Už kalnus gražesni tik kalnai

Julija Kirkilienė
 

A. Subata grupei lietuvių suorganizavo kelionę pripučiamu plaustu Katunės upės slenksčiais. Anksčiau šią upę baidare įveikęs buvo elektrėniškis Leonas Valinevičius

A. Subata grupei lietuvių suorganizavo kelionę pripučiamu plaustu Katunės upės slenksčiais. Anksčiau šią upę baidare įveikęs buvo elektrėniškis Leonas Valinevičius

Dabartinė karta gal nebežino Vladimiro Visockio ir jo populiarios  dainos žodžių, kad už kalnus gražesni tik kalnai, o elektrėniškiai nebežino, kad kuriant jauniausią Lietuvos miestą Elektrėnus čia suvažiavo neramių sielų žmonės iš visos Lietuvos. Kurti naujo miesto suvažiavo daug jaunų žmonių, turinčių gyvenimo aistrą – alpinizmą.  Jaunus elektrėniškius kalnai paviliojo dėl romantikos, pergalių džiaugsmo ir dėl pasitikėjimo dviem kalnų entuziastais – Al­girdu Subata  bei Valentinu Bitinu – parodžiusiais jiems kelią į kalnus.
 
 Alpinizmo virusas

Algirdas Subata – alpinistas, vedlys, kalnų gelbėtojas, elektrėniš­kių tituluotas „Sniegyno tigro“ vardu, nors iki tikro to vardo jam dar buvo likę įkopti į ketvirtąją – virš 7 tūkst. metrų aukščio – viršūnę. 
Algirdas sako, kad keliautojo virusu jis užsikrėtė būdamas penkerių, kai su seneliu Juozu žirgu iš Miegedžių apie 20 km važiavo į Dusetas. Ilgoje kelionėje su vežimu mažasis Algiukas stebėjo akmenis ir duobes, o dulkėto kelio kalvos jam atrodė aukšti kalnai. Vėliau dvidešimt septynerių  metų Lietuvos elektrinės šilumininkas A. Subata nuvažiavo pasisvečiuoti pas Kazachijoje  tremtyje gyvenančią tetą ir užsikrėtė kalnų liga. Nuo tada jis vis dažniau atvažiuo­davo lankyti artimųjų turėdamas ir kitą tikslą – pažinti kalnus. Savo įspūdžius kalnuose Algirdas užfiksuodavo nuotraukose, mat jau turėjo to laikotarpio deficitą – gerą fotoaparatą ZENIT-3M. A. Suba­tą alpinizmo paslapčių išmokė alpinizmo instruktorius iš Irkuts­ko Sergejus Belovas, kuris paruo­šė elektrėniškį kopti į viršūnę, kopė kartu sudėtingais maršrutais. Maskvietis Borisas Koršunovas tapo ne tik A. Subatos, bet ir visų lietuvių alpinistų draugu ir  užtarėju, padėjusiu įveikti alpinizmo stovyklose įvairius biurokratinius trukdžius.  
Algirdas prie Elektrėnų alpinistų prisijungė vėliau, jau turėdamas įdirbio ir patirties. 
 
Pirmasis įkopimas

Įvykiai, kuriuos Algirdas patyrė kelionėse, verti būti aprašyti knygoje. Ypač pirmasis, netikėtas užkopimas į kalno viršūnę Almatoje.
 Iš kalnuose įsikūrusio miesto viešbučio Algirdui lyg atvirutėje matėsi nuostabus peizažas su stūksančia 4 km aukščio kalnų gran­dine. Keliautojas nusprendė iš arčiau susipažinti su kalnais. Nedelsdamas autobusu pakilo į dviejų kilometrų aukštyje esančią Medeo čiuožyklą. Čia kelionė nesibaigė, keliautojas norėjo kopti dar aukščiau, vis pasikonsultuodamas su vietiniais vienas užkopė dar vieną kilometrą, kur sutiko latvių alpinistus. Pastarieji buvo labai nustebę sutikę čia tokį prašalaitį. Davė apsirengti striukę, mat neplanuotai į kalną kopti sumanęs Algirdas tebuvo su marškinėliais trumpomis rankovėmis. Avan­tiūristas iš Elektrėnų praleido naktį alpinistų draugijoje ir paklausė jų pasiūlymo užkopti dar apie 700 metrų ant ledyno ir pajausti kalnus.
 
Alpinizmo mokykla

 Pakilęs dar 500 metrų Algirdas sutiko glaciologų – ledynų tyrinėtojų – grupelę. Jie, kaip ir latviai, nustebo pamatę vyruką kasdieniais drabužiais ir pasiūlė jam praleisti kalnuose keletą dienų, aprengė pūkine striuke. Keletą dienų elektrė­nietis mokėsi alpinizmo gudrybių ir netrukus jau buvo pasiryžęs kopti į Tujuk-Su viršūnę, kuri pagal kategorijas buvo sunkaus maršruto. Taip per keletą dienų išmokęs to, ko dažniausiai reikia mokytis kelerius metus, Algirdas Subata su Sergejumi Belovu ir dar dviem alpinistais priešakyje, leidosi į kelionę.
 Tą dieną buvo debesuota, todėl Algirdas lipdamas nejuto stiprių įspūdžių. Sutelkęs fizines ir psichologines jėgas stengėsi apeiti sudėtingas, alpinistų „žandarais“ vadinamas uolas. Tik tada, kai prasiskyrė debesys, kalnų naujokas pamatė, kokių stačių ir aukštų uolų apsuptyje jis atsidūrė, tačiau baimei laiko nebuvo, reikėjo įveikti likusią kelio dalį.
 Ekspedicijai pavyko pasiek­ti Tujuk-Su viršūnę, esančią 4 km 200 m aukštyje. Tada Algirdas išvydo kvapą gniaužiantį pei­zažą, pajuto kalnų didybę ir prisiminęs, kad turi fotoaparatą, suskubo įamžinti pirmąją pasiektą viršūnę ir kalnų panoramą.
Kelionė atgal kalnais, padengtais ledynais, baigėsi laimingai, alpinistus stovykloje su gėlėmis pasitiko merginos. Daugiausia gėlių, žinoma, gavo elektrėnietis, nustebinęs visus savo drąsa ir sugebėjimais.
 
Iškėlė trispalvę

 Po pirmojo užkopimo į kalnus Algirdas kelerius metus tikėjo, kad tokių kartų bus ir daugiau. Galimybė svajonėms išsipildyti tapo reali, kai 1970 metais į Elektrėnus atsikraustė alpinizmo instruktorius Valentinas Bitinas ir ėmė burti kalnų mylėtojus draugėn. Alpinizmui prijaučiančių būriui tuomet priklausė nemažai elektrėniečių: Algirdas Mišinis, Rimas Vainauskas,  Albertas Valikonis,  Viktoras Valiušis, Rimas Sidaravičius, Eugenijus Aizinas ir t.t. Algirdas vienintelis atitiko visus reikalavimus, kuriuos privalo atitikti alpinistas, todėl 1972 m. jis gavo oficialų kelialapį į Kaukaze vykusią alpinistų stovyklą. Tos stovyklos metu Algirdas pasiekė 5 km 33 m aukštyje esančią Kazbeko kalno viršūnę.

 Algirdas Subata turėjo didelių siekių. Vienas jų – „Sniegynų tigro“ vardas, kuriam gauti reikėjo užkopti į 4 aukščiausias Sovietų Sąjungos viršūnes. Įveikė Algirdas tris – Lenino (7134 m), Korženevskajos (7105 m.) ir Komunizmo (7495 m.). Ant pastarojo kalno viršūnės Algirdas pirmasis iškėlė Lietuvos trispalvę. Šis įvykis buvo aprašytas to meto laikraščiuose.
 Įveikti ketvirtojo kalno nepavyko todėl, kad iškovojus Nepriklausomybę, alpinistų ekspedicijų į buvusios Sovietų Sąjungos šalis niekas nebeorganizavo… Visų žvilgsniai nukrypo į Himalajus, Everestą.
 Per savo gyvenimą Algir­das Subata pasiekė per 120 kalnų viršūnių, į Monblano ir Materhorno, Elbruso viršūnes buvo užkopęs po kelis kartus.
 
Per žingsnį nuo mirties
 
Alpinisto susitikimas su vilku Meškos kalno oloje buvo ne vienintelis atvejis, kai jis nuo mirties buvo per plauką. Dar ne kartą jam teko susitikti su plėšrūnais, sekti meškų pėdomis. Buvo ir atvejis, kai pabudęs Algirdas pasijuto tarsi susmigęs žemėn. Tuomet patraukęs palapinę jis pamatė, kad miegojo ant ledo plyšio, kuriame galėjo likti amžiams.
 Iš alpinisto atminties niekada neišsitrins atvejis, kai jį, lipantį į Lenino viršūnę 1987 m., užklupo audros debesys. Tuomet jis stovėjo ant kalno keteros, o žaibai tiesiog panosėj raižė orą, visą kūną krėtė elektra, keldama piestu plaukus. Per akinius, metaliniais rėmais, nieko nebuvo matyti, tik melsvas ugnies laukas.
 Kad būtų lengviau orientuotis, Algirdui teko nusiimti akinius, saugančius akis nuo apakinti galin­čios šviesos. Vėjas, kuris tuomet pūtė, tiesiog vertė iš kojų, tačiau alpinistui pavyko tą mūšį atlaikyti.
 „Manau, net pragare sąlygos geresnės,“ – situaciją apibūdino Algirdas. Niekas, net mirties alsavimas, neišmušė iš  alpinisto galvos ir širdies siekio kopti į kalnų viršūnes.
 
Su fotoaparatu – net tik į kalnus
 
Meilė fotografijai Algirdo gyvenime gimė kartu su meile kalnams. Dėl to alpinistas į kalnus nežengė be fotoaparato. Ir jei tekdavo rinktis, ar imti šiltesnius rūbus, ar fotoaparatą, jis pasirinkdavo pastarąjį.
 Fotomenininkas su savo darbais dalyvavo įvairiose parodose, konkursuose. Žurnalo „Švyturys“ organizuotame konkurse tapo nugalėtoju. Šiame žurnale publikuotas ir ne vienas alpinisto reportažas iš kelionių į kalnus. Fotografas bendradarbiavo su laikraščiais „Tiesa“ bei „Sportas“. Ten publikuodavo savo fotografijas.
 Menininkas fotografavo ne tik kalnus. Sausio 13-ąją užfiksuotais vaizdais jis pasidalino su Japonijos, Prancūzijos žurnalistais, kurie jas išplatino ir parodė pasauliui, kokie žiaurūs įvykiai vyksta Lietuvoje.
 Alpinistas ir fotografas Algirdas Subata yra sukaupęs didelį archyvą nuotraukų bei straipsnių, todėl jo galvoje jau keletą metų sukasi mintis viską sudėti į knygą.
 
Vaistažolių – į Altajų

 Nepriklausomybės metais Al­girdas Subata  neatsispyrė pagundai vykti į Altajų aplankyti ten gyvenančių bendraminčių ir kolegų, su kuriais susidraugavo kopdamas į aukščiausias viršūnes. Iš ten vyriškis grįždavo ne tuščiomis, o su lagaminais, prikrautais  kalnuose surinktų vaistažolių. Įdomių pavadinimų augalus, pavyzdžiui aukso, meškos, maralo šaknis, jis išdalija pažįstamiems, mažą dalį parduoda. Iš ten alpinistas parsivežė ir kedro, kenio, šaltalankių aliejų bei riešutų. Žolininku vadinamas Algirdas juokauja, kad elektrėnietės  džiaugiasi gavusios iš Algirdo šlamagraižės leuzė­jos šaknų, iš kurios išvirta arbata naikina  vyrų poreikį alkoholiui. Alpinistui ir menininkui negaila išdalintų parsivežtų gėrybių, jis tiki, kad grįžtamasis ryšys iš žmonių keleriopai stipresnis.
 Nors sveikata nebeleidžia Algirdui kopti į kalnus, tačiau ryšio su kalnais jis prarasti nenori. Todėl nuo 1992 m. jis bendradarbiauja su Altajaus krašte veikiančia pramoninio alpinizmo įmone „Globus“. Jis surenka Lietuvoje turistų alpinistų grupę, norinčią keliauti į kalnus.
Yra dar daug įspūdingų nuotykių, kuriuos Algir­das Subata patyrė ke­lionėse. Juos aprašysime šiame projekte.

Algirdo Subatos nuotr.

Susiję tekstai

Palikite atsiliepimą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Palikite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

UA-128678564-1