Bobučių Joninės

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 0
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Penktadienis, 28 birželio 2013

Ką mes žinome apie Rasas, arba Jonines? Tam tikras apeigas, kaip laužų kūrenimą ar paparčio žiedo paieškas vis dar atliekame, tačiau „bumsinė“ muzika ir futbolo žaidimai šią šventę taip sudarko, kad jau nebežinai – čia „Mindauginės“, vasaros sezono atidarymas ar kita šventė, nes visos vienodos darosi, pamirštos senosios tradicijos su savomis reikšmėmis. Be abejo, jaunimui gal ir reikia tų „bumsų“ – jau ne tik dainuoti liaudiškų dainų jie nemoka, bet ir klausytis jiems koktu. Na, nebent pasiekus tam tikrą kondiciją, kai galva jau nesupranta, tada kojos trypsi vienodą ritmą, neskirdamos – čia rokas, popsas ar polka.


Beižioniškiai keletą metų Joninių nebešventė, anksčiau jos būdavo teatralizuotos – su Perkūnu ir Saule, Laumėmis ir Vaidilutėmis, kupolinėmis dainomis ir vainikėlių plukdymais. Ir tik naktį jaunimas šėldavo diskotekoje. Tačiau einant metams vis mažiau žmonių būdavo toje tikroje Rasos šventėje, ateidavo tik į diskoteką, kuri dažniausiai baigdavosi santykių aiškinimusi. O kad Beižionys ne tik Dievulio užmirštas kampelis pajusdavome stipriai – kaip sužiūrėti minią neblaivių jaunuolių, kai tvarkos žiūrėdavo dažniausiai tik diskotekos apsaugininkas ir kultūros darbuotoja. Problemų atsirasdavo daugiau, negu šventinio džiaugsmo.
Tad šiais metais Beižionių moterims ir gimė mintis Joninių šventę organizuoti pagal senas tradicijas, su liaudiškomis dainomis. Didelės erdvės tokiai šventei nereikėjo, tačiau vienoje vietoje turėjo būti vandens telkinys, sūpuoklės, erdvi pavėsinė, jei lietus užkluptų, vietos laužui kurti, paparčiui pražysti, žaidimams bei šokiams. Tuomet kilo mintis šventę organizuoti savo sodyboje. Daug kas sarkastiškai pasišaipė, bet daug kas ir gailėjosi, kad neatėjo į „Bobučių Jonines“, į kurias buvo kviečiami visi, kas myli liaudišką dainą.
Tokios šventinės nuotaikos, tokio pasitenkinimo organizuojant bei vedant šventę aš dar neturėjau. Su vyru pasitikome visus tautiškais rūbais prie augalais išpuoštų Joninių vartų, pylėme vandens iš ąsočio, kad šventėje skaistūs būtų, davėm šluostytis drobiniu rankšluosčiu, vaišinome sūriu su kmynais – pagrindiniu Joninių valgiu. Pasišviesdami ugnies fakelais prie kupolės vietines senas dainas dainavom (skambėjo ne tik visas mūsų kaimas, tačiau ir aplinkiniuose girdėjosi), prisiminėm, kaip seneliai Beižionyse Jonines švęsdavo, vainikus pynėm, sūpuoklėmis supomės, apie laužą šokome, žiūrėjome, kieno vainikai su žvakutėmis vandenyje susiglaudė (tie draugiškai praleis visus metus), žaidimus žaidėme, klumpių patogumą išbandėme, paparčio žiedo ieškojome (laimingieji – J. Brazinskas ir L. Ogurkevičienė, atvažiavusi net iš Kauno), vaišinomės. Dar Motiejus Valančius penkioliktame amžiuje rašė, kad „nuo senų gadynių iki mūsų amžiaus Švento Jono naktį ir vaikinai, ir mergikės gebėjo susieiti į artimus beržynus ir ąžuolynus. Pailsę susėsdavo pas ugnį, gėrė pakarčiui alų ar arielką, o mergaitės ryšuliuose užkandos ieškojo. Moteriškos neraginamos raukėsi, negėrė, o paragintos plempė užvis alų kaip vyriškieji.“ O vaišių buvo daug, nes visi eidami susinešė.
Neprisimenu tokios šventės, kad tiek linksmumo būtų. Nors žmonių renginyje nebuvo labai gausu, tačiau šios šventės sumanytojos Beižionių bobutės (A. Ramanauskienė, M. Petrauskienė, V. Ramanauskienė ir ypač M. Švedarauskienė) sveikatos ir sau, ir kitiems šventės dalyviams daug „pridėjo“. Ačiū joms labai labai. Nuoširdžiai dėkoju V. Venskutonienei už šventei padovanotą didelį sūrį, visiems, kurie pagelbėjo ruošti ir vesti šią šventę. Ypatingai ačiū mano vyrui, kuris ne tik leido mūsų sodyboje šventę švęsti, bet ir kantriai darė vartus, kupolę, kelmelius sėdėjimui ir kt. Ir tik vienas nesklandumas – nuvežus fotoaparatą su nuotraukomis į Elektrėnų fotoateljė, paaiškėjo, kad kortelė buvo užsikrėtusi kažkokiu baisiu virusu, kuris „suvalgė“ visas nuotraukas. Bet aš manau, kad Beižionyse tokios Joninės taps tradicija, tai ir nuotraukų dar ne vieną turėsime, kad tik sveikatos būtų.

 

Beižionių kultūrinių renginių organizatorė A. Gudeliūnienė