Įsivaizduokite, kad pasaulyje nebūtų sukurtas toks stebuklas kaip knyga. Koks būtų gyvenimas be knygos? Be pirmos vaikiškos paveikslėlių knygelės? Be elementoriaus? Be pamėgto poezijos tomelio? Be širdį graudinančio romano, be enciklopedijos ar žinyno, be …maldaknygės? Tai ar įsivaizduojate gyvenimą be knygos? Aš – ne. Manau, Jūs irgi ne. Ir ačiū Dievui už šį stebuklą.
Mano gyvenime aš ir knyga glaudžiai susijusios. Skaityti išmokau anksčiau nei pradėjau lankyti mokyklą. Niekas specialiai manęs nemokė. Ir išskirtinių gabumų neturėjau. Tiesiog augau šeimoje, kur ne tik knyga, bet ir bet koks rašytinis žodis buvo gerbiamas. Mačiau, kaip mokėsi vyresnieji broliai ir seserys. Kai jie ruošdavo pamokas, mane visad pavarydavo, kad netrukdyčiau. Drausdavo liesti jų knygas. O kas gali būti įdomiau už draudžiamą dalyką? Todėl jau šešerių skaičiau jų „Elementorių“ ir „Saulutę“. Puikiai atsimenu pirmąją man nupirktą knygą. Sesuo Danutė jau mokėsi Vilniuje, aš lankiau Lentvario mokyklos II klasę. Sesė ta proga man padovanojo knygutę. Tądien nešiausi ją parodyti klasės draugams, bet iki mokyklos taip ir nenuėjau, nes pusiaukelėje susiradau ramią vietelę ir pasislėpusi vėl ir vėl ją skaičiau. Atmenu, vadinosi „Sidabrinė tabokinė“. Neprisimenu autoriaus, nežinau jos tolesnio likimo, niekad ir niekur jos daugiau neužtikau… O gaila, būtų ką anūkams parodyti. Tik vargu, ar juos nustebinčiau, nes ji nebuvo tokia spalvinga, kokios yra vaikų knygelės dabar. Per gyvenimą perskaičiau tūkstančius knygų, bet ta – mano asmeninė, mano pirmoji – pati mieliausia.
Pas tėvus buvo daug knygų. Kai tėvai pamatė, kad aš jau pati skaitau, leido man imti šeimos knygas. Kai kurios buvo rašytos lenkiškomis raidėmis. Jas skaityti buvo kebliau, bet įveikdavau ir jas. Atsimenu knygeles, kuriuose buvo aiškinama, kaip būsime baudžiami už savo nuodėmes. Iki šiol vaizduotėje išlikę tie baisūs piešiniai apie velnius ir pragarą. Nors tėvai ir buvo katalikai, bet daugiau laisvamaniškų pažiūrų, todėl šeimoje niekas mūsų negąsdino nei pragaru, nei velniais. Manau, kad, galbūt, dėl tų vaizdų iš anų knygelių, augome gana drausmingi ir dorovingi, nes persekiojo vaizdai, kas mums bus, jeigu būsim negeri. Po daugelio metų, kai skaičiau Foicht Vangerio knygą apie ispanų dailininką F. Goją ir pamačiau jo fantasmagoriškus siaubo piešinius, vėl prisiminiau tas vaikystės knygeles.
Kad knygos moko ar „gąsdina“ tvirtinu, prisiminusi vieną savo vaikystės išgyvenimą. Buvau gal dvylikos, kai atkreipiau dėmesį, jog mama, skaitydama vieną labai labai storą knygą, slepia nuo mūsų. O jei slepia, smalsu sužinoti, kodėl? Mamai nematant, tą knygą susiradau ir perskaičiau. Tai buvo M. Andersono Neksės „Ditė – žmogaus kūdikis“. Tik vėliau supratau, kodėl mama ją slėpė nuo mūsų. Tada supratau tik tiek, kad Ditė nelaiminga todėl, kad ją stovinčią tarpduryje perpūtė skersvėjis ir nuo to ji pastojo. Nesupratau, ką tai reiškia, bet dar ilgai bijojau stovėti tarpduryje pučiant skersvėjams. Nebijojau nei tamsos, nei šunų, bet, prisiskaičiusi pasakų, bijodavau temstant sutikti senutę su lazdele, nes atrodė, kad tai ragana, kuri, bakstels lazdele į mane ir pavers į ką nors.
Knygų poveikis, man augant ir bręstant, keitėsi. Jaunystėje tiesiog žavėjausi dviejų seserų – Šarlotės Brontės ir Emilijos Brontės romanais „Džeinė Eir“ ir „Vėtrų kalnas“. Neseniai vėl jas perskaičiau ir nesupratau, kas mane taip žavėjo? O štai mokykliniais metais perskaityta P. Cvirkos kūryba, ypač romanas „Petras Kurmelis“, neatrodė išskirtinė. Neseniai dar kartą perskaičiau visą P. Cvirkos kūrybą ir ją supratau visai kitaip. Romanas „Frank Kruk“ – parašytas lyg šiandien: apie dabartinį biznierių gyvenimą, šiandienos politikus, jų rietenas, nesutarimus, veržimąsi prie valdžios lovio – visa tai, kuo šiandien gyvena (deja!) visa Lietuva.
Draugaujant su knyga, supratau, kad laimingas tas, kuris gali skaityti originalo kalba. Pavyzdžiui, F. Dostojevskio, L. Tolstojaus ar M. Šolochovo kūrinius skaičiau rusiškai (gaila, kad nemoku kitų kalbų). Skaitydama lietuvišką vertimą, supranti, kokį kalbos grožį prarandi. Kaip ir poeziją (ją ypač mėgstu) – E. Jesenino, R. Roždestvenskio, E. Jevtošenkos, A. Bloko eiles skaitau tik rusiškai, nes lietuviškai jų poezija man tiesiog neskamba.
Pasaulyje daug gerų knygų, nuostabių autorių, bet juk visko neperskaitysi, nespėsi, nes žmogaus gyvenimas tam per trumpas. Reikia rinktis. Dažnai klystam, kada metamės prie „madingų“ užsienio rašytojų. Skaitant jų storiausius romanus, iš kurių, jeigu išmestume per daug atvirus, kartais net šlykštaus sekso aprašymus, tai ir knygos turinio neliktų. Tokį „šedevrą“ perskaitai, užverti ir, kol nuneši į biblioteką, pamiršti, apie ką jis buvo. Manau, kad, pirmiausia, reikia žinoti savų, lietuvių rašytojų kūrybą. O jų – tikras lobynas. Nepakartojamų. Nepamirštamų. Apie mus. Štai kad ir J.Baltušio knygos. Kai skaičiau jo romaną „Sakmė apie Juzą“ pirmą kartą, beveik prieš keturiasdešimt metų, išgyvenau visus Juzos jausmus. Jo gyvenimas Kairabolės raiste aprašytas taip, kad skaitant Kairabolė tiesiog skambėjo ir kvepėjo su visais savo akivarais, paukšteliais, žvėreliais, augalėliais, srauniu Pavirvelės upeliu, uogelių ir žolynėlių kvapais. Šią knygą atsiverčiu kas dešimtmetį, ir kiekvieną kartą jos poveikis vis gilesnis. Dar suprantamesnis. Ir savesnis. Ir beveik visų Lietuvos klasikų kūryba tokia. Bet tai mano asmeninė nuomonė…
Turiu nemažą asmeninę biblioteką. Prieš porą metų apie 300 knygų („Drąsiųjų kelių“ seriją) padovanojau Pakalniškių socialiniam reabilitacijos centrui. Visą gyvenimą knygas pirkau ir rinkau, kad turėčiau ką palikti vaikams ir anūkams. Dukros šeima gyvena užsienyje. Jos šeimos biblioteka jau didesnė už mano. Dukra visada dėkinga mums, tėvams, už dovanojamas knygas ir meno albumus. Visada maniau ir manau, kad vertingiausia dovana yra knyga. Kitokio kraičio savo vaikams taip ir neužgyvenom. Tik vieną kartą sūnus paklausė, kodėl aš, gyvendama iš vidutinės pensijos, vis dar perku tokias brangias knygas. Ir ar reikia jų dabar, kai gyvename kompiuterizacijos amžiuje. Aišku, jis man dėkingas už jam dovanojamas knygas, ypač informacines ir enciklopedijas. Tik ar to reikia? Juk dabar gali įsijungti Facebook‘ą, užsiregistruoti socialiniuose tinkluose, naudotis elektronine enciklopedija Wikipedija ir kitomis kompiuterinėmis galimybėmis, ir visas pasaulio žinias pamatysi ekrane. O be to, popierines knygas keičia elektroninės, kurios ir vietos nedaug užima ir išsaugoti jas patogiau.
Suprantu, kad jis sako tiesą, bet nuo to supratimo visai nelinksma. Netikiu, kad knygos ateitis tik elektroninė. Esu buvusi daugelyje bibliotekų, knygų parodų, muziejų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Mačiau saugomus retų knygų egzempliorius, foliantus, rankraščius. Pati turiu kelias itin retas ir vertingas knygas. Bet didžiausia sėkme savo gyvenime laikau apsilankymą Bavarijos sostinės Miuncheno muziejuje – bibliotekoje. Čia eksponuojamos knygos, kurių amžius siekia tūkstančius metų. Tai vienuolių rankomis rašytos įspūdingai didelės ar labai miniatiūrinės knygos persų, aramėjų, kinų, arabų, indų, jidiš, kartaginiečių ir kitomis kalbomis. Kiekviena knyga – atskiroje stiklo spintoje, su specialiu apšvietimu, mikroklimatu. Knygos išrašytos aukso raidėmis, neišpasakytai įmantriais šriftais ir piešiniais, metalo, medžio, sidabro ir odos viršeliais, specialiais užraktais. Tai ar gali elektroninės knygelės ar kokios plokštelės konkuruoti su šiuo žmonijos lobynu? Aš už „popierinę“ knygą! Už gerą pasaulinę klasiką! Už dovaną – knygą! Jums irgi to linkiu!
Knygų bičiulė
Karolina Naprienė