Ineta BRICAITĖ
Ar šventėte Jonines? Tikriausiai taip. O ar susimąstėte, kas visgi yra Joninės ir kodėl jos tokios, kokios buvo praėjusį savaitgalį? Pabandykime išsiaiškinti, kas per proga tai yra ir ką vis dėlto šventėte.
Rasos – senoji mūsų protėvių pagonių šventė, žyminti laiką, kai dienos yra ilgiausios, o naktys – trumpiausios. Tai yra vasaros saulėgrįžos šventė, kurią panašiu metu švenčia daugelis šiaurės pusrutulio žmonių. Pagoniškoji šventė, nesvarbu, ar Rasomis, ar Kupolėmis, ar dar kitaip vadinta, siekė apginti nuo negandų ir padėti augti derliui. Žmonės meldėsi dievams, ypač Perkūnui ir Ladai, atlikinėjo apeigas su vandeniu ir ugnimi, rinko žolynus.
Lietuvai priėmus krikščionybę, pagonybę ir jos šventes buvo bandoma užgniaužti. Lietuvoje, šalyje, kurioje pagonybė pakeista krikščionybe vėliausiai visoje Europoje, senosios tradicijos buvo išvarinėjamos itin sunkiai ir ilgai. Krikščioniškoje Lietuvoje Rasos imtos švęsti kaip Joninės – šv. Jono Krikštytojo gimimo diena. Vienas Rasų tradicijas krikščionybė draudė, o ko nesugebėjo uždrausti, perėmė. Taip Joninių, kaip ir Rasų, pagrindiniai akcentai išliko vanduo, ugnis, žolynai, tik jau nebe maldos dievams, atsakingiems už gerą derlių. Švento Jono Krikštytojo, kaip ir kitų šventųjų gimimo ir mirimo dienas, krikščionys turėtų minėti visų pirma dalyvaudami mišiose ir dėkodami Dievui už šventąjį ir jo padarytus gerus darbus.
Tačiau Joninių minėtojai jau išvakarėse marinuoja šašlykus, automobilių bagažines pripildo malkų, palapinių ir priemonių nuo gamtoje galimų sutikti įvairaus plauko parazitų. Ir alaus. Daug, daug alaus. Arba keliauja į miestų šventes, ten perka tuos pačius šašlykus ir alų, atlaidinius saldainius, dalyvauja loterijose ir laimi pliušinių ar tamsoje mirgančių žaislų. O ryte, po stebuklingos Joninių nakties, visi tampa pandomis – siauromis akutėmis, o kartais ir plačiais tamsiais ratilais aplink jas. Galima įžvelgti panašumą į Rasas, juk tai – suartėjimas su gamta, kad ir toks egzotiškas.
Ir iš kur tas šventės apsigimimas? Kodėl vienu svarbiausių miestų Joninių švenčių simboliu tapo pripučiamas batutas su linguojančia Pinokio nosimi?
Rasoms tapus krikščioniška švente Joninėmis, tradicijos iki XX a. beveik visai nunyko. Kol jų gaivinti 1967 metais nesiėmė Romuvos etnokultūrinė grupė. Pamačiusi, kad tokie susibūrimai gali pakenkti „idealiai“ santvarkai, valdžia šventę, kaip „nacionalistinį sambūrį“ uždraudė. Tačiau nepaisydami to, lietuviai Jonines vis vien šventė. Taip, kaip kas sumanė: vieni bandydami laikytis pagoniškų tradicijų, o kitiems tai buvo tik proga eilinį kartą pašvęsti. Joninės tada įgavo dar vieną atspalvį – tuo metu ypač išpopuliarėjusį vardadienių šventimą.
Ilgai buvo bandyta Jonines paskelbti nedarbo diena. Tačiau pasiekti šį tikslą pavyko tik įsikišus vienam garsiam alaus gamintojui ir komerciniam televizijos kanalui. Tada alus tapo jau tiesiog privalomu šventės akcentu, o televizijos rado progą paįvairinti savo programą penkis kartus matytais filmais. Kasmet tokiu metu ypatingai pasipuošia ne tik alkoholinių gėrimų tara, bet ir cigarečių pakeliai, parduotuvės keptą duoną pardavinėja kibirais, medžio anglis – kalnais. O Joninių rytą pirkėjus, jei tokių dar užsuka, pasitinka tuščios alkoholio ir mineralinio vandens lentynos.
Tad ką mes švenčiame? Pagonišką saulėgrįžos šventę, krikščionišką šv. Jono Krikštytojo gimimo dieną, sovietinį vardadienio minėjimą ar komercinę alaus šventę, propaguojamą visuose miestuose ir miesteliuose? Nuspręsti galime tik kiekvienas individualiai.
Šių metų Joninės atskleidė ir dar vieną labai opią problemą. Kasmet Vievio Joninių šventėje vyksta galiūnų varžybos. Smagu būdavo pažiūrėti į stiprius miestelio vyrus, dar smagiau buvo jiems savo jėga pasipuikuoti. O šiemet visai mažai to smagumo tebuvo. Ir vedėjams, niekaip neprisikvietusiems tų galiūnų, ir publikai, kurioje organizatoriai ieškote ieškojo rungtims tinkamų vyrų ir prašė jų dalyvauti siūlydami įvairių nuolaidų. Pasikeitė besirenkančiųjų į šventę kontingentas – dalyviams kartais simboliniu prizu turėjęs būti alus tapo svarbesnis už patį varžymąsi.
Kas atsitiko? Ar Vievio vyrai tokie nedrąsūs tapo, ar jėgas prarado, o tuo metu stipriausi kur nors Švedijose sienas tinkavo? Manau atsakymą žinome visi. Ne veltui kaip prizai dalinamos buvo ne tik lietuviškos, bet ir angliškos vėliavėlės: „Antra tėvynė“, – sakė prizus dalinęs rungčių organizatorius Kęstutis Dringelis.