Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

puslapi remia spaudos fondas copy

Kaip senoliai vestuves atšokdavo

Narių vertinimas:  / 0

veseileVestuvių tradicijos ir papročiai priklauso nuo kultūros, tautos, tikėjimo, socialinio luomo. Senovės lietuvių pasaulėžiūroje vestuvės buvo vienas pagrindinių žmogaus gyvenimo virsmų, greta gimimo ir mirties.

Share

Skaityti daugiau: Kaip senoliai vestuves atšokdavo

Visi po vienu stogu: ir žmonės, ir gyvuliai

Narių vertinimas:  / 0

20aBėgant amžiams Lietuvoje yra buvę kelių tipų gyvenviečių. Viena seniausių, išlikusių iki mūsų dienų – kaimas. Lietuva – žemdirbių kraštas. Iki XX a. antros pusės, dauguma žmonių gyveno kaimuose. Pasakojimai liudija lietuvio etninės kultūros gelmę, meilę savo krašto tradicijoms, sugebėtoms išlaikyti, išsaugoti nuo gilios senovės iki mūsų dienų.

Trobesių visuma su juos supančiais medžiais, tvoromis, sodais, vandens telkiniais buvo vadinanama sodyba. Tai vieta, kur įsikūrusi šeima ir kur ji gyvena, dirba, augina vaikus. Tai – žmogaus tvirtovė ir šventovė. Lietuviui sodyba – jo pasaulio centras.

Share

Skaityti daugiau: Visi po vienu stogu: ir žmonės, ir gyvuliai

Stulpai, ugnelės, garsai, baimės

Narių vertinimas:  / 1

100 1151Vėlės – mirusiųjų dvasios, jos dažnai pasivaidena gyviesiems įvairiais pavidalais – stulpais, ugnelėmis. Kartais jie stūgauja, girgžda medžiuose, pavirsta paukščiais ar gyvūnais.
Vaiduokliai pasirodo – stulpo senojo dievybės pavidalo stovylų vietose, įvairiose anomaliose vietose. Jų veiklos sfera – naktis ir atokios nuo gyvenamų vietovės, krūmynai, pelkės, kartais – kapinės, akmenys.

Share

Skaityti daugiau: Stulpai, ugnelės, garsai, baimės

Dūšia vaikšto

Narių vertinimas:  / 0

m. mikalajūnienė naudžiūnaitė1Jono Basanavičiaus knygoje „Iš gyvenimo lietuviškų vėlių bei velnių” kalbama apie vėles, Visų šventųjų naktį ar per „Žaliąjį Četvergą” susirenkančias bažnyčion išklausyti mišių. Tuo metu paleidžiamos ir skaistyklos vėlės, matomos tais metais mirusiųjų vėlės, besiklausančios mišių; po jų jos pradingsta (BTB VII 210–214). Vienos dvasregės pasakojimu, ji matydavusi Kalėdų laiku mirusio žmogaus vėlę, kuri dar pasirodydavusi namie iki „Žaliojo Četvergo”, t. y. Didžiojo Ketvirtadienio prieš Velykas. Pasak tos dvasregės, „po numirimo kožnasis dar iki žaliojo četvergo saviškius lanko, ale po šitos dienos ant visados atsisveikina” (BTB VII 207) ir šitos „pirmąsias” ar „paskutines” mišias lankančios vėlės, matyt, yra tos, kurios tais metais mirė.

Share

Skaityti daugiau: Dūšia vaikšto

Apie tai, kaip mūsų krašte vaidenosi

Narių vertinimas:  / 0

sabonienė Lankaitė veronikaVaidenimosi tema yra populiari, ypač tokių senų kultūrų šalyse kaip Anglija, Airija. Pasakojimai apie vaidenimąsi Lietuvoje yra susiję su vėlių kulto liekanomis, arba su chtoniškojo pasaulio dievo Velino, krikščionybėje virtusio Velniu, veikla. Populiariausi pasakojimai ir yra apie juos.

Vaidenasi ir žuvę žmonės. „Šioj vietoj vaidenasi - pasirodo kartais praeiviams jauna panelė“, „Čia laike Didžiojo karo buvo užmuštų apie 10 rusų ir vokiečių kareivių, kuriuos šioj vietoj ir palaidojo; rusų kareiviai ir dabar yra ten palaidoti, gi vokiečiai savo kareivius, laike okupacijos, išsikasė“, - pasakoja žmonės.
Dažnai vaidenasi prie mitologinių akmenų, senojo tikėjimo kulto vietose, senose gyvenvietėse. Anomaliose vietose naktimis vaiduokliai išeina ir persekioja žmogų. Dažniausiai jie pasirodo išgėrusiems, laiku namo negrįžusiems, važiuojantiems ar einantiems naktį. Tai tarsi doros sergėtojai, gąsdinantys, klaidinantys naktimis vaikščiojančius, dažniausiai išgėrusius. Jie veda skandinti, veda į pelkynus, klaidina.

Share

Skaityti daugiau: Apie tai, kaip mūsų krašte vaidenosi

Copyright 2011. Joomla 1.7 templates.