23 metai darbo meno mokykloje ir… emigracija

23 metai darbo meno mokykloje ir… emigracija

 Virginija JACINAVIČIŪTĖ

 

Buvo metas, kai be Reginos Vaidogienės nepraeidavo nė viena valstybinė šventė ar minėjimas. Regina, stovėdama po plazdančia Lietuvos vėliava, sodriu balsu giedodavo Lietuvos himną. Tačiau praėjusiais metais ilgametė Elektrėnų meno mokyklos moky­toja R. Vaidogienė užvėrė mokyklos duris ir pasirinko emigrantės duoną. Regina atvira: į Vokietiją ji išvyko užsidirbti, nes Lietuvoje baigusi kelis aukštuosius, ji negali gyventi visaverčio gyvenimo ir padėti savo studijuojančioms dukroms. Elektrėnuose gimusi ir augusi, Meno mokyklą baigusi ir čia 23 metus dirbusi R. Vaidogienė dabar uždarbiauja JAV, tačiau mielai sutiko papasakoti apie savo muzikinį kelią Elektrėnuose.

 Kada muzika Jums tapo artima?

Mano tėtis Vaclovas Urbanavičius Elektrėnuose buvo žinomas  puikus automobilių remonto meistras. Jis turėjo labai gerą klausą bei balsą. Namuose visada skambėdavo muzika, tėvelis, savamokslis muzikantas, grojo akordeonu įvairias liaudiškas dainas, polkutes… Mano mamytė Bronislava, neatsilikdavo nuo tėčio, visada pritardavo. Dainuodavo tėveliai kartu ir per šeimų šventes, gimtadienius arba be jo­kios progos savo malonumui. Mama taip pat turi puikią klausą ir balsą, ji iki šiol dainuoja savo laikų dainas mums su sese,anūkams. Planuojame įrašyti dainas, kad mamos balsą girdėtume, net tada, kai jos šalia nebebus. Mamai jau 81-eri metai.

Taigi muzika mano ausyse skambėjo jau nuo ankstyvos vaikystės, todėl ir pati užsimaniau lankyti muzikos mokyklą. Su geriausia vaikystės drauge, dabar taip pat muzikos mokytoja Dalia Liubiniene, įstojome į chorinio dainavimo klasę.

Chorinį dainavimą dėstė mokyt. Rita Jurgaitienė. Fortepijonu groti mokė žinoma mokytoja Ona Navickienė, solfedžio – a.a. J. Jurgaitis,chorui vadovavo mokyt. Regina Bartkienė. Šių žmonių dėka aš tapau muzike ir Elektrėnų meno mokyklos kolektyvo dalimi.Niekada to nepamiršiu, net ir būdama toli toli nuo Lietuvos.

 

Kaip prisimenate laiką, kai pati mo­kėtes meno mokykloje?

Gyvenimas taip sutvarkė, kad visuomet muzika buvo šalia! Be manęs nepraeidavo jokie renginiai, visur klasės pasirodymuose sėdėjau už pianino, nes gebėjau groti ne tik iš natų, bet ir iš klausos, tai labai svarbu muzikantui – mokėti išsisukti. 

Su Dalia daug dainuodavome namuose dviem balsais, mūsų balsai derėjo, ji taip pat puikiai groja iš klausos. Todėl kartais mus pasi­kviesdavo net gimtadienyje pakoncertuoti! Kartą su Dalia nuėjome į tuometinį „Perkūnkiemį”, kuriame sekmadieniais vykdavo šventės šeimoms. Ten buvo surengtas nedidelis konkursėlis ir reikėjo padainuoti vieną dainą. Mes drąsiai užlipome ant scenos, dainavome kažkokią dainą dviem balsais ir išbėgome grei­tai į lauką. Netrukus išgirdome, kad laimėjome pirmąją vietą ir esame kviečiamos atsiimti prizo – torto. Ta diena mums buvo labai linksma.

 

Ar visada planavote gyvenimą sieti su muzika?

Baigusi 12 klasių, svarsčiau, kur stoti, traukė mada, dizainerės darbas. Beje, mados studijas baigė mano dukra, baigusi studijas Škotijos universitete. Tačiau vėliau pasukau muzikos keliu, nuvažiavau į Klaipėdą, kurioje buvo Vilniaus muzikos akademijos fakultetai, įstojau ir pasirinkau muzikos mokytojo specialybę. Mo­kytis nebuvo lengva, nes turėdavome keltis 5 val. ryte ir pirmuoju rytiniu autobusu per visą miestą važiuo­ti į akademiją, kad užsiimtume auditoriją ir po paskaitų galėtume joje groti iki pat vidurnakčio. Nors baisu būdavo naktį grįžti, tačiau dar baisiau būdavo neišmokti groti, nes turėjome labai griežtą mokytoją. Iki šiol jį sapnuoju – ateinu į paskaitą neišmokus groti ir raudonuoju net sapne. 

 

Ką veikėte po studijų?

Būdama  2-ame kurse aš ištekė­jau, 4-ame pagimdžiau pirmą­ją dukrą Silviją. Akademinių atsos­togų neėmiau, todėl su didžiuliu pilvu lankydavau paskaitas. To laiko niekada nepamiršiu dar ir dėl to, kad tai buvo 1991 metai. Kaip dabar prisimenu, aš sėdėjau Klaipėdoje, nes vyko sesija, o rusų tankai užiminėjo Vilnių. Žinojome, kad jie ginkluoti, kad žūsta žmonės, buvo labai baisu. 

Už tai, kad padėjo auginti dukrą ir aš galėjau sėkmingai baigti studijas, esu dėkinga močiutėms. Kai baigiau Akademiją, iš karto pradėjau dirbti Elektrėnų meno mokykloje, dėsčiau solfedžio ir dainavimo disciplinas. Vėliau tapau teorinio ir chorinio dainavimo skyrių vedėja. Iš pradžių buvo keista savo buvusius mokytojus vadinti kolegomis, bet po truputį apsipratau.  Iki šiol jiems jaučiu didžiulę pagarbą. Elektrėnų meno mokykloje dirbau 23 metus ir per šį laiką išugdžiau nemažą būrį mokinių. Dirbau nuoširdžiai, gal todėl ir vaikai mane mylėjo – į sausokos solfedžio disciplinos užsiėmimus ėjo ne kaip į prievolę. Dainavimo  repertuarui rinkau sau patinkančias ir vaikų amžiui tinkančias dainas, organizuodavau susitikimus su kompozitoriais, dainų autoriais…

Mano darbas buvo tikrai puikus, mokiniai nuostabūs, džiaugiuosi šiuo savo gyvenimo etapu, nes man dirbant meno mokykloje kartu augo ir abi mano dukros. Vyresnioji Silvija 10 metų grojo fortepijonu pas mano buvusią mokytoją Oną Navickienę, 2 metus mokėsi groti gitara ir metus lankė solinį dainavimą pas mane. Jaunesnio­ji Ugnė per 11 metų  meno mokykloje puikiai išmoko groti saksofonu.

Nors dukros muzikių kelio nepasirinko, tačiau muzikinis išsilavinimas joms padeda gyvenime. Džiaugiuosi tuo…

 

Išugdėte daugybę vaikų. Kurie iš jų Jums sukelia šilčiausius prisiminimus?

Visus mokinius mylėjau ir su visais puikiai sutariau, bet šilčiausius prisiminimus sukelia mokiniai, kuriuos mokiau solinio dainavimo, tai – Brigita Pruskaitė, Giedrius Petkevičius,Viltė Bielskytė ir Gintarė Peciukonytė. Viltė ir Gintarė man buvo kaip dukros. Jos abi mano nuostabiausios mokinės, labai gabios; gebančios puikiai jausti ir atlikti dainą, t.y. interpretuo­ti, puikios improvizatorės.Viltę atradau, kai dirbau Semeliškių vaikų darželyje. Jai buvo 3 metukai, kai pastebėjau ypatingą jos klausą ir gražų balsą! Supratau, kad ji labai talentinga ir pradėjau su ja daugiau dirbti, likdavau po darbo, ruo­šiau „Dainų dainelės“ konkursui, ir ji būdama trejų metukų pakliuvo į televiziją. Tai buvo didžiulis džiaugsmasViltei, man, tėveliams ir darželiui. Viltė tris kartus dalyvavo televizijos „Dainų dainelės“ konkurse ir daugybėje kitų koncertų.

 

Sakėte, kad mokytis nebuvo leng­va, teko anksti keltis, vėlai grįžti, daug repetuoti. Tačiau Jums užteko ryžto. Ir Jūsų dukros abi baigė meno mokyklą. Gal galite Jūs, mama ir mokytoja, patarti, kaip vaiką motyvuo­ti, kad jam užtektų ryžto. Kaip jį įkvėpti siekti tikslo, nepasirinkti lengviausio sprendimo – viską mesti?

Dukros nesiskundžia, kad bai­­­­­­­­­­­­­­gė  meno  mokyklą,  netgi di­džiuo­­­­­­­­j­asi tuo! Ačiū jas mokiusiems mo­­­ky­to­­jams už kantrybę.

Mane tėvai auklėjo, kad pradėtą darbą turiu užbaigti. Ir aš tos taisyklės laikiausi, ir dukras taip auklėjau. Buvo momentų, kai ir aš, ir dukros norėjome mesti meno mokyklą, buvo daug ašarų, pykčio, pamokų, įrodinėjimų, kad man to nereikia, aš nebūsiu muzikantė ir pan. Pagrindinis lūžis vyksta 3-4 mokymosi metais, paskui viskas praeina, ir vaikas toliau tęsia mokslus.

Motyvuoja pasakymas, kad mokslas yra mokamas, kad tai nėra būrelis, kurio panorėję gali nelankyti, nes už tai sumokėti nemaži pinigėliai. Vaikas turi žinoti, kad meno mokykla yra rimtas darbas, tarsi antra mokykla, o ne vieta, kurioje pasimokysiu, kiek norėsiu, o kai nebenorėsiu – mesiu. Pabandymui yra paruošiamoji klasė!

Didelį vaidmenį vaidina pačių tėvų ryžtas netingėti atvesti vaiką į mokyklą. Aš lėkdavau prieš darbą į darželį, paimdavau savo dukras per pietų miegą ir vesdavau į meno mokyklą. Tą patį dariau, kai turėjau susirinkusi daug vaikų į chorinio dainavimo klasę iš vieno darželio paruošiamosios grupės. Prieš pamoką atvažiuodavau į mokyklą, prisisodinusi pilną mašiną vaikų. Žinojau, kad rizikavau, bet stengiausi išlaikyti vaikus ir padėti tėvams, nes jie dirbo.

Kitas svarbus momentas – mokytojo pasirinkimas. Vaikas visada norės lankyti, jei patinka mokytojas. Mokytojas turi sugebėti nusileis­ti iki vaikų mąstymo ir lygio, pajuokauti, susidraugauti, tapti vos ne antra mama ar tėčiu, nes su vaikais labai daug laiko praleis kartu. Jokiu būdu vaikas neturi bijoti mokytojo. Reikia rinktis mokytoją, kuris sugeba rasti raktą į vaiko širdį, sudominti jį, ir vaikas lauks tų pamokų. 

 

Ar Elektrėnų meno mokykla vienintelė, kurioje Jūs dirbote?

Dirbdama  Elektrėnų muzikos mokykloje taip pat mokiau muzikos Semeliškių darželio ir Pastrėvio mokyklos ugdytinius. Visada norėjau tobulinti muzikinio auklėjimo žinias, todėl po 13 darbo metų  įstojau mokytis Vilniaus pedagoginio universiteto Muzikos edukologijos dieniniame skyriuje. Magistro studijas baigiau su pagyrimu 2005 m. Tuo­met dirbdama per 3 darbus galėjau padėti vyresnėlei studijuoti Škotijoje, kasmet nusiųsdavau jai po 1000 litų. Didelis darbo tempas mane sekino, dirbti trijuose darbuose pasidarė per sunku.

 

Kodėl emigravote į Vokietiją?

Jaunesnioji dukra Ugnė Vilniaus universitete studijuoja ispanų kalbą. Dukros studijos pusmečiui kainuoja 900 eurų. Taip pat reikia mokėti už bendrabutį, pirkti maisto, drabužius. O mokytojo alga 600 eurų. Vasarą  per mokinių atostogas susigundžiau išvažiuoti į Vokietiją. Tai buvo ne pirmas mano bandymas uždarbiauti užsienyje. Būdama ten viską apmąsčiau, sudėjau pliusus ir minusus ir nusprendžiau likti Vokietijoje. Ten gaudama kur kas didesnį atlyginimą, patyriau mažiau įtampos. Mano darbas – padėti seniems žmonėms: sutvarkyti namus, pagaminti maistą. Man likdavo daug laisvo laiko, todėl keliavau po Vokietiją, sportuodavau, kas rytą bėgiodavau krosą, eidavau į baseiną. Vokietijoje lankiau rusų chorą. Jie mielai mane priėmė įvertinę tai, kad 15 metų giedojau bažnyčios chore, kuriam vadovauja R. Bartkienė. Tai man labai brangu, todėl grįžusi į Lietuvą, visada skubu į bažnyčią pagiedoti. Taip pat ilgai giedojau chore „Con-Moto“.

 

Jūs jau palikote Vokietiją. Ką dabar dirbate?

Ryžausi dar didesniems ir drąsesniems pokyčiams savo gyvenime. Dabar gyvenu ir dirbu netoli Vašingtono esančiame miestelyje, amerikiečio ir lietuvės šeimoje, kuri nori išlaikyti lietuvybę. Prižiūriu 4 metų jų dukrą Emiliją, mokau ją lietuvių kalbos, dainelių ir groti fortepijonu.

Amerikoje lankėmės K. Donelaičio lietuvių mokyklėlės atidaryme, kuris vyko Lietuvos ambasadoje Vašingtone. Mokyklėlės direktorė sužinojusi, kad esu muzikė, įkalbinėjo dirbti šioje šeštadieninėje mokyklėlėje. Šeštadienį eisiu į pirmas pamokas apsižiūrėti. Bus įdomu susipažinti su kitos šalies muzikinio auklėjimo metodika, su vaikų ugdymu. 

Sėkmės. Ačiū už pokalbį.

 

Mokiniai apie mokytoją

Mes su Mokytoja Regina susipažinome Semeliškių vaikų darželyje. Dabar man vienuolika, o tada buvo tik treji. Turbūt tada mes ir įsimylėjome. Dainuodavau mokytojai ant kelių atsisėdusi, dar leisdavo pianino klavišais paskambinti. Mokytoja pasiūlė dalyvauti vaikų dainų konkurse „Dainų dainelė“ ir mums sekėsi puikiai, praėjome visas atrankas ir net televizijoje dainavome. Visi semeliškiečiai džiaugėsi ir mus labai palaikė, net laikraštyje straipsnius rašė. Buvo tikrai smagu. 

Tada mokytoja pasiūlė dainavimo mokytis Elek­trėnų meno mo­­kyk­­­loje, ir aš sutikau.  Dalyvavome įvai­riuose konkursuose ir vis grįždavom laimingos, nes pasirodydavome puikiai. Dalyvavom konkursuose „Dainingiausias ikimokyklinukas“ , „Dainingiausias pradinukas“, „Vieversija“, „Pavasario fiesta“, „Baltumo šventė“, „Jazz Jaunystė“, „Elektrėnų žiburiukai“ ir kt.

Su mokytoja mes ne tik daug dirbom, bet ir nema­žai laiko praleisdavom kartu. Važiuodavom į kiną, picerijas, net pas Reginos dukrą į svečius, kuri gyveno ir mokėsi Vilniuje. Regina net tik mano mokytoja, bet ir draugė. Kai trūkdavo laiko pasiruošti konkursui arba kai prieš konkursą labai jaudindavausi, ji net atvažiuodavo parepetuoti ar padrąsinti manęs į namus  Semeliškėse.

Mes su Regina dainavome 7m. Labai nuliūdau, kai mokytoja pasakė, jog važiuoja dirbti į kitą šalį ir nebedirbs Elektrėnų meno mokykloje. Kai išvažiavo mokytoja, ir aš išėjau iš meno mokyklos. Tikiuosi, kad mokytoja vėl grįš ir tuomet vėl dainuosim, po konkurso skubėsim į piceriją švęsti laimėjimų. Labai jos pasiilgau ir labai myliu.

Viltė Bielskytė

 

Mokytoja Regina yra ne tik mokytoja, bet ir moteris, turinti jausmus, emocijas, išgyvenimus. Kuri žiūri ne tik į žmogaus išorę, bet ir į jo vidų, asmenybę, vidines gelmes. Kuri stengiasi ir jaudinasi dėl savo mylimų mokinių, kurie jau yra tapę kaip šeimos nariai. Ji niekada nepasakys blogo žodžio, visada patars, pakritikuos, stengsis padėti ir nesužlugdyti vaikų svajonių dainuoti. Man mokytoja suteikė daug… Suteikė galimybę parodyti savo galimybes scenoje, atlikti kūrinius, kuriuos aš be proto mėgstu, dainuoti ir skleisti  emocijas. Kiekvienas jos patarimas, kritikos žodis ar pagyrimas buvo man pelnytas. Aš žinojau, kad tai man padės tobulėti ir reikšti save, kaip sakoma, sveika kritika yra būtina. Man džiugu, kad ji stengėsi dėl manęs, įžvelgė talentą ir norą muzikuoti, tai mane varė į priekį. Esu dėkinga Jai už visas įdėtas pastangas, aukotą laiką, išsakytus tiek gražius, tiek kritikos žodžius. Ji yra Mokytoja iš didžiosios raidės, kuri stengiasi ne tik dėl savęs, bet ir dėl savo mokinių. Kalbant apie Reginą, apima tik patys šilčiausi prisiminimai ir užplūsta be proto geros mintys, nes ji puikiai išmano savo darbą ir yra visus 100% ir daugiau atsidavus mokiniams. Gaila, kad  mokytoja Regina paliko EMM, bet mes kiekvienas savo gyvenimo kalvis. Dirbdama EMM,  mokytoja Regina išaugino tikrai gerus vokalus.

Gintarė Peciukonytė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami Video


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aplinkos apsauga


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Archyvas


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Darbo partija


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų krašto šviesuoliai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Europietiška savivaldybė


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai aukštumų link


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai link aukštumų


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69