rašėme apie Gražiną Steckevičienę, Lietuvos tituluočiausią šaškių sporto meistrę, bet pasakėme ne viską.
Gražiną Venskevičiūtę Steckevičienę vieviškiai pažįsta tiek laiko, kiek save prisimena. Gražina gimė Uspenkos kaime, ten, kur dabar susikerta Vilniaus ir Naujoji gatvės. Tėvas Ignas Venskevičius, ganydamas miške bandą, į namus atsineš­davęs laukinių obelų daigų, juos skiepydavęs ir taip užveisęs net 100 medelių sodą,

Emilija Milerytė Venskevičienė

Emilija Milerytė Venskevičienė

kuris per karą šeimai nelaimę atnešė. Bet iki karo vyko gyvenimas 1918 metais vasario 16 d. atkurtoje Lietuvos valstybėje. Igno brolis Jonas buvo kunigas, baigęs Varšuvos kunigų seminariją ir gavęs parapiją Gdanske. O Vievyje gyveno vaistininkas ir knygnešys Jurgis Milančius, kurio sesuo Petronėlė Milančiūtė 1940 m. išrinkta Liaudies Seimo atstove, o pats Motiejus artimai draugavo su Jonu Basanavičiumi. Nors Vievis buvo likęs šiapus demarkacinės linijos, bet kraštas buvo sulenkėjęs. Tuometinė Lietuvos valdžia, pasak Gražinos, turėjo tokią sulietuvinimo politiką: stengtis kurti mišrias šeimas. Gražinos tėtis anksti liko našliu. O Vilkaviškyje, Jono Basanavičiaus gimtinėje, pas turtingą dėdę gyveno našlaitė, bet šiek tiek pamoky­ta Gražinos mama Emilija Milerytė. Tai tie paminėti aukšti visuomenės veikėjai 1923 metais nutarė pabūti piršliais ir Emiliją ištekinti už našlio Igno. Piršlybos pasisekė, tik Emilija taip ir mirė, vis žadėdama vaikams papasakoti, kodėl ji liko našlaite, bet paslaptį išsinešė į kapus.

Žemės ūkio politika ir karas

Emilijai ir Ignui Venskevičiams Mykolo Krupavičiaus žemės reformos metu buvo atmatuoti 8 ha žemės. Žemės ūkio politikoje nuo 1920 metų buvusios dar tokios nuo­statos, kad gavę žemės ūkininkai užsiimtų gyvulininkyste. Venskevičiai augino jaučius reprodukcijai. Deja, Igną

Ignas Venskevičius

Ignas Venskevičius

jautis ir pražudė. Gražinai tada buvo treji.
EmilijaVenskevičienė 1936 metais liko su trimis vyro vaikais iš pirmos santuokos ir dar penkiais savo. Tad vaikystė Gražinos nebuvo lengva. Vos tik prasidėjus karui, rusai kirtę Venskevičių obelis ir po šakomis slėpę tankus, o vokiečių lėktuvai tuos tankus bombardavę. Taip Venskevičių namai buvo sulyginti su žeme ir sudeginti. Emilija su vaikais liko kaip stovi. Geras kaimynas Pranas Bliujus, išsilavinęs ir turtingas žmogus, Venskevičienei sakęs: „Eik, padegėle, į mano namus ir gyvenk“. Gražina ir dabar apie tą gerąjį žmogų ir jo likimą kalba tik ašarodama. Tai jį po karo iš Kietaviškių išvežė į Sibirą kartu su akla mama. Prieš mirtį mama prašiusi sūnaus ją parvežti į Lietuvą. Sūnus, pasikinkęs arklį, pusdienį aklą mamą vežio­jo Sibiro taiga, o paskui parnešė į kambarį sakydamas, kad jau Lietuva. Mama mirė po poros dienų.

Gražinos politika – šaškės

Sunkiais karo ir pokario metais vaikai vis tiek prasimanydavo žaidimų. Prieš penkerius metus užrašėme Gražinos pasakojimą apie jos šaškių pradžiamokslį. Ji nebežino, iš kur sužinojo šaškių žaidimo taisykles. Vaikystėje brolis iš lazdyno pjūkliuku supjaustė apvalias medžio kaladėles – šaškes, ant lentos nudažė kvadratus. Neprisimena Gražina, ar jie žinojo ar ne, kiek turi būti šaškių ir kiek kvadratų lentoje, bet kad reikia kirsti, visi žinojo. Todėl berniukai kieme stumdydavo tas kaladėles ir kirsdavo, o su jais kartu ir Gražina. Šaškėmis žaisti vaikų nemokė nei Vievio progimnazijoje, nei technikume. Pradėjusi dirbti Vievio bibliotekoje Gražina tarp kitų pramogų vieviečiams organizavo ir šaškių žaidynes. Biblioteka jau turėjo pirktų šaškių. Vieviečiai būriais rinkosi šaškėmis žaisti, daugiausiai vyrai, kurie jau žinojo šaškių žaidimo taisykles, o iš jų taisyklių išmoko ir Gražina. Dažnai ji pradėjo vyrus aplošinėti, todėl vyrai Gražiną įtraukė į Vievio šaškininkų komandą. Prasidėjo tarprajoninės varžybos. Gražinos mama nesuprato, kodėl Gražinai neužtenka žaisti tik Vievyje, kodėl ji traukiniu trankosi po kitus rajonus, bet netrukdė.

Šachmatų varžybos Vievio bibliotekoje apie 1954 metus

Šachmatų varžybos Vievio bibliotekoje apie 1954 metus

Vievio komanda traukiniu va­žinėjo į tolimiausius Lietuvos rajonus. Kartą šaškių pirmenybėse, Zarasų rajone, rimti žaidėjai tyčiojosi iš Vievio komandos, kad šie neturį žaidėjų vyrų, todėl mergaičiukę atsivežę. Vyrai taktiniais sumetimais pasodinę žaisti Gražiną prie pirmojo stalo, kur žaidžia stipriausieji, – Gražina pralaimėsianti, bet vyrai laimėsią prie kitų stalų, o komanda gausianti gerą vietą. Gražina prisimena, kaip už stalo atsisėdo su solidžiu dėde, o šis ir pralaimėjo partiją. Negalėdamas tuo patikėti, paprašė sužaisti pakartotiną partiją, bet ir tą pralaimėjo. Dabar, sako Gražina, kitaip varžybos organizuojamos. O tada vienas asmeniškai negalėjai dalyvauti varžybose, todėl ji turėjo tokį pažymėjimą, kurį tebesaugo: „Lietuvos TSR Laisvanoriško Sporto Draugija „Kolūkietis“. Gražina atstovavo Vievio „Stalino keliu“ kolūkiui. Šaškininkė buvo žinoma Lietuvoje, su sportininkais išmaišė visą tuometinę Tarybų Sąjungą, iš moterų buvo geriausia Lietuvos šaškininkė. I laipsnio diplomu Kūno kultūros ir sporto komitetas prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos apdovanojo Gražiną Venskevičiūtę, iškovojusią LTSR 1959 m. rusiškų šaškių moterų grupėje čempionės vardą. Tuo diplomu remiantis 1993 metais Gražinai buvo suteiktas Lietuvos Respublikos šaškių nacionalinės meistrės vardas.

Sąjūdžio politika

Gražina gimė 1933 metais kovo 11 dieną, kai Lietuva gyveno dar pirmosios Nepriklausomybės laikotarpyje. O 1990 metų kovo 11 dieną Gražina šventė 57 metų gimtadienį. Prisimena, kaip su dukra Ramune visą dieną kepė sausainius ir žiūrėjo televizorių: išdrįs ar ne Aukščiausioji Taryba paskelbti Nepriklausomybę. Gražinai Nepriklausomybė labai rūpėjo. Prasidėjus Laisvės Sąjūdžio judėjimui, Gražina dirbo Trakuose Pasų stale. O tuo metu Sąjūdis organizavo akciją, kad vaikinai neitų tarnauti į sovietų kariuomenę. Atsisakiusieji tarnauti buvo persekiojami ar jėga paimami į kariuomenę. Gražina, norėdama apsaugoti Trakų rajono šaukiamojo amžiaus vaikinus, išrinko jų korteles, parsivežė namo ir su vyru Vladu paslėpė savo kolektyvinio sodo bičių aviliuose. Nėra duomenų, nėra ko ir į armiją šaukti. Šią paslaptį Gražina nedaug kam ir pasakoja – ji rizikavo savo ir visos šeimos likimu. Gražina buvo aktyvi sąjūdietė: dalyvavo ir Baltijos kelyje, ir 1991 metų sausio įvykiuose ir dabar vis dar mąsto, koks įvyko stebuklas, kad šalis palyginti lengvai išsivadavo iš tokio galingo monstro – Sovietų Sąjungos – gniaužtų, kelią parodydama kitoms valstybėms.

Anūkų politika

Vladas Steckevičius, Gražinos vyras, vilnietis, televizorių meistras, dėl Gražinos prieš 60 metų Vilnių iškeitęs į Vievį. Kartu jie užaugino tris vaikus: sūnų Vladą,

Darnioji ir patriotiškoji Gražinos ir Vlado Steckevičių šeima

Darnioji ir patriotiškoji Gražinos ir Vlado Steckevičių šeima

dukras Iloną ir Ramunę. Visi vaikai pasirinko tiksliuosius mokslus: Vladas pasirinko tėčio specialybę, radiotechniką, Ilona – inžinierė, Ramunė – architektė. Tiksliuosius mokslus pasirinko ir visi penki anūkai. Ignė (pavadinta senelio ir tėvo garbei) baigė farmaciją, dirba su klinikiniais tyrimais ir dėsto būsimiems medikams. Tai ji po kruopelytę renka giminės medį, kad ateinančios kartos žinotų, iš kur jie atėjo. Almantas – geografas meteorologas, Daiva – dar studentė, Gintarė – ekonomistė, o močiutės pėdomis sekęs Žilvinas, tik dėl užimtumo negalintis apsiginti sporto meistro vardo, turi dvi profesijas – matematiko ir IT specialisto. Dirba programuotoju. Tai Žilvinas, paauglystėje kilnodamas močiutės apdovanojimus, sau pasakęs, kad ir jis taip gali. Ir Gražinos jubiliejui skirtame šaškių turnyre Vievyje Žilvinas, žinoma, buvo nenugalimas.
Švęsdama 85 metų jubiliejų, garbingą partiją Vievio gimnazijoje Gražina pradėjo su savivaldybės meru Kęstučiu Vaitukaičiu. Iki dabar Gražina atmintinai žino visą šaškių lentą ir mintyse dėlioja ne tik savo, bet ir varžovo šaškes. Bet svarbiau už šaškes Gražinai yra tik viena – darni, laiminga šeima, savo vietą radusi Lietuvoje, jai dirbanti ir kurianti savo šalies ateitį. O tokio gražaus jubiliejaus proga didesnės dovanos Gražinai nė nereikia.

Susiję tekstai

Palikite atsiliepimą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Palikite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

UA-128678564-1