Pastrėvys (Aleksandrovka)

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 3
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Penktadienis, 17 gegužės 2013

ievaPastrėvio kaimas minimas nuo to laiko, kai prie Strėvos upės įsikūrė XVII a. iš carinės Rusijos ištremti rusų sentikiai. Tuomet jis vadinosi Aleksandrovka.
Pirmoji įmonė kaime – vandens malūnas ant Strėvos upės, kuris buvo pastatytas, galbūt, XX amžiaus pradžioje. 1918 m. Lietuvai atsikovojus Nepriklausomybę gyvenimas Pastrėvio ir aplinkiniuose kaimuose suaktyvėjo: čia atsikėlė gyventi lietuvių ir kitų tautybių žmonių, žydų Kaplanų šeima atidarė krautuvėlę, kita žydų šeima – kalvę.

Iš prisiminimų
Pasakoja Ieva Pinelytė Burokienė
Pastrėvio kaimas buvo įsikūręs abipus Srėvos upės. Kairiajame krante ir toliau į vakarų pusę tęsėsi iki Stančikų ir Pagrendos miško, pietuose tęsėsi iki Stančikų kaimo, o šiaurėje ribojosi su Peliūnų kaimu. Kaimas buvo didelis, jame gyveno įvairių tautybių žmonės. Lebednykų šeima – totorių tautybės, dauguma – lietuviai, bet arčiau Strėvos gyveno apie 20 rusų tautybės šeimų. Prisimenu Bagačionkų, Žukų, Bukinų, Lukjanienės, Jakovlevų, Šestakovų šeimas ir kt. Pasakojo, kad jie čia buvo apgyvendinti seniai – kaip tremtiniai iš carinės Rusijos ir pabėgėliai nuo karo, gal dar 18 a.
Dešiniajame Strėvos krante gyveno rusų tautybės, lietuvių ir 2 žydų šeimos, kurių jau nebuvo. Žydų šeimos jau 1941 m. spalio 6 d. prie Semeliškių Baušos miške sušaudytos, jų namai sudeginti. Kelių rusų tautybės šeimų irgi jau nebuvo: išvyko į miestelius ar grįžo į Rusiją. Abi kaimo pusės susisiekė tiltais, netoli Stančikų kaimo buvo lieptas. Karkučių kaimo žmonės su pastrėviečiais irgi susisiekdavo lieptu, buvusiu prie Pinelio Romualdo.
Visų tautybių žmonės bendravo. Visi kalbėjo lietuviškai, tik savo namuose kalbėjo savo kalbom.
Gyvensena
Visi dirbo žemę, augino gyvulius, Brazauskų šeima dar laikė bites, Lebdnykų šeima išdirbinėjo kailius, Stampareckai turėjo malūną, karšyklą, lentpjūvę, bet dar dirbo žemę, laikė gyvulius. Jų šeima buvo laikoma turtingiausia.
1948-1949 m. suaktyvėjo sovietinės valdžios represijos, trėmimas į Sibirą, kolektyvizacija. Valstiečiai buvo verčiami stoti į kolūkius. Labai aktyviai stoti į kolūkį agitavo Bagačionka Ivanas. Jis buvo paskirtas apylinkės pirmininku. Aktyvus veikėjas buvo ir Bukinas Petras (vadino Petruška). Pastrėvio kaime buvo įkurtas kolūkis, jo pirmininku buvo Bukinas Petras, o vėliau – Žukas Ignas (vadino Ignaška).
1950 m. buvęs tarybinis partizanas, vietinis Pastrėvio kaimo gyventojas Genadijus Šestakovas sujungė aplinkinių kaimų (Karkučių, Mustenių, Pastrėvio, Paliūnų, Pagrendos, Stančikų) į vieną kolūkį ir jis buvo pavadintas Marytės Melnikaitės vardu. Centras kolūkio buvo Pastrėvio kaime, pas ūkininką Mikalauską Joną – kontora.
Į Pastrėvio kaimą buvo suvežami nacionalizuoti (konfiskuoti) ūkininkų klojimai, svirnai. Iš jų buvo pastatyti sandėliai, fermos gyvuliams. Iš gyventojų buvo atimti arkliai, karvės. Palikta tik po vieną karvę kiekvienai šeimai. Suvežti buvo ir ūkiniai padargai, pradėta ūkininkauti kolektyviai. Už darbo dieną buvo rašomi darbadieniai, už kuriuos vėliau buvo mokama labai menkai. Už darbadienį – 100 gr. grūdų su pelais, už metus darbo – pusmaišį javų ant pečių parsineša. Derlius buvo menkas, laukai netręšti. Žmonės gyveno sunkiai, išmoko vogti, per kūlimą tai jau saugodavo.
Pastrėvio kaimas labai pasikeitė, kai 1952 m. pastatė rajoninę hidroelektrinę. Per Strėvą kelyje į Kietaviškes buvo tiltas, čia ant Strėvos buvo suplanuota statyti hidroelektrinę, užtvenkti upę. Užtvankai reikėjo supilti pylimą, supylė užtvanką palei kelią apie pusę kilometro ilgio. Žemes kasė kastuvais, pylė į mašinas, ant tokių transporterių, kurie žemes pakeldavo į reikiamą vietą. Taip supylė tokį ilgą pylimą.
Specialistai statė elektrinę, visa statybininkų brigada buvo iš Anykščių. Jiems gyventi buvo pastatytas ant Stampareckų žemės didelis namas – bendrabutis. Elektrinė buvo pastatyta 1952 metais. Gyventojai, kurių sodybos buvo arčiau Strėvos ir žemesnėse vietose, buvo iškelti į kitas vietas.
Po hidroelektrinės pastatymo kolūkiečiai buvo skatinami įsivesti elektrą, lengvatinėmis sąlygomis statytis medinius namus. Taip apie Pastrėvio centrą susikėlė iš apsemtų vietų gyventojai. Netoli fermos pasistatė namus Žukas Ignas, Petras Bukinas, Brazauskai, Žilinskai. Naują namą pasistatė Genadijus Šestakovas.
Iš lėto gyvenimas tekėjo sava vaga. Apie 1953 m. buvo nuslopintas partizaninis pasipriešinimas. Gyventojai visi buvo suvaryti į kolūkius. Tuos, kurie nenorėjo eiti į kolūkį (odnoličnikais vadino), „apdėjo“ didžiuliais mokesčiais, jie negalėjo pragyventi ir išvyko į miestus, ieškojo valdiško darbo.
Žmonės po truputį priprato prie bendro ūkininkavimo. 1954 m. Karkučių kaime buvusioje Česonių (vadino Staselių) sodyboje, kuri buvo nacionalizuota, buvo įkurta Pastrėvio apylinkės kontora, apylinkės pirmininkas buvo mažaraštis Ivanas Bagačionka. Šioje sodyboje 1955 m. buvo pastatyta Pastrėvio septynmetė mokykla, o pagrindinėje gyvenvietėje – kultūros namai jau 1953 m.
Pastrėvyje seniau mokyklos nebuvo. Vaikai eidavo mokytis į Stančikų pradinę mokyklą. Ji buvo įsteigta 1930 m. Atskiro pastato mokykla neturėjo, tai buvo patalpos nuomojamos iš A. Kanapicko, V. Kananavičiaus.
1955 m. rugsėjo 1 d. dar buvo neužbaigti pastatytos mokyklos vidaus apdailos darbai, tai ėjome mokytis į kultūros namus visą pirmą mokslo metų ketvirtį. Buvo surinktos visos 7 klasės.
Pirmas mokyklos direktorius buvo Dzidolikas Jurgis. Mokykloje dirbo jau atskirų dalykų mokytojai. Vaikutytė Zofija dėstė biologiją, Malūnavičienė – matematiką, Ivoška – istoriją, Ivoškienė Albina – lietuvių kalbą (buvo labai gera, nuoširdi mokytoja, gera dalyko žinovė, lietuvių kalbos gramatikos ir sintaksės taisykles ir pavyzdžius dar dabar prisimenu), Černius Aloyzas, Černiūtė Teresė, Arlauskas Jonas dėstė rusų kalbą, Arlauskienė Danutė vadovavo chorui, Bubnytė-Dzidolikienė ir Katinaitė – pradinių klasių mokytojos.
Neramumai
Mano baba ir mama pasakodavo, kad Pastrėvio kaime gyventojų sumažėjo karų ir tarpukario metu. Žydai buvo sunaikinti, namai sudeginti. Rusų ir lietuvių kai kurios šeimos bei totoriai persikėlė į Semeliškių miestelį. Semeliškėse buvo likę žydų šeimų tuščių namų, be to, ten buvo saugiau. Lebedžių, Baubų, Jakovlevų ir dar kelios šeimos grįžo į Rusiją.
Kai kurie rusų tautybės žmonės talkininkavo naujai valdžiai, kai vežė žmones į Sibirą, kai kūrė kolūkius, kai gaudė jaunuolius į kariuomenę. Aktyvūs talkininkai buvo Bagačionka Ivanas (buvo apylinkės pirmininkas beveik beraštis, Bukinas Petras, Jakovlevas Genadijus talkininkavo stribams gaudant jaunuolius į kariuomenę). Jie prisibijojo ir lietuvių partizanų.
Per trėmimus iš Pastrėvio kaimo nieko neišvežė. Į tremiamųjų sąrašą pateko tik Stampareckas Jeronimas su šeima, bet buvo pranešta, kad veža iš kitų kaimų šeimas, kad gali ir pas juos užvažiuoti. Tai buvo 1949 m. kovo mėn. Šeima pabėgo kas kur galėjo, ilgai slapstėsi.
Iš lėto gyvenimas tekėjo sava vaga. Apie 1953 m. buvo nuslopintas partizaninis pasipriešinimas. Gyventojai visi buvo suvaryti į kolūkius.
Musteniai
Kaime yra Liūliakalnis, Kaukazo kalnas, Piliakalnis. Jį, sako, kareiviai kepurėm supylė.
Kaimo pavadinimas, pasakojo diedukai, kilo iš ginčo dėl žemių: vis vieni – mūs ten, kiti – mūs ten, ginčijosi, ginčijosi, va Musteniai ir liko.
emiliaPasakoja Emilija Daugsevičiūtė Markevičienė
Kaime buvo labai daug vienodų pavardžių: Daugsevičiai, Rakauskai, Apanavičiai, atskirt negalima, užtat daugelis turėjo pravardės. Juzginas – mano diedukas Markevičius. Naujokas – mano tėvas, nes pirmas persikėlė ir pasistatė namus. Štabiai – Suchockai, pas juos karo metu buvęs koks tai štabas. Galiniai – gyveno gale kaimo. Buvo toks Markevičius, jį vadino Kirveliu. Rožis – Pranckevičius, paskui jau Rožiukai, Rožiūtės.
Kadaise žemę dirbo šniūrais, menu, dar buvo šniūrų žymės, paskui kai pradėjo art’ traktoriais, viskas susinaikino, tik dar sakydavo kieno šniūre kas yr.
Prisiminimai
Pasakojo Emilija Daugsevičiūtė Markevičienė
Gimiau tame kaime, baba mano būdavo verpia ir niūniuoja, dainuoja ir pasakų daug mokėjo, mokykloj ratelius ėjom per pertraukas, žaidėm, nelakstėm. Mūsų mokytoja Matusevičienė daug mokėjo. Mokykla buvo mūs namuose, vienam gale gyvenam mes, kitam – mokykla. Vidurij buvo priemenė, buvo grindys, asla, atitverta. Buvo kamarytė, tenai stovėjo girnos, buvo sklepas.Troboj stovėjo pečius, lovos, spinta, kamara. Pečius didelis, virė ir sau ir gyvuliams, buvo dideli puodai, sagonai.
Tėvas prie Lietuvos buvo seniūnas, jis nebuvo labai mokytas, bet buvo šviesus žmogus, darbštus ir tvarkėsi. Pas mus vis būdavo žmonės ir žmonės. Ir žemę pats dirbo, turėja 12 hektarų, ir kur kas atsitiko ar ką, tai vis pas seniūną... Dar buvom vaikai, tai vienas toks apsivogė. Tai ką darė tėvukas? Susišaukė kaimynus, pasišaukė tą jau apsivogusį ir savu teismu tvarkėsi. Mus vaikus išvarė iš trobos, liepė užsidaryt’ ir sėdėt’ kambary, o jie visi nuėjo gonkelėsna, liepė tam žmogui nusimaut’ kelnes, visi jie nusiėmė diržus ir visi iš eilės davė jam diržų. Jis verkė, prašė, sakė daugiau to nedarys. Ir mes girdėjom. ,,Damin,” šaukė, tai mano tėvo vardas, ,,Dovanokit’, daugiau nedarysiu”. Tai va kaip. Kad ką, tai jie patys kaime tvarkėsi, užtat ir tvarka buvo, jie vienas kitą gerai pažinojo.
Dar menu. Kai užėjo vokiečiai, mokykloj jau kabojo koks tai rusiškas paveikslas, tai mokytoja, gal išsigandus, griebė jį nuo sienos ir metė an grindų, tada tėvas paėmė jį ir kur tai paslėpė, niekas jo daugiau nematė, sutvarkė. Buva tokie laikai, kad rasdavo net lavoną laukuose ar rugiuose, kokį kareivį ar ką, tai žinot ką, - jis pats tempė kapinėsna ir užkasdavo, pats palaidodavo, kad niekas net nematyt, nei vaikai, nei valdžia. Jį žmonės labai gerbė. Vien krikštavaikių tėvas turėjo 21 vaiką, mama irgi virš 20. Žinoma, jie geriau ir gyveno, gaudavo kažkiek už mokyklą, už seniūnavimą, mama mokyklą valė irgi kažkiek gaudavo.
Mustenių kaimas priklausė Semeliškių parapijai, Semeliškių valsčiui.
Mano diedukas iš mamos pusės – Rakauskas. Jie su broliu buvo Amerikoj, užsidirbo ir nusipirko žemės, tėvas Daugsevičius atėjo žentuosna iš Vindziulių kaimo, mat mano mama buvo vienturtė dieduko dukra. Jis buvo biednesnės šeimos, mamai buvo tik 16 metų, o jis jau atvažiavo piršliuosna ir liko kaime. Kodėl? Todėl, kad jų kaime tuo metu prasidėjo šiltinė, tai jis negrįžo, jo tėvas tada susirgo. Jis liko gyvent’ pas mano diedukus, vėliau ir apsivedė su mama. Buvo šiltinė, buvo cholera, baisios ligos, senelis taip ir numirė.
Mano sesuo turėjo kavalierių Markevičių, jis seserį kalbino. Menu, jie sėdėjo an gonkelių, o aš dar nešiau jiems obuolių, buvau paauglė. Paskui jis išėjo kariuomenėn, tarnavo ilgai, buvo kare, po karo dar tarnavo. Sesuo tuo metu ištekėjo už tokio gudo iš Laičių kaimo pavarde Lazauskas, nes tėvai to norėjo. Vestuvės buvo po Velykų pirmadienį, antrą Velykų dieną, bažnyčioje buvo labai šalta, o sesuo šliūbo metu nusivilko paltą, paskui susirgo plaučių uždegimu. Niekas nesuprato, kaip tai buvo rimta, o ji po kelių dienų jau kliedėjo. Sužinojo tėvai, nuvažiavo, išvežė į Semeliškes, pakui vežė į Trakų ligoninę su arkliu. Dar ligoninėj buvo tokia mada guldant ligonį reikėjo nupraust’. O ji jau visai silpna buvo ir po dienos, gerai daktarui nei neapžiūrėjus, mirė. Parvežė ją paklodėn suvyniotą. Nu palaidojo. Tada tėvai, kad neprapult pasoga, norėjo mane atiduot tam Lazauskui. Jau jis atvažiavo, jau tariasi, o aš nuėjau pas draugę, pas kaimynę. Draugės motina Suchockienė pasišaukė mane ir sako, neik už to Lazausko, yra tų bernų, kur tu eisi, ty tavo seseries gułėta, kaip tu gułėsi su juom, sako, pasakyk, kad sergi ir nevažiuok. Taip aš ir padariau. Parėjau, o nervai, baimė, meluot’ nemokėjau, ale labai aš jo nenorėjau. Tėvai kalbina, o aš – ne ir ne, taip ir jis pamatė, kad nenoriu. Išvažiavo.
Po kiek laiko grįžo iš kariuomenės ir tas Markevičius. Nuvėjau vakarėlin. O man tik 16 metų, stalos mergos varo mumį paaugles už pečiaus. Tai jis atėjo, susirado mane ir už pečiaus ir labai šokdino, nepalaido, mat norėjo viską sužinot’ apie seserį. Taip visą vakarą ir prašnekėjom, paskui jis mane ir namo palydėjo. Kitą rytą jis atėjo pas mano tėvą, tėvas tada dirbo apylinkės pirmininku, dėl darbo. Buvo 1951 metai, kaimuose buvo steigiamos bibliotekos ir jam pasiūlė dirbti bibliotekos vedėju. Mūsų name buvo vietos, mokykla jau buvo iškelta, tai įsteigė biblioteką. Taip ir susidraugavom.
Su vyru gražiai amželį savo pragyvenom. Pradžioj gyvenom pas tėvus. Taigi šeimyna kokia. Brolis jau ženotas su šeimyna, mes, tėvai, paskui gimė vaikai, tai 12 žmonių už stalo susėdam. Šeimininkavo mama, visi tėvų klausėm ir valgėm iš vieno bliūdo. Paskui jis gavo darbą Vievyje, išsikraustėm. Išauginom du sūnus ir vieną dukterį, gerus, dorus vaikus.


Medžiagą surinko ir paruošė Ona Rasutė Šakienė