Gražėja, keičiasi, auga Elektrėnai ir per 50 savo gyvavimo metų jau turi savo istoriją. Elektrėnus ir didžiausią Pabaltijyje elektrinę statė ne tik įvairių tautybių žmonės iš visos Sovietų Sąjungos, bet ir nemažai tremtinių bei politinių kalinių, grįžusių iš tremties ir gavusių leidimą apsigyventi Elektrėnuose. Tarp tokių buvo Stefanija ir Grigorijus Griščenkos. Ona Maleravičienė, naudodamasi dienoraščių medžiaga ir sūnų Vytauto ir Rimanto prisiminimais, sukūrė apybraižą „Ilgai vijosi Laimės paukštę“. Minėdami Gedulo ir vilties dieną, spausdiname ištraukas iš apybraižos.
Susitiko, kad ilgam išsiskirtų
„Reikia ištverti, širdie, “- vis kartojo žodžius Odisėjas
1941 metų rugsėjo 1 dieną ukrainietis karo belaisvis Grigorijus Griščenko su kitais nelaimės draugais buvo atvežtas į Lietuvą, į Šiaulius. Pradžioje juos laikė kalėjime, vėliau varydavo į darbus. Sužeisti, nusilpę belaisviai mirdavo kiekvieną dieną. Vienas prižiūrėtojas vokietis elgėsi itin sadistiškai – tyčia žmones sužalodavo kastuvu. Grigorijus išsisuko nuo smūgio į galvą, bet kastuvu sužalotos rankos skausmą jausdavo visą gyvenimą. Po mėnesio vokiečiai atrinko apie 250 belaisvių, daugiausia ukrainiečių, ir leido jiems dirbti pas ūkininkus.
Grigorijus pateko į Kelmės rajono Beržiniškių kaimą pas Kasparą. Nežinojo jis, ar tai buvo ūkininko vardas ar pavardė. Dirbo jis ūkio darbus ir mokėsi kalbėti lietuviškai. Po dviejų mėnesių Grigorijus lietuviškai jau kalbėjo be vertėjo. Grigorijus savo dienoraštyje rašo, kad Kasparas su belaisviais elgėsi, kaip ir lagerio prižiūrėtojai, todėl jis pakeitė šeimininką ir pradėjo dirbti pas Damanskienę. Ūkininkė turėjo Grigorijaus vienmetį sūnų, jis pritapo šeimoje ir dirbo ten dvejus metus.
Vienoje kaimo talkoje, minant linus, Grigorijus sutiko būsimą viso gyvenimo meilę ir žmoną Stefaniją. Buvo 1941 metų gruodis. „Tai buvo žavi, mandagi, žaliaakė mergina, be pasipūtimo. Nors buvau belaisvis, ji su manimi elgėsi gražiai. Kaip gera tada buvo išgirsti švelnų ir paguodžiantį žodį“,- rašė dienoraštyje Grigorijus.
Jaunuolis ieškojo progos pamatyti Stefutę. Dažniausiai jiedu susitikdavo pieninėje. Būdavo vakaronės, šokiai. Grigorijus bijojo net sau prisipažinti, kad pamilo šią mergaitę. Per talkas prie kuliamosios Grigorijus susipažino su Stefanijos tėvais, kurie jį užjautė kaip jauną žmogų, patekusį į didelę bėdą.
O Stefanija ruošėsi tekėti už kaimyno, turtingo ūkininko. „Stefute, palūkėk, pagalvok. Juk jis daug už tave vyresnis, kad nereikėtų gailėtis“,- mėgino mylimąją atkalbėti Grigorijus. „Nesigailėsiu, nesigailėsiu“,- atkirsdavo ir nesileisdavo į kalbas.
Po karo Stefanijos vyras kaip buožė (turėjo apie valaką žemės) buvo ištremtas į Vorkutą. Po kurio laiko atskrido žinia – jos vyras mirė. Našlė su mažu sūneliu liko gyventi baimėje, kad ir ji gali būti ištremta. Stefanijos nuogąstavimai nebuvo bereikalingi. Vieną naktį neprašyti svečiai pasibeldė į jos tėvų namus. Visa laimė, kad tą naktį sūnelis paliktas buvo pas auklę Anusę. Stefaniją ir jos tėtį vasariniais drabužiais išvežė į nežinią. Bet traukinyje Stefanija dar suspėjo įkalbėti rusą kareivį, kad paleistų nėščią, greitai gimdyti turėsiančią, merginą.
Po sunkios varginančios kelionės gyvuliniame vagone, matant bendrakeleivių mirtis, Stefanija su tėvu apgyvendinti buvo Irkutsko srityje, Zalomajaus kaime. Greitai baigėsi trumputė Sibiro vasara, užėjo šalčiai. Tremtiniai apgyvendinti buvo barakuose, kuriuose neseniai kančias kentė japonų belaisviai. Stefaniją kartu su vyrais paskyrė prie miško kirtimo darbų. Per dvejus metus Stefanija pasiligojo, o tėtis mirė. Po dvejų metų Stefanija buvo perkelta prie Baikalo, kur palankesnis klimatas.
Nauji išbandymai
Grigorijus savo kančias kentė Lietuvoje. 1943 metais gruodžio mėnesį vokiečiai belaisvius iš ūkininkų surinko ir nuvežė kasti apkasų. Grigorijus su draugu bandė pabėgti, bet buvo sučiuptas ir vėl uždarytas į Šiaulių kalėjimą. Vėliau belaisviai buvo perkelti į Vilniaus kalėjimą, iš čia buvo išvežti į Baltarusiją darbams. Grigorijus pagal sugalvotą pavardę buvo įdarbintas gamykloje tekintoju. Čia dirbo įvairių tautybių belaisviai, tarp jų buvo ir merginų. Belaisviai badavo, prižiūrėtojai elgdavosi žiauriai, išrado net tokį kankinimo būdą – užpjudyti šunimis.
1944 metais, prie Baltarusijos artėjant frontui, Grigorijus su draugu Nikolajumi pabėgo ir per stebuklą pateko į rusų armiją. Armijoje labai trūko žmonių, todėl rusų karo vadai nesigilino į vaikinų biografiją. Karo pabaigą Grigorijus sutiko Berlyne, nors dukart buvo užverstas sniegu ir žemėmis, granatos skeveldra sužeidė smilkinį. „Meilė mane saugojo“,- dabar jau šypsodamasis kalbėjo apie savo jaunystę.
Likęs gyvas Grigorijus džiaugėsi gyvenimu ir vis galvojo apie lietuvaitę Stefutę, kūrė jai eilėraščius. Eilėraščių sąsiuvinius, kaip relikviją, dar ir dabar saugo Stefanijos vyriausias sūnus.
Septynerius gyvenimo metus Grigorijus praleido kare ir kariuomenėje. 1946 metais jis buvo demobilizuotas. Bičiulis, ūkininkės, pas kurį tarnavo, sūnus, gyveno Kelmėje, buvo vedęs. Tad Grigorijus tiesiog iš traukinio atskubėjo pas juos. Jis labai norėjo susitikti Stefutę. Jie susitiko prieš pat Stefutės tremtį. Nepaklausė Grigorijus jaunos našlės grįžti į Ukrainą, grįžti pas savus. Jaunuolis nepakluso ir Lietuvoje liko laukti savo Stefutės, sugrįžtančios iš tremties.
Grigorijus buvo patiklus, sąžiningas žmogus. Įsidarbino jis Kelmėje grūdų sandėlio vedėju, bet neilgam. Jo pagalbininkas vienam valstiečiui pardavė grūdų. Už tai Grigorijus buvo nuteistas kalėti septynerius metus, jo pagalbininkas – dvejus, o grūdų pirkėjai – ketverius metus. Bausmę atlikti Grigorijui teko Rusijos šiaurėje. Į laisvę paleistas Grigorijus buvo 1951 metais.
Prie Baikalo
Garsioji jūra, šventasis Baikale,
Šaunusis laive – omuline statine.
Ei, barguzine, pajudink bangas.
Šaunuoliui jau plaukt nebetoli. (Iš Vinco Algirdo Pranckiečio prisiminimų knygos „Baikalo žvejys“)
Ši daina – tai savotiškas Baikalo himnas, tai daina apie bėglį, kuris įlipo į omulinę statinę, vėjo genamą, sargybinių apšaudomą ir laimingai pabėgo. O kiek tokių bėglių liko ežero dugne?…
Didelę grupę lietuvių tremtinių išlaipino Baikalo ežero Olchono saloje. Visus susodino į sunkvežimį ir atvežė į salos Chužyro gyvenvietę. Stefanija vos bepastovėjo ant kojų. Buvo visai nusilpusi. Kai buvo skirstomi darbai, Stefanijai su kitomis moterimis teko megzti ir adyti tinklus. Bet pradžioje, kol sustiprės, Stefanijai leido pasilikti barake ir virti valgyti. Saulėtas Baikalo klimatas ir maistas iš žuvies pakėlė Stefaniją iš sunkios ligos.
Stefanija prisimena, kaip vaikščiojo po senovišką buriatų kaimą, susitiko su vietinėmis gyventojomis, kurios rūkė pypkes, vėliau su jomis dirbo vienoje brigadoje.
Buriatai taip pat gyveno, kaip kaliniai, vargo. Tačiau kai kuriems jaunuoliams pavykdavo ištrūkti į „Didžiąją žemę“ ir įgyti mokslus aukštosiose mokyklose. Į Baikalą, Chužyro gyvenvietę, ištremta buvo Gražina Ručytė (Landsbergienė), kunigas V. A. Pranckietis, 1998 metais išleidęs prisiminimų knygą „Baikalo žvejys“, poetas Jonas Graičiūnas ir dar daug kitų garbingų Lietuvos žmonių.
Stefanijai teko išmokti nerti ir adyti tinklus, padirbėti prie žuvies apdorojimo ir kitų darbų. Lietuviai tremtiniai dažniausiai dirbo žvejyboje. Tremtiniams, kaip ir buriatams, dažnai teko patirti Baikalo rūstybę. Dažnai įvykdavo nelaimingų atsitikimų, dažnai būdavo skriaudžiami prižiūrėtojų, bet tremtiniai vis dažniau skriaudas pamiršdavo dainuodami, dalindamiesi tuo, kas siuntiniais ateidavo iš Lietuvos. Žmonės tuokėsi, krikštijo vaikus, tik Stefanija nesurado sau mielo širdžiai.
Tuo metu Grigorijus, atlikęs bausmę, ilgai ieškojo Stefutės. Gavęs iš kelmiškės auklės Anusės adresą, Stefutei rašė laiškus: „Nežuvau kare. Viską iškentėjau. Mylėjau tave ir myliu…“. Stefanija ne į visus laiškus atsakė, bet pamažu jos laiškai tapo vis ilgesni. 1954 metų vasarą Stefanija pakvietė Grigorijų į Chužyrą. „ …1954 metų rugpjūčio pabaigoje po ilgos kelionės traukiniu aš pasiekiau Baikalą. Išlipusį iš laivo Chužyre mane sutiko mano jaunystės svajonė, mano meilė Stefutė. Spalio 4 d. Civilinės metrikacijos skyriuje mus sutuokė. Chužyre dar gyvenome iki 1957 metų balandžio. Ten gimė sūnelis Vytautas“,- rašė Grigorijus dienoraštyje.
Namo!
Kelias Lietuvon
Ir ilgas, ir tolimas
Per gūdžią taigą.
„Grigorijau, pagaliau turime leidimą išvykti!- aukštai virš galvos iškėlusi lapelį džiaugėsi Stefutė. – Mes laisvi. Turbūt reikėtų pasakyti, kad aš pagaliau laisva, ne tremtinė, ne…“,- sukukčiojo ir nebegalėjo daugiau ištarti nė vieno žodžio.
„Mieloji, sveikinu tave, nusiramink“,- guodė moterį jos vyras.
Sūnelis miegojo, tarsi nujausdamas, kad jo laukė ilga kelionė. Tik prabėgus daugeliui metų jam tėvai papasakos apie tuos kančių metus.
Į kelionę susiruošė kaipmat, juolab, kad užgyventas turtas sutilpo į kelis medinius lagaminėlius. Grigorijų ir Stefaniją neramino viena – kaip laimingai į Lietuvą parvežti pusės metų Vytuką.
Grigorijui žmonės paskolino vežimuką, pačių surinktą iš atskirų traktoriaus detalių, surinko maisto, rūbų. Susikrovė mantą, šiltai atsisveikino su tais, su kuriais teko vargelį vargti, kurie juos išlydėjo su ašaromis, linkėdami laimingai pasiekti Tėvynę.
Artimiausia geležinkelio stotelė buvo už Baikalo, „Didžiojoje žemėje“. Pirmiausiai Griščenkos kėlėsi laivu- keltu, po to važiavo per taigą. Grigorijaus vairuojama savadarbė važiavo provėžomis, ėjusiomis tarp kedrų ir maumedžių. Provėžoms pasibaigus, Grigorijus suprato, kad sunkvežimis grimzta į akivarą. Skubiai iškėlė Stefutę su kūdikiu, išmetė į sausesnę vietą ryšulius ir su siaubu širdyje suprato, kad jie po keliolikos minučių vieni vienutėliai liks taigoje. Susėdo ant ryšulių, pamaitino sūnelį ir svarstė, ką toliau daryti. Vyras ir žmona ramino vienas kitą, pasikliaudami Dievu. „Jeigu Dievas apsaugos, neprapulsime“,- kalbėjo vienas kitam, labiausiai jaudindamiesi dėl mažylio.
Nežinia, kiek prabėgo valandų. Vis skaudžiau gėlė mašalai, uodai. Kalbėtis nesinorėjo. Abu bijojo, kad balsas neišduotų nerimo. Netoliese liulėjo dumblas. Aptūlotas berniukas miegojo. Staiga abu krūptelėjo, nes iš tankmės pasirodė raitelis, tarsi materializavosi iš oro. Tai buvo vienintelis taigos gyventojas, buriatas. Jis iškart viską suprato. Ryšulius tik jam vienam žinomu būdu pririšo prie arklio šonų. Trys suaugusieji ėjo pėsti, pasikeisdami nešdami Vytuką, kuris, visų nuostabai, nei verkė, nei niurzgė.
Pakeliui į buriatų Ulusą (kaimą), Šobogoras – toks buvo gerojo žmogaus vardas – papasakojo, kad turi dvi dukras: Danarą ir Tarbiną, rusę žmoną Tamarą. Ir po daugelio metų Stefanija ir Grigorijus vis prisimindavo išmintingus Šobogaro posakius: „Tamsoje išaugintas šuo ir ant saulės loja“, „Geriau verkti iš džiaugsmo, nei iš skausmo.“
Elektrėnai – amžini namai
Stefanija ir Gigorijus, pasiekę Tėvynę, apsigyveno Stefanijos tėvų gimtinėje, Kražių kaime. Bet tikruosius namus surado naujai besistatančiame mieste, Elektrėnuose. Nors, kaip pasakoja jau Lietuvoje, Kražiuose gimęs Rimantas Griščenko, ir naujajame mieste nebuvo laukiami. Stefanija nurijo nuoskaudą valdininkės, lietuvės, akcentuojančios, kad „…jie stato naują, komunistinį miestą ir buržujai jiems nereikalingi…“. Bet buvę tremtiniai kartu su kitais statybininkais sunkiai dirbo, kad šiandieninis miestas klestėtų. Grigorijus dirbo vairuotoju, Stefanija – įvairius darbus prie geležinkelio tiesimo, paskui kituose statybiniuose objektuose. Elektrėnuose gimė jauniausias sūnus Rimantas, į šeimą sugrįžo vyresnėlis, devynis metus augęs pas auklę Anusę, Edmundas. O per atostogas Girščenkos šeima ekskursijose maišydavo tuometinę Sovietų Sąjungą, neaplenkdama Grigorijaus gimtosios Ukrainos. Grigorijus tarsi magnetas prie savęs traukė žmones, buvo įdomus pasakorius, rašė eilėraščius. Stefanija buvo rankdarbių meistrė, gražiai mezgė, sode augino gėles, buvo rūpestinga mylima ir mylinti žmona.
Jauniausias Grigorijaus ir Stefanijos sūnus, elektrėnietis Rimantas saugo savo tėvo, II Pasaulinio karo belaisvio ir veterano, stalininio lagerio kalinio dienoraštį, parašytą trimis kalbomis – ukrainietiškai, lietuviškai ir rusiškai bei jų medinius lagaminus, parsivežtus iš Baikalo. Atkūrus Nepriklausomybę, iš Sibiro parsivežė ir prie mamos Kelmėje palaidojo Stefanijos tėvelį Feliksą. Elektrėnuose amžino poilsio atgulė ir Stefanija su Grigorijumi bei Baikale gimęs Vytautas. O ukrainiečio Grigorijaus ir lietuvės Stefanijos nirtulingas kabinimasis į gyvenimą jų vaikams ir vaikaičiams atrodo tarsi šiuolaikiškas siaubo filmas su laiminga pabaiga. Jų gyvenimo istorija liko užrašyta ne tik Grigorijaus dienoraščiuose, kuriuos Rimantas tiki sudėti į knygą, bet ir V. A. Pranckiečio knygoje „Baikalo žvejys“, kurioje gausu nuotraukų iš tremties Baikale ir tremtinių susitikimų Lietuvoje.