Rūta Nikitinaitė, žurnalistikos studentė, praktikantė
Su vienu perspektyviausių šalies vandenlentininkų Danieliumi Kriščiūnu susitinkame vienoje Vilniaus kavinėje. Pasikalbėti elektrėniškis atskuba iškart po asmeninės treniruotės vandenlenčių parke, po valandos jo laukia dar viena. ,,Mano laikas vasarą labai ribotas, viską užima sportas“, – užsisakęs puodelį kavos taria vaikinas.
Nuo ko prasidėjo jūsų kaip sportininko kelias?
Jau seniai su tėčiu užsiimame jėgos aitvarų sportu, esu lankęs plaukimą, žaidžiau vandensvydį. Vandens sportas man visą vaikystę ir paauglystę buvo prie širdies. Prieš penkerius metus, kai vandenlenčių sportas Lietuvoje dar nebuvo toks populiarus, pabandžiau ir užsikabinau, nebegalėjau sustoti. Nuo 2015-ųjų pradėjau dirbti viename vandenlenčių parke Nemėžyje. Iš pradžių dirbau neatlygintinai – tik tam, kad galėčiau paplaukti nemokamai, mat šis sportas yra labai brangus. Nors esu savamokslis, niekada neturėjęs trenerio, šiandien vandenlenčių sporto subtilybių jau mokau kitus.
Esate išbandęs daug skirtingų sporto šakų. Kodėl likote prie vandenlenčių?
Šis sportas yra išskirtinis ir savitas. Jis reikalauja ne tik fizinio pasirengimo, bet ir kūrybingumo. Taip pat plaukdamas vandenlente jaučiu adrenaliną. Tai gana ekstremalus sportas. Dar man patinka bendrauti su žmonėmis, mokyti juos. Tai ir mano darbas, ir didžiausia aistra.
Esate net tris kartus iškovojęs Lietuvos vandenlenčių čempiono jaunimo grupėje titulą. Kas pasikeitė po šių apdovanojimų?
Pirmą kartą gavęs šį titulą pastebėjau, kad su manimi kiti sportininkai pradėjo bendrauti kaip su suaugusiuoju. Tačiau aš ir pats tada supratau, kad reikia į šią sporto šaką žiūrėti ne kaip į paprastą laiko praleidimo būdą, reikia siekti aukštumų, pradėti organizuoti varžybas, pabandyti teisėjauti.
Esate dalyvavęs ne vieneriose varžybose. Kurios buvo svarbiausios?
Vienareikšmiškai šiais metais Lenkijoje vykęs Europos ir Afrikos vandenlenčių čempionatas. Šios varžybos mane pastatė į vietą. Nemėgstu riesti nosies, tačiau žinau, kad esu vienas iš geriausių vandenlentininkų Lietuvoje. Pasiekęs aukščiausią lygį šalies mastu automatiškai pamiršti, kad yra ir tarptautinis lygis, kad yra daug žmonių, čiuožiančių gerokai geriau nei tu. Todėl labai džiaugiuosi, kad nuvažiavau į čempionatą, būtent ten supratau, kad dar yra labai daug kur tobulėti. Kai pamačiau, kad tokio masto varžybas laimėjo už mane dvejais metais jaunesnis sportininkas, supratau, kad toli gražu dar nesu pasiekęs visko, ką galiu. Čempionato pradžioje net nenorėjau plaukti, tuo metu pamaniau, kad neturiu, ko parodyti. Galiausiai supratau, kad šios varžybos yra puiki proga tobulėti, mokytis – šalia manęs plaukė patys geriausi Europos ir Afrikos šalių vandenlentininkai.
Kokia vandenlenčių sporto situacija yra Lietuvoje?
Lietuva pirmauja pagal parkų tankumą visoje Europoje, šiandien mūsų šalyje jų yra daugiau kaip trisdešimt. Tai itin populiarus ir madingas sportas, tačiau daugeliui tai tiesiog savaitgalio, atostogų pramoga ar hobis. Džiaugiuosi, kad šį laisvalaikio praleidimo būdą pamažu pamėgsta ir elektrėniškiai. Praeitais metais Elektrėnuose atsidaręs vandenlenčių parkas sutraukia tiek vietinius, tiek šio sporto entuziastus iš visos Lietuvos. Užsiimti sportu profesionaliai Lietuvoje sąlygos yra idealios, tačiau labai trūksta rimtos federacijos, kuri skirtų pakankamai lėšų treniruotis, dalyvauti varžybose. Dabar mums nuolat reikia ieškoti rėmėjų, o tai labai apsunkina bet kokio sporto vystymąsi. Galbūt dėl šios priežasties Lietuvoje kol kas tiek nedaug žmonių vandenlenčių sportu užsiima profesionaliai. Šiandien aš pasiekiau tokį lygį, kad Lietuvoje savo trenerio aš neturiu, esu treneris kitiems.
Kokia tokio staigaus vandenlenčių populiarumo Lietuvoje paslaptis?
Vandenlentininkų bendruomenė kol kas dar nėra tokia didelė kaip, pavyzdžiui, krepšinio aistruolių. Galbūt dėl to kiekvieną kartą apsilankius parke, susitikus su bendraminčiais jautiesi kaip šeimoje. Visi vieni kitus atpažįsta, užsimezga ryšys, kuris duoda labai daug. Kitas aspektas yra gera reklama. Nemažai Lietuvos žvaigždžių, kurios gan smarkiai formuoja visuomenės pomėgius, yra pamėgę šią sporto šaką.
Ar ši sporto šaka reikalauja daug fizinio pasirengimo?
Kiekvienas sportas reikalauja fizinio pasirengimo, ypatingai, jei nori tai daryti profesionaliai, tačiau vandenlentės yra prieinamos kiekvienam. Per porą treniruočių įmanoma išmokti bent jau plaukimo vandenlente pagrindų. Neseniai turėjau klientę, kuriai buvo 80 metų. Jauniausias mano treniruotas berniukas buvo ketverių, tad amžius šiame sporte tikrai ne pagrindinis rodiklis. Svarbiausia – noras.
Esate ne tik profesionalus sportininkas, treneris, bet taip pat Lietuvoje organizuojate įspūdingas vandenlenčių varžybas. Kaip kilo ši idėja?
Deja, bet taip pat nedrąsiai kaip nuvykęs į Europos ir Afrikos vandenlenčių čempionatą iš pradžių jaučiausi aš, jaučiasi daug mūsų šalies vandenlentininkų. Dažniausiai Lietuvos čempionate dalyvauja iki 15 žmonių, daugiausiai iš jų – vyrai. Manau, kad Lietuvoje tikrai yra paslėptų talentų, kurie tiesiog nedrįsta pasirodyti viešai profesionalų lygoje. Norėdami pakeisti šią situaciją su draugu patys ėmėme organizuoti mėgėjų vandenlentininkų varžybas. Pradėjome nuo paprasto renginio naujokams, o sulaukus populiarumo ėmėme eksperimentuoti. Bene daugiausiai atgarsių socialiniuose tinkluose sukėlusios mūsų organizuotos varžybos vyko naktį. Jų metu visi vandenlentininkai išsipaišė neoniniais dažais ir vandenį skrodė visiškoje tamsoje. Reginys ir emocijos buvo įspūdingos. Šiais metais organizavome net tris vandenlenčių parkus suvienijančias rimtas varžybas. Nesvarbu, kad esame konurentai, svarbiausia – klientai.
Ar savo ateitį taip pat ketinate sieti su vandenlenčių sportu?
Taip. Šiais metais bandžiau stoti studijuoti kineziterapijos, tačiau nepavyko. Nenusimenu – artimiausiais metais žadu daug keliauti po pasaulį. Artimiausia kelionė tikriausiai bus į Filipinus. Mano vizija – pabaigus mokslus, pasirašyti kontraktą su kokios nors valstybės rinktine ir kartu su ja važinėti po pasaulį kaip kineziterapeutui, nes Lietuvoje gyventi vien iš vandenlenčių sporto kol kas būtų labai sunku. Taip pat svajoju vesti suaugusių vandenlenčių sporto entuziastų stovyklas užsienyje.
Nuotr. Vadim Taika