E. Žemaitaitis: patriotiškumas - gyvenimo būdas

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 6
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Penktadienis, 16 rugsėjo 2016

3Šaulių kuopą Elektrėnuose atgaivino ir naujų vėjų įnešė Elektrėnų kuopos savanorio Ramūno Žemaitaičio sūnus Eividas. Jis vadovauja Vilniaus apskrities Karaliaus Mindaugo šaulių 10-ajai rinktinei bei Elektrėnų šaulių kuopai, yra aktyvus visuomeninis veikėjas, sportininkas ir pagarbos vertas Lietuvos pilietis. Skaitytojus supažindiname su Elektrėnų jaunųjų šaulių veikla ir jų vadu E. Žemaitaičiu.

Virginija Jacinavičiūtė

Eividas Žemaitaitis partizanų gyvenimu susidomėjo ankstyvoje paauglystėje. Aistra buvo tokia stipri, kad užkrėsti jam pavyko ir savo geriausius draugus. Paaugliai visą laisvalaikį paskyrė partizaniniam gyvenimui: pasitelkę vaizduotę susirentė bunkerį, leido laikraštį... Palaipsniui vaikiški žaidimai virto į atsakingą veiklą – Eividas atgaivino Šaulių veiklą Elektrėnuose ir ėmėsi vadovauti šaulių kuopai. Šiuo metu veiklus vaikinas yra visos Vilniaus apskrities jaunųjų šaulių vadas ir dirba Krašto apsaugos ministerijoje.

Kokia buvo veiklos pradžia Šaulių sąjungoje?

Iki stojimo į šaulių gretas dar buvo ilga priešistorė. Aš nepamenu tiksliai kurioje klasėje, besimokydamas „Ąžuolyno“ pagrindinėje mokykloje, perskaičiau apie partizanus. Ir man tai labai patiko, sužavėjo partizanų gyvenimas, tai, kad jie bendraudavo įvairiais kodais, vadindavosi slapyvardžiais. Kaip tik tuo metu persikraustėme gyventi į nuosavą namą. Šalia gyveno mano trys draugai: Linas, Adomas ir Karolis. Jie buvo aktyvūs dviratininkai tuo metu, o aš pasakiau, kad dviratininku nebūsiu, būsim partizanais. Ir tada pradėjome statyti bunkerius, iš pažįstamų karininkų gaudavome vadovėlių, daug skaitydavome. Kelerius metus mes taip partizanavome, leidome patriotinį laikraštį „Vyčio keliu“. Ir tik vėliau sužinojome, kad yra tokia organizacija Šaulių sąjunga. Po ilgų paieškų atradome, kad Šaulių sąjunga veikia ir Elektrėnuose, jai vadovavo a.a. Kęstutis Rėklys. Sušaukėme partizanų susirinkimą, kuriame svarstėme, ar toliau partizanausime ar stosime į šaulių gretas. Nubalsavome už pastarąjį variantą.

Kiek tau tada buvo metų?

Man buvo keturiolika.

O apie ką rašėte laikraštyje „Vyčio keliu“?

Būdami 13–14 metų amžiaus kažin ko ten neparašydavome. Spausdindavome patriotinius eilėraščius, kurdavome straipsnius, darydavome istorinius tyrimus apie partizanus, aprašydavome, kokiose partizanų žūties vietose apsilankydavome. Išėjo gal 10 laikraščio numerių. Laikraštį platindavome naktimis išmėtydami į nuosavų namų pašto dėžutes. Mes jautėmės tikri partizanai. Rausiausi bibliotekoje knygų archyvuose ir radau 1949 m. Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio partizanų priesaiką. Priesaiką davėme per ypatingą ceremoniją, bučiavome ginklą, vėliavą, kryželį. Tikrąją priesaiką davėme Vilniuje prie Krašto apsaugos ministerijos 2009 m. kovo 11 d. Tada prisiekė apie 30 elektrėniškių.

O kas buvo tie vaikai, kurie kartu su tavimi partizanavo?

Jie ir dabar yra mano geriausi draugai – Adomas Gančierius, Karolis Okuško ir Linas Urbanas. Dar prieš stojant į Šaulių sąjungą buvo jau gal penkiolika partizanų, nemaža dalis jų buvo bendraklasiai, draugai, kurie kaip ir aš, lankė dziudo treniruotes pas mano tėtį trenerį Ramūną Žemaitaitį. Kai mes perėjome į Šaulių sąjungos Elektrėnų skyrių, tai galima sakyti atkūrėme veiklą, kuri jau 5–6 metus buvo nutrūkusi. Aktyviausi bendražygiai Sąjungoje buvo Rytis Strasevičius, Aurimas Navickas, Justinas Alimas ir Dovydas Sindaravičius. Be jų šaulių kuopos Elektrėnuose nebūtume atkūrę.

O kai jau įstojote į Šaulių kuopą, kas pasikeitė?

Kai įstojome, tai nelabai ką naujo ir sužinojome, nes jau trejus metus darėme tą patį: buvome pasiskirstę pareigas, turėjome uniformas, beveik buvome perpratę kaip naudotis ginklais, gilinome taktikos, strategijos žinias. Tik tiek, kad tai buvo slapta organizacija, nes slėpdavomės bunkeriuose, miškuose. Su šauliais labiau išlindome į viešumą, pradėjome dalyvauti įvairiose šventėse pakeliant Lietuvos vėliavą. Pradėjome rengti užsiėmimus du kartus per savaitę savo bazėje miške.

Kur buvo tos bazės?

Pirmoji bazė buvo Sabališkėse pas draugą ūkinio pastato palėpėje. Ten ir dabar yra plytų siena, ant kurios visi partizanai ar susiję su mumis, pavyzdžiui, ryšininkai, išsiraižė savo slapyvardžius.

Paskui pagalvojome, kad dar reikia vienos bazės, tai išsikasėme bunkerį miške prie kavinės „Šaltinėlis“. Bunkerį kasėme pagal archyvuose rastą schemą. Trečioji mūsų bazė – atviroji partizanų stovykla Elektrėnų miške. Prisiskaitėme, kad Didžiosios kovos apygardos partizanas Žalias Velnias judėdavo ratais, tai ir mes keisdavome bazes.

Kiek daugiausiai šaulių tau vadovaujant yra buvę kuopoje?

Man vadovaujant Šaulių kuopoje yra buvę 40 narių. Dabar aš esu Vilniaus apskrities jaunųjų šaulių vadas, tačiau vadovauju ir Elektrėnų LDK Algirdo pirmajai šaulių kuopai. Tačiau tai yra mano podarbinė ir pouniversitetinė veikla.

O ką studijuoji?

Studijuoju istoriją Vilniaus universitete.

Kokiuose dar renginiuose Elektrėnų šauliams teko dalyvauti?

Kaip miškiniai ir „žali velniai“ mes išgarsėjome ne tik tarp draugų, bet ir Vilniuje. Buvome aktyvūs, todėl mus daug kur kviesdavo. Gavome pakvietimą dalyvauti žygyje į Kruonį, tai tapo mūsų tradicinis renginys, kurio nepraleidžiame. Šis žygis organizuojamas Vasario 16-osios proga, mes žygiuojame apie 40 kilometrų nešdami vėliavą. Tai darome pagerbdami partizanus, kurie 1946 m. buvo sušaudyti pakeliui į Kruonį. Išeiname vasario 14-ąją, ateiname kitą dieną ir dalyvaujame ten surengiamoje šventėje, o vasario 16-osios rytą judame link namų. Šis žygis pats įsimintiniausias, nes nepraeina be kuriozų. Mes su Justinu Alimu vienam jaunajam šauliui padėjome nešti kuprinę, kuri buvo labai sunki. Galiausiai paklausiau, ko jis ten prisidėjęs, o jis ten buvo įsikrovęs tris kilogramus pyrago „Tinginys“. Kitais metais Vidmantas Mickevičius nešė mūsų didžiulę kuopos vėliavą, kuri labiau gal primena kilimą pagal savo dydį. Buvo turbūt šalčiausia metų naktis, pustė, išėjome iš miško į kelią Alytus–Kaunas, Vidutis ėjo priekyje manęs, už manęs dar keliolika žmonių. Pro mus pravažinėjo sunkvežimis, aš atsisukau pažiūrėti į esančius už manęs, o kai atsisukau, žiūriu Vidučio nebėra. Tas pravažiavusio sunkvežimio gūsis nunešė jį į griovį su visa vėliava. Pašviečiau su prožektoriumi, žiūriu, Vidutis guli griovy, bet vėliavos nepaleidęs.

Taip pat stengiamės nepraleisti žygio „Partizanų takais“. Beveik kasmet šiame žygyje mūsų šaulių būrys būna gausiausias. Žygyje per dieną nueiname apie 80 kilometrų, aplankome partizanų mūšių, žūties ir gyvenamąsias vietas. Šiame žygyje tiek individualiose, tiek komandinėse rungtyse mūsų šauliai visada pelno prizines vietas.

O užsienyje organizuojamuose renginiuose ar dalyvaujate?

Kuopos mastu nelabai dalyvaujame. Buvo kuopa išvykusi į Lenkiją, į mainus su skautais. Galima dalyvauti stovykloje „Žalgiris“, kurioje geriausiai pasirodę šauliai gali išvykti į Angliją. Mūsų šauliams porą kartų buvo pasisekę.

Keliaujate po mokyklas ir vedate pilietines pamokas. Kaip tai sugalvojote, ar tęsite šią tradiciją?

Mūsų kuopai trūko narių, tad mes sugalvojome nuvažiuoti į Vievį ir per karjeros dieną pristatyti Šaulių sąjungą. Mes buvome šešiese, papasakojome apie Sąjungą, pristatėme kovinės savigynos programą, daiktus, mokomuosius ginklus. Ten dalyvavo mokytojai, jiems turbūt taip patiko, kad apie mus pasklido žinia. Vieni, kiti sužinojo ir pradėjo skambinti prašydami, kad tas pamokas pakartotume. Kai šaulišką veiklą perkėliau į Vilnių, šauliškas idėjas pradėjau skleisti ir kitose kuopose. Vasarą keliose stovyklose teko dalyvauti ir perpasakoti savo žinias.

Kokie artimiausi renginiai nusimato šauliams?

Vilniuje tų renginių daugiau vyksta, o Elektrėnuose per vasarą buvo atostogos. Dabar ruošiamės naujam šaulių priėmimui. Antradieniais vyks teorinės paskaitos apie uniformos dėvėjimą, rikiuotę, pirmąją pagalbą, kovinę savigyną. Kitą antradienį treniruotės sporto salėje. O kartą per mėnesį dvi dienas praleisime miške ir pritaikysime įgytas žinias. O po trijų mėnesių bus kompleksinės atsiskaitomosios pratybos. Tai tarsi egzaminas. Tie, kas neišlaikys pratybų, kartos jas dar kartą. Išrinksime geriausius, apdovanosime, kad šauliai jaustų motyvaciją.

Esi aktyvus jaunuolis, vedi renginius, studijuoji, vadovauji šauliams. Esi pavyzdys kitiems. O kas tau yra tie autoritetai, kurie įkvepia?

Turiu autoritetų iš visų skirtingų veiklų. Tačiau labiausiai mane pakerėjo partizanai, kai man tebuvo dešimt metų. Kaip gali žmogus atsisakyti visko ką turi – ramaus gyvenimo, šeimos, išeiti į mišką ir dešimt metų prakariauti, pasirinkti mirtį, kad neišduotum draugų arba teisme rėžti tokią kalbą, kurią skaitant man šiurpsta oda?

O tavo giminėje ar buvo partizanų?

Nežinau kaip atsakyti, nes ir pats tiksliai nežinau, bet yra labai keistų sutapimų. Mano prosenelis buvo Vincas Žukauskas iš Lalėnų kaimo, netoli Paparčių, gimęs 1913 m. Jis išsiskyrė ir šeimą paliko dar seneliui mažam esant, kažkur išvyko ir niekas nepalaikė su juo ryšių. Įdomiausia, kad archyvuose radau įrašą, kad Didžiosios kovos apygardos 5-ojo Vievio bataliono vadas buvo Vincas Žukauskas iš Lalėnų kaimo, gimęs 1913 m. Sutapimų daug, tačiau neturiu įrodymų, kad galėčiau tvirtinti, kad tai mano prosenelis. O mano tėtis buvo Elektrėnų kuopos savanoris.

Jei karo grėsmė Lietuvai kiltų, turbūt nesuabejotum, ką reikia daryti?

Grėsmė Lietuvai jau dabar yra, jau dabar vyksta pasiruošimo darbai grėsmių išvengti. Vyksta mokymai, kaip rinkti informaciją, kaip naikinti priešą, kaip palaikyti ryšius ir visokie kitokie dalykai, kurių atskleisti negaliu. Jei nori taikos, ruoškis karui. Tuo ir vadovaujamės.

Facebook paskyroje pasidalinai nuotraukomis iš Kinijos. Ką ten veikei?

Kinijoje ieškojau savęs. Viena ten studijuojanti draugė mane pakvietė ir keliavau mėnesį. Įsijaučiau į kinų kultūrą. Čia gimė kovos menai, kuriuos ir pats propaguoju. Atradau save, patobulėjau, turėjau daug laiko pabūti su savimi.

Kokie dar tavo pomėgiai?

Nuo penkerių metų lankau dziudo, bet man patinka ir kiti kovos menai: kikboksas, kung fu, džiudžitsu. Svajoju išeiti į kovų ringą. Kitas pomėgis – skaitymas, man patinka poezija, patinka kurti, išreikšti save, muzika. Patinka grupė „Basi“, kur groja mano brolis Agnius. Stengiuosi visuose jų koncertuose dalyvauti. Man taip pat labai patinka istorija bei darbas su jaunimu. Įsivaizduoju juos kaip molį, kurį gali suformuoti kaip nori.

Kokią savo ateitį įsivaizduoji?

Save matau Krašto apsaugos sistemoje. Didžiausia svajonė dirbti Tėvynės labui.

Kokios vertybės tau atrodo esminės?

Nuo penkerių metų mane lydi dziudo kodeksas – pagarba kitam, savitvarda, susikaupimas. O patriotizmas – tai greičiau gyvenimo būdas.

Yra žmonių, ir netgi politikų, kurie mano, kad Šaulių sąjunga mažai pagelbėtų karo atveju. O kaip tu manai?

Aš kaip istorikas sakau, kad viskas sukasi spirale. Štai pavyzdys – partizaninis karas, trukęs 10 metų. Kas tą karą suko? Tai Lietuvos kariuomenės karininkai ir šauliai. Jei pažiūrėtume bylose, tai kas antras partizanas buvo šaulys.

Ačiū už pokalbį.

Share
Copyright 2011. Joomla 1.7 templates.