Emilijos kelias Lietuvos šimtmečio vingiuose

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 2
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Penktadienis, 14 balandžio 2017

EL1Julija Kirkilienė

Prieš devyniasdešimt metų, kai į pasaulį atėjo Emilija Lingevičienė, Didysis šeštadienis irgi buvo balandžio 15 diena. Ta diena pažymėtas Emilijos gimimas atspindi viso šimtmečio Lietuvos istoriją, žmonių likimus ir nuveiktus darbus.

Gijos

Savo gimimą Didžiojo šeštadienio dieną, prieš pat Kristaus Prisikėlimo šventę, Emilija įvardina kaip vieną iš stebuklų, kurie ją lydi visą gyvenimą. Emilija turi savo asmeninį ryšį su Dievu, bet dėl asmeninių priežasčių negali lankyti bažnyčios. „Gal todėl, kad per gimtadienį Kristus miręs buvo...“,- svarsto 90 metų sulaukusi senolė, iki šiol gerai matanti ir girdinti, turinti gerą atmintį, vasaromis gyvenanti kolektyviniame sode, marinuojanti anūkams ir proanūkiams daržoves ir vis dar dalyvaujanti visuomeninėje veikloje. Elektrėnų, Sabališkių kapinėse, ilsisi jos tėveliai Samoškai: 1897 metais gimusi Ulijona ir 1895 m. gimęs Jonas. Nuo Emilijos tėvelių iki jos proanūkių gyvenimo gijos vijasi per Lietuvos istoriją, tai susipainiodamos, tai išsinarpliodamos, bet visada atlikdamos svarbius tam gyvenimo laikotarpiui reikalingus darbus.

Iki 1918 metų

Emilijos tėvelis, devyniolikmetis Jonas Samoška buvo paimtas į caro kariuomenę ir kariavo I pasauliniame kare, tarnavo raitininkų kavalerijoje, o jo ginklas buvo durklas. Neilgai kariavo Jonas: buvo sužeistas durklu ir vokiečių paimtas į nelaisvę. Nelaisvėje jį kalino ir badu marino Vengrijoje. Pabėgo Jonas iš nelaisvės, ėjo per Vengriją link Dunojaus, norėjo perplaukti į Rumuniją. Ėjo jis naktimis per Vengrijos kaimus, kol kartą jį vaikai pamatė, pasakė tėvams. Tėvai kareivį pamaitino, bet apie pabėgėlį pranešė vokiečiams. Šie nubaudė Joną kabėti parištą už rankų, kad kojomis žemės neliestų. Jį saugojęs čekas sargybinis paleido ir pamokė daugiau niekam nesakyti, iš kokio lagerio bėgęs, o apsimesti, kad nežino. Tada Jonas ėjo mišku, užėjo pas miškininką, pasakė jam, kad nori Dunojų perplaukti. Miškininkas jam davęs pripūstas kiaulės pūsles, kad jas pasirištų po pažastimi – lengviau plaukti būtų. Būtų Jonas jau Dunojų perplaukęs, bet pamatė pasieniečiai, vėl jį pagavo. Tada Jonas apsimetė nežinantis, iš kur bėgęs, tad jį atvežė į paskirstymo punktą. Tame punkte darbams kareivį paėmė vengrų aludaris. Gerai Jonui ten sekėsi. Pradžioje alų vežiojo – pats atsigerdavo ir parduodavo, užsidirbdavo. Vėliau šeimininkas jį paaukštino pareigose – vežėju paskyrė. Su cilindru ir baltomis pirštinėmis vežėjas ponus vežiojo. Dienomis dirbo šeimininkui, o naktimis – sau. Su arklininku uždarbį per pusę dalindavosi. Jonas jau norėjęs Vengrijoje ir likti, bet baigėsi karas, 1918 metais visus karo belaisvius deportavo. Jonas grįžo į tėvų namus Biržų rajone.

Nuo 1918 metų

Ulijona ir Jonas kilę buvo iš kaimynystėje gyvenančių pasiturinčių ūkininkų šeimų. Susituokė jie Lietuvai vos atkūrus valstybę. Pagal smetoninės Lietuvos papročius, Ulijona atėjo į vyro šeimą, pasogai atsinešdama arklį, karvę ir 200 litų. Kadangi Jonas turėjo dar brolį ir seserį, tai tėvai broliams atrėžė po 5,5 ha žemės ir nuo ūkio atskyrė, o dukrą paliko prie namų. Naujakuriams Ulijonai ir Jonui reikėjo statyti savo namus, bet pinigų nebuvo, todėl Jonas išsiruošė į Ameriką pinigų užsidirbti. Gavo jis Amerikoje „šipkortę“, bet savo Ulijonos su pirmagime, Emilijos seserimi Valentina, į Ameriką neatsivežė. Jonas sunkiai susirgo ir sugrįžo į Lietuvą. Lietuvoje įsidarbino Biržų miške eiguliu, pasistatė namus. 1927 metais Samoškams gimė antroji dukra, mūsų herojė, turinti net tris vardus – Emilija Romana Birutė Samoškaitė Lingevičienė. Tris vardus Emilija turi dėl tam tikros istorijos. Tėvas norėjo dukrą pakrikštyti vardu Rimutė. Kunigas į knygą užrašė Romana, pasakė, kad tai nėra šventas vardas ir liepė rinktis kitą. Tad tėvas sakęs: „Krikštykim Birute“. Kunigas ir tą vardą užrašė, bet kadangi ir tas vardas nėra šventas, kunigas savo nuožiūra užrašė šventą vardą Emilija. Taip Emilija vaikystėje buvo vadinama Rimute, o atėjusi į mokyklą tapo Emilija. Vėliau Samoškams dar gimė sūnus Jonas, kuris dabar gyvena Palangoje.

Laisvoje Lietuvoje ir karas

Ulijona ir Jonas Samoškai nors buvo mažažemiai, bet savo vaikų pas ūkininkus tarnauti neleido. Emilija prisimena, kaip tėvai sėdavo daug linų, tuos linus per žiemą verpdavo, ausdavo, o sušukuotus linus, kartais ir audeklus, parduodavo Biržų turguje. Karvių per vasarą Samoškai laikydavo net keturias, o žiemai pasilikdavo dvi – dvi rudenį parduodavo, nes šieno neužtekdavo. Emilija prisimena, kad namuose visada būdavo ne tik sūrių, sviesto, grietinės, bet ir mėsos tiek, kad šeimynai užtekdavo ir į turgų parduoti veždavo. Nors vaikai pas ūkininkus tarnauti neidavo, bet linų rauti ar daržų ravėti padieniui būdavo kviečiami. Pinigų uždirbdavo ir sau, ir tėveliams likdavo už žemės mokesčius susimokėti. Vyresnei sesei mokslas sekėsi blogiau, tai ją tėvai išmokė siuvėjos amato. O Emilijai mokslas sekėsi labai gerai, todėl, kad už jos mokslą mokėti nereikėjo, mergaitę leido į gimnaziją. Gimnaziją Emilija baigė karo metais. Mokėsi ir prie rusų, ir prie vokiečių. 1941 metais patyrė skausmą, kai bendraklasiai buvo išvedami iš klasių, ištremiami.

Karo metais Emilijos brolis dar buvo mažas, o tėvas jau senas. Be to, tėvas mokėjo kalbėti ir vokiškai, ir rusiškai. Rusų kareivius pavaišindavo tai samagonu, tai lašiniais, todėl iš Samoškų rusai neatėmė nei arklio, nei į darbus varydavo.

Pokaris

Gimnaziją Emilija baigė 1947 metais ir išvažiavo į Vilniaus universitetą studijuoti medicinos. Deja, jauna mergina susirgo labai sunkia liga, tad mokslus teko mesti. Emilija buvo labai pamaldi mergina, nuolatos eidavo į bažnyčią, todėl dėl ligos ir jos svajonių tapti gydytoja žlugimo ji klausdavusi Dievo, kodėl taip, bet atsakymo nesuprato. Pasveikusi mergina nuėjo dirbti į valsčių buhaltere. Neilgai ten padirbo, nes buvo iškviesta į Komjaunimo komitetą. Ten jai pasakė, kad buhaltere gali dirbti ir su septynių klasių išsilavinimu, o ji – baigusi gimnaziją, todėl turinti eiti dirbti mokytoja. Tai buvo pokaris. Daug Lietuvos šviesuolių ištremti, bet likusiems čia reikėjo gyventi. Dirbti Emilija buvo paskirta į Joniškėlį. Kartu su ja išvažiavo ir tėveliai, nes stoti į kolūkį jie atsisakė: „Savo žemėje (žemė buvo konfiskuota) už dyką nedirbsime“. Emilija tapo komjaunuole ir nuo tada, kaip sako jubiliatė, ji turi savo asmeninį santykį su Dievu ir savo Angelą sargą.

Emilijai gyvenimas tiesiog sekėsi. Greitai ji buvo paskirta mokyklos direktore, vėliau perkelta į rajono Švietimo skyrių. Prisimena, kaip dviračiu važinėdavo po mokyklas. Emilija neakivaizdžiai baigė Šiaulių mokytojų institutą, Gamtos ir geografijos fakultetą. Tėveliai dirbo mieste darbininkais. Jauną pedagogę tada įsimylėjo jaunasis Pranas Lingevičius, kurio gyvenimo vingiai buvo kitokie.

Sovietmetis

Pranas Lingevičius, baigęs gimnaziją, nuėjo dirbti tuometiniu rajono Komjaunimo komiteto sekretoriumi. Jis, tikriausiai, sunkiau nei Emilija pergyveno pirmuosius pokario metus. Kai atėjo laikas Pranui tarnauti sovietinėje armijoje, jis pasirinko ne armiją, o karo mokyklą. Ketveri metai praleisti karininkų mokykloje. Baigęs ją, Pranas paskirtas buvo tarnauti Šiauliuose. Matyt, nelabai įtiko valdžiai, todėl 1956 metais buvo išsiųstas tarnauti į Sibirą, Norilską, Krasnojarsko krašte. Emilija su naujagimiu liko Lietuvoje. Po metų Pranas atsivežė ir šeimą. Prano, atrodo, nelabai žavėjo nei jo darbas, nei Sibiras, užtat Emilija visur buvo laiminga. Čia ji dirbo vaikų darželyje auklėtoja, susidraugavo su lietuviais tremtiniais, kurių dauguma jau buvo prasigyvenę, ne visi į namus ruošėsi grįžti. Emilija su Pranu ir sūnumi Rimantu kiekvienais metais atostogauti grįždavo į Lietuvą. Jie ir traukiniais važiuodavo, ir lėktuvais skrisdavo, porą kartų net į katastrofas buvo patekę, bet Emilija mano, kad jos Angelas sargas iš tų nelaimių juos išgelbėjo. Laivu plaukdama ji matė didžiulius ledkalnius, Šiaurės pašvaistę, plaukė Jenisiejumi, matė upės slenksčius – tarsi nuolaužos iš abiejų pusių tarp verpetų. Traukiniu per Uralo kalnus važiavo. Pranui ji dėkinga už tai, kad turėjo galimybę pamatyti pasaulį.

EL2Vingiai

Ketverius metus pragyvenus Sibire, Pranas buvo paskirtas tarnauti į Latviją. Latvija – jau arčiau Lietuvos, arčiau tėvelių. Čia gimė antrasis sūnus Gintaras. Nesisekė Pranui ir Latvijoje tarnauti – neįtikdavo valdžiai. Todėl pasibaigus privalomos tarnybos laikui, Emilijos pakalbintas, Pranas demobilizavosi. Sugrįžo jie į Lietuvą, o tuo metu kaip tik buvo statomi Elektrėnai. 1963 metais Emilija ir Pranas Lingevičiai su sūnumis ir Emilijos tėveliais apsigyveno Elektrėnuose. Pranas dirbo elektrinėje: pradžioje elektriku, vėliau – Kadrų skyriuje. O Emilija buvo pakviesta į vaikų darželį dirbti auklėtoja, vėliau paskirta pirmojo vaikų darželio „Ąžuoliukas“ vedėja.

Prano širdį gal kažkas vis slėgė, kad jis pamėgo degtinę. Emilijos prašomas, kad vaikai nematytų blogo pavyzdžio, iš Elektrėnų išvažiavo gyventi į Joniškėlį pas savo tėvelius.

Šiandiena

EL3O Emilija ir toliau džiaugėsi gyvenimu. Sulaukusi pensinio amžiaus, moteris išėjo iš vaikų darželio, bet be darbo nebuvo. Didesnę pensiją šiandieninė jubiliatė užsidirbo dirbdama dažytoja elektrinėje. Vėliau dar dirbo budėtoja bendrabučiuose. Besisukinėdama tarp darbų, tėveliams padedant, užaugino du sūnus, kurie baigė techninius mokslus, abu gyvena šalia, tik dirba Vilniuje. Nepastebimai užaugo trys anūkės – Evelina, Mireta, Vaida. Visos baigė aukštuosius mokslus, nė viena neemigravo – savo vietą surado Lietuvoje. Močiutė Emilija dabar jau anūkėms padeda auginti 4 proanūkius.

Pati Emilija nuo gegužės mėnesio vėl ruošiasi išvažiuoti gyventi į Geibonis, kolektyvinį sodą. Taip kiekvieną vasarą. Žiemomis močiutei Elektrėnuose taip pat nėra liūdna. Ji išliko aktyvi visuomenininkė. Žiūrėk, tai ji Nepriklausomybės mylią Kovo 11-ąją bėga, tai prie staklių su tautodailininke Ona Patronaitiene Kaziuko mugėje sėdi, tai su sveikuole Bronele Vasiliauskiene sveikuolišką maistą gamina, žolelių arbatas ruošia. Emilijos visur pilna, pilni žmonių jos namai Sodų gatvėje. O 90 metų jubiliejui jau užsakyta kavinė. Bet prieš kavinę, Didįjį šeštadienį, svečiai bus pakviesti į pirtį. Reikia juk su svečiais ilgaamžiškumo paslaptimis pasidalinti: tegul kiekvienas gyvena ilgai, kaip gyveno jos tėveliai ir ji pati. Svarbu daug judėti, daug bendrauti, daug daryti gerų darbų ir niekada nepritrūkti geros nuotaikos Dėl tokių žmonių savybių, mano Emilija, Lietuvos valstybė pragyveno šimtą metų ir dar ne vieną šimtmetį Lietuvos vardas bus garsus pasaulyje.