Atverti dailės pažinimo vartus

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 2
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Pirmadienis, 24 balandžio 2017

D. KobelevienėAlbina Sidaravičienė

Kasdieninis mūsų gyvenimas kupinas siekių, tikslų ir dėl to dažnai paskęstame įvairiuose rūpesčiuose, kurie siejasi su materialiais dalykais, praktinės naudos ieškojimu. Nuostabu, kad yra ir kitokių žmonių, ypač kuriančių meną ar mokančių kitus jį kurti ir suprasti. Susidūrę (kad ir atsitiktinai) su menu, kartais žavimės ar susimąstome, kartais pykstame ir esame nepatenkinti. Menas atplėšia, išlaisvina žmogų nuo kasdieninės rutinos, jis gali atpalaiduoti užslopintas vidines jėgas, suteikti laisvės pojūtį. Šiandien kalbamės su Vievio meno mokyklos mokytoja Dalia Kobeleviene, kuriai menas (dailė) yra gyvenimo dalis.

Vilnius manęs neviliojo

„Gimiau 1985 m. Vilniuje. Kai buvau dar visai maža, 1987 m. pavasarį persikėlėme gyventi į Vievį. Čia praėjo mano vaikystė, paauglystė, daug prisiminimų yra susijusių su man labai artima aplinka. Vievis man iš tikrųjų labai brangus, šiltas ir mielas širdžiai miestelis. Niekada nesižavėjau didmiesčiu ir net nekilo minčių gyventi dideliame mieste, betono ir dulkių apsupty. Kai važiuodavau pasisvečiuoti pas močiutę į Vilnių, niekad nenorėdavau likti ilgiau nei vienai dienai ir ne dėl to, kad pas močiutę būtų buvę blogai, o tik dėl to, kad man trūko gamtos, trūko laisvės. Kai 2003 m. įstojau į Vilniaus dailės akademiją, turėjau visas galimybes gyventi sostinėje. Bet manęs Vilnius nežavėjo, kasdien į paskaitas važinėdavau traukiniu. Kad ir kaip būtų gera kitur, bet man Vievyje, namie, buvo geriausia“,- prisimena mokytoja D. Kobelevienė.            

Meno trauka

Į klausimą, kas lėmė, kad pasukote meno keliu, pašnekovė atsako: „Nuo mažens linkau į meną. Galbūt tą polinkį formavo mama ir močiutė. Jos dažnai užsiimdavo įvairiais širdžiai mielais rankdarbiais, tai nerdavo vąšeliu, megzdavo, siuvinėdavo, siūdavo drabužius ar žaislus. Stebint jas, ir man kilo noras sukurti ką nors gražaus, savito. Labai patikdavo žaisti su popierinėmis lėlėmis, kurioms piešiau drabužius ir kūriau namus.  

1991 m. pradėjau lankyti Vievio pradinę mokyklą. Manau, kad buvau atsakinga mokinė. Jei sirgdavau ir nelankydavau pamokų, sąžinės graužatis užliedavo mane. Mokytis man sekėsi gerai, bet geriausiai aš jausdavausi dailės pamokose. Jos buvo mano mėgstamiausios. Dailės pamokos mane tarsi užburdavo, jose jausdavausi drąsiai, laisvai. Besimokydama Vievio pradinėje mokykloje, lankiau darbščiųjų rankų būrelį, kūrėme įvairius darbelius iš popieriaus.“

Dailės suviliota

Pažintis su Vievio meno mokykla užsimezgė ne Dailės skyriuje, o Muzikos. Nors mažajai Daliai labai patiko piešti, bet pasirinko muziką ir teko jai išbandyti savo muzikinius gebėjimus, bet tai truko neilgai. „Dabar manau,- pasakoja mokytoja Dalia,- kad tai mano tėtis norėjo, jog aš išmokčiau groti akordeonu, todėl ir mokiausi muzikos. Tikriausiai buvau ne scenos žmogus, ir klausytojų dėmesys manęs nežavėjo. Scenoje jausdavausi susikausčiusi, bijodavau suklysti, trūko laisvės ir polėkio. Vieną dieną tėvai suprato, kad akordeoniste netapsiu, ir leido man lankyti dailės mokyklą. Taigi šiek tiek paklaidžiojusi, pasukau ten, kur mane visada viliojo.

Todėl dabar manau, jog svarbu, kad vaikas jau gyvenimo pradžioje atrastų sau mielą veiklą, kad kuo mažiau vyktų veiklų kaita. Todėl jauniems žmonėms, besirenkantiems gyvenimo kelią, drąsiai sakau, kad reikia klausytis širdies balso ir siekti savo tikslo. O tiems, kuriems reikia kažką vėliau keisti ar tiesiog gelbėtis iš nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių, siūlau nepamiršti, kad vaikystės pomėgis gali tapti ir gyvenimo būdu, ir galbūt neatsiejama kasdieninio gyvenimo dalimi.

Taigi Vievio meno mokyklos Dailės skyrių pradėjau lankyti vėlai, būdama 14 metų. Truputį liūdna, nes manau, kad galėjau daugiau laiko skirti mielai veiklai. Dailės mokykla man tapo patraukliausia, mieliausia Vievio vieta. Čia pažinau nuostabius mokytojus Adelę Kasputienę ir Augenį Kasputį, kurie įtraukė į aktyvią ir įdomią kūrybinę veiklą. Šioje mokykloje mokytojų dėka sužinojau ir išmokau įvairių dailės atlikimo paslapčių ir technikų. Labai džiaugiuosi, kad Vievio vidurinėje mokykloje dailės mane mokė labai puiki mokytoja Violeta Debesienė. Ji papildė mano dailės bagažą ir supažindino su floristikos menu. Minėtus mokytojus labai gerbiu ir vertinu už suteiktas žinias.

Besimokydama piešimo paslapčių, dažnai pasvajodavau, kad gyvenimą norėčiau susieti su daile, su kūryba sau ir kitiems žmonėms. 2003 m. baigiau Vievio meno mokyklos Dailės skyrių ir Vievio vidurinę mokyklą. Tais pačiais metais įstojau į Vilniaus dailės akademiją. Studijavau vitražą Vaizduojamosios dailės fakultete, Monumentaliosios dailės katedroje. 2007 m. baigiau Vilniaus dailės akademiją ir įgijau dailės bakalauro laipsnį.

Tik baigusi mokslus, gavau netikėtą Vievio meno mokyklos direktorės Albinos Dmukauskienės pasiūlymą, kviečiantį ateiti dirbti dailės mokytoja. Nedvejodama sutikau, miela ir gera buvo sugrįžti į savo mokyklą. Iš tikrųjų labai džiaugiausi, bet ir jaudinausi: keista, kad tavo buvę mokytojai tampa kolegos.“

Atverti dailės pažinimo vartus

Mokytoja D. Kobelevienė pasakoja: „Pedagogės darbas man patinka, jis labai įdomus: visada turi būti išradinga, šiuolaikiška, nepristigti naujų idėjų. Gera, kai šalia savęs turi šitiek daug įkvepiančių ir motyvuojančių mokinių, kuriuos tu skatini nuolat kurti, ir jie tave skatina tobulėti ir mokytis. Praėjus beveik dešimčiai pedagoginio darbo metų, pastebėjau, kad skiriasi šių dienų mokiniai nuo tų, su kuriais pati praleidau dvylika metų besimokydama. Šių dienų mokiniai veržlūs ir reiklūs, nuolat reikalaujantys mokytojus atsinaujinti. Todėl mokiniams siūlau vis naujas veiklas. Su mokiniais kuriame šventinius atvirukus, kurie džiugina mūsų bendruomenę. Šv. Kalėdų ir Naujųjų metų proga pavieniai žmonės ir įvairios organizacijos gauna sveikinimus – mokinių sukurtus atvirukus.

Mano mokiniai linksmi ir liūdni, kūrybingi ir abejingi, darbštūs, nuoširdūs ir užsisklendę savyje, su kiekvienu bandau rasti bendrą kalbą. Kartu su mokiniais puošiam mokyklą, kuriam šventinius akcentus, o mūsų kūrybą mato atvykę svečiai.

Smagu dirbti su gabiais vaikais, bet ne mažiau širdies atiduodu ir tiems, kuriems truputį prasčiau sekasi. Nors gal ne visi dailę lankantys vaikai taps žymūs dailininkai, bet manau, kad piešimo įgūdžius galės pritaikyti ateityje, o jeigu ir nepritaikys, tai dailės mokymasis tikrai padės užaugti laisvais, gerais, tapti jautriais kitam žmogui, gamtai ir mus supančiai aplinkai asmenimis. Neabejodama sakau, kad vienas iš mano tikslų – ugdyti žmoguje žmogų, o kitas tikslas – mokiniams atverti dailės pažinimo vartus, garsinti Vievio meno mokyklą respublikoje, savivaldybėje ir mūsų miestelyje.“

Artimiau susipažinus, susidarė įspūdis, kad Vievio meno mokykla yra neišsenkanti versmė, iš kurios gaivia srove trykšta netikėti sumanymai, mokinių kūrybiniai darbai, kurie džiugina ir miestelio, ir savivaldybės žmones. Vievio meno mokyklos mokiniai – tarptautinių renginių dalyviai. Praėjusių metų lapkričio mėnesį vyko dvidešimtoji Šiaurės šalių bibliotekų savaitė „Ateitis Šiaurės šalyse”, šia tema buvo parengta mokytojos D. Kobelevienės mokinių kūrybinių darbų paroda „Mes iš ateities“.

Mokytoja Dalia kryptingai siekia užsibrėžto tikslo, mokiniams padeda atverti dailės pažinimo vartus. Dalyvavo su mokiniais respublikinėse parodose, konkursuose: „Žiemos puokštė“, organizuota parodų centre „Litexpo“, jaunųjų atlikėjų ir dailininkų festivalio- konkurso „Skambinu, įsivaizduoju, piešiu“ parodoje, rengtoje Vilniuje Stasio Vainiūno namų muziejuje.

Mokytoja skatina mokinius dalyvauti įvairiose kūrybinių darbų parodose bei projektuose, kad per šias veiklas jie lavintų ir tobulintų piešimo įgūdžius, pajustų kūrybos džiaugsmą. 2017 m. vasario mėnesį Vievio meno mokyklos mokiniai dalyvavo respublikiniame piešinių konkurse „Tradicinė Užgavėnių kaukė“, kuriame Vytis Jankauskas (mokyt. D. Kobelevienė) ir Austėja Čiuplytė (mokyt. D. Kobelevienė) tapo laureatai.

2015 m. gegužės mėnesį respublikiniame vaikų ir moksleivių piešinių konkurse „Lietuvos architektūros perlai“ Paulius Bliujus (mokyt. D. Kobelevienė), nupiešęs Šv. Onos bažnyčią, tapo laureatas.

2016 m. 2 –ajame respublikiniame vaikų ir moksleivių piešinių konkurse „Peizažas – rudens spalvos“ Giedrė Neimantaitė (mokyt. D. Kobelevienė) laimėjo III vietą. Mokinių sėkmė įvairiuose konkursuose tampa ir mokytojos sėkme, nes džiugu, kai mokiniai tampa konkursų laureatai, diplomantai. 2016 m. gruodžio mėn. Elektrėnų meno mokyklos organizuotame atviruko piešimo konkurse jauniausioje grupėje Meida Granickytė (mokyt. D. Kobelevienė) tapo I vietos diplomantė.

Vievio meno mokyklos mokinių kūrybiniai darbai džiugina ir elektrėniškius. 2016 m. gruodžio mėnesį EŠPC mokytoja D. Kobelevienė organizavo mokinių kūrybinių darbų parodą „Kalėdų belaukiant“, o 2016 m. kovo mėnesį – piešinių parodą „Pirmieji pavasario pranašai“.

2016 m. balandžio–gegužės mėnesiais vyko Izraelio valstybės ambasadoriaus Lietuvoje Amir Maimon ir Elektrėnų savivaldybės mero Kęstučio Vaitukaičio inicijuotas piešinių konkursas „Piešiame Jeruzalę“, Ieva Barauskaitė (mokyt. D. Kobelevienė, mokyt. A. Kasputis) tapo laureatė.

Kalbantis su mokytoja D. Kobeleviene, darosi aišku, jog Vievio meno mokyklos dailės mokytojai tai – sutartinai dirbanti, kūrybinga, aktyvi menininkų grupelė. Mokytoja D. Kobelevienė rengia mokinių darbų parodas kartais viena, o kartais kartu su visais Dailės skyriuje dirbančiais mokytojais: A. Kaspučiu, A. Kasputiene, V. Debesiene, Daina Daubariene ir Stasiu Voveriu. Bendradarbiaudami kolegos surengė parodą „Žiemos fantazija“, piešinių ir erdvinių darbų parodą „Vasaros žiedai“ ir daug kitų.

,,Mes, dailės mokytojai, bendradarbiaujame su kolegomis, muzikos mokytojais, organizuojame bendrus renginius arba talkiname vieni kitiems: su mokiniais sukūrėm emblemą mokytojos Sigutės Gervienės organizuojamam XVII respublikiniam akordeono muzikos festivaliui ,,Pavasario nuotaikos 2017“, kuris vyko mūsų mokykloje 2017 m. kovo 17. d.“, - pasakoja mokytoja D. Kobelevienė.

Kūryba skirta bendruomenei

Mokytoja D. Kobelevienė pritaria operos solisto V. Juozapaičio minčiai, kad menas formuoja asmenybes, o kūrybingi žmonės – laisvi žmonės, kurie gali kurti laisvą visuomenę, todėl stengiasi įtraukti vaikus į kuo įvairesnes veiklas, tiek kūrybą sau, tiek kūrybą dėl kitų. Kūryba dėl kitų tai – kūryba bendruomenei. Mokytoja paaiškina: „Mūsų kūryba bendruomenei – tai įvairios parodos Vievio miesto bibliotekoje, Vievio kultūros centre. Bendradarbiaudami su kitomis Vievio įstaigomis, demonstruojame mokinių kūrybinius darbus, puošiame ir praturtiname bendruomenės šventes – Rudens derliaus šventę Vievyje ir Elektrėnuose, Kaziuko mugę.“

D. Kobelevienė yra kūrybinga dailės mokytoja, negailinti savo laiko, dosniai jį skirianti ir mokiniams, ir bendruomenei. „Stengiuosi savo darbu prisidėti prie bendruomenės darbų, keletą metų dalyvavau Vievio kultūros centro vykdomuose projektuose: „Pasimatuok puantus“, „Paliesk operetę“, su kitais bendruomenės nariais kūrėme aktoriams sceninius kostiumus“,- pasakoja mokytoja.

Mokytojos D. Kobelevienės nuomone, Vievio meno mokykla yra vienas iš miestelio gyventojų bendravimo centrų, nes čia susitinka ir suartėja daug skirtingų žmonių. Mokyklos bendravimas su bendruomene yra sėkmingos veiklos garantas.

Vievio meno mokykla kasmet organizuoja renginį „Kūrybos ir amatų diena“, skirtą bendruomenei. D. Kobelevienė dalyvauja renginyje ir noriai dalinasi vėlimo bei sagių gaminimo paslaptimis, žmonės gali patys per valandą ar dvi pasigaminti ką nors gražaus. Šis renginys labai domina bendruomenę, kai kurie dalyviai ne vieną valandą praleidžia kūrybiškai.

Dailės mokytoja D. Kobelevienė savo darbais garsina Vievį dalyvaudama respublikiniuose ir tarptautiniuose renginiuose. Kartu su kitais Dailės skyriaus mokytojais dalyvavo Lietuvos kultūrinio ir kulinarinio paveldo projekte „Panemunių žiedai. Tarptautinė VVG mugė“, ten pristatė gaminius iš žolių, kūrė floristinę kompoziciją, sages.

Kolegės V. Debesienės paskatinta mokytoja Dalia 2017 m. dalyvauja respublikinėje dailės mokytojų parodoje „Polėkis“, kur eksponuoja savo kūrybos darbus: vaikišką suknelę, prie jos rankinę ir sagę, viskas velta iš vilnos.

Jauna mokytoja D. Kobelevienė džiaugiasi, kad savo, anot jos, mažais darbais gali prisidėti prie bendruomenės lavinimo. Pasak mokytojos, ir meno mokyklos mokiniai, ir parodų lankytojai, jausdami grožį, tampa geresni ir gražesni. Kai žmonės domisi menu, jie tarsi pakyla virš savęs ir dvasiškai ūgteli.

Man, susipažinusiai su mokytojos Dalios darbais, jie neatrodo maži, o priešingai, labai dideli ir reikšmingi visai bendruomenei.

Augenio Kaspučio nuotr.

Share
Copyright 2011. Joomla 1.7 templates.