Stambrauskų giminė, atsirėmusi į istorinius pamatus

Albina Sidaravičienė

Bajorų Stambrauskų giminės herbas Liubičas

Bajorų Stambrauskų giminės
herbas Liubičas

Visi mes savitai vertiname­ praeitį. Vieni labai domimės, kiti esame abejingi praeičiai. Net giminės istorijos vertė diskutuo­tina – yra žmonių, kurie brangina praeitį, renka prisiminimus apie protėvius, domisi jų gyvenimais, yra ir tokių, kurie žino tik savo senelius, o apie prosenelius beveik nežino nieko ir neturi laiko nei noro kapstytis praeityje. Popiežius Pranciškus Vilniuje susitikime su Prezidente, valdžios ir pilietinės visuomenės atstovais, diplomatinio korpuso nariais kalbėjo:
,,Kiekvienai kartai tenka įsi­sąmoninti praeities sunkumus bei pasiekimus ir dabartyje pagerbti savo protėvių atminimą. Nežinome, kas bus rytoj, tačiau žinome, kad kiekviena karta privalo puoselėti ją subrandinusią „sielą …“
Malonu, kad mūsų krašte yra žmonių, kuriems popiežiaus mintis apie pagarbą savo protėviams yra artima, ja vadovaujasi kurdami savo gyvenimą.
Asta Stambrauskaitė-Stirnienė, mūsų krašto žmogus, gimusi ir augusi Barboriškių dvaro paveldėtojo šeimoje, išsaugojusi prisiminimus apie praeitin nugrimzdusius laikus. Asta domisi savo giminės tolima praeitimi, kai Lietuvoje dar gyveno bajorai – jos protėviai. Prisiminimai padėjo sukurti pasakojimą apie Stambrauskų giminę, Barboriškių dvaro savininkus ir jų atžalas.

Barboriškių dvaro paveldėtojas

Kazimieras Stambrauskas – Barboriškių dvaro paveldėtojas

Kazimieras Stambrauskas – Barboriškių
dvaro paveldėtojas

Barboriškės – tai kaimas, esantis Elektrėnų savivaldybės Beižionių seniūnijoje, įsikūręs 6 km į vakarus nuo Semeliškių. Kaimas išsidėstęs abipus kelio Semeliškės–Beižionys. Šiuo metu kaimas vis mažėja: 2001 m. buvo 43 gyventojai, 2011 m. – 29. Iš jų – 12 vyrų ir 17 moterų. Šio kaimo istorija – ten įsikūrusių žmonių gyvenimo istorijos. Ten nuo seno gyveno Astos protėviai, ten palaidoti Astos tėveliai ir kiti buvę dvariškiai.
Vienas pasakojimas apie Bar­boriškių kaimą ir čia stovėjusios bažnyčios istoriją pateikiamas Kazio Mi­siaus leidinyje „Elektrėnų dekanato sakralinis paveldas“ bei internetinėje svetainėje „Vilnijos vartai“.
Kaimo pavadinimas greičiausiai kilęs iš vardo Barbora. Seniau Barboriškės buvo nemažas kaimas, kuriame stovėjo dvaras, priklausęs Eitminams.
1782 m. paminėta Barboriškių koplyčia. 1804–1866 m. kaime sto­vėjo Semeliškių parapijai priklausiusi Barboriškių filijos Šv. Apaštalo Tado bažnyčia. Caro valdžios 1869 m. uždarytos ir nugriautos bažnyčios daiktai pateko į Semeliškes. Iš Barboriškių į Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčios didįjį altorių pateko paveikslas „Šv. Rokas“, nutapytas apie 1850 m. ir dar Barboriškėse laikytas stebuklingu.
Vėliau Semeliškėse išgarsėjo Šv. Roko atlaidai.
Antrą pasakojimą apie Barboriškes ir jo dvarą pateikia mūsų pašnekovė Asta.
Astos tėveliai – Bronislava ir Kazimieras Stambrauskai. K. Stamb­rauskas buvo Barboriškių dvaro paveldėtojas. Norėdami sužinoti šio žmogaus istoriją, turime nusikelti į praeitį, į XIX a. pabaigą, kai gyveno ponios Astos seneliai. Tada Barboriškėse dar stovėjo dvaras, kuris priklausė dvarininkų Mykolo Sirevičiaus ir Emeritos Sirevičienės-Kosobickaitės vaikams – panelėms Onai, Emerikai, Marijai, Stefanijai ir dviem ponaičiams – Feliksui ir Mečislovui. Jų protėviai buvo bajorai Sirevičiai. Ši bajorų giminė turėjo savo herbą. Manoma, kad Barboriškių dvarą Sirevičiai pirko. Mūsų laikų Lietu­vos bajorų karališkoji sąjunga skelbia bajorų gimines ir jų herbus. Sąraše nurodoma, kad Sirevičių giminės herbas Trimitai (Trąby).Tai lenkiškas herbas, nau­dotas ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Herbe pavaizduoti trys  trimitai.
Herbas Trimitai (Trąby) pirmą kartą paminėtas 1398 m. Dar žinomi šio herbo lenkiški pavadinimai – Brzezina, Trąby II, Trąby Odmienne, Tuba. Šį herbą turėjo žinomos bajorų giminės: Astikai, Radvilos bei istorikas Teodoras Narbutas. Taip pat šį herbą turėjo 188 giminės, viena iš jų – Sirevičių.
Kad nereikėtų dalijantis draskyti Barboriškių dvaro, buvo sutarta, kad jaunoji dvarininkų Sirevičių karta nekurs šeimų. Bet štai panelė Stefanija (gim.1846 m.) nepaisė susitarimo, atsisakė dvaro turtų ir ištekėjo už Juozo Stambrausko (1874–1909), bajoriškos kilmės skulptoriaus, architekto, kurio tėvas bajoras Zigmantas Petras Stambrauskas (apie 1841-1906). Jo giminės herbas – Liubičas (Liubicz). Žinomi herbo lenkiški pavadinimai – Luba, Lubicz, Lubow, Łuba.
Astos proseneliai Stambrauskai palaidoti Vilniaus Rasų kapinėse.

Herbo Liubičas kilmė

Šis herbas buvo vienas po­puliariausių herbų Lenkijoje ir Lietuvoje. Seniausias antspaudas su šiuo herbu siekia 1348 m. Herbo pavadinimas kilęs iš karo šūkio „Lubicz“ arba Liuba, kas sen. slavų kalba reiškia lieknas, gražus žmogus.

Seneliai kilę iš bajorų

Stefanija Sirevičiūtė su broliu - Barboriškių dvaro savininkai

Stefanija Sirevičiūtė su broliu – Barboriškių dvaro savininkai

Taigi tuokėsi dvarininkų vaikai. Stefanijai ir Juozapui (po­nios Astos seneliams) gimė 3 vaikai – Tadas (mirė 5 m.), Viktoras (jį, 18 m. vaikiną, nušovė plėšikai, kurie įsibrovę į dvarą pagrobė brangenybes ir pinigų) ir Kazimieras (būsimasis Astos tėvelis). Senelis Juozas mirė, kai jauniausiam sūnui Kazimierui buvo ketveri. Senelė Stefanija po kurio laiko ištekėjo antrą kartą, o jos sūnų iš pirmos santuokos globojo Barboriškių dvare gyvenusios panelės – jo tetos. Jis buvo dvaro numylėtinis, įpėdinis ir paveldėtojas. Panelės rūpinosi dvaro įpėdinio išsilavinimu. Jis mokėsi privačiai, baigė Vilniaus gimnaziją, studijavo finansų mokslus, mokėjo keletą užsienio kalbų, tais laikais buvo labai išsilavinęs žmogus. Kazimieras padėdavo kaimynams patarimais. Gyvenimas dvare buvo mielas. Dvarui priklausė apie 240 ha žemės.
1918 m. susikūrusi nepriklausoma Lietuvos Respublika vykdė žemės reformą, kurios tikslas buvo išdalinti dalį dvarams priklausiusios žemės bežemiams ir mažažemiams valstiečiams, dvarui paliekant 80 ha, o už paimtą žemę buvo mokama kompensacija. Žinoma, reforma neaplenkė ir Barboriškių dvaro. 1926 m. dvarui buvo palikta 80 ha.

Tėvai

Bronislava Stambrauskienė su anūke Inesa

Bronislava Stambrauskienė su anūke Inesa

Dvare kambarine dirbo Bronislava Muščinskaitė (1916 – 1997), bajoriškos kilmės mergina iš gausios šeimos. Kadangi tėvas anksti mirė, liko nedideli vaikai. Šeima sunkiai vertėsi, teko vaikams tarnauti. Bronislava krito į akį dvaro ponai­čiui Kazimierui. Jiedu (Bronislava ir Kazimieras – Astos tėveliai)1935 m. sukūrė šeimą. Jiems gimė 8 vaikai, du berniukai ir mergaitė mirė karo metais, užaugo 5 vaikai: Viktoras (1936–1992), Valerija (1937–2012), Marija (1939 m.), Antanas (1941 m.) ir pagrandukė Asta (1956 m.). Tarp vyriausiojo sūnaus ir jauniausiosios dukters buvo 20 metų skirtumas. Per tuos du dešimtmečius dvaro gyvenime daug kas pasikeitė. Ponia Asta rašo: „Mano sesės ir broliai gimė dvare, buvo sotūs ir aprengti, o aš gimiau, kai kūrėsi kolūkiai. Viskas buvo pasikeitę. Viskas iš tėvų atimta“.
Po 1940 m. sovietinės okupacijos dvarininkai, kaip klasiniai priešai, buvo pradėti naikinti fiziškai. Jiems, pasiturintiems Lietuvos gyventojams, grėsė Sibiras. Stambrauskai su vaikais slapstėsi miške, apkasuose ir tik per stebuklą išvengė tremties. Dvaro pastato kambariai sovietų valdžios nurodymu išdalinti kitiems. Žmonės pradėjo dvaro kambarius rekonstruoti, griauti. Tikriesiems šei­mininkams paliktas ūkinis pastatas, kuriame jie įsirengė gyvenamąjį kambarį, o kitą dalį skyrė gyvuliams. Įnamiai greitai dvarą nugyveno – jis buvo sugriautas. Valdžios vyrai juokėsi sakydami: „Kur vaikščiojo ponai, dabar vaikščios kiaulės“. Ir nurodė toje vietoje statyti kiaulių fermą. Aplink dar ošė dvaro parkas, šlamėjo liepų alėja, išliko daug vaismedžių, alyvų krūmų. Asta prisimena tai, kas liko iš dvaro: „Didžiulę trešnę, kurios uogos buvo didelės ir saldžias, geltonas avietes, gardžiuo­sius serbentus“.
Žemę sovietai nacionalizavo. Asta pasakoja, kad gyveno šeima vargingai, kaip ir kiti, bet kai kurie kaimynai į jų šeimą žiūrėjo su panieka, juk jie – buožės, liaudies priešai, nors vargą vargo kaip visi. Pokaris atnešė nežinią ir baimę. „Mano tėvelis buvo griežtas ir, manau, nelaimingas. Juk buvęs dvarininkas, turtingas ir išsilavinęs. O ką padarė nauja valdžia… Likom beteisiai varguoliai, neturėjom iš ko duonos išsikepti, mama aukso žiedus iškeitė į miltus duonai kepti. Ir nestojo į kolūkį, vis tikėjo, kad toji valdžia žlugs“,- prisiminimuose rašo Asta.
Valdžia spaudė stoti į kolūkius, nenorintiems paklusti uždėjo nepakeliamus mokesčius, kita stovykla ragino nepasiduoti, net sakė, jog galį sudeginti. Kai nebebuvo kitos išei­ties, Stambrauskai įstojo į kolūkį, bet niekas jų nepadegė. Šeima gyveno vargą vargdama, bet buvo draugiška. Tėvelio sveikata buvo silpna (sirgo kaulų džiova, bronchine astma, silpna buvo širdis), jis sielvartavo, kad negali išleisti vaikų į mokslus.
Vyresnės seserys globojo jaunėlę Astą. Kartą, kai Astai buvo šešeri, su sese Marija (Maryte) buvo namie ir pro langą pamatė, kad iš kiaulidžių pabėgusios kiaulės knisa tėvų sėtus rugius. Buvo gruodžio pradžia, bet sniego dar nebuvo. Marytė pasiuntė Astą pas fermos vedėją, kad praneštų apie palaidus gyvulius. Asta, eidama į fermą, užsižiūrėjo į mergaitę, skubančią į mokyklą. Prie tako buvo neuždengtas šulinys, į kurį įkrito Asta. Mergaitė paniro į vandenį ir iškilo, gerai, kad bent spėjo užsikabinti už rentinio krašto, laikėsi iš paskutiniųjų ir šaukėsi pagalbos. Tuo metu fermos vedėjas papietavęs grįžo į darbą ir išgirdo keistą riksmą, šauksmą, kuris jį atvedė prie šulinio. Rado išsigandusią, sustirusią mergaitę šuliny. Kai ištraukė, ši prarado sąmonę, taigi nunešė ją namo. Aišku, sesuo Marytė išsigando, bet puolė gaivinti, šildyti, net trynė degtine. Mažoji atsigavo. Po to mama dar ilgai mergaitę girdė žolelių arbata.
Kai užaugo broliai, nusipirko medienos ir pastatė tėvams namą, šalia kurio dar buvo matomi buvu­sios bažnytėlės pamatai. O šalia – kryžius, primenantis šventą vietą. Netoli namų buvo didžiulis akmuo, daug didesnis už dabartinį Barboriškių akmenį. Namuose stovėjo gražių buvusio dvaro baldų, kuriuos tėvams pasisekė išsaugoti. Tai buvo gražiais gobelenais vilkti krėslai, drožiniais puošta kraičio skrynia, sidabrinis veidrodis, virduliai, staltiesės, lovatiesės.
Broliams ir sesei Valerijai pasisekė ištrūkti į Vilnių. Viktoras ten baigė mokslus. Abu broliai buvo pašaukti atlikti karinę tarnybą. Antanas tarnaudamas baigė mokslus.

Stambrauskų šeima (pirmoje eilėje) – anūkas Romas (Valerijos sūnus) ir dukra Asta, (antroje eilėje) dukra Valerija, tėvas Kazimieras, mama Bronislava, brolis Viktoras

Stambrauskų šeima (pirmoje eilėje) – anūkas Romas (Valerijos sūnus) ir dukra Asta, (antroje eilėje) dukra Valerija,
tėvas Kazimieras, mama Bronislava, brolis Viktoras

Valerija kurį laiką dirbo Vilniuje fabrike. Vėliau įsidarbino teatre dekoratore.
Tik sesuo Marija liko kaime, dirbo kiaulių fermoje, prižiūrėdavo paršelius. Kai ištekėjo, dirbo karvių fermoje, melžė kolūkio karves. Rankomis. Juk melžimo aparatų tuo metu dar nebuvo. Asta nueidavo pas savo sesę į fermą ir atsigerdavo šviežio pieno.
Vienuose namuose kartu gyveno Asta su tėvais ir Marytės šeima.
Ir šiandien Asta prisimena, kad šeima rūpinosi ir sesė Valerija (Valė). Kiek išgalėdama namiškiams nupirkdavo būtiniausių daiktų. Kai Asta buvo pirmokė, nupirko jai gražius veltinukus su kaliošiukais. Kartą grįžusi namo, mergaitė pamatė, kad pametė vieną kaliošiuką. Ėjo abi su mama ieškoti, 1,5 km kelią iki mokyk­los atidžiai stebėjo, bet kur tu rasi, kai sniego iki kaklo. Gailėjo to kaliošiuko, bet ką bepadarysi – dingo sniego pusnyje. Sesė Valė nupirko mergaitei paltuką – juodą su baltais kvadratėliais. Net pasiuvo jai suknelę – oranžinę su balionais. Suknelė labai patiko Astai, nes buvusi graži. Ir nutiko taip, kad susirgo kaimynų Janytė, kurios mama atėjo ir paprašė paskolinti suknelę, nes neturėjo kuo aprengti dukrelės, važiuojančios pas gydytoją. „Taip ir netekau tos gražio­sios suknelės. Vėliau man grąžino, bet jau kitą, ne tokią gražią“,- prisimena Asta.
Kurį laiką pas senelius gyveno dukters Valerijos sūnus Romas (Astos bendraamžis). Valerija nupirko abiem vaikams žaislų – traukinuką ir lėlę. Kiek buvo džiaugsmo vaikams, kai gavo tokias vertingas dovanas. Asta prisimena: „Žaislų daug neturėjome, žaisdavome su kaimynų Urbonavičių vaikais, kuriems tėtis padarydavo medinių mašinėlių ir kitų žaisliukų“.
Taip, Asta vaikystėj patyrė nepriteklių kaip ir dauguma tų laikų kolūkiečių vaikų. Gal todėl dar ir šiandien prisimena pamiškėje gyvenusius Venskutonius. Jie neturėjo savo vaikų, o Venskutonienė buvo Astos krikšto mama. Dažnai mergaitė pas juos nueidavo, ten ją vaišindavo medumi. Krikštamotė turėjo stakles, tai dovanodavo mergaitei austų kilimėlių. Asta sako, kad jos mama irgi audė, bet tai prisimena lyg pro rūką, matyt, vėliau na­muose staklių nebeliko.
Tėvai, kaip prisimena Asta, buvo labai darbštūs žmonės. Tėvelis buvo silpnos sveikatos, bet dirbo, kiek galėjo. Kurį laiką buvo pieninėje buhalteriu, namuose pynė krepšius ir rūpinosi vaikais. Radęs laisvą minutėlę, skaitydavo knygas. Tėvelis buvo meniškos prigimties. Artėjant šv. Velykoms, paslapčia su dukra Asta vašku margindavo kiaušinius. Jo kiaušiniai akį traukdavo, nes būdavo išmarginti įvairiaspalviais ­ornamentais. Dažų neturėdavo, bet dažydavo ąžuolo žievėmis ar žolelėmis. Dar Asta prisimena, kad tėvelis buvo išdrožinėjęs labai gražius šachmatus.
Vakarais užsuk­davo kaimynai, su kuriais tėvelis mielai bendraudavo, kalbėdavosi apie politiką ir kitus reikalus.
Mama buvo šeimos ramstis – dirbo kolūkyje, rūpinosi, kad žemė būtų apsėta. Šieną nupjaudavo atvažiavę sūnūs. Visi į talką susirinkdavo ir per bulviakasį. Šeimos nariai, paremdami vieni kitus, laikėsi išvien sunkiais laikais. Neturėjo savo arklio, o reikėjo žemę apdirbti, taigi už arklį turėjo atidirbti.
Astos vaikystės prisiminimai šviesūs, net sunkiais momentais ji nenuleisdavo rankų. Tą vasarą, kai Asta baigė Stelmoniškių pradinę mokyklą, mama susirgo plaučių uždegimu, ligonę paguldė į ligoninę. O kolūkyje „Raudonoji gvardija“ (žinoma, ta pati tvarka ir kituose) kiekvienai šeimai buvo skiriami dideli runkelių plotai, kuriuos reikėdavo nuravėti. Asta buvo maža, bet labai darbšti ir rūpestinga mergaitė. Viena pati nuravėjo skirtą plotą ir dar padėjo kaimynei Brazinskienei. Atsidėkodama ši padovanojo talkininkei skarelę, šilkinę geltoną su rudais burbuliukais. Ta gražiąja skarele dažnai puošdavosi pasveikusi Astos mama.
Rudenį Asta jau mokėsi Semeliškių vidurinėje mokykloje ir troško kuo greičiau baigti, kad galėtų įsigyti profesiją.
Svajojo apie filologiją, bet artimieji patarė, jog geriau rinktis praktiškesnę kryptį.
Ir baigė Asta Vilniaus kooperacijos technikumą, įgijo maisto paruošimo technikės-technologės profesiją.
Pagal paskyrimą dirbo Vievio visuomeninio maitinimo įmonėse – valgyklos vedėja, vėliau kalkuliatore, inžiniere-technologe.
Buvo įstojusi į Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą. Nebaigė, nes nematė prasmės studijuoti, darbe turimų žinių pakako, o gal ir nepatiko ekonomika, nes vis dar ruseno mintis apie vokiečių filologiją. Buvo gera specialistė, kurią kvietė dalyvauti komisijose, tikrinančiose produkcijos kokybę rajono maitinimo įmonėse bei atlikti kitokius patikrinimus. Keičiantis gyvenimui, keitėsi ir darbai, bet visąlaik Asta triūsė savam krašte ir stengėsi darbus atlikti sąžiningai. Teko dirbti komercinius darbus bei Belgijos užsienio kapitalo įmonėje ,,Bulte“ braižytoja.
Prasidėjusios permainos Lietuvoje Astos negąsdino, nes jai buvo artimos Sąjūdžio idėjos, todėl aktyviai prisijungė prie jo veiklos: vyko į mitingus, dalyvavo Baltijos kelio akcijoje.
Brolis Antanas 1991 m. sausio 13 d. dalyvavo masiniame taikių Lietuvos piliečių pasipriešinime Sovietų Sąjungos vadovybės bandymui jėga paimti į savo rankas Vilniaus televizijos bokštą. Antanui šautuvo buože buvo sužeista ranka.
Stambrauskų giminė džiaugėsi, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę. Po kurio laiko atsirado galimybė susigrąžinti buvusią tėvų žemę. Astos tėvelis buvo parašęs testamentą, kuriuo dvaro žemę paliko savo vaikams, taigi dvaro žemė Barboriškėse buvo grąžinta teisėtiems savininkams. Tėvams sūnų statytas namelis išliko iki šių dienų, bet jį Stambrauskai pardavė.
Asta mėgsta keliauti. Aplankė kai kurias Europos bei Skandinavijos šalis. Labiausiai moteris džiaugiasi, kad išsipildė sena svajonė ir ji pamatė Vatikaną, aplankė popiežiaus Jono Pauliaus II kapą.
Astos dukra Inesa baigė Kauno kolegijoje verslo vadybą, dabar VU studijuoja teisę ir dirba vadybininke. Augina dukrą Justę, močiutės Astos džiaugsmą, gyvena Vievyje.
Anūkėlė Justė mokosi Vievio gimnazijoje, yra 5 kl. mokinė, lanko Vievio meno mokykloje dailės pamokas.

Legitimuota Stambrauskų bajoriška kilmė

Sūnų statytas namas tėvams

Sūnų statytas namas tėvams

Visi buvusių dvarininkų Stambrauskų vaikai dirbo Lietuvai.
Vyriausias sūnus Viktoras, atlikęs karinę tarnybą, grįžo į Lietuvą, apsigyveno Vilniuje ir dirbo elektrografijos institute.
Viktoro sūnus Valdas jaunystėje pakliuvo į avariją, liko prikaustytas neįgaliojo vežimėlyje. Jauno vaikino negalia nepalaužė. Valdas baigė VU tarptautinę verslo teisę, susikūrė savo verslą, vedė Liną, puikią moterį, gyvena Vilniuje. Augina du vaikus – berniuką ir mergaitę. Su vaikais daug keliauja, rūpinasi jų ugdymu. Vaikai teikia šeimai džiaugsmo. Valdas, žinodamas, kad protėviai buvo bajorai, kreipėsi į Lietuvos bajorų karališkąją sąjungą, pateikė dokumentus ir susigrąžino bajoro titulą.
Marija jauna liko našlė, apsigyveno Alytuje, dirbo operatore Alytaus eksperimentiniame namų statybos kombinate (ENSK), kuris sovietmečiu gamino surenkamus medinius namus. Gyvenimą paskyrė dviem vaikams, kurie užaugo dori žmonės.
Brolis Antanas dirbo statybininku, gyveno Vilniuje, užaugino sūnų ir dukrą. Tikėdamasis senatvę praleisti ramioje gražioje aplinkoje, pasistatė namus Vievyje prie ežero. Atgavo dalį tėvų žemės ir susigrąžino bajoro titulą. Jo sūnus Robertas pradėjo domėtis šeimos genealogija, rado dokumentų ir padėjo savo tėveliui susitvarkyti bajorystės dokumentus. Robertas ir jo vaikai irgi bajorai. Robertas aktyviai dalyvauja Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos (LBKS) veikloje, daug keliauja.
Antano dukra Jolita baigė VU tarptautinę verslo teisę.
Šiandien, kai Lietuvoje jau nebėra jokių luomų, kai kam siekis susigrąžinti bajorų titulą kelia šypseną. Juk tas titulas neteikia jokių privilegijų, negarantuoja turtingo gyvenimo. Ir vis dėlto yra žmonių, tarp jų ir Stambrauskų giminės atstovų, kurie susigrąžino tai, kas priklausė jų protėviams, nes mano, kad protėviai nusipelnė pagarbos, todėl prisiminimai apie juos privalo būti išsaugoti ir perduodami iš kartos į kartą.

Susiję tekstai

Palikite atsiliepimą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Palikite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

UA-128678564-1