Romo Sakadolskio pamokos

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 0
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Pirmadienis, 07 kovo 2016

sakadolskisPraėjusią savaitę žurnalistų bendruomenė atsisveikino su buvusiu „Amerikos balso“ žurnalistu ir Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektoriumi Romu Sakadolskiu.

 

Lietuvos žinomiausi žurnalistai atsisveikinimo laikotarpiu jį vadina Mokytoju. Mokytojo išėjimas paskatino ir mane perversti užrašus, perklausyti įrašus, pakartoti pamokas, kurias gavau iš šio žinomo žurnalisto. Man irgi teko laimė klausyti Romo Sakadolskio paskaitų įvairiuose mokymuose, studijuojant žurnalistiką laikyti jo dėstomo dalyko – informacinės žurnalistikos ir interviu technikos – egzaminą, išklausyti pastabas apie savo leidžiamą laikraštį „Elektrėnų kronika“, padiskutuoti apie sugrįžimą į Lietuvą ir viso gyvenimo mokymąsi.

Mane ir dėstytoją siejo vienas bendras gyvenimo nuotykis – teko mokytis sulaukus solidaus amžiaus. Ta tema mes dažnai pašmaikštaudavome, vienas kitą suprasdami, kad ne viską  galime įsisavinti taip greitai, kaip įsisavina jauni. R. Sakadolskis yra sakęs, kad  II pakopos studijų jam  reikėjo tam, kad galėtų leisti vadovėlius apie žurnalistiką. Deja, filosofijos magistro laipsnį gauti jam sutrukdė liga, o žurnalistų visuomenė liko be R. Sakadolskio mokslinių darbų.

Iš R. Sakadolskio paskaitų labiausia įsiminė jo prisiminimai apie žurnalisto darbą Amerikoje. Kadangi, kaip pats sakydavo, jis yra praktikas, o ne teoretikas, tai pavyzdžius apie šaltinių įvairovę pradėdavo posakiu: „Kai aš buvau jaunas ir viską žinojau...“. Ir visada papasakodavo įdomią istoriją, kaip jis nepatikrino šaltinių ar išklausė tik vieną pusę. Tą pamoką, kad  žurnalistų pranešimai yra tiek tikslūs, kiek patikimi yra jų šaltiniai, jis norėjo įskiepyti mūsų šalies žiniasklaidai, remdamasis Amerikos laikraščių „Chicago Tribune“, „Washington Post“, „New York Times“ pavyzdžiais. R. Sakadolskis Lietuvos žurnalistams stengėsi įskiepyti nuostatą nebijoti ištaisyti klaidų. Pasak jo, „New York Times“ klaidų atitaisymui skiria po keletą puslapių, kurie esą populiariausi puslapiai laikraštyje. O Lietuvos žiniasklaidoje klaidas atitaisyti vengiama, nors kiekvienam aišku, kad neklystančių žurnalistų ir žiniasklaidos priemonės nėra. Asmeniškas pamokas „Elektrėnų kronikai“  gavo ir vienu ar kitu laikotarpiu redakcijoje dirbusios ir bendradarbiavusios žurnalistės Virginija Jacinavičiūtė,  Ineta Bricaitė,  Gražina Radzvilavičiūtė.  Mes visos stengiamės išmoktas pamokas pritaikyti darbe,  o suklydusios, dažnai prisimename, kad R. Sakadolskis ne taip mokė. Daug pamokų gavome apie verslo, politikos ir žiniasklaidos susiliejimą bei kaip to išvengti ir neiškraipyti viešosios erdvės. Jis apeliuodavo į žurnalistus, kad nelaikytume skaitytojų kvailiais: skaitytojas gerai mato, kuris straipsnis yra reklaminis, o kuris aktualus visuomenei, ir mokė, kad patiems rašant kritinius straipsnius būtina nurodyti savo sąsajas su herojumi, o rašant apie verslą ar politiką, nurodyti, kodėl skaitytojui tai svarbu žinoti.

Jis mus ragino būti kaip Diogenas – visą gyvenimą su žiburiu rankoje ieškančiais tiesos. Jo nuomone, žurnalistika yra profesija, kuri turėtų vadovautis kelrodiniais etikos principais.

Julija Kirkilienė

Share
Copyright 2011. Joomla 1.7 templates.