Karkučiai ir Belezai

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 0
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Penktadienis, 24 gegužės 2013

pineliaiKarkučiai ir Belezai – seni kaimai, išsidėstę abipus kelio Vievis – Semeliškės, šalia dabartinių Elektrėnų ežerų. 
Didelius Karkučių kaimo plotus užliejo pakeliamas vanduo, buvo iškeltos ir senosios kapinės, didžioji dalis gyventojų išsikėlė.
Seni žmonės pasakoja, kad visus gražius Belezų kalniukus, piliakalnius kareiviai kepurėm sunešiojo. Sakoma, kad Belezų kaimo pavadinimas kilęs iš pavardės: vyko karai, čia stovėjo armija, kurios vadas buvo kažkoks Beleš. Tai paskui tą vietovę ir pavadino taip. Čia yra daug visokių apskritų akmenų, pilni laukai buvo, didelis akmuo guli palei kelią, seniau jis stovėjo aukščiau, laukuose – sako jis šventas.

Iš prisiminimų
Pasakojo Bronė Pinelytė Brazienė
Karkučiuose buva gatvi. 1937 metais aja an sklypų, dar menu. Kaimas aja prie kelia an Semeliškių. Trobos stovėja galais in keliu. Buva ir po vienu stogu su tvartais ir atskirai.
Kaime gyvena – Žiauneriūnas, Kazlauskienė, Česoniai, Šeškevičiai, Pinelis, tada tėvas Pinelis, vėl’ Česoniai, paskui du Stančikai abiem kelia pusėm, toliau dar trys Česoniai, gale – Gauba. Jis buva bagotas, turėja pusantra valaka žemis, dar už jo dar trys Česoniai, ty jų buva labai daug. Kitoj kelia pusėj – Kazlauskas, vėl’ Česoniai ir Česoniai, net iki gala kaima. Tokių kokių pravardžių nebuva, vadina tėva vardais, buva Šimienė, Vinciukėlis, Petrukas, buva Staršina, gal seniūnas, Kazelis, Andrelis, Staselis, va kaip.
Pasakojo Juozas Kazlauskas
Kiemavietė aja in pietus palei Kalnagalia kalnu, Baltaduoniu iki Mustenių. Kaimas didelis, palei keliu apie kilometrą. Kai kaimas aja an sklypų, tai isiskirsti vienkiemiais. Šnekėja lietuviškai.
Gyvena Česoniai, Žiauneriūnas, Gauba, Kazlauskas, ale daugiausiai buva Česonių. Antanas, Stasys, prie vokiečių tarnavo policijoj, tai buva išvežtas Sibiran. Šaltinių miškas, kur Greževičius gyvena, jis žemės, miška turėja apie 80 hektarų.
Vietovardžiai
Pasakojo Vytautas Gauba
Buva mus krašte aplinkui visokių vardų, visi kalneliai, šaltinėliai vardus turėja, buva Aukštujus kalnas, Bardziškė, Baltaduonė, Dumblynas, Dubija, Graužų kalnai, Gurnia krantas, Gaubų šaltinis, Gilija, Ilgojus, Jogudėłė, Jankiškės, Kampeliai, Kamšełė, Kampeliai, Krikštenis, Kapinės, Karčiamos pieva, Kampas, Kalnagalis, Klampi bala, Kreivonis, Linmarkų, Lankełės, Loveliai, Molija, Malūna kalnelis, Moliakasai, Niūkaraistis, Pakarklinė, Sūria upełė, Prūdelia upelis, Purvynų pieva, Plytinčia, Pajuodžemis, Parudbałė, Perkasai, Pakaciškė, Puišiškė, Strėvos upė, Strėvos pieva, Stulpelia pieva, Salełės pieva, Vargasałė, Valilupė.
Pasakojo Aleksius Sinkevičius
O palei Šaltinius tai buva Auksažieris, Aukštašilys, Brusavas tiltas, Cibukalnis, Čigonai, Daržas, Didžia bala, Ažera kalnas, Gilakampis, Ilgas raistas, Kermošaitis, Kielinė, Lavėlas, Melnyčėłė, Povaraistis, Povakalnis, Pušyna kalnas, Pievagaliai, Pelėdos galva, Samanynas, Sałałė, Šaltiniai, Šaltinėlis (tarp Lavėlo ir Pievagalių), Šaltinėlis (tarp Vartų ir Gilakampia), Vilkagalis (vilka duobełė), Vartai, Zaizdroscis (prie jo vaidenasi), Žalias kalnas, Žagarinė.
Gyvensena
Pasakojo Bronė Pinelytė Brazienė
An sklypų kai išėjam, tai jau statėsi namu an dviejų galų, vidurij priemenė. Vienas galas gyvenamas, kitam – kamara. Kamaroj buva visi indai, viedrai ir sklepas, iškasta duobė. Kamaroj stovėja spinta, stalas didelis, ty stovėja pienas, sūris, sviestas. Mėsa buva an aukšta, stogas šiaudinis, tai an kablių, an drata pakabyta. Vieną kart vagys išlupa stogu ir išneši visu mėsu, paskui kaimynam tai iš svirna išneši. Ir ty užlipta an svirna ir visu mėsu išneši. O 7 vaikai, ką valgyt’?
Pasakojo Jonas Pinelis
Karkučių kaime seniau buva daug jaunima. Labai linksmi buva. Išeis laukan, tai dainos tik skamba. Tėva žemi ir namai buva link Mustenių, ton pusėn. Anksčiau čia nebuva tiek miškų, buva laukai, žemi kur aukščiau, link kalnelių, nebuva derlinga.
Kur dabar Šaltinių miškas ty buva Greževičiaus dvaras, turėja 80 hektarų žemės, nors ir raistai, žemė nekokia, ale daug. Miška tenai tada nebuva, tik raistai, eidavam uogaut’, girtuoklių, mėlynių. Jiej buva turtingi, laikė 4 arklius.
Namas buva didelis, gražus, skarda dengtas, dviejų galų, aukštas, su langinėm, gonkom. Paskui užeja sovietai, jiej išbegioja, namus išporceliava, tada ty gyvena tokia bobutė Dmukauskienė. Jinai gyvena mažoj pirkełij, visai senoj, sugriuvusioj, tai ir apsigyvena tuščiuose namuose. Ty dar šokiai būdava. O paskui tuos Greževičia namus visai sugriovi, išveži kur tai.
Pasakojo Zosė Pinelienė
Persikėłėm gyvent’ Karkučiuosna, pas Jono tėvus. Čia pradėja statyt’ elektrini, Karkučius iškeldinėja, kėłi vandenį, tai išiajam iš tėva be nieka. Išiajam pas žmones an būta Pastrėvin, paskui nusipirkam pirtełi, iš jos padarim gyvenamu trobełi, nebuva vietos, o dar laikėm ir karvi. Jau turėjam tris vaikus. Vyras kasdien išeina darban, aš su vaikais pasilienku, o kamina dar nebuva, vienas žmogus pažadėja pastatyt’ ir vis neateina. Darisi šalta, jau spalia pabaiga, lapkričia mėnuo. Tai sakau sava Jonui: „Tu man parodyk, kaip tą skiedini usimaišyt, aš sumaišysiu kol’ tu iš darba grįši, reikia skubyt’“. Jis man pasaki viską, parodi ir išiaja, o aš viena likus perdien kaminu sumūrinau. Aš viena. Jis parėja iš darba, žiūri išvertis akis – kaminas stovi. Žinot, kai sunku, kai vargas, tai moki viską. Tai va koks gyvenimas buva. Paskui pirkam šitu namu. Jis buva apłaistas, gyvena koki tai žmonės, ne savinykai. Savinykai gyvena Vilniuj, tai iš jų pirkam dokumentaliai. Tėvas tuo metu norėja pirkt’ kur tai toli, lenkų krašte, ale aš nenorėjau, labai nenorėjau, tai nusilaida ir pirkam per pusi. Ir laimingi. Man čia gerai. Džiaugiuos. Kaimyni buva labai gera, dažnai dar paverkiu, daug ko ji manį išmokina, kai našlaitė augau, gal’ daug ko ir nemokėjau, tai ji manį vis mokina. Ji šeimininkava vestuvėse, tai ir manį vesdavosi padėt’, daug ko išmokau.
Neramumai
Pasakojo Juozas Kazlauskas
Buvau paimtas rusų kariuomenėn 1944 metais. Pagava namie ir išveži. Tarnavau kariuomenėj 16 lietuviškoj divizijoj, 167 pulke, 2 batalione, 2 kuopoj. Liepojoj, ty vyka dideli mūšiai. Apkase sėdėjam, tai vadui kulka papuoli pypkėn, tik ją nuneši, o jis lika gyvas, net sužeistas nebuva. Česonis Olesius iš mūs kaima irgi tenai kariava, ale tik po kara susitikį isišnekėjam. Buvam eiliniai, ale gavam daug medalių, dar ir dabar man siunčia iš Rusijos. Ty buva visi miškai nukapoti. Kai jau baigėsi karas, tai namo laida pagal metus, pradėja nuo vyriausių, kai atėjo ailė gimusiem 24 metais, tai pałaida ir manį. Menu, buvau sargyboj, atėja, saka, aik, pałaidžia tavį. Tada važiavau traukiniu iki Trakų, paskui iki Vievia, o čia jau pėsčias parejau.
Buva ir kitaip. Pareini iš kur tai namo – ir miškiniai iš paskui. Turi inlaist’, jiej nori valgyt’, turi ką nor duot’. Perkūnakiemyj, Lekavičiuose, Salose, Varnakampyj slapstėsi partizanai...
Pasakojo Jonas Pinelis
Kai apsivedim, tai dar gyvenam pas tėvus. Ir Stampareckas ateidinėja. Paskui jiej slapstėsi ir pas mumį nakvodava. Lovų nebuva, tai suolus sustata, pakloja ir miega šitaip. Jiej isislapsti pas žmones, jų neišveži. Tai tenai, tai tenai, kas tai perspėdava, kad jau ieška. Ale buva visokių, buva ir pranešinėja. Mūs kaima bernai irgi daugiausiai slapstėsi namie, tik pora išiaja tarnaut’, kiti kaip tai sukosi. Miškuosna irgi niaja. Buva, gyvena rusų šeimos, tai išiaja stribais, o mūs kaima bernai niekur niaja. Tėvas važinėja Trakuosna, veža ką parduot’, grįžta, kaimynai suveina, tariasi, šneka, kur kareivių yra ar ką. Buva visko. Kūłi spragilais. Ateja kaimynas padėt’, dvieju smagiau, tai kūłi rugius kluone, kad ir apsupa skrebai, tas kaimynas labai isiganda ir bėgt’. Kai bėga, tai ir nušovi. Nereikėja jam bėgt’. Per šv. Juozapu buvam bažnyčioj, paskui atiaja kaimynas. Labai šlapia, pats palaidinys, nėr kas veikt’, pradėjam kortom lošt’. Paskui girdim – jau Musteniuose šauda. Girdim – arčiau, arčiau. Kaimynas ais namo, sakam neik, o jis ne, vistiek išiaja. Tai jį sugava, išveži Semeliškėsna, tardi, paskui ir sušaudi. O kaip buva? Buva kitas žmogus tokia pačia pavarde ir vardu, jis buva ką tai padaris, ar mergas Strėvinykuose mušis, ar ką, tai paėmi ne tą ir labai nesiaiškina. Kas ty žiūrėja. Nuveži miškan ir sušaudi. Jo žmona buva nuviajus Semeliškėsna, ale jos net neinłaida. Juos tada du sušaudi tam miške, žmonys mati, paskui pasaki, parodi kur, tai nuvažiavį parsiveži, palaidoja. Nuogai buva nurengį. Paskui veltinius, megztinį toks skrebas nešioja, pažina, ba buva baltas, mašina megztas. Semeliškių skrebas. Paskui jau, kai juos išvari, nu skrebus, kai jiej jau buva nereikalingi, tai toks Balčiūnas, skrebas nuo Žąslių, pats pasikori. Matyt buva gerai prisidirbis, kaip paskui gyvens? Skrebai buva apdriskį, sava klumpėm vaikščioja, niekas ty jiem nemokėja. Gal nereikėja ait’ kariuomenėn, užtat aja. Pastrėvia ruseliai tai aja iš idėjų, keršydami. Buva tokis nuotykis. Gal prie vokiečių. Žmonys sekmadieniais seniau nedyrba. O tiej ruseliai šienu grėbi. Tai susirinka kokių 15 – 20 vyrų ir saka, reikia juos pamokyt’. Nu, nuveja ton pievon, parsivari juos, uždari pas žydauku ir juokiasi, saka, dabar padegsim, žinosit’ kaip sekmadienį dyrbt’. Mat šposina. Tai jiej paskui labai pikti buva an lietuvių, keršina. Jų valdžia, kai grįža, tai išiaja skrebais, keršina.
Pasakojo Danutė Makarevičiūtė Lasevičienė
Sako, kad Belezų kaimo pavadinimas kilęs iš pavardės: čia vyko karai, stovėjo armija, jos vadas koks tai Beleš. Tai, sako, paskui tą vietovę ir užvadino taip. Čia yra daug visokių apskritų akmenų, pilni laukai buvo, dabar melioracija, akmenis rinko, tai jau netiek likę. Ir mažesnių, ir didesnių, visokių, taip nugludinti, lyg rankom, sakytum. Labai jau apskriti. Prie Rusakalnio yra piliakalnis, va matosi iš mūs kiemo.
Čia prie mūs lauko tai Gilušio ežeras, toliau, už dviejų kilometrų ir Strėvininkai. Ir tenai ežeras. Čia keliu tiesiai, tenai kryžkelė ir eina kelias ant Strėvininkų.
Seniau šitos žemės niekas nedirbo, nei kolūkiai nesėjo, kalnai, raistai, akmenai stovėjo. Dabar padarė golfyną. Vieną vakarą tėtė sako: ,,Suskaičiavau jau dvidešimt mašinų link golfų.“ Daug čia suvažiuoja.
Gyvensena
Pasakojo Marijona Japkevičiūtė-Tamkūnienė
Seniau buva linksmesni, geresni žmonys. Daug dyrba, vargingiau gyvena, ale linksmiau. Vakarėliai koki buva, kiek jaunima, visi labai geri, draugiški, negėri tiek. Seniau bobutis palei namus augina vaikus, jiem pasakų mokėja visokių, dainelių.
Pasakojo Marijona Tamkevičiūtė Makarevičienė
Mūs tėvas miri jaunas, 39 metų. Sirga gripu, ale dengi stogu, oras blogas, mama bara, kad ait pirkion, saka, rasi geresni oru, ale jis neklausi, saka, nieka, tai peršala, komplikacijos, nervų uždegimas, labai suėmi, žołis jokios nepadėja, veži Trakuosna, šeštadienis, daktara nėr, paguldi an suola, saka, pereis, o jam labai viską skaudėja, kitu dien jau saka – širdies paralyžius. Ir pamiri.
Kaime žmonys buva tikintys. Mana mama tai buva atėjus iš miesta, iš Vylniaus. Jos tėvai šiltine miri, šeimyna didełi, ji vyriausia lika, negałėja išmaityt vaikų, tai vaikus atidavi vaikų namuosna, o pati atvažiava pas tetu Žuvyčių kaiman, apsigyvena, paskui ir susirada mūs tėvu, nu sau bernu ir apsivedi. Tėva irgi buva dideli šeimyna, jo tėvai, broliai, 25 žmonys su vaikais vienoj troboj. Paskui broliai išvažiava Argentinon, tėvas tai lika.
Kaime buva vakarėliai, mojavos, žiemą kaimynės net su rateliais suveina kur vakarot’, mezgim daug. Per savaitę padarau tris megztinius ir vežam Vylniun parduot’. Ale kaip? 6 –tu valandu iš Vievia išeina traukinys Vylniun. Tai kelies vidurnaktij, aini Vievia stotin. Miškelij buva pasikoris toks vyras, ty bijai, ainu, poteriaunu, žiūriu – lyg pušelis juda, ale nieka. Ateini in stoti, ty vėl’ koks benamis, koks kareivis sėdi, vėl’ bijai. Ale nieka neatsitika. Nuvažiuoju Vylniun, tada pėsčia Dzeržinskia (Kalvarijų) turgun, parsiduodu. Už pusi pinigų vėl’ perku siūlus, už pusi – ko labiausiai reikia...Ir vėl’ mezgam. Pati ir siuvau. Viską. Ir kitiem. Dar dabar pasiūnu kai ką.
Neramumai
Šalia gyvena toki geri žmonės Astrašauskai. Jiej buva turtingi, ale geri žmonys, mumį labai palaiki. Buva gal 4 panełis, visos netekėjį, žinia, karas, nėr tinkamų jaunikių. Kai mūs tėvas numiri, tai jos atneši rūbų – baltinius, batus, švarką, tai tėvas turėja, gražų bostina, o kelnes pirka pagal korteli, labai nebuva. Šitie Astrašauskai sugyvena su Vievia žydais, tai buva parvežį žydų turta, pagalves, patalus pas mumį slėpi, jiej patys slapstėsi tokiam giliam reve, tarnai nešioja jiem valgyt’. Paskui jiej, saka, dasimuši in partizanus, pasislėpi. Ale kas ty buva, kad koki tai žmonys ateja, liepi visiem išeit’ iš namų, paėmi Vitoldu, gražus, aukštas toks buva, tai jį labai primuši, saka už žydų turtu, už svetimu, a... Jiej turėja 60 hektarų žemis, buva geri žmonys, gerai darbinykus maitina, mokėja. Nepasiseki jiem – išveži visus, gal jau nei gyvų nėr.
Astrašauskų buva daug vaikų – Narciza, Jadvyga, Stasė, Lionginas, Stepas, Vitoldas, Dioniza. Motina jau buva mirus, tėvas našlys, menu toks su ūsiukais. Ir išveži juos visus. Gyvuliai lika, viskas, mes ty pas juos dirbam, ravėt’ ajam, geri buva žmonys. Mūs buva irgi dideli šeimyna, ale mes prasčiau gyvenam, o pas juos skaniai davi valgyt’, aini jau namo tai vilnos, tai ką insuks ryšulėlin, pridės, kad tik dar ateitum. Sibiran išveži, tai jos ty ir lika, saka, tėvas ty miri, tai ir jos negrįža, gal nebuva kur. Saka, ty inšalį, iškast’ duobės negalima. O, kap nukentėja patys geriausi žmonys, lika ubagai, o kolchozai iš pradžių – baisybi.
Partizanai vaikščioja. Ateina pasilsėt’. Sugriūna kas kaip, nepraša paklot’, vienas dežuruoja, sėdi prie stala. Vienam dantį labai skaudėja, mama išviri ąžuoliuka, ką tai dari valgyt’, pamaitina.


Medžiagą surinko ir spaudai paruošė Ona Rasutė Šakienė