Pavasario ciklas

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 0
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Penktadienis, 15 lapkričio 2013

stefanijaPavasario švenčių papročiai ir apeigos nuo senovės buvo susieti su pasiruošimu besiartinantiems žemės ūkio darbams. Senovinės žiemos išvarymo bei atsisveikinimo su ja apeigos sutapatinamos su Užgavėnėmis. Žiemos palydų šventėje pagrindinis dėmesys pagoniškoje Lietuvoje buvo nukreiptas į apeigas, tariamai turinčias išvaryti žiemos demonus ir pažadinti iš miego šalčio sukaustytą žemę, taip pat magija suteikti jai derlingumo galią, kad pajėgtų megzti vaisius, duodančius žmonėms kasdieninę duoną. XIX a. pirmoje pusėje kiekvienas valstietis per Velykas savo namuose kėlė vaišes, į kurias kvietė kaimynus.
Gandro garbinimas buvo labai svarbu, nes jis buvo laikomas šventu paukščiu nešančiu žmonėms laimę.


Gegužinių pamaldumo praktika atkeliavo iš kaimyninės Lenkijos, bet prigijo savitu pavidalu. Lietuvoje tai labai populiari malda, ypač kaime. Joje dalyvaudavo nuo mažo lig seno. Visi turėjo savo darbus: kas gėles rinkti, kas vainikus pinti. Maldos baigdavosi ir laukais pasklisdavo dainos, rateliai drebindavo žemę. Lietuvoje gegužinės (arba mojavos) ypatingos tuo, jog šalia maldos, buvo vakarojama: dainuojama, ratelius einama. Buvo gera proga bendravimui.

 

Iš žmonių pasakojimų
Užgavėnės
Pasakojo Ona Urbonaitė Kazlauskienė iš Abromiškių k.
Per Užgavėnes mūs krašte kinka arklius, kad jaunesni, greitesni būt ir važinėja po laukus. Keliai išvažinėti buva, tai kai pavarys, lekia rogės, net švilpia. Paskui vakare kaimynai suveina, alaus dari, šventi. Pelenų dienoj tai jau ilgai miegojam, mama aina bažnyčion, parneša šventytų pelanų ir visiem galvas išbarsta.
Pasakojo Kazimieras Kanapka iš Sabališkių k.
Per Užgavėnes mūs krašte jaunimas daug važinėja. Važiuojam su arkliais, su barškalais, aplink Perkūnakiemi, Lekavičius, aplink visus kaimus, per ažeru, tyčia arklius an krantų pavara, kad išvirst, kad sniege išsivoliot, jaunimas labai daug kvailioja. Kazankoj, važelij tokiam tai mažai telpa, reikia kelių, ale beveik visi jas turėja. Kučinskas turėja ilgas roges, tai visi tilpdavom, daug linksmiau, kap prisigrūs visas kaimas... Ale kap išverčia, tai dar gerokai sniegu tempia.
Vaikai važinėja rogutėm, labai daug važinėja. An kalna, kur dabar vaikų sanatorija, buva išvažinėtas kelias, ty veži mišku, malkas, net ladu pasidengia, a! Ty tai jau vaikų balius. Nuo tų kalnų ir bernai važinėja. Malkom, rąstam vežt’ prie rogių buva toki koriukai naudojami, tai juos kap pasiimi, nuo to kalna aini kap kulka. Ne vienukart ir susižeidį buva ir koriukus sulaužį, paskui miškas reikia vežt’, tėvas pyksta, barasi, kad tvarkyt’ reikia. Ale vistiek važinėjam.
Vakare – vakarėlis. Pareiga. Blynų tep jau nekepė tiek daug, kap dabar, ale valgė daug, kaimas didelis, trisdešimt vienas gyventojas, tai per Užgavėnes susitaria, kas nor papjauna paršiuku, beveik visu ir suvalga. Vakarėlij daug dainuodava, bernai mūsų tai netikį an dainų buva, ale mergos, tai labai buva balsingos. Bernai šposus mėga.
Atsimenu, ryt Užgavėnės, reiks važinėt’, o tėvas turgun Žasliuosna ruošiasi. Su Šumsku paėmim kazanku, užtempim an kluona stoga iš kitos pusis, kad tėvas nepamatyt. Ryte tėvas, neradis kazankos, pasikinki paprastas roges ir važiuoja su švogeriu Žasliuosna. Tas atsisuka ir sakys: „Žiūrėk, Romasiau, kur tava kazanka“. Ale jau negrįža, suprata, kieno darbas.
Per Užgavėnes buva labai madoj užrišt’ durs, užremt’, kad neišeitų, tai per visų nakti vaikščiojam, žiūrim, kas tik miega, pas ką jau lempa užgesyta, to duris ir užremiam, užrišam. Ryte atsikėlus sunku jas atidaryt’, per langu neišlipsi, žiemai dubaltai sudėti ir išeik, kad nori, užtatai nereikia miegot’.
Pasakojo Ona Grybauskaitė Kulbokienė iš Gilūšio k.
Užgavėnėms tėvelis iš anksto paruošdavo rogutes ir dieną visi vaikai važiuodavom ant užšalusios kūdros. Būdavo, paima dvi lazdas, kurių galyuose būdavo įkalta po vinį, su tomis lazdomis stumdavosi į priekį. Būdavo paruošiamos ir arkliais kinkomos rogės, arkliai būdavo su skambalėliais, rogės išpuoštos ryškiais skudurėliais. Apvažiuodavom kaimą, paskui važiuodavom į Peliūnų kaimą pas tetą Ievą Česonienę, iš jos - į Stančikų kaimą pas dėdę Žiaunieriūną. Tokia kelionė mums labai patikdavo, būdavo daug vaišių ir linksmybių.
Pasakojo Elena Dubosaitė-Pliskauskienė iš Girnakalių k.
Užgavėnės. Užgavėnėm ruošdavosi iš anksto. Mana tėvai labai draugavo su Petkevičiais. Tai išsivirdavo kumpį, prisikepdavo pyragų ir susieidavo vieni pas kitus švęsti. Dieną važiuodavo su rogėm per laukus, per ežerą, nuo kalnų, kad linai gerai augt’. Sakė, kuo toliau važiuosi, tuo didesni linai išaugs.
Pasakojo Bronė Pinelytė Brazienė iš Karkučių k.
Užgavėnes labai šventi. Būdava, dėdi atvažiuoja, susisodina visus lubnelėn ir vežioja po laukus, su rogutėm nuo kalnų važinėjam ir su didelėm rogėm, tai išvirstam, ragatuojam. Pas Gaubus buva tokis labai aukštas kalnas, ty linksma buva.
Pasakojo Vladislava Burevičiūtė Klimienė iš Malavolės k.
Užgavėnes šventė, susirenka vakarėliai, ką jūs. Iki 12 valandos. Paskui buvo visokių šposų – bernai atsuka laikrodį. Per Užgavėnes kad linai augt pas mus plaudavo drabužius. Dar važinėjo laukais su barškučiais. Pelenų dienoj net šaukštus, bliūdus iššveičia kad jokio riebalo nelikt, net dantis iškrapšto, va kaip reikėjo.
Pasakojo Stasė Pranckevičienė iš Mustenių k.
Užgavėnes tai jau visas kaimas šventi. Daug mėsos priverda, važinieja su rogim, vaikus vežioja, daug dešrų pridarį laiki Užgavėnim ir renkasi visi jau, baliavoja, jaunimas šoka, seniai siedi, dainuoja. Blynų nebuva mados. Tik daug mėsos.
Pasakojo Zofija Bujūtė Pinelienė iš Peliūnų k.
Jaunimas per Užgavėnes važinėja laukais. Važinėja visom šeimynom, giminėm. Važiuodami visi turėja garsiai dainuot’, jei tik nedainuoja, tėvas sustabda arkli ir stovi, nevažiuoja, kol nedainuoja. Buva net tokia daina: „Čiuž, čiuž, čiužinėja, kas an pečia gulieja, kreivų rūrų turieja”. Tikėja, kad kas važinieja, tam ir linai dera, ir visi darbai sekasi, o jei nevažiniesi, an pečiaus sėdiesi, visus metus būsi netikis. Pas mumį persirengėlių nebuva, tik vakarieliai. Jaunimas šokdava iki 12 valandos, paskui eina namo, po 12-kos jau negalima linksmytis, Pelenų diena. Mes kasmet važiuodavam užsigavėt’ pas vyra seserį Girnakaliuosna. Prisimenu, dukra buva mažiukė, tik spalia mėnesij gimus, tai ją insukam paduškon, vaikus prirengim ir važiavam. O kap gi, anksčiau buva mada labai bendraut’, tai važiuojam, sniega daug, per pusnis, rogės išvirsta, visi isivoliojam, tai vaikus, lyg pagalius susirenku, visi snieguoti ir toliau važiuojam. Nei sirga, nei nieka.
Gandrinės
Pasakojo Ona Grybauskaitė Kulbokienė iš Gilūšio k.
Blovieščiai – gandrinės. Šios dienos labiausiai laukdavom mes, vaikai. Mama visada paruošdavo saldžių dovanėlių, bulkučių krepšelį ir uždengus drobele, pakabindavo kur nors ant medžio šakos. Mes vaikai bėgdavom ieškoti ir kai rasdavom, džiaugdavomės, sakydavo – gandras atnešė.
Pasakojo Adelė Šimonytė Vėželienė iš Kakliniškių k.
Kai vaikai pamata gandru lekiant’, tai reikia kūliotis per galvu, kad būtum sveikas ir griausma nebijotum. Per gandrines, Blovieščius kepi vaikam bandelas. Mamos prideda kur an tvorų, an medžių, paskui šaukia vaikus, saka, aikit’ pažiūrėt’, busilas nulėki, gal’ atnešė ką nor. Tai vaikai lakia, radį džiaugiasi, valga.
Jurginės
Pasakojo Stefanija Deržkutė Sabonienė iš Aliniškių k.
An šventa Jurgia žemės nerušina. Saka – žemė šventa. O gyvulius kap gena, tai apkrapina švestu vandeniu su verbos rykštela, ar tik sausa suduoda, suduoda.
Pasakojo Veronika Lankaitė-Sabonienė iš Kareivonių k.
Nuog Lietuvos Jurgia lig rūsų Jurgia – apie dvi savaitis. Tarpjurgij neja skolyt’ niekas pas nieku, nyčių niekas nenešioja, skieta, tvorų niekas netvėri, skaita, kad lietaus neužtvertum. Gyvulius kap gena, tai verba apmuša, ėgliu aprūkina nuog ligų, nuog griausma. Kad avełės pareit namo, po slanksčiu akmenukų dėja – kiek avelių, tiek ir akmenukų pakasa.
Pasakojo Elena Dubosaitė-Pliskauskienė iš Girnakalių k.
Karves kaip veda laukan per Jurgines, tai apmuša su verba, švęstu vandeniu apkrapina, kad gyvuliai laimingai išeitų ant lauko.Verbą statė ant lango, kad griausmas neįtrenktų, dar smilkydavo, rūkydavo.
Pasakojo Antanina Antanavičiūtė Bliujienė iš Jagėlonių k.
Kai išgena gyvulius po žiemos, tai mama su verba apmuša, paskui tą verbeli inkiša tvartan po krekla nuog ligų ar kad akių nepabijot. Nuog akių vandeniu prausi, dar stala kampus plovi, tuom vandeniu prausi, gert’ davi.
Pasakojo Adelė Šimonytė Vėželienė iš Kakliniškių k.
Per Jurgį žemės negalima judyt’. Pravadai – Jurginės, šventina kiaušinius, kaip ir per Velykas, saka ir laukuosna užkasdinėja, ir darželij užkasdinėja, lukštus, ir kiaušinius. Po pinavija, skaitosi, labai augs, žydės.
Pasakojo Ratkevičius Juozas iš Žikaronių k.
Per Jurgines gena gyvulius, tai aprūkina žolalėm, paskui menu, paima spynu, užrakina ir padeda po slanksčiu, skaitosi, užrakina vilkui gerklę, kad avelių nesuėst. Vilkų seniau buvo miškuose.
Velykos
Pasakojo Ona Grybauskaitė Kulbokienė iš Gilūšio k.
Verbos mūsų krašte buvo daromos iš žilvičio ir kadagio, puošiamos spalvotais vilnoniais siūlais. Sugrįžę iš bažnyčios verbom plakdavo visus nebuvusius, linkėdavom sveikatos ir gražių Velykų.
Seniau Didįjį šeštadienį eidavom į bažnyčią nešdami tėvo iš anksto paruoštą, išdžiovintą pintį ir turėdavome buteliuką šventintam vandeniui. Parneštu švęstu vandeniu mama šlakstydavo namus, gyvulius, o su ugnele įžiebdavo krosnį, ant šios ugnies būdavo ruošiami Velykų valgiai. Kiaušinius, kaip ir visame mūsų krašte, dažėme svogūnų lukštais, ąžuolo žievės nuoviru, labai gražiai išskutinėdavo raštais. Velykų rytą labai anksti visa šeima skubėdavom į bažnyčią. Dažniausiai veždavo tėtis su vežimu, o mama suruošdavo krepšelį maisto, kad pašventintų. Per Velykas kaimynas Pranas Sinkevičius su armonika, tėtis su būgneliu ir kiti vyrai sueidavo ir eidavo per kaimą, dainuodavo „Aleliuja“. Menu, sugrįždavo labai vėlai, parsinešdavo labai daug kiaušinių.
Pasakojo Veronika Lankaitė-Sabonienė iš Kareivonių k.
Prieš Velykas, paskutini savaiti, bernai prisineša medžių, intaisa sūplaukes, tai per Velykas visi supasi: ir vaikai, ir jaunimas, ir suaugį. Vieni kiaušinius raičioja, kiti supasi, dainuoja. Sueidava ir seniai, visas kiemas, o dainų! Bernai aja lalaudami per kiemus, dainava „Linksma diena“ ir, kur buva netekėjusių mergų, tai „Vynu“. Kiaušinius daži daugiausiai raudonai. Krikšta tėvai visad davi vaikam kiaušinių, kiaušiniai buva brangus daiktas. Prisimenu, prieš Verbas ajam ėgliaus net Pagrendos miškan, ba arčiau nebuva. Dar vaikai, su mokytoja nuvejam, tai basi per sniegu lakstim, per ładu. Kadaise sniegas prašyla, ir aini basas. O purvynas buva, Dieve tu mana, net in užpakalį taškės, kas gi ty kelnes nešioja... Kap kas nešioja kelis andarokus, aš tai nigdi nenešiojau, negalėjau.
Pasakojo Adalia Kieraitė Maleckienė iš Karveliškių k.
Oi, o per Velykas tai ,,Aleliuja“, visas kaimas, vyrai, bernai su kašela rankose, mergom ,,Vynu“ po langais, nu ir man giedoja, o kaip gi. Tada reikia fundyt’, ale visi švenčių laukia, pasitaupa, ir kiaušinių, ir dešrų, ir pyragų prisikepa, ko turi, to duodi. Prisirenka, apeina visas mergas, tadu jau kur nor suveina, balius, nu ir mergos ty jau ateina, susirenka. Ir vakarėliai. Kaip gi – šventė.
Pasakojo Vladislava Burevičiūtė Klimienė iš Malavolės k.
Keliamės 4 valandą, bažnyčion einam anksti per Velykas, einam laukais, mėnuo šviečia, žmonės eina pulkais, visi pėsti, daug žmonių, tai toks malonumas eit’... An šventoriaus su bubnu, paskui varpai, atrodė tikras Prisikėlimas.
Pasakojo Jonas Rosliakas iš Kazokiškių k.
Velykų ryte tik saulei tekant’ ir procesija aplink bažnyčią 3 kartus ,,Linksma diena mums prašvito“, po mišių visi kas greičiau namo. Buvo sakoma: ,,Kas Velykų rytą bus greitas, tas ir darbuose bus greitas“. Atsimenu Antanas Gumbis, tik pašventina maistą, tai tiesiai per laukus, kad tik greičiau namo. Paskui aleliulininkai eina per kaimus. Vytautas Bernatavičius, aš, Černeckas ėjom dar ir neseniai, tokia mada. Sakydavo: „Jei aleliulininkų nėra, tai ir Velykų nėra“. Davinėjo visko – kiaušinių, dešrų, pyragų, samagono, tai pabaigtuvėm einam kur nors į trobą, baliavojam.
Pasakojo Bronius Levickas iš Lubakos k.
Verba – šventė bažnyčioj. Darė verbą iš žilvičio ir ėgliaus šakelių. Per Velykas buvo mada lakstyti iki miškelio ir atgal’. Didžiavomės, kad nešalta. Dukterim dainuodavo „Vyną“. Nebuvo Velykų be sūpuoklių; buvo net atvejis, kai kluone stipriai įsisupus, trūko vadelės ir užsimušė. Bet visi suposi, vaikai ir jaunimas. Kiaušinius dažė daugiausiai vienspalviai. Buvo ir su vašku, su peiliuku, bet rečiau.
irgi aidava kiaušiniaut’ per Velykas, tik reikėja dėdei ranku pabučiuot’, tai gausi kiaušinį.

Informaciją surinko ir paruošė Ona Rasutė Šakienė

Share
Copyright 2011. Joomla 1.7 templates.