Napoleonas Bonapartas 1812 metų karo prieš Maskvą pradžioje nakvojo Ausieniškėse, iš kurių išvyko į Vilnių.
Vincentas Matuševičius gimė 1801 m. balandžio 5 d. Ausieniškėse valdė Ausieniškių, Gabriliavos, Stakliškių dvarus, baigė Vilniaus universitetą, buvo Trakų pilies teismo pirmininkas, Lietuvos 1830-1831 m. sukilimo veikėjas, Trakų apskrities sukilėlių būrio vadas. Dabartiniai dvaro rūmai statyti 1815 metais.
1830-1831 m. sukilimo metu Aukštadvaryje ir jo apylinkėse veikė Ausieniškių dvaro savininko V. Matuševičiaus (galbūt Vaclovo Matuševičiaus (lenk. Waclaw Matuszewicz, kitur – Vikentijaus, Vincento), Stakliškių valdytojo) dalinys. 1831 m. balandžio 20 d. sukilėliai prie Ausieniškių palivarko pralaimėjo mūšį prieš caro kariuomenės dalinius.
Iki 1935 metų dvaras priklausė Boleslovui Karčiauskui, vėliau – Felicijai Stašienei, kuriai po tarybinio laikotarpio nuosavybės teisės atkurtos 2001 metais. Dvaras nėra labai apleistas, gyvena prižiūrėtojai, tačiau netvarkoma nei aplinka, nei patys pastatai.
Apie dvarą pasakojo Juozas Varankevičius
Dvaro savininkai Smetonos laikais jau buva ponai Sarnackai. Jie gyvena Kaune, Vytauto prospekte turėja du namus. Paskui vieną namą pardavė, gavo 10 tūkstančių litų, o tuo laiku tai buva labai dideli pinigai. Tada nuo Karčiauska pirka dar 20 hektarų žemės prie ežera ir prijungė prie dvara. Karčiauskas išvažiava gyvent’ už Semeliškių Granapolin. Tada dvara žemė ėja nuo geležinkelia palei ežeru. Sarnackų vaikai – du sūnūs ir duktė, žinau vardus – Jonas ir Stasys, duktės nemenu. Sūnus Stasys buva Marijampolės cukraus fabriko direktoriaus pavaduotoju. Saka, šeimoje su vaikais Juozas Varankevičius kalbėja prancūziškai, bet mokėja ir lietuviškai.
Dvare dirba valdytojas, ūkvedys Boleslovas Sinkevičius iš Raistinės ir buva švogeriai su Šumsku. Ausieniškių kaime gyvena Juozas Šumskas, jis buva bagotas ir turėja plytinę. Jis turėja žmoną Naruševičiūtę. Dar dvare dirba Jokimas Parangauskas iš Ausieniškių kaimo, Juozas Subačius iš Dokučioikos kaima, Povilas Sedleckas ir piemuo Vacys Bazilevičius. Dvi merginos: Janina – šeimininkė, gamina maistą ir Verutė, kuri tvarkė ūkį – melžė karves, šėrė kiaules. Dvaras turėja apie 40 ha žemės.
Dvare tarnavau du metus. Kai nuėjau tarnauti, tebuvo 17 metų. Dvare dirbam lauko darbus: arėm, akėjom, sėjom, šienavom. Vasarą vežiodavau 120 litrų pieno į Vievio pieninę. Pieną reikėjo superuoti patiem, rankomis sukti seperatorių, labai sunku buvo jį sukti, kol įsuki, tai reikėjo viso pusvalandžio, visas šlapias būni. Keldavom 6 valandą ryto.
Augina daug cukrinių runkelių, tuo metu dar niekas jų mūs krašte neaugina, o kai sūnus dirba cukraus fabrike, tai pradėja augint’ dvara žemėse. Vasarą jų ravėt’ samdė mergas, mokėja kasdien po litą ir davinėja pietus. 1 litas nedaug? O už vieną litą buva galima nupirkt 1 kilogramą lašinių, 1 kilogramą sviesta, arba vieną kilogramą cukraus. Dvara šeimininkai turėjo 5 pieningas karves, veislinį bulių, kiaulių, arklių.
Paskui vasarą dvarą nuomodava ponai iš Petrašiūnų. Jie įsikurdavo dvare, atsiveždava sava kambarines, virėjas. Ilsėdavosi ir daugiau visokių Kauna ponų – fabrikų savininkai, gydytojai. Visas dvaras tada buva sutvertas kambariais, apie 30 – 40 žmonių būdava. Čia ežeras, gražu, parkas, du laiveliai padaryti, žvejoja, ilsisi, vakaruškos, šokiai. Vežiodavau vasarotojus į Vievio stotį ir iš stoties, mokėdava po du litus už atvežimą. Dar vasarotojai mėga važinėti į Raistinės kaimą pas poną Naruševičių. Jis tenai turėja dvarelį, tenai buva dideli ežerai, juos plukdydava su valtimis į Salas. Vasarotojai atsiveždava radijo aparatus, tai per ežerą vakarais visas kaimas girdėdava muziką, dainas. Paskui sekmadieniais transliuodava iš Kauna šventas mišias, tai kaimas suveidava prie dvara, susirenka senos moterys ir meldžiasi dvara parke, po medžiais.
Buvau jaunas, manį labai mylėja, buva virėja vokietė, šeimininkava, buva atvažiuoja gydytojas Ūsas su žmona ir vaikais, tai kai prisisius, tai nėr ramybės nei naktį – tai vėžiaut’, tai žuvaut’. Sarnacko sūnus Jonas labai mėga pasako’ visokius anekdotus sava darbininkams. Kara metu niekas nenorėja eit’ dvaran dirbt’, labai mažai mokėja, o kai atėja sovietai, tai jų namą Kaune visai nacionalizava, žemę išdalina, tada sūnus Stasys išvyka į Lenkiją, Jonas lika gyventi Vilniuj. Saka, Lenkijon išvažiavo ir Šumskai, Juozas Šumskas greitai numirė, tai Stasys apsivedė su našle Šumskiene. Senis Sarnackas tai Kaune numirė, o senė dar ilgai atvažinėja. Ją atveždava Boleslovas Sinkevičius. Menu, ji sėdi an gonkelių, tai ją reikia pasveikint’ ir ranką pabučiuot’, užtai ji duoda litą. Anksti ryte, jeigu ją sutiksi ir pasveikinsi, irgi gausi litą. Paskui jau išėjau iš dvara, kai pradėja nemokėt’ už darbą, o kai nenorėja grąžint’ už atidirbtus metus, net teisiausi.
Paskui, grįžis iš dvara, nuvejau dirbt’ prie kelia tiesima, važiavam su arkliukais, su tokiom kalamaškėm vežiojam smėlį, žemes, nukasinėjam kalnus. Buva zimagorai iš Utenos, o darbam samdi vietinius darbinykus, mokėja daug, gal 8 litus. Tiesėm kelią nuo Abromiškių iki Vievia, tam tarpe.
Ausieniškių kaimas
Pasakojo Stasys Šareika
Auseniškėse, kap dari keliu, tai iškasi labai daug žmonių kaulų – seni žmonės pasakoja. Seniau nebuva ekskavatorių, kasi rankom, žemes veži su vežimais, vari visus žmones tan darban, tai pasakoja radį labai daug žmonių kaulų.
Gyvensena
Pasakojo Juozas Varankevičius
Mūs Ausieniškių kaimas buva didelis – 24 sodybos. Prie ežera buva vadinama vandenia, Vodnaja pusė, link vieškelia – Buločnica. Šnekėja lenkiškai, gyvena 4 provoslavai. Tik Pakalniškėse, gal Abromiškėse jau šnekėja lietuviškai, kitos apylinkės – lenkiškai.
Vaikas mokinausi Dauciuliškių mokykloj. Paskui jau mana mokslai baigėsi, reikėja dirbt’. Ateja mokytoja menu, mama audi, ji labai daug audi, ir saka:,, Laiskit Juozuku mokytis, jis labai gabus mokslui“. Kur gi ty łais, reikia karves ganyt’, duonos trūksta, tai ganiau. Kokias 4 – 5 karves ganydavau, už kiekvieną gaudava po kiek tai rugių, ko, nemenu.
Pradžios mokykla buva Dauciuliškių kaime, mokina lenkiškai, buva mokytojas Žukauskas. Jis ir išpažintin ruošė, nu Pirmai Komunijai. Vėliau jau mokytoja Monkevičienė (Keblaitytė) mokina lietuviškai, mokykla buva perkelta Šumska namuosna, kai jis pabėga Lenkijon. Antram aukšte mūriniam name. Mokytojos vyras Monkevičius buva Vievia pašta viršininkas, jie turėja sūnų ir Vytauta 500 metinių proga pavadina jį Vytauta vardu, paskui už tai gava 500 litų premiją.
Užėja vokiečiai, uždėja duoklę – mėsa, pienas, kiaušiniai, viską ėmė. Paskui statė kelią. Pastatė tokius vagonėlius, lyg koks geležinkeliukas nutiestas, tai kasam, pakraunam žemių, vežam ir pilam an raistų. Sekmadieniais mes, jaunimas, einam į bažnyčią. Pranešė, kad veža lietuvius į Rusiją. Vievij buva daug žydų, gyvena 4 kalviai, 1 batsiuvys, daug krautuvių, užeigų. Saka, po mišių miškelij už Vievia, ty graži vieta, bus gegužinė, bus bufetas, tai mes, 4 bernai iš Ausieniškių einam tenai, beeinant kažkas pasakė, kad gegužinė nukelta mokyklon. Grįžtam, einam mokyklon, užeinam, žiūrim – vieni žydeliai susirinkį, nėra mūsiškių, nėr ką veikt’. Ir grįžom.
Pasakojo Danutė Sedlevičiūtė Šumskienė
Ausieniškių dvare po kara gyvena daug žmonių, Medekšai ir kiti. Dar svirnai buvo, kalvė, mano tėvas tenai dirbo. Mano mama iš Sabališkių Strasevičiūtė atitekėjo už tėvo Sedlecko į Streipūnus ir turėjo išmokt’ lenkiškai šnekėt’. Sabališkės buvo lietuviškas kaimas, o Streipūnuose jau šnekėjo lenkiškai.
Kaime seniau daugiausiai buvo dvigalės trobos, vienam gale – gyveno, kitam buvo įrengtos kamaros, vidurij buvo priemenės. Priemenės gale buvo atitvertas toks svirnelis.
Turėjom visokių gyvulių, buvo mažiukų ėriukų, paršiukų, veršelių, labai mylėjom juos. Turėjom šunį, kates. Ganiau karves. Kurendavom laužą, kepėm bulves, žaidėm su akmenukais, dar buvo toks žaidimas ,,dvylika pagaliukų“, ėjom slėpynių.
Pas mus kaime gyveno sentikiai rusai, vadinom staravierais, buvo ir jų kapinės. Gyveno toki Bieliajievai, jų name žiedė puodus, ąsočius, puodynes visokias, paskui kur tai vežė, pardavinėjo. Pas juos negausi iš to paties puodelio net vandens atsigerti, negalima buvo pagal jų tikybą, nor per barzdą ir utėlės ropos, bet lietuviui iš vieno puodelio vandenio neduoda.
Pasakojo Stanislovas Šumskas
Gimiau ir gyvenau Ausieniškių kaime. Kartu su tėvais visur eidavom ir dirbdavom kartu. Tėvas mane vesdavosi kartu prie visokių savo darbų, jam reikėdavo ką nors paduoti, palaikyti, atnešti. Namie buvo visokių darbų, reikėjo karves parrišti, pagirdyti, prinešti malkų, vandenio, o žiemą įdomiausia buvo kasti sniegą. Seniau būdavo daug sniego, tai iškasdavom tokius tunelius iki tvarto, klojimo. Labai gražu buvo stovėti tame tunelyje ir žiūrėti į dangų naktį, kai buvo žvaigždžių.
Paaugę dirbom visus ūkio darbus, reikėjo šieną pjaut, grėbt, vežt, malkas skaldyt, bulves kast, rugius pjaut, gyvulius tvarkyt, viską.
Aš buvau išdykęs, mušeika, mokytis nenorėjau. Mokykloje nebuvo jokių valgyklų, mama įpildavo butelį pieno, atpjaudavo duonos ir nešėmės. Buvo sunkūs laikai, pokariai, vaikščiojom basi, rengėmės šeroko kelnėmis.
Neramumai
Pasakojo Juozas Varankevičius
Buvam Vievij bažnyčioj. Ainam namo. Išėjam iš Vievia, einam link Krivašiūnų, tenai senas kelias, prie kelia dvi didełės liepos, kad nuo Kauna pusės pasirodi lėktuvas. Skrenda viršum mūsų, žiūrim – an sparnų kryžiai. Kad iš senos mokyklos kad duos kulkosvaidžiu, tik rrrr… Bėga kaimynas Bukauskas, mes po liepa sustojį žiūrim, o jis saka ,,Karas“, nedaėjus namų nuo Kauna vėl’ 3 lėktuvai. Prie stoties buva tokia žydų ganykla. Paleida bombas, viena susprogdina vandens bokštu prie geležinkelia, pagadina, kitos dvi nesproga. Įsivaizduojat? Paskui jau rudenį vokiečiai suvari rusų belaisvius, iškasinėja, veži Aliesnykuosna, Pilypiškij sprogdina jas, tas bombas. Taigi užėja vokiečiai. Paskui žydus vari Semeliškėsna, paskui šaudi, a…
1942 metais buvau prievarta išvežtas vokiečių priverstiniams darbams į Rusiją, netoli Leningrado, dirbau visokius ūkio darbus, bedirbant’ gavau galvos traumą ir buvau išvežtas į Lenkiją, kur gydžiausi.
Kai rusai vežė žmones Sibiran, daugelis keitėsi pasus, darėsi lenkais, kad nevežt.
Buva toks Šavareika iš Skirmantiškių, kai užėja bolševikai, jis slapstėsi, plėšikava, tai NKVD an Stamparecka malūna liepta padarė pasalą ir jį nušovė. 1949 metais spalio mėnesį. Pašovė skrebą Komarą. Sužeidė. Tada aš gulėjau ligoninėj, o jį atvežė, jam buva perkirsta kojos kraujagyslė, jam susiuva, o jis kai šoka iš lovos pradėja lakstyt’, durniuot’ po narkozės ir vėl’ jam trūka ta kraujagyslė, tada vėl’ operava, tai jam net koja sutrumpėja, paskui buva trumpesnė, jis šlubava.
Surinko ir spaudai paruošė
Ona Rasutė Šakienė