Vytautas Suslavičius: „Kalnai moko nusileisti savo didybei“

Eglė Butkutė

Iš Trakų kilęs, tačiau ilgą lai­ką Elektrėnuose gyvenęs Vytautas Suslavičius visuo­menei žinomas kaip fizikas ir fotografas. Ne daugelis žino, kad garsus fotomenininkas turi dar vieną didelę aistrą – kalnų turizmą. V. Suslavičius sako, kad kalnai reikalauja didelės drąsos bei pasiruošimo, o leidžiantis į ne vieną dešimtį dienų trunkančius žygius kartais tenka paminti ir išdidumą.

Pagal profesiją esate fizikas, o kaip atsirado trauka fotografijai?

Vytautas Suslavičius

Vytautas Suslavičius

Kiek prisimenu save mokykloje, man visada patiko piešti, ką nors lipdyti, drožinėti, taip pat meno mokykloje baigiau akordeono klasę. Visada turėjau ryšį su menu. O su fotografija, jos procesu mane supažindino dėdė. Man buvo įdomu stebėti nuotraukų atsiradimo procesą, tačiau, prisipažinsiu, pradžioje ši sritis manęs netraukė, man buvo įdomiau piešti. Meilė fotografijai gimė tada, kai pradėjau studijuoti fiziką universitete ir persikėliau gyventi į Vilnių. Tuo metu pradėjo leisti žurnalą „Nemunas“. Vartydamas tą leidinį susipažinau su garsių fotomenininkų darbais, pradėjau lankyti įvairias parodas, kurios man padėjo suprasti, kad fotografija – tai ne tik nuotraukos į albumą, o ir stiprus dalykas, padedantis atskleisti įvairias svarbias temas. Taip ir nusprendžiau, kad būsiu fotomenininku.

Sakote, kad visada tu­rėjote ryšį su menu, tačiau kaip nusprendėte studijuoti ne menus, o fiziką?

Fizika taip pat yra menas, tik apie gamtą. Mokiniams dažnai autoritetu tampa mokytojas. Taip nutiko ir man. Mane žavėjo mano fizikos mokytojo Zigmo Ramanausko didžiulė meilė šiam mokslui. Būtent jo dėka aš taip pat įsimylėjau fiziką. Daug kam atrodo, kad šis mokslas nieko neturi bendro su gyvenimu, o mano mokytojas parodė, kad fizika ir yra mokslas apie gyvenimą.

Dabar save laikote daugiau fiziku ar daugiau fotografu?

Dabar vienareikšmiškai esu fotografas. Tačiau fizika man daug kur pravertė įvairiausiose gyvenimo situacijose. Manau, kad fotografija ir mano universitetinis išsilavinimas kartu labai siejasi, darydamas nuotraukas dažnai pasitelkiu fizikines žinias. Tačiau svarbiausia yra tai, kad mano padaryta nuotrauka turėtų prasmę. Kartais vos viena nuotrauka pasako daugiau nei žodžiai.

Kaip atsidūrėte Elektrėnuose?

Tai buvo dar Tarybų Lietuvos laikai. Tada būdavo taip, kad žmones, baigusius aukštąjį mokslą, paskirdavo dirbti į įvairius miestus ir miestelius, kuriuose turėdavo dirbti trejus metus. Tada ir mane pasirinko Elektrėnų mokykla. Galima sakyti, kad dalyvavau ir Elektrėnų „Ąžuolyno“ mokyklos statybose. Šioje mokykloje man buvo suteikta galimybė atskleisti ir savo meninę pusę. Po kurio laiko prasidėjo kitas etapas – darbą mokykloje pakeičiau į darbą Elektrėnų elektrinėje.

Tarp Jūsų fotografijos lei­dinių yra nuotraukų serija „Kalnų kvapas“. Ar šios nuotraukos atskleidžia kitą Jūsų aistrą – kalnus?

Taip, aš 18 vasarų praleidau kalnuose. Mane labai žavi kalnų turizmas, šioje srityje turiu ir nemažai patirties. Aš niekada nebuvau labai rami, sėsli siela. Kai pradėjau dirbti Elektrėnų elektrinėje, mane pastebėjo žygeivių klubas ir žmogus, kurį dabar vadinu savo mo­kytoju, – Algis Mišinis. Būtent šis žmogus mane išmokė ir supažindino su kalnų žygiais. Vėliau aš pats tapau tų žygių vadovu.

Sakote, kad 18 vasarų praleidote kalnuose. O kalnų tu­riz­mas nėra pats saugiau­sias sportas. Ar per tą laiką buvo kokių nutikimų?

Per šį laiką įvairių nutikimų tikrai buvo. Tada privalai nusileis­ti visų pirma sau, savo išdidumui ir didybei. Tačiau tie nutikimai ne tik buvo drąsos išbandymas, tačiau ir neįkainojama patirtis. Į kalnus niekas neidavo nepasi­ruošęs. Kalnų žygiai trukdavo ne kelias dienas, o apie mėnesį, ten yra perėjos, kurios suskirstytos pagal sunkumą, į kalnus eidamas žmogus turi turėti specialią įrangą. Tačiau kartais net ir pasiruošimas neapsaugo nuo nutikimų. Aš dalyvavau žygiuose, kurie buvo priskirti prie aukštųjų kategorijų. Vaizdžiai tariant, kartais reikdavo leistis maždaug devynių aukštų namo aukščio vertikalia ledo siena. Tai būdavo išbandymas, nes reikdavo tikėti, kad virvė, kuria lei­diesi, tave ir tavo sunkią kuprinę išlaikys, ir tai buvo nemaža rizika. Šis sportas reikalauja drąsos.

Ar keliaujant buvo nutikę kažkas labai pavojingo?

Buvo. Tą kartą buvau grupės vadovas, vedlys ir paklydau kalnuose. Tai ir buvo momentas, kai reikėjo peržengti per savo išdidumą. Tada grupei pasakiau, kad turime grįžti, nes kažkas ne taip. To meto žemėlapiai buvo labai prasti. Net nežinau, ar tai buvo žemėlapiai, gal būtų teisingiau tai pavadinti schemomis. Gerai, kad priėmiau tokį sprendimą. Grįžome nuo neteisingos perėjos žemyn. Tą naktį kilo didelė audra. Vėliau, analizuojant žygį, mano kalnų žygių mokytojas pagyrė, sakė, kad priėmiau teisingiausią sprendimą. Jei būčiau rizikavęs, neaišku, kaip būtų viskas praėję, galėjo būti net tragiška pabaiga.

Kalnų turizme tur­būt svarbus ne tik fizinis pa­si­ruošimas, bet ir psichologija?

Tikrai taip. Psichologiniai dalykai kalnuose išsivysto palaipsniui. Tikrai nebuvo taip, kad pirmą kartą pamačius didžiulę ledo sieną iš karto imi ir leidies. Klasifikacija pagal trasų sunkumą skirta tam, kad žmogus išmoktų tvarkytis ir pats su savimi, su savo emocijomis. Prieš einant į kalnų žygį, visad turėdavome pasiruošimą ne tik tam, kad fiziškai sutvirtėtume, tačiau ir gauti daugiau drąsos. Buvome radę didelį ąžuolą, kuris padėdavo praktikuotis, pavyzdžiui, kaip nusileisti su virve nuo šakų. Taip pat buvo rengiami turistų sąskrydžiai, kur įveikdavome įvairias trasas. Aišku, visi šie dalykai neprilygdavo kalnams, tačiau atėjęs prie šlaito žmogus jau žinojo, kaip elgtis, nes buvo kažką panašaus išbandęs treniruočių metu. Kita vertus psichologinis pasiruošimas priklauso ne tik nuo pasiruošimo, tačiau ir nuo pačio žmogaus charakterio. Manau, kad tikrai ne visi žmonės gali eiti į kalnus.

Pasakojate, kad kalnų žy­giai yra tikrai sunkūs ir reikalauja ne tik daug drąsos, bet ir susikaupimo. O kaip atrasdavote laiko dar ir fotografuoti?

Kiekvieno sezono pabaigoje visi keliautojai susitikdavome aptarti įspūdžius, reikdavo pristatyti ataskaitas, kurios ne tik buvo skirtos patarimams ateinančioms kelionėms, bet ir įrodydavo, kad tikrai praėjai tam tikrą maršrutą. O geriausias to įrodymas ir buvo nuotraukos. Dažnai nuotraukose būdavo užfiksuoti tik tie momentai, kai keliautojai valgo, sėdi arba miega. Taip buvo todėl, kad kai žygiuo­ji, apsikrovęs visa būtina įranga, nelabai spėji ir fotografuoti. Tad norint parodyti, kad kelionė ne tokia ir paprasta, reikėjo pasiruošimo iš anksto. Kiekvienas turėjome savo pareigas. Aš buvau fotografas. Tad prieš kiekvieną kelionę dar namuo­se apgalvodavau, ką noriu užfiksuo­ti, kokių nuotraukų man reikia, kad galėčiau tinkamai atskleisti kalnų turizmo keliones. Aš mintyse prieš žygį lyg scenarijų kurdavau, nes jau žinojau, ko galima tikėtis.
Yra tokia Energijos viršūnė, kuri yra pietvakarių Pamyre, vadinamuose Fanų kalnuose, manau, kad būtent čia buvo aukščiausias mano fiksuotas taškas. Tai buvo apie pusšešto tūkstančio metrų aukštis. Į šią Energijos viršūnę tuo metu įkopėme šešiese. Šis žygis buvo skirtas Elektrėnų elektrinės jubiliejui paminėti.

Ką Jums pačiam davė kalnai?

Būtent kalnuose aš supratau, kad sakymas „nugalėti kalnus“ yra neteisingas iš esmės. Teisybė tokia – jei kalnai leis tau, tai įkopsi ir grįši namo. Jie virš visko.
Linksmesnis prisiminimas – apie maisto gamybą. Man rodėsi, kad maisto gaminimas yra stebuklas. Anksčiau man gamino mama ar valgyklose valgydavau. Visada atrodė, kad pagaminti maistą reikia išskirtinių sugebėjimų. Bet kai išeini į kalnus, gauni pareigas – visi gamina iš eilės. Ateidavo ir man eilė. Privalai gaminti, nes kitaip ir grupė, ir pats liksi alkanas. Dabar ir namie gaminu. Atsiverčiu receptą ir darau. Čia kaip kokia instrukciją sudėti fotoaparatą. Bet dabar gamindamas prie recepto visada pasirašau ir savo patirtį, pritaikytą prie savų puodų, viryklės. Palaipsniui tai tapo lyg meditacija.

Žvelgiant į jūsų biografiją galima teigti, kad esate labai veiklus žmogus. Iš kur atrandate jėgų nuolat judėti į priekį?

Negalvoju apie tai. Viskas ateina savaime iš vidaus. Vieniems varomoji jėga – pinigų gausa, kitiems – nuotykiai, adrenalinas, o kas konkrečiai mane stumia į priekį, aš nežinau. Man ir dabar tenka išbandyti vis naujų dalykų, jie manęs negąsdina, o įvairina mano dienas. Man patinka nauji dalykai: kartais vaidinu kine, reklamoje, kuriu pasakas, išmokau važinėti riedučiais, visai neseniai išbandžiau skrydį su parasparniu, vandens lentą ir, visų nuostabai, man pavyko nuplaukti iš pirmo karto! Aš manau, kad niekada nereikia bijoti naujovių, reikia būti atviram pasauliui, nes būtent tai gyvenimą daro prasmingą. Galbūt naujovės ir yra tas variklis, kuris skatina nesustoti ir judėti į priekį.

 

Nuotr. iš asmeninio foto albumo

Susiję tekstai

Palikite atsiliepimą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Palikite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

UA-128678564-1