Tautą per amatus pažinsi

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 0
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Penktadienis, 18 spalio 2013

kalviukNorint pažinti tautą, būtina pažinti pagrindinius jos užsiėmimus ir verslus, darbo įrankius, pastatus, apsirengimą, papročius. Lietuvoje didžiąją amatininkų dalį sudarė medžio apdirbimo meistrai: dailidės, staliai, račiai, kubiliai, klumpdirbiai. Nė vienas valstietis neapsiėjo be kalvio, puodžiaus, siuvėjo, batsiuvio paslaugų. Beveik visi medžio apdirbimo meistrai savo amato išmokdavo iš tėvų, padėdami jiems meistrauti, dirbdami statybose. Kiti eidavo mokytis pas dailides, iš pradžių pas juos dirbdavo be atlyginimo. Būdavo, kad amatai pereidavo paveldėjimo keliu. Dažniausiai būdavo paveldimi kalvio ir puodžiaus amatai, nes būdavo perimamos ir dirbtuvės.

 Iš žmonių pasakojimų


Pasakojo Pranutė Kučinskaitė Greželienė iš Abromiškių k.


Abromiškėse buva kalvi, kalvis toks, Adamka vadina, Lukoševičius, tai jis buva labai geras meistras. Gudbalėj Žukauskai turėja kalvi. Kapačiauskai tėvas ir sūnus turėja kalvi, darė visokius namų apyvokos daiktus – knablius, kauptukus, patkavas (pasagas), vežima ratus aptraukdinėja.
Medžia darbus dari Greželis, mana vyra tėvas, kubilus dari Girsa, dari ir Greželis, o visokias pintines mokėja patys nusipynt’. Seniai sėdėja ir pyni. Kraitelas pyni, krepšius, šaukštus skobi, grėblius dari, visi mokėja.  Ir iš šiaudų daug pyni, paskui žemės nelika, šiaudų nelika, o ir senių nelika. Mergos dar ilgai dari visokius papuošalus trobai, sodus iš šiaudų, paukščiukus,  karpi iš popieriaus. An langų, an lentynėlių dėja. Ar siuvinėtus, ar kirptus iš popieriaus.  


Pasakojo Stanislovas Šumskas iš Ausieniškių k.


Mano senelis buvo armonikų meistras, jam atnešdavo armonikas taisyt’ iš aplinkui.  Paskui, kai senelis paseno ir sirgo, jau tėvas taisė armonikas, menu, kai senelis guli an pečiaus ir mokina tėvą ką kur spaust’, ką kaip klausyt’. Liepia paspaust’ kokį klavišą ir pats klauso ar jau gerai, ar dar kažką reikia daryt’. Matyt jis turėjo gerą klausą.


Pasakojo Jaronimas Gudelis iš Gilučių k.


Kaime buvo amatininkų. Jonas Jurkevičius darė ratelius, Žasliuose pas žydelį pramoko per pora metų, paskui pats įsitaisė įrankius ir dirbo.  
Visą vasarą vaikščiojo basi ar apsiavę kadokėliais, vyžomis. Batus į bažnyčią nešėsi ant pečių užsidėję, apsiaudavo tik prie bažnyčios. Čėdino, nes batus siuvo batsiuviai, labai brangu buvo. Siuvo kadokus iš odų, pynė vyžas iš liepos karnų.
Labai gera siuvėja buvo Bartkevičiūtė, jai visi nešdavo siūti. Rūbus siūdavosi ir Žasliuose. 


Pasakojo Elena Tamoševičiūtė  Bukinienė iš Mijaugonių k. 


Mana tievas tai šiaučiava. Žmonės užsakydava, nespieja daryt’, dar ir mokinių turieja, Sabonia Vladas, paskui iš Vievia Bartusevičius Stasys pas jį mokinasi šiaučiaut’, geras buva meistras.
Pasakojo Kristina Vaškevičiūtė Gudonienė iš Klikūnų k.
Kalvių buvo. Kazokiškėse buvo Čiuras Mykolas, paskui jo sūnus, abudu jau mirę. Stalių irgi buvo.  Gumbis Steponas viską darė ir senobinius stalus, ir suolus su atramomis. Jie darė ir kryžius, ir karstus. Žmonės avių laikė, tai rudenį pjovė.  Kailius vežė parduot’ ar išdyrbt’, paskui kailinius siuvo, Grabijolų kaime buvo siuvėjas Turla, ne visi siuvėjai galėjo pasiūt’ kailinius, tai nešė Turlai. Veltinius vėlė kaimynė Bartkevičienė. 


Pasakojo Emilija Daugsevičiūtė Markevičienė iš Mustenių k.


Ratus darė Kasciukevičius, darė ir mano tėvukas. Buvo kaimo kalvis – Arbočius. Turėjo kalvę, dumples. Arklius kaustė, viską darė prie ūkio, paskui jį nušovė. Batus siuvo Rakauskas ir Černiauskas. Buvo ir kriaučių – Kazakevičius, Česonis iš Karkučių, siuvo ir kailinius, ir jarmėkus, milines tokias su kapišonu iš velto naminio milo.


Pasakojo Monika Brazauskaitė Kubilienė iš Gilučių k.


Mūs tėvas norėjo prašmatniai gyventi, tai pats darė plytas iš molio rankiniu būdu. Menu, buvo pastatytas toks dišlius, įkinkyti du arkliai, jie eina ratu, minko molį. Paskui buvo tokios formos, jas prikrauna molio, stovėjo žmogus, ėjo po dvi plytas. Stovėjo dideli pečiai, išmūryti lauke, keliom angom, didelis, malkų dėjo neskaldytų, storų tik supjautų rąstelių, kaitina ilgai, išdegina daug plytų. Degina ilgai, gal kelias savaites, tų plytų buvo tūkstančiai tenai, kai jos atšala, rūšiuoja, būna suskyla, dėjo atskirai.


Pasakojo Jonas Rosliakas iš Kazokiškių


Kalviai turėjo kalves, darė plūgus, arklius kaustė, vežimo ratus aptraukdinėjo. Ratus iš medžio darė račiai, Adomas Gumbis mokėjo. Mokėjo visą medį sulenkt’ į ratą, nepjaustydamas gabalais. Ima ilgą medinį strypą, pavirina vandenij ir lenkia. Kaip jis tenai kaitino? Gal gabalais išlenkia, jis labai gerus, stiprius ratus darė. Paskui į sulenktą ratą deda stipinus, padaro strypelius, juos deda į ratą ir suspaudžia. Vidurij rato buvo dedami metaliniai lankeliai ir mediniai, tai į juos išgręžia skyles ir įstato, paskui buksas užsisšriubuoja. Darė panaradas su rankutėm, tokius vežimėlius, darė ir darbinius ratus, vežimus. Bričkas darė, tėvas turėjo, buvo graži, dažyta.  Buvo ir an visorų, dėjo linges, važiuoji, tai linkt’, linkt’.  Važiavo daugiausiai atlaiduosna. Važelius darė. Buvo ir suoliukas kojom pasidėt’.  Sėdėt’ galėjo keturiese – du priekij, du gale. Adomas darė ir moliavojo. Paskui dar veža pas kalvį, tas aptaiso metalu.


Pasakojo Antanina Motiejūnienė iš Kudonių k.


Mana vyras vandenį surasdava su virgule.  Daug žmonių važiava pas jį, veždavosi jį, ale ir gyrtu parveždava, visko buva. Šulinių ieškoja.  Pasiima rykštį tokių ir aina aplinkui namus, ieška, kur vandenia gali būt.
 Jis statė ir pečius, ir kaminus, mokėja.


Pasakojo Bronius Levickas iš Lubakos k.


Lekavičiuose toks gaspadorius Junevičius turėjo aliejaus spaustuvę, spaudė aliejų iš sėmenų. Ir iš kanapių spaudė. Jį naudojo per Adventą, per Gavėnią, šiaip labai geras maistas.


Pasakojo Boleslovas Pruskas iš Anykštų k.


Kur dabar jachtklubas, buva Naruševičia žemi. Visos apylinkės, net iki poliklinikos. Kur restoranas – jau Junevičiaus žemi. Junevičius vėłi milu, moterys audi naminius vilnonius audeklus, vėłi tuos audeklus vėlykloj ir siuva jermėkus*. Per karų prie vokiečių pas Junevičių buva ir pienini.
* Ilgas apsiaustas, milinė.


Pasakojo Marijona Medveckaitė Mlečka iš Mitkiškių k.


Kai turėjau 14 metų, mama mane leido mokintis siūt’. Išmokau, paskui siuvau ir vyram švarkus ir šinelius. Pagal išmieras sukerpi ir siūni, jau nusipirkau ir mašiną, iš pradžių rankinę, paskui jau ir kojinę.  Siuvau viską ir mergaitėm, ir moterim, ir vyram. Buvau siuvėja.
Kaime gyveno du broliai Čiurai – Antanas ir Mykolas, jie buvo kalviai, darė viską, ir žagres, ir matikus, ir arklius kaustė, ir vežimus, viską.  Labai geri kalviai buvo. Patys darė ir pasagas arkliam ir uknolius kaustymui, nu tokias vinis.
Stalių kaime irgi buvo, bet daug ką žmonės patys mokėjo daryt’. 


Pasakojo Vytautas Tamkevičius iš Pakalniškių k.


Buva akmentašys Minkevičius, skaldi akmenus, tašydava. Jis paprastai dari viską, su rankom. Pažina akmenį. Ateina, pažiūri ir mata, kaip ir ką iš jo padaryt’.
Buva kalvė. Kalvis dari ir kryželius an kapinių, ratus aptraukdinėja, virina. Kaip ratus lenki? Seniau buva didelis pečius ir liuktas. Tai medi inkiša  liuktan ir kaitina, buva toks specialus inrengimas, tai kol medis karštas, jis lenkiasi, tai ty sulenkia. Prie rūsa jau pradėja ratus daryt iš gabalų, taša, rūka suvėjį, baina. Stipinus dieja, paskui jau metalu aptraukia. Slides vaikam dari. Ištaša iš uosia, paskui vandenij iššutina ir po balkiu. Kai atšala, užkala odinius diržus.
 Mana tėvas 1935 metais statėsi čia. Tėvas buvo stalius Adomas Tamkevičius, stati namus, dari langus, spintas dari, ratus.  Tamkevičiai kilį iš Belezų. Diedukas aja stalium, pas jį obliukų visokių, pjūkliukų buva, viskas rankų darba. 


Pasakojo Stasė Sadauskaitė Nasutavičienė iš Semeliškių


Mano tėvas Sadauskas Stasys buvo batsiuvys, siuvo batus mandresniems, turtingesniems žmonėms. Batus siuvo iš odos, siuvo visokius batus, ir aulinukus, ir basanoškytes man buvo pasiuvęs. Koją matuodavo ir ilgį, ir aulinuko ilgį ir plotį – blauzdą.
Odas gaudavo iš žydų, Semeliškės buvo žydų miestelis. Prie Lietuvos nebuvo jokių patentų nei mokesčių. Oda, daugiausiai vadinamas chromas, buvo minkšta, juoda, buvo ir kitokių spalvų – ruda, geltona, daugiausiai siūdavo iš juodos.  Turėjo daug visokių kurpalių, pagal kojos dydį. Siūlai buvo lininiai, juos irgi pirkdavo pas žydus, tačiau juos reikėjo paruošti. Buvo koks tai kaip sviedinukas iš vaško, gal dervos ar smalos, susuktas, kaip kiaušinis, juo ir vaškuodavom siūlus. Imi siūlus ir smarkiai įtrini su tuo vašku, kol blizga. Ylas irgi atveždavo, siūlo, vadinamos dratvos. Normalaus storio. Adatos? Kai pjaudavo kiaulę, o kiaulės tada buvo lietuviškos, jos turėjo daug stačių šerių, tai pirmiausiai tėvas peša tuos šerius nuo kiaulės nugaros. Kaip? Ima, turėjo kokį tai pagaliuką, ant jo užsuka šerį ir ištraukia. Paskui kitą. Taip daug padaro. Tada ima siūlą ar dratvą ir in jį insuka šerį. Šerio viršus lyg suskaldytas, kaip plaukas panašiai, o tas galas, kuris buvo mėsoje – kaip adata.  Tai va. Išvalo tuos šerius, sutvarko. Adata ant medinio kotelio biški ir lygi, ir kreiva, išlenkta, prie kokio siuvimo. Praduria ir tada su dratva praveria.  Su šeriu įkiša, mat reikia siūt’ iš dviejų pusių, siūlė graži, tvarkinga. Padus irgi pirko gatavus pas žydus.


Pasakojo Elena Čekavičiūtė Suchockienė iš Semeliškių


Buva račius, jis darė ratelius moterim linam verpt’, stalių buva. Totoriai siuva batus, buva totorius batsiuvys, jo giminės kailius raugina, išdirbinėja. Toks Adomas Milkamanavičius. Ir Sindaravičius siuva  batus.  Pirka odas, padus, pasiūna, kas užsaka ar priduoda parduotuvėn. Ir moteriškus siuva, an kulniuka, gražius. Žydai buva. Buva kalvis, turėja kalvę, visokius padargus darė, arklius kaustė. Kriaučių buva.  Buva toki vyras ir žmona  Vyšniauskai,  ji rūbus siuva, jis  - batus. Kryžių kaime buva, patys darė, grabus patys,  buva staliai, spintas darė, stalus, suolus.  Mana vyras Suchockas  Juozas darė langus, duris, kryželius, karstus.  Kas numiršta, tai ir prašyt’ nereikia, vyrai susirenka ir dara. Kierai darė bačkas kopūstam dėt’, visokius cebrus, sviestamušes, vadina boikelas, medinius kibirus, ir pardavinėja.Pečius statė ne visi, buva meistrai. Reikėja mokėt’ sumūryt liukus, kad nedūmyt, ba kai pastata, tai paskui kurent’ negalima, užkuri pečių, tai pilna pirkia dūmų, va ir reikia perdarinėt’, tai ieškoja meistrų. Venskutonis toks statė.


Pasakojo Ratkevičius Juozas iš Žykaronių k.


Siuvėjų smulkių buva, ale menu kaip atveždava siuvėju namo, jis tada gyvena kiek dienų pas žmogų, kol visu šeimyną apsiūna.  Buva toks žydas, važinėja nuo vienų pas kitus, gerai siuva.  Ir kailinius, ir sermėgas, viską. Stalių buva, skrynias, spintas dari Maleckas.


Pasakojo Antanina Sedlevičiūtė Jukavičienė iš Žuvyčių k.


Kailius išdirbinėja, gyvena Semeliškėse totorka, jau nemenu pavardės, kailinius siuva, nešioja. Nešioja ir milinius rūbus, jarmėkus siuva.  Audi milu, paskui Tvertinėse buva malūnas, tenai ir milu vėli. Ir vilnų karšykla tenai buva, didelis malūnas, Spaičių malūnas.
Ratus dari, buva žmonių, mokėja. Ir kalvės buva. Ir žmonių buva, kas ar sugeda, ar sulūža, tai važiuoja in Karandu Ignu, jis tuoj sutvarka, turėja kalvi. Jo kuznia stovėja per viduri kaima, dešinėj pusėj. Ir jo brolis Juozas mokėja viską, ir jis dari.


Pasakojo Janina Stakauskaitė Vasilavičienė iš Vievio


Muravjuvkoje visi prisimena pieninę nuo senų laikų, o 1914, karo metais, šiame pastate buvo įsikūrusi ligoninė. Nauja Vievio pieninė, pastatyta apie 1933 metus. Joje supirkdavo pieną iš aplinkinių ūkininkų, mušdavo sviestą, džiovino pieną – gamino kazajiną. Sviestas buvo mušamas rankiniu būdu. Jam atšaldyti reikėjo ledo, kurį pjovė ežere ir didžiuliais gabalais, apipiltais pjuvenomis, vežė į pieninę. Pienui pašildyti, kurdavo krosnį, kurią kūrendavo malkomis.


Informaciją surinko ir
paruošė Ona Rasutė Šakienė

Share
Copyright 2011. Joomla 1.7 templates.