Skorupskai, moliniai namai ir gamtovaizdžio vystymo vizijos

Daiva Červokienė

Praėjusiame laikraščio numeryje pradėjome pasakojimą apie Skorupskų giminę iš Pakalniškių kaimo. Šiame rašinyje tęsime pasakojimą apie ją, daugiausia – apie Pakalniškių kaimo bendruo­menės „Jorė“ pirmininko Romal­do Skorupsko sūnų Ričardą, Vilniaus universiteto Geografijos ir kraštotvarkos katedros docentą, kraštotvarkininką, molinių namų statybos ekspertą, rengiantį rajonų savivaldybių, apskričių, miestų, miestelių bendruosius ir specialiuosius planus, Gyvenamųjų vie­tovių dalių kraštovaizdžio tvarkymo planus. Jis su žmona Vaida, taip pat gamtininke, augina dukrą Viltę, sūnus Rapolą ir Vilių, dukrelę Adelę. Vyriausiasis sūnus Vilius ir vyresnioji dukra Viltė yra Vilniaus Valdorfo mokyklos mokiniai, sūnus Rapolas lanko vaikų darželį, tik metinukė Adelė lieka namuose su mama.

Pavardės variacijos
Elektrėnų krašte Skorupskai – reta pavardė. Kiek Ričardas Skorupskas žino bendrapavardžių aplinkui – visi artimi giminaičiai. Jis įsitikinęs, kad jų protėviai į Elektrėnų kraštą atklydo iš Vidurio Lietuvos. Važinėdamas su studentais po Lietuvą Kėdainių rajone aptiko Dainių kaimą, kuriame kone visi gyventojai – Skorupskai, o čia – žino tik savą giminės kelmą. Tačiau ir jame yra pavardžių variacijų. Ričardo Skorupsko tėvo brolis, jo krikštatėvis Jonas yra Skorubskas, o senelio Vinco Skorupsko brolis – jau Jonas Skarupskas. Ričardas tai vadina paprasčiausiais rašybos nesusipratimais. Kas kita klausimas, kada ir kodėl Skorupskai čia atsikėlė. Gal tai išaiškins VytasVankevičius, besidomintis giminės istorija ir turintis viltį atsekti geneologijos medį.
O žvilgtelėjęs į Lietuviškų pavardžių žodyną R. Skorupskas pamatė, kad daugiausia Skorupskų – Taujėnuose (Ukmergės r.), Žeimiuose (Jonavos r.) – net po 20, Kė­dainiuose – 17. Tiesa, kai kur dauguma – Skorupskių, o ne Skorupskų. Aptiko ir Skarupskų. Pavardžių žodynas jų pavardę lygina su lenkiška Skorupa ir baltarusių Skarupa, tai atsispindi ir jų giminėje.

This slideshow requires JavaScript.

Maloniau tapatintis su senesniu
Nors Ričardas Skorupskas už­au­go ir vidurinę mokyklą baigė Elektrėnuose, save linkęs vadinti vieviečiu. Pasak jo, maloniau tapatintis su gilią istoriją turinčiu negu su nau­jai pastatytu miestu. Juo labiau, kad jame – ir daugiau giminės šaknų, jo gimimo liudijime užrašytas Vievis.
Pirmieji Ričardo atsiminimai susiję su Vilniumi, Gerosios Vilties gatve. Netrukus tėvas inžinierius-statybininkas perėjo statyti Elektrėnų, ten gavo butą, sesuo Loreta gimė jau ten. Puikiai prisimena, kaip sesę tėvai parsivežė iš Elektrėnų ligoninės.
Jo, penkiamečio vaiko ar pradinuko akimis, Elektrėnų vaizdas buvo niūrus – pliki laukai ir pilki penkiaaukščiai ar devynaukščiai namai. Įsikėlę į naujus butus gyventojai pirmus metus nuo gatvės iki namų laiptinės klampojo po molyną, palei daugiabučius namus buvo primėtyta šaligatvių plytelių nuolaužų, kad sausesniais batais butus pasiektų. Aplinka nebuvo sutvarkyta.
Savo vaikystę ir mokslus Elek­trėnuose pašnekovas apibūdina kaip 5 dienas darbo stovykloje – namai-mokykla, namai-mokykla, o penktadienį, dažnai net nepavalgęs pietų išlėkdavo į Vievį, pas mamos tėvus. Nuo Elektrėnų iki Vievio – gal 10 km.

Vievyje, pas senelius
Senelė Leokadija Jauniškienė buvo buhalterė, kone tikra miestietė, žemės ūkiu beveik neužsiėmė. Nuo­savą senelių namą supo daržai, tačiau daugiau jie neūkininkavo, nors nemažai kaimynų net gyvulių turėjo.
Močiutė Leokadija savo dėmesį vaikaičiams rodė šeimininkavimu virtuvėje. Ričardui vaikystės skonis – močiutės kepti lietiniai blynai su uogiene ar įvairiais įdarais. Jis su sese dažnai stovėdavo virtuvėje prie pečiaus ir laukdavo karštų blynų iš keptuvės.
Kai Ričardas pradėjo mokytis mokykloje, senelis Juozas Jauniškis dar dirbo Vievio malūne, nors jau buvo pensininkas. Jis dirbo iki 70 metų amžiaus, tačiau vaikaičiams skyrė daug dėmesio – išeidavo su jais pasivaikščioti, pažaisti, pasakodavo apie savo įsikūrimą šiame krašte ir tarpukario metus Lietuvoje. Baigęs studijas ir gavęs paskyrimą dirbti Vievio autobusų stoties viršininku, pėsčiomis ten iš Zarasų atėjo. Netrukus vedė ir apsigyveno žmonos tėvų namuose Balceriškių kaime, rytinėje Vievio ežero pakrantėje, apie 1,5 km į pietryčius nuo Vievio, kur kažkada stovėjęs Vievį išgarsinęs vienuolynas su spaustuve, kuri veikė nuo 1611 iki 1812 m.
Balceriškių kaime ir Ričardo mama Irena gimė ir vaikystę lei­do. Ji turėjo ir seserį Reginą, kuri mirė dar būdama kūdikiu. Ten apdirbant žemę vietiniai rasdavo literų, senosios spaustuvės raidžių atspaudų, senovinių monetų, įvairių religinių simbolių. Senelės Leokadijos Jau­niškienės (Grigonytės) pusseserės palikuonims Petrauskams rekonstruo­jant ir plečiant namus, kasant šulinį, kaip spėjama, kažkada buvusių kapinių vietoje, buvo rasta nemažai atskirų kaulų ir kaukolių, nesuardytų skeletų. Vėliau, besidomėdamas Vievio istorija, analizuodamas istorikų ir archeologų darbus aptiko daugiau faktų, įrodančių, kad toje vietoje, Vievio ežero pakrantėje, buvo vienuolynas, stovėjo pirmoji medinė Vievio cerkvė, iki kol jos 1812 m. nesudegino iš Rusijos besi­traukiantys Napoleono kariai. Natūralu, kad prie vienuolyno turėjo būti ir kapeliai. Paskutiniai palaidojimai juose, tikėtina, buvo vykdyti iki 19 a. pra­džios. Vėliau vienuolyno žemės tapo Vievio dvaro nuosavybe, o XIX a. antroje pusėje jos savininkais tapo Grigoniai. Taigi Leokadija Jauniškienė (Grigonytė) šių vietų senbuvė. Seneliai po santuokos 1952 m. dar 17 metų gyveno Vievio ežero pakrantėje. Buvęs senelių gyvenamasis namas, jiems išsikėlus į Vievį, 1969 m. buvo parduotas, o greta esančiame name dar iki šiol gyvena senelės pusseserės palikuonis Eugenijus Petrauskas su šeima.

Kelionės po apylinkes ir geografijos atlasas
Kai Ričardas ūgtelėjo, prasidėjo jo kelionės su seneliu Juozu Jauniškiu į Vilnių, Kauną pasidairyti, po muzie­jus pasivaikščioti. Artėjant paauglystei jis su seneliu dažnai išsiruošdavo į žygius dviračiais po apylinkes. Penktą–šeštą valandą ryto sėsdavo ant dviračių ir pirmyn. Per dieną iki 90 kilometrų apsukdavo, aplankydavo Aukštadvario, Semeliškių apylinkes, įdomesnius gamtos ir kultūros objektus, sustodami užvalgyti ką įsidėję ar bent obuolių paskanauti, su žmonėmis pabendrauti. Senelis mindavo dviratį pirmas, vaikaičiai, dažnai dar su vienu kitu savo draugu – iš paskos.
„Jeigu tėvai labai užimti, o seneliai anūkams skiria laiko – tai nuos­tabus metas“, – įsitikinęs Ričardas.
Geografija Ričardas susidomėjo, regis, šeštoje klasėje. Kas tai lėmė? Mano, kad lėmė jo paties natūra, suprato, kad be atviro dangaus negali gyventi – regis, kai nepabūni lauke, atrodo, diena praleista veltui.
Labai svarbus tam buvo tėvų padovanotas iliustruotas teminių žemėlapių atlasas. Pasak Ričardo, geras žemėlapis – kaip knyga, ar net geriau už ją. Žemėlapyje gali įžvelgti informacijos net daugiau negu knygoje – tik žiūrėk, suprask, galvok, analizuok. „Užkabino“ ir pats pradėjo braižyti žemėlapius. Persipiešdavo, nusibraižydavo savo apylinkių žemėlapius, kelionių planus. Jų turi ir išsaugojęs – primityvoki, bet situaciją nusako.
Nemažai tam įtakos turėjo ir geografijos mokytoja Regina Širkšniovienė, su kuria ne kartą važiavo į rajonines ir respublikines geografijos olimpiadas. Būdamas 10-tokas laimėjo geografijos olimpiadą rajone, kitąmet – taip pat. Tada išgirdo: „leiskit ir kitiems laimėti“ ir nustojo jose dalyvauti. O Ričardo sumanymui studijuoti geografiją niekas neprieštaravo.
Tėvas norėjo, kad sūnus taptų statybininku? „Juo ir tapau nebaigęs jokių specialių mokslų. Tėvų namo statyba ugdė įvairius mano praktinius įgūdžius“, – pastebėjo Ričardas.

Paauglystė, Sąjūdis ir statybos
Sąjūdžio metais jis buvo 11-metis mokinukas ir įdėmiai stebėjo, kaip elgiasi aplinkiniai, mokytojai. Turėjo gerą matematikos moky­toją Petrą Adžgauską, kuris matematikos pamokų metu netiesiogiai užsiėmė ir tautiškumo bei valstybingumo ugdymu mumyse. Vykstant Seimo posėdžiams aktualiais valstybės atkūrimo klausimais, atsidaro portfelį, įsijungia radijo imtuvą ir sako: „Paklausykime, aktualu“. Ričardas dėkingas lietuvių kalbos ir literatūros mokytojui Vytautui Mizerui, Elektrėnų meno muziejaus kūrėjui ir direktoriui, už suteiktą krašto pažinimą, keliones po rašytojų tėviškes, jo gimtąją Merkinę, Liškiavos apylinkes.
Kai jis buvo 16-metis (1994 m.), tėvas pradėjo kasti pamatus būsimam namui Pakalniškėse. Ričardui statybos buvo labai įdomu. Sudėti akmenis, tinkuoti, obliuoti palanges, dažyti sienas, grindis, tvarkyti aplinką buvo Ričardo darbas.
„Namo statybos buvo fantastinė darbo stovykla. Tada buvau užimtas, lakstyti paskui panas laiko neturėjau. Niekas dirbti neragino, pats „užsidegiau“. Ir pirmuosius medžius sody­boje sodinau. Dabar, po 20 metų, atvažiuoju, pasižiūriu į juos, kone miškas – vienas tiek šoktelėjo, kitas – kone dvigubai. Medžiai lėtai auga, kol jų vienas ar keli kieme. Kai jų pasodini 10–20 ir gyveni toliau – nespėji stebėti‘, – sakė R. Skorupskas.
Jis studentams pataria, jeigu nori sulaukti medžio brandos, tesodina drebulę – po 50 metų ji bus brandi, tik vargu ar grožiu prilygs brandžiam ąžuolui. Norintiems sulaukti pušies, klevo ar eglės brandos reikia šimto metų, žmogaus amžiaus nepakanka, reikia išskirtinės Dievo pagalbos.

Pirma ir pagrindinė
Ričardas nedvejodamas pasirinko geografijos studijas Vilniaus universitete, jas baigus jam pasiūlė likti dirbti universitete. Kas tai lėmė? Šį klausimą R. Skorupskas performavo į klausimą, kaip atsirenkami žmonės. Pasak jo, tai lemia domėjimasis dalyku ir darbas stipriai nesiekiant naudos sau – tai pagrindiniai kriterijai, pagal kuriuos galima pasitikėti žmogumi.
Ričardo Skorupsko magistro darbas – „Kraštovaizdžio optimalumo metodologija kraštotvarkoje“, o mokslinio darbo tema – „Kraštovaizdžio struktūros geoekologinio optimalumo metodologija (Lietuvos teritorijos pavyzdžiu)“.
„Dirbau, man buvo įdomu, kai kuriuose darbuose rodžiau iniciatyvą. Daug lėmė profesoriai. Pirmakursis rašiau apie Lietuvos miškus, remdamasis miškų istorijos specialisto rašytojo ir miškininko Gedimino Isoko darbais, antrame kurse susidomėjau geomeofologija – mokslu apie žemės paviršiaus reljefą, todėl ir baigiamasis bakalauro darbas buvo orientuo­tas į reljefo ir teritorijos raidos paleogeografinę analizę remiantis nuogulų tekstūromis (įvairaus rupumo nuogulų formuojamasi raštais, kurie matomi karjerų sienelėse arba ardomose upių pakrantėse). Magistro darbą rašiau apie kraštotvarkinį teritorijų optimizavimą – gerinimą. Šia kryptimi darbą pratęsiau ir doktorantūroje. Analizavau, kiek skirtingo gamtinio pagrindo kraštovaizdyje turėtų būti gamtinių teritorijų (miškų, pelkių, ežerų, pievų) tam, kad kraštovaizdis būtų ekologiškai stabilus, tuo pačiu sugebėtų neutralizuoti antropogeninį poveikį. Tai įdomus praktinis klausimas, tačiau atsakymas į jį nėra paprastas ir vienareikšmis. Dirbama ta linkme – reikia daug detalizavimo, pagrindimų“, – sakė R. Skorupskas.
Jis nuo 2012 metų vadovauja ir Lietuvos gamtos draugijai, kurią 1922 m. įkūrė gamtininkas, rašytojas, biologijos daktaras, profesorius, akademikas Tadas Ivanauskas, kuri davė pra­džią ir Gamtos apsaugos komitetui. Vadovavimą šiai visuomeninei organizacijai perėmė iš žymaus geologo, šviesaus atminimo savo profesoriaus Algirdo Gaigalo.

Žvilgsnis į miškus
Kas labiausiai jį domina kaip Lietuvos gamtos draugijos vadovą? Ką mano apie visuomenės dėmesį kaitinančią miškų situaciją? Pasak R. Skorupsko, miškų situacija negerėja. „Dabartiniai miškininkai tarnauja medienos apdirbimo pramonei. Senosios gvardijos miškininkai, kurie miškus sodino, augino, rūpinosi jo atkūrimu, jau išėjo į užtarnautą poilsį, daugumai likusių, panašu, kad labiau rūpi jo eksploatacija.
Teiginys, kad Lietuvoje miškų yra daug, pasak pašnekovo, tėra statistiniai žaidimai. Su kuo lyginant? Lyginti tegalima nebent su Latvija ar Estija, vakarine Rusijos dalimi ar rytine mūsų kaimyne Baltarusija. Visų kaimynų tarpe Lietuvoje miškų užimama teritorijos dalis yra mažiausia, o ir jų išsidėstymas teritorijoje yra itin netolygus. Su Lenkija jau nelabai ir tinka lyginti, nes pietinė Lenkijos dalis – jau pereinamoji zona tarp mišrių miškų ir miškastepių. Ukraina – stepių valstybė, ten natūraliai miškų beveik nebuvo, tik šiaurinėje jos dalyje.
Pasak R. Skorupsko, geriausiai miškų būklę, o taip pat ir jų eksploatacijos tolygumą parodo medžių brandumo struktūra. Pagal tvarios miškininkystės principus jaunuolynų, pribręstančių, vidutinio amžiaus ir brandžių. Medynų užimama dalis ūkiniame vienete turėtų sudaryti apylyges ploto dalis (t.y. 1/4) Saugomose teritorijose, kur vyrauja specialiosios paskirties ir apsauginiai miškai, brandžių medynų dalis turėtų būti dar didesnė, o greta jų turėtų savo vietą surasti ir perbrendę medynai skirti biologinės įvairovės palaikymui.
Šiandienos kontekste, mūsų miš­kų medynų tarpe dominuojančią poziciją perima jaunuolynai ir vidutinamžiai medynai. Brandžių mažuma, jų kiekis per 15 metų pastebimai sumažėjo, o perbrendusių tėra tik rezervatinėse teritorijose, kertinėse miško buveinėse. Socialistiniu laikotarpiu Lietuvos miškų metinė kirtimo norma buvo 3,5 milijonų kub. m, dabar kasmet iškertama du kartus daugiau 7,8 mln. kub. m, bet ir to, iš specialistų kalbų jaučiasi, dar negana“, – pastebėjo R. Skorupskas.
Kodėl mokslininkai tyli? „Kai gyveni mieste, to nepastebi. Didžiųjų miestų ribose ir apylinkėse miškų būklė gera, ir dėl to, kad jiems būdingi griežtesni apsaugos reikalavimai, ir dėl to, kad juos stebinčių „akių“ daugiau. Tačiau 30–50 km už miesto – situacija pastebimai prastesnė, atspindinti bendrai Lietuvos teritorijai būdingas tendencijas. Paimdami iš miškų medieną mes nesukuriame didelės pridėtinės vertės, nes bet koks tolimesnis perdirbimas reikalauja daugiau pirminių investicijų, papildomo laiko ir įdirbio, kad investicijos sugrįžtų. Kasmet 1,5 milijonų kubų mūsų medienos išgabenama į Kiniją iš Klaipėdos uosto. Ir dar apie 2,5 mln. kub. m. medienos išvažiuoja į Latviją, greičiausiai į Rygos uostą. Taigi parduodame kokybišką ir vertingą žaliavą santykinai pigiai, nė nebandydami apdirbti ir sukurti pridėtinės vertės savo šalyje“, – atsiduso mokslininkas.

Ir bepiločiai orlaiviai
2014 m. R. Skorupskas tapo Lietuvos bepiločių orlaivių naudotojų asociacijos steigėju ir valdybos pirmininku. Sakė pradėjęs bendrauti su Antanu Gedvilu, dabartiniu šios asociacijos vadovu, kuris užsiima įvairių skraidančių modelių konstravimu, iš mokslinio intereso. Bepiločiai orlaiviai – viena iš informacijos apie žemės paviršių gavimo priemonių, leidžianti bet kurioje vietoje, pagei­daujamu metu ir dažnumu surinkti reikiamą informaciją.
Ketverių metų darbas davė rezultatų, šį rudenį pradėtas rimtas projektas su Žemės ūkio konsultavimo tarnyba, kurio tikslas – nuotoliniu būdu nustatyti žemės dirvos paviršiaus fizines savybes: drėgnumą, eroduotumą, granoliometrinę struk­tūrą, humuso kiekį. Dabar atliekami žvalgomieji tyrimai, o pavasarį 9 ūkiuose skirtingose Lietuvos vietose prasidės intensyvus darbas. R. Skorupskas rūpinasi moksline projekto dalimi, A. Gedvilas – ne mažiau svarbia technine, kaip pagal būtinus poreikius transformuoti, pritaikyti bepiločius orlaivius.
Pastarąjį dešimtmetį dauguma taikomojo pobūdžio R. Skorupsko darbų susiję su teritorijų planavimu. Tai rajonų savivaldybių, apskričių, miestų, miestelių bendrųjų planų rengimas, jų vystymosi vizijų, žemės naudojimo krypčių ir prioritetų nustatymu, ekologinio kompensavimo priemonių – gamtinio karkaso teritorijų planavimas, kuris užtikrina teritorijos ekologinį stabilumą, žmogaus bei techninių priemonių generuojamos taršos neutralizavimą, nustatymas. Tokių darbų atliko apie 30: Telšių, Akmenės, Plungės, Šakių, Utenos, Alytaus, Klaipėdos r. savivaldybėje ir t.t.

Įsikūrė moliniame name
R. Skorupskas su šeima gyvena Trakų r. pakraštyje, Kudrionių Girios k. Ričardas  patinkančią vietą aptiko važinėdamas dviračiu, maždaug 15 kilometrų nuo savo tėvų namų. Rado miške apleistą sodybą, kurioje ant kalnelio auga galingas kaštonas. Ta vieta Ričardui paliko neišdildomą įspūdį, pamatė ją kaštonui žydint. Ir žmonai Vaidai, taip pat gamtininkei, patiko. Ten daug metų niekas negyveno, sodyba buvo sunykusi, kaimynai ganė karves, kartais ateidavo pasirinkti obuolių.
R. Skorupskai sumanė statyti molinį namą. Šis sumanymas Ričardo tėvus išgąsdino, o Vaida palaikė. Kodėl nepabandyti, jeigu taip statė mūsų proseneliai? Nėra patarti galinčių specialistų? Pasigilins patys.
Ričardas prisiminė, kad pirmaisiais nepriklausomybės metais, ypač prasidėjus blokadai, visi pradėjo ieškoti alternatyvių sprendimų, iš praeities „tempti“ pavyzdžius, rašyti metodines priemones, kaip statyti iš molio, šiaudų. Jo tėvas Romaldas buvo surinkęs daug informacijos apie alternatyvias statybas.
„Atėjo laikas, prisiminiau tą tėvo surinktą medžiagą ir pradėjau daugiau tuo domėtis. Jei nori užsiimti netradicine statyba, reikia drąsos ir nebijoti kritikos“, – pastebėjo Ričardas.

Iš vietinių žaliavų
Molinio 150 kv. metrų namo projektas gimė Ričardo galvoje, paskui – piešinyje, tada – makete. Neįprasta ovalinė namo forma architektams atrodė labai įtartina. Statė namą iš vietinių žaliavų: pamatas iš akmenų (Akmenos ežeras vos už poros kilometrų, akmenų ten gausu ), sienas – iš molio, šiaudų, žvyro.
„Molio statiniuose daugiausia yra smėlio. Molis – rišamoji medžiaga. Jis sudaro ketvirtadalį–penktadalį visos medžiagos masės, nuo jo priklauso spalva, statinio tvirtumas. Kaip rišamoji medžiaga naudojami šiaudai, kiti organiniai užpildai. Vien iš molio namo nenulipdysi, jis – puiki medžiaga, bet gavusi drėgmės išsipučia, o išdžiūvusi susitraukia. Dėl to atsiranda plyšių, skylučių. Liesinamoji medžiaga – akmenukai, žvyras – apsivėlusi moliu sulimpa, todėl medžiaga tampa stabili“, – aiškino R. Skorupskas.
Šiaudų gavo iš netoliese gyve­nančių ūkininkų, gryno molio atsivežė nuo Vievio, akmenukus ir žvyrą naudojo vietinį. „Susmulkini šiaudus, suverti molį, žvyrą akmenukus ir maišai. Maždaug 2 kubinius – tokį kiekį, kurį sunaudosi per dieną. Kiek rankomis beišmaišysi. Kelis kartus ekskavatorių samdėm, jis per pusdienį sumaišo medžiagos mėnesiui, bet tiek mišinio iš karto nesunaudosi, turi sandariai uždengti, kad nedžiūtų“, – pasakojo mokslininkas.
Tris vasaras – nuo gegužės iki spalio – jie lipdė būstą, o ketvirtą pavasarį įsikėlė gyventi.

Lipdė spinteles ir stalviršius
Skorupskų namuose viskas daryta pačių rankomis – sienos ir spintos, virtuvinės spintelės ir židinys, palangės, vonia, net suolas. Ir beveik viskas – iš molio. Stebina šių daiktų ir baldų formos – jokių įprastų stačių kampų. Virtuvėje visos spintelės, stalviršiai  irgi iš molio: „ Tai – labai plastiška medžiaga. Negi iš jo spintelių stalviršius darysi kampuotus – prie apvalių juk maloniau prisiliesti, juk žmogaus kūno formos ne kampuotos“.
Gyvenamojo namo stogas – apželdintas, ant jo stiebiasi šilokai, viržiai. Vėjas atnešė ir žemuogių sėklų, aplinka joms tiko.
Ričardas su žmona Vaida suorganizavo ne vieną seminarą apie molinių namų statybą, o  tapęs molinių namų statybos ekspertu vis važinėja konsultuoti šia idėja užsikrėtusius žmones. „Padarai darbą sodyboje, suorganizuo­ji seminarą. Turintis panašių norų išgirdo, atvažiavo pasižiūrėti, pasimoky­ti. Po metų atvažiuoja vėl įkvėpimo pasisemti. Nes dirbo, dirbo, pasidarė sunku. Jei kitas padarė, ir jis įgauna energijos“, – pastebėjo R. Skorupskas.
Jis pataria norintiems statyti molinį namą orientuotis į savo pajėgas. Nes nėra įmonių, kurios tai darytų. Yra statančių šiaudinius namus, bet kainos – neįkandamos. Nes darbai nestandartizuoti, sunkūs, tad dauguma stato savarankiškai. O tarp molinių namų entuziastų yra įvairiausių specialybių žmonių – nuo baleto artisto iki statybininkų. Su nemažai jų Skorupskai bendrauja.
Sesuo Loreta, gyvenanti Vilniuje, drabužių dizainerė. Projek­tuoja drabužius, rūpinasi gamyba, daugausia keliauja į užsienį.

Palikite atsiliepimą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Palikite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

UA-128678564-1