Praeitis žiūri į sielą...

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 0
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Ketvirtadienis, 16 balandžio 2015

Raminta ČESNAUSKAITĖ

V. Mizeras prie skulptūros Eglė su vaikais grįžta į tėviškęTyliai praveriu literatūros muziejaus, kuriame daugelį metų kursčiau šviesiausias viltis, vien siekdamas perduoti jas ateinančioms kartoms kaip tautos gyvasties ženklus, duris ir pamirštu praviras, nes į mane jau žiūri atgiję Donelaičio, Kudirkos, Maironio, Krėvės veidai... - praeitis žiūri į sielą“. 1993 m. išleistoje knygoje „Atminties sodas“ rašo Vytautas Mizeras, mokytojas ekspertas, rašytojas, Literatūros ir meno muziejaus įkūrėjas. Tai žodžiai, geriausiai apibūdinantys muziejaus įkūrimo priežastį ir tikslus.

Gyvenimą atidavė statybai, o norėjo – kūrybai

Vytautas Mizeras gimė 1931 m. kovo 27 d. Vilkiautinyje, Varėnos rajone, praleidęs porą dešimtmečių Žemaitijoje, 1971 m. vasarą atvažiavo į Elektrėnus ir pasiliko. 1975 m. ėmė vadovauti naujai pastatytai I vidurinei mokyklai. Kaip pats sako, jo gyvenimas čia bėgo dviem pamainom: iš pradžių – pamokos, administracinis darbas, o po to – muziejus... O dar reikėjo rašyti. „Visą gyvenimą atidaviau statybai, o norėjau – kūrybai“, - sako V. Mizeras. Jam vadovaujant buvo pastatytos mokyklos Šilutės rajone, Kretingos rajone Jono Šimkaus mokykla (dabar Darbėnų gimnazija), o Elektrėnuose – 1 vidurinė (dabar „Ąžuolyno“ pagrindinė mokykla).

Begalinis noras mokytis ir kurti lydėjo V. Mizerą nuo pat pirmų žingsnių, kaip pats sako „yra gimęs prie mokyklos“. Kai vyresni brolis ir sesuo lankė mokyklą, V. Mizeras keturpėsčias ten traukdavo. Pirmą knygą jis pasisiuvo sau būdamas penkerių (pasisiuvo, nes teta buvo siuvėja ir namuose buvo visi siuvimui reikalingi įrankiai). Nuo penkerių metų svajojo ir knygas rašyti, bet reikėjo pačiam mokytis, kitus mokyti ir statyti mokyklas, rūpintis muziejumi, tad pradėjo rašyti tik sulaukęs penkiasdešimties metų.Lietuvos TSR švietimo ministro įsakymas dėl sustiprinto lietuvių kalbos ir literatūros organizavimo

Literatūros muziejus

Elektrėnų 1-oji vidurinė mokykla pirmuosius mokinius pasitiko 1975-ųjų rugsėjį. 1977 m. mokyklą pasiekė Švietimo ministerijos įsakymas sustiprinti lietuvių kalbos dėstymą, V. Mizeras lietuviškoje mokykloje siekė puoselėti lietuvių kalbos, tautinės kultūros, pilietinės sąmonės vertybes, todėl įkuriamas Literatūros ir meno muziejus. Muziejus tuometiniam direktoriui – ne naujiena, Darbėnuose jis buvo įkūręs Jono Šimkaus muziejų (dabar jau neveikia).

Šiuo metu muziejuje – daugiau kaip 40 skulptūrų, 22 bareljefai, gausu grožinės ir mokslinės literatūros knygų, žurnalų, laikraščių, sukaupta atsiminimų, jaunųjų literatų kūrybos bei kitokios literatūros. Muziejuje saugomas pirmasis „Lietuvos žinių“ numeris, o jo įkūrėjas leidinį iki šiol prenumeruoja. Kiekviena skulptūra ar bareljefas muziejuje, kaip sako V. Mizeras, jo sugalvotas, o įvykdytas skulptorių Ipolito Užkurnio ar Dalios Palukaitienės ir jos mokinių.

Didžiausiu muziejaus įvertinimu V. Mizeras laiko profesoriaus Torsteno Harbo iš Oslo žodžius: „Jau senokai vaikštau po Europą pėsčias, bet mokykloje tokį muziejų užtinku pirmą kartą...“ Profesorius stebėjosi kiemelio meniniu apipavidalinimu, kaip pagerbiami rašytojai, muziejuje skatinamomis tautiškumo idėjomis.

Literatūrinis kiemelis

KiemelyjeMuziejaus istorija prasidėjo nuo literatūrinio kiemelio, kuris yra tarsi pirmasis skyrius. Kiemelio centre – gražiausios, pasak V. Mizero, pasakos „Eglė – žalčių karalienė“ medžiais virtę herojai – Eglė, Ąžuolas, Uosis, Beržas, Drebulė ir fontanas „Žilvinas“. Vėliau priešais kiemelį buvo pastatyta I. Užkurnio skulptūra „Eglė su vaikais grįžta į tėviškę“. Sofijos ir Konstantino Čiurlionių anūkė skulptorė D. Palukaitienė kartu su savo mokiniais kiemui sukūrė rašytojų bareljefus, architektas Reginaldas Palukaitis – Žilvino skulptūrą. V. Mizeras pamini, kad pirmasis žaltys buvo po vandeniu, o antrasis stiebėsi į viršų. „Žaltys labai saugo savo šeimą, nenori nuo savęs paleisti, nes žino, kad kitaip viskas pasikeis“, - aiškina muziejaus įkūrėjas. Ši pasaka jam svarbi dėl šeimos išsaugojimo idėjos. Jei nebūtų pasakos „Eglė – žalčių karalienė“, sako V. Mizeras, mūsų literatūra būtų kitokia. Rašytojas vertina Vydūno, M. Valančiaus idėjas, kurias laiko visko pagrindu – šeima, tauta, visuomenė yra gyvenimo prasmė.

Literatūra ir skulptūra

1982 metais buvo atidarytas turtingiausias eksponatais Literatūros ir skulptūros skyrius. Paklaustas, kaip prasidėjo draugystė su Ipolitu Užkurniu, kurio skulptūrų kolekcija eksponuojama muziejuje, V. Mizeras ištraukia knygą „Atminties sodas“: „Geriau nei čia aprašyta – nepasakysiu“.

Prieš daugiau nei trisdešimt metų jis išsiruošė ieškoti žmogaus, apie „kurį rašė laikraščiai“. „Pats mačiau jo skulptūras parodoje ir nuolat jaučiau vis didėjančią jų trauką, dėl ko ir stiprėjo noras susitikti“.(...) Nuo to atmintino sekmadienio viskas ir prasidėjo.“ - rašo V. Mizeras apsakyme „Ilgai gyvenk, ąžuole“.

I. Užkurnio skulptūra V. Mizerui1983 metais muziejų pirmą kartą aplankė tautodailininkas Ipolitas Užkurnys, buvo atgabenta ir pirmoji – Vinco Krėvės-Mickevičiaus – skulptūra. Nuo tada daugelį metų per „Poezijos pavasarį“ buvo atidengiama vis nauja I. Užkurnio skulptūra, po to įkurtas ir „Vaikų pasaulis“, kuriame „apsigyveno“ I. Užkurnio išdrožti piemenėliai, lietuvių pasakų ir apsakymų herojai.

V. Mizeras sako, kad muziejus buvo kuriamas atsargiai, gudriai, nugalint to meto kliūtis, todėl po Nepriklausomybės atgavimo sulaukė daug nuostabos: lankydamiesi čia verkė ir džiaugėsi tremtiniai, išeiviai iš Lietuvos.

Knygoje „Elektrėnų savivaldybės literatūros ir meno muziejus (1976-2006) rašoma: „Kelis dešimtmečius muziejus tarnavo kaip lietuvių kalbos mokymo vidurinėje ramstis ir meno šaltinis, literatūros puoselėtojas, jaunų talentų ugdytojas, humanizmo idėjų gynėjas, tautiškumo ir pilietiškumo žadintojas“. V. Mizeras papildo: „Laikai keičiasi, bet muziejus turi likti toks pat.“

Mizero biografija

kuryba Mizero

Share
Copyright 2011. Joomla 1.7 templates.