KNYGNEŠYS – žmogus didis savo darbais

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 1
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Penktadienis, 17 kovo 2017

kulbKovo 16 d. Lietuva mini Knygnešio dieną. Elektrėnų savivaldybėje, Gilūšio kaime, žinomo knygnešio Motiejaus Grybausko proanūkė, žinoma savivaldybės visuomenės veikėja Ona Kulbokienė saugo Lietuvos kūrėjo atminimą. Pusantro šimto metų Elektrėnų krašte gyvena, kuria, dirba, Lietuvą garsina šalyje ir pasaulyje šešta M. Grybausko giminės karta. Susipažinkime ir, laukdami Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio, įvertinkime, kokia šiandien būtų Lietuva, jei joje nebūtų gyvenę, kovoję ir dirbę tokie žmonės, kaip pačią lietuviškiausią pavardę nešiojantys Grybauskai.

Širdimi išsaugojot, drąsa apgynėt

Ilgai kalėjimo tamsioj vergijoj išbuvusį.

Tarsi gintaras skaidrų ir nepražuvusį

Garbingą ir šventą lietuvišką žodį.

Šie, o gal kiti lietuviški žodžiai, tvirti ir atkaklūs kaip oras, įkvėpti giliau į save skamba mumyse, kai mąstome apie žmones, daug prisidėjusius prie lietuviško žodžio atgaivinimo, išlikimo ir kovojusius prieš nutautėjimą.

Buvo laikai, kai tylomis, pamažu, paslapčia buvo atliekami atsakingi, dideli ir neįkainojami darbai, kurie nebuvo matuojama naudos principu...

Lietuviškos spaudos draudimo metai (1864–1904) į mūsų istoriją įėjo kaip tautos priespaudos įvaizdis, o knygnešiai – kaip pasišventusių kovotojų dėl savosios lietuviškos demokratinės kultūros sintezė ar simbolis.

Knygnešių laikai yra ryškiausi pasipriešinimo rusifikacijai puslapiai. Ir taip per amžių kryžkeles numintas šlovingas Lietuvos kelias, skausmingai nuženklintas kryžiais. Sunku surasti kitą tokią tautą, kuriai 40 metų draustas žodis gimtąja kalba.

Tai galėjo tapti mūsų lietuviškos raštijos genocidu.

Aš remsiuosi savo motinos Grybauskienės Apolonijos (1924–2004 m.), gyvenusios Kietaviškių apylinkėje, Gilūšio kaime (ji – knygnešio Motiejaus Grybausko anūkė) prisiminimais apie senelį.

Lietuva – tvirtybės, katalikybės ir ištvermės bastijonas. Į Kietaviškes 1883 m. atkeliamas kunigas Silvestras Gimžauskas. Jis atkakliai ima mokyti vietinius gyventojus lietuviškų poterių ir katekizmo. Būdamas labai veiklus rašė patriotinius eilėraščius, straipsnius į laikraščius, įvairias brošiūrėles. Bet labiausiai šis kunigas įsiminė kietaviškiečiams kaip lietuviško žodžio skleidėjas. Dirbo jis čia tik vienerius metus. Apie rezultatus skaitome A. Miluko knygoje „Spaudos laisvės Amerikos lietuvių organizuotės sukaktuvės“ (Išl. Filadelfijoje JAV, p. 185): „Po metų tokio pasišventimo Kietaviškių negalima buvo beatpažinti. Prieš tai lietuviškų poterių visoje parapijoje temokėjęs tik vienas Motiejus Grybauskas ir jo vaikai“.

Motiejus Grybauskas gimė ir gyveno Kietaviškių apylinkėje, Gilūšio kaime (1857 12 26 – 1928 04 24). Kur, pas ką ir kada išmoko skaityti ir rašyti, nežinoma. Tačiau jis vienas visame kaime tai daryti mokėjo ir kitus mokino. Sutvirtinimo sakramentą jam suteikė vysk. Motiejus Valančius Rumšiškėse. Nemažai lietuvių tuo metu buvo išvažiavę į Ameriką. Iš ten rašė savo giminėms laiškus. Todėl aplinkiniams gyventojams jis buvo labai reikalingas – kam laišką perskaityti, kam parašyti, ką pamokyti lietuviškų poterių, o kam ir kokį baldelį padaryti ar pataisyti, nes buvo stalius. Jis buvo dėmesingas, atidus, nuolankus ir nesavanaudis. Todėl ir buvo visų gerbiamas ir mylimas.

M. Grybauskas buvo ryžtingas žmogus, pasišventęs knygnešys. Jis buvo keturių dukrų tėvas. Apsiskelbęs klajojančiu staliumi įrankių dėžėje su dvigubu dugnu ir ubago terboje ant pečių nešiojo slaptą spaudą. Keliaudavo į Tilžę. Parneštą spaudą slėpė mažo vaiko lopšyje su dvigubu dugnu arba rūsyje. Rūsys išmūrytas iš didžiulių akmenų, su slėptuvėmis už jų. Šis rūsys yra ir dabar, tik be viršaus, apsuptas gluosnių, su laipteliais į vidų. Karo metu jame buvo slėptuvė. Kas susidomės, gali aplankyti.

Žandarai ne kartą kratė sodybą, bet nieko nerasdavo.

Daug pargabentos spaudos (maldaknygės, kalendoriai, lankstinukai) buvo pristatoma į Kietaviškių bažnyčią, kur klebonas ją slėpdavo ant viškų.

Platinama spauda pasiekdavo ne vien savas apylinkes, bet patekdavo į Žaslius pas kleboną Kajatoną Čapaną (1872 – 1922), į Vievį, pas vaistininką Jurgį Milančių ir tolesnius rajonus. Jurgis Milančius (1869 – 1956) buvo stipri asmenybė. 1908 m. buvo išrinktas Lietuvos mokslo draugijos nariu.

M. Grybauskas buvo pamaldus, su visais kunigais sutardavo, bažnyčios komitetui priklausė, kunigų paliepimus vykdė, buvo išrinktas naujos jau dabartinės mūrinės Kietaviškių bažnyčios statybos komiteto nariu, vėliau pirmininku.

M. Grybauskas savo veiklumu prisidėjo ir prie pirmosios lietuviškos Kietaviškių mokyklos įkūrimo (1922 m.).

Jis buvo ne tik veiklus, bet ir kūrybingas, rašė eilėraščius. Mano motina Apolonija gerai prisiminė tik vieną iš jų:

Tilžės miestelis bruku brukavotas, ašarėlėm apmazgotas

In Tilžės miestelį pėščiomis vaikščiojau

Rankoj rožantėlį visada nešiojau

Per Tilžės miestelį, išvargęs ir basas

Ant pečių maišelis rankoj rožantėlis

Tai mano darbelis rytas vakarėlis

Visada vaikščiojau,

Rankoj rožantėlį

Vasada nešiojau.

Pasakojama, kad eilėraščių buvo sukūręs daugiau, tačiau per ilgesnį laiką, kažkam pasiskolinus (rankraščius. Red. Past.) paskaityti, dingo.

Prosenelis ilgai sirgo. Statant bažnyčią, reikėjo parvežti rąstus iš miško. Jis nuvažiavo jų parvežti, pakrovė į vežimą, o grįžtant užpuolė vilkai. Arklys pasibaidė, pradėjo pašėlusiai bėgti, sudaužė vežimą, išbarstė rąstus. Iš vežimo liko tik pirmas tiltas ir du priekiniai ratai, kitaip sakant pirmas krėslas. Taip senelis ir grįžo iš miško su vienu krėslu. Nukentėjo ne tik vežimas, bet ir senelis. Jis labai sumušė kojas, jos ėmė juoduoti ir skaudėti. Sirgo apie 15 metų. Kai mirė, kaimyniniame Peliūnų kaime jau buvo parinkta vieta naujoms kapinėms. Visa tai jis žinojo ir pats prašė, kad jį ten palaidotų patį pirmą. Prašymas buvo įvykdytas. Laidotuvės buvo labai iškilmingos, net orkestras grojo.

Per savo 71 metų gyvenimą spėjo padaryti daug gerų, prasmingų darbų, kuriuos senoliai ilgai minėjo, ir mūsų karta nors retkarčiais, bet mini. Jo atminimui 1936 m. balandžio 14 d. buvo uždėtas antkapis ir pastatytas paminklas, kuris ir šiandien tebestovi su užrašu: „Knygnešiui, lietuvybės žadintojui, pirmam Kietaviškių šaulių būrio šauliui. Ramybė tau garbingas lietuvi!“. Anais laikais paminklai buvo statomi retai, bet tai buvo derama pagarba šiam iškiliam žmogui.

Kuriam laikui, užėjus rusams, paminklas nebuvo tvarkomas, užžėlė kerpėmis, o kapas visą laiką buvo ir yra prižiūrimas. Kerpes nuo paminklo Apolonija Grybauskienė rūpestingai nubraukė tik 1988 m. Paminklą atnaujino, raides išryškino.

Atmintis gyva

Kietaviškių 500-ajam jubiliejui 2004 m. buvo išdrožta skulptūra, kurioje iš vienos pusės įamžintas jubiliejus, o iš kitos pusės knygnešio Motiejaus Grybausko įvaizdis su krepšeliu spaudos ant pečių. Skulptūros autorė Vanda Umbrasienė. Už tai labai ačiū viso to sumanytojams ir drožėjai.

Mama sugebėjo išsaugoti vieną nuotrauką, kurioje senelis Motiejus nusifotografavo kartu su bendraminčiu vaistininku iš Vievio J.Milančiumi. Nuotrauka daryta 1924 m. rugsėjo 7 d. Ant nuotraukos yra užrašytas „Mes už brolius galvas dėjom, daug piktybių nugalėjom, Lietuvą vadavom“.

Ši nuotrauka buvo eksponuojama nuo 1938 m. Kauno karo muziejuje. Aš, dar mokinė būdama, muziejų lankiau, nuotrauką mačiau ir labai tuo džiaugiausi, kad toks paprastas kaimo žmogus, gerasis vaikų tėvas, žemės dirbėjėlis pats savo sumanumu galėjo patekti į atminimo stendą kartu su kitais narsuoliais. Ir nuo tada supratau, kad tai – neeilinis žmogus.

Tiesa, kitoje nuotraukos pusėje yra lotyniškas užrašas, kurį padarė vaistininkas J. Milančius seneliui mirus. Išversti pavyko klebonui Mikalojui Novickiui: „Du Lietuvos karžygiu. Du veteranu einamojo ir pereitojo metašimčių“. Yra teiginių, kad nuotrauką užrašė ir įteikė pats Jurgis Milančius Motiejaus Grybausko mirties naktį.

Knygnešio anūkė A. Grybauskienė gimė ir iki mirties gyveno jo gimtojoje vietoje. Ji senelį ne tik gerai atsiminė, jį garbino, bet ir rinko apie jį rašytą medžiagą spaudoje.

Šio kilnaus žmogaus atminimas iki šiol gyvas Kietaviškių bei Pastrėvio apylinkėse. Jį anūkei Apolonijai atgaivinti padėjo Kietaviškių pagrindinės mokyklos pedagogai, Kietaviškių apylinkė, bažnyčia.

Iš viso to aiškiai matosi, kad prasmingi darbai vienija žmones. Kietaviškių apylinkė buvo Kaišiadorių rajone. Ir šio krašto šviesuolių atminimui buvo organizuojami išradingi ir įdomūs paminėjimai, į kuriuos atvykdavo Lietuvos knygnešių draugijos pirmininkė J. Kubilienė, rajono meras K. Jekelis, laikraščio „Kaišiadorių aidai“ redaktorius J. Laurinavičius, kultūros, švietimo atstovai bei bibliotekų vedėjai. Viską organizuodavo senovės brangintoja, mokytoja Danutė Gudelienė.

Visi iš pradžių rinkdavosi mokyklos patalpose, po to per miestelį su vėliavomis ir gėlėmis žygiuodavo iki bažnytėlės, o po mišių – į Peliūnų kapus ir galiausiai visi sugarmėdavo į Apolonijos ir Vinco Grybauskų, buvusią knygnešio Motiejaus sodybą. Čia vykdavo paminėjimas, į kurį susirinkdavo kaimo gyventojai, mokiniai, svečiai, giminaičiai ir namiškiai. Daugiausia džiaugsmo sulaukdavo anūkai Emilija iš Ukmergės, Motiejus iš Trakų, Apolonija. O mes, Apolonijos vaikai, proanūkiai: Onutė, Antanas, Albertas, Marytė ir Angelė prie šių renginių prisidėdavome taip, kaip kas galėdami. Kas aplinką ar trobą tvarkė, vaišėmis rūpinosi, o kas svečiams atvykti padėdavo, kas laužui medienos parūpindavo.

Apie renginius likę prisiminimai iš spaudos – „Kaišiadorių aidų“ straipsniai, rašyti J. Laurinavičiaus, o nuotraukos bei įrašai saugomi Kietaviškių mokyklos archyve.

Iš praeities į dabartį

Kad prosenelis čia gyveno (1857–1928), o vėliau gyvenimą tęsė ir jo 4 dukros, viena iš jų mano motina Apolonija (1924–2004), byloja faktai bei atžymos giminės medyje, kad ir pro proseneliai gyveno tame pačiame Gilūšio kaime ar aplinkiniuose kaimuose.

Teisingumo ir atvirumo šviesa, pasibaigus rusizmui, nušvito labai greitai ir labai ryškiai. Ilgus metus persekioję tarsi didžiulio nusikaltimo šešėliai už slaptą spaudos platinimą pranyko. O tuo metu nukentėjo maždaug 1000 žmonių. Tarp jų buvo kaimiečių, kunigų, pasieniečių, darbininkų bei inteligentų, už spaudos platinimą buvo baudžiami kalėjimu ir tremtimi į Sibirą. Ačiū Dievui, kad prosenelis viso to išvengė ir nors po mirties, vėlokai, bet nušvito ir jo žvaigždė.

Kietaviškių mokykloje įkurtas kraštotyros muziejus, kurio sumanytoja yra kraštotyros būrelio vadovė bei senovės gerbėja Danutė Gudelienė. Jos dėka muziejuje vietą rado išlikę prosenelio knygnešio Motiejaus asmeniniai daiktai ir jo kūną gelbėjusi sermėgėlė. Ir labai įdomiai organizuojami trumpi supažindinimai lankytojams su įvairiais eksponatais bei Motiejaus Grybausko knygnešystės nuveiktu darbu. Aš pati ekskursijoje į Kietaviškių kraštotyros muziejų su Trečiojo amžiaus universiteto studentais nuvykusi buvau, išklausiau, pasižiūrėjau, pasidžiaugiau praeities išsaugojimu. Ir, žinoma, labai ačiū šiam archyvui, kuris apibūdinamas nuoširdžiai iš Kietaviškių mokyklos pedagogų širdies. O labiausiai dėkingi pagrindiniai iniciatorei mokytojai Danutei Gudelienei. Mokyklos aktyvistai yra sukūrę pjesę „Kietaviškėse švinta“, kurią taip pat teko matyti, ir džiaugtis gražiai įamžintais knygnešių žygiais.

Iš praeities į dabartį sugrįžtame skaitydami knygeles J. Kubilienės „Trakų krašto knygnešiai“ (1990 m.), J. Laurinavičiaus „Platinę lietuvišką žodį“ (1989 m.), J. Laurinavičius „Ištikimi gimtajai kalbai“ (1990 m.), kurioje labai įdomiai aprašyta „Šviesa iš dvigubo dugno“, J. Laurinavičiaus „Knygnešių dalia“ (1991 m.).

Dar ir dabar daug prisiminimų tarsi gyvi. Juos ilgai visiems į lūpas įdėdinėjo anūkė Apolonija Grybauskienė, kuri buvo labai įdomi pašnekovė, ji pati dalyvaudavo renginiuose, į kuriuos buvo kviečiama Kietaviškėse, Pastrėvyje, Elektrėnuose. Ji surinko nemažai ir rašytinės medžiagos. Toliau šių tradicijų tęsėja esu aš – Onutė Kulbokienė. Tikiuosi, kad garbingos giminės istorijos nepamirš ir mano sūnūs Nerijus ir Arūnas bei šeštoji giminės karta – anūkai. Kas domisi ar nori gali atvykti į Kietaviškių apylinkes, Gilūšio kaimą ir pavaikščioti vietomis, kuriomis vaikščiojo knygnešys, pabuvoti prie autentiškai išlikusio namo rūsio, kuriame buvo slepiama spauda, bei įkopti į Birutės kalną, kuriam pavadinimą išrinko pats knygnešys. Ir pagaliau pasižvalgyti po gražias, ramias ir širdžiai mielas apylinkes.

Pasinaudodama proga noriu padėkoti tiems, kas mane pasikviečia papasakoti apie prosenelį, laikraščiui „Elektrėnų kronikos“, kurių darbuotojai labai domėjosi ir dabar domisi istorija, taip sustiprindami atminties bagažą, rašydami ir skatindami kitus rašyti apie prasmingus praeities prisiminimus.

Grybauskaitė – Onutė KULBOKIENĖ

Knygnešio proanūkė, literatė, Kaimo rašytojų sąjungos narė