Apie Vievio miesto kilmę...

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 3
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Penktadienis, 19 balandžio 2013

vasilavicieneDidžiosios Lietuvos kunigaikštijos laikais Vievis buvo dvaras, tačiau nėra žinių, kada jis buvo įkurtas. Pirmasis išlikęs dvaro inventorius yra iš 1677 metų. Vievio miestelis priklausė Oginskiams nuo XVII a. pradžios iki 1831 metų.
Bohdanas Oginskis priklausė aktyviausiems stačiatikių bažnyčios gynėjams visoje LDK. 1612 m. kartu su sūnumis Jonu ir Aleksandru pasirašė stačiatikių šlėktos protestą prieš 1596 m. bažnytinę Bresto uniją. Bresto unija vadinama 1596 m. sudaryta katalikų ir stačiatikių bažnyčių unija. Buvo tikimasi, kad karaliaus skiriami unitų vyskupai ir bazilijonų vienuoliai į naująją unitų bažnyčią greit atvers visus Abiejų Tautų Respublikos stačiatikius.


Vilniaus Šventos Dvasios stačiatikių vienuolynui Bohdanas ir Raina Oginskiai iš jiems priklausiusio Vievio dvaro 1619 m. padovanojo tris kaimus su valstiečiais ir 500 dešimtinių žemės, taip pat šešis ežerus, buvusius jų dvare. Todėl Vilniaus vienuoliai galėjo atnaujinti pamaldas Vievio stačiatikių vienuolyno cerkvėje. Tuo pačiu metu jis apsidraudė priskirdamas vienuolyną ir mokyklos prie jo išlaikymą Vilniaus Šv. Dvasios brolijos stačiatikių cerkvei. Kai unitai Vilniuje užgrobė vienuolyną ir Šventos Trejybės broliją, kurios globėju jis buvo, išvytiems vienuoliams paskyrė prieglobstį Vievyje. Spaustuvės branduolys buvo sugrąžintas atgal į Vilnių, kur grįžo brolija, iš Oginskio dovanų gavusi du namus (nupirktus 1616 m.) su žemės sklypais ir kitais pastatais, buvusius šalia jų naujos šv. Dvasios cerkvės. Prie stačiatikių Šv. Dvasios brolijos atsirado mokykla, pavadinta kolegija, prie kurios buvo įkurti auklėtinių bendrabučiai, funduoti Oginskio. Nors Oginskio nuopelnai tėvynei buvo svarūs, tačiau jis netapo senatoriumi, neužėmė nei kašteliono, nei vaivados pareigų. Ir visa tai todėl, kad jis iki pat mirties neišsižadėjo stačiatikybės. Valdovas Steponas Batoras B. Oginskiui iki gyvos galvos leido valdyti šias seniūnijas: Karmėlavos Kairiškių, Darsūniškio, Strėvininkų, Kruonio, Uogintų dvarus.

1816 m. G. Oginskis Vievyje pastatydino katalikų bažnyčią. 1843 m. pastatyta stačiatikių cerkvė. 1865 m. įkurta valdiška mokykla. XIX a. 2-ojoje pusėje Vievis pradėjo augti, nutiesus geležinkelį Sankt Peterburgas–Varšuva ir Vievyje pastačius geležinkelio stotį. XX a. tarpukariu Vievis atsidūrė pasienyje, prie pat demarkacinės linijos su Lenkija. Pokario metais buvo rajono centras.

Iš žmonių pasakojimų
Pasakoja Genoefa Zaksaitė Urvakienė
Kadaise gyveno čia kur tai tokia ponia vardu Ieva. Sako, ji žiemos metu važiavo per ežerą ir inlūžo, paskendo ežere, nuo to ežeras jos vardu vadintas. Dabar - Vievis, o seniau sakydavo Ievia. Čia aplenkintas kraštas, tai tarimas toks buvo.
Paskui ir gyvenvietė, vėliau miestelis vadinosi nuo ežero vardo.
Pasakoja Jadvyga Ambrazevičienė
Vievio vardas nuo gluosnių aplink ežerą. Gyveno čia rusai, unitai. Seniau niekas Vieviu nevadino, ką paklausi, vis ,,Ievie“.
Buvo sena cerkvė, gyveno batiuška palei cerkvę. Yra ir rusų kapinės. Šnekėjo, kad kažkur miške yra senos žydų kapinės, nežinau.
Prie kapinių buvo tokia bala, vandenį nešėm laistyt’, tai būdavo šnekėjo moterys, sakė važiavo Napoleonas su auksine karieta ir nuskendo toj baloj, nu palei senas rusų kapines. Tenai. Didelė bala.
Pasakoja Monika Brazauskaitė Kubilienė
Čia šitose vietovėse kur tai gyveno dvarininkė Ieva. Ji buvus turtinga, žinoma. Buvus labai gera, šelpus visus. Vievis tuo metu buvo mažas. Nuo jos vardo ir kilęs šitas vardas, bet čia šnekėjo gudiškai, vadino lenkiškai. Paskui jau vėliau, kai buvo lenkų paribys, tai lietuvių labai nekentė.
Buvęs vienuolynas, medinė bažnyčia, ji sudegė, gal ir vienuolynas. Rusų, unitų.
Pasakoja - Vaclovas Mačiulis
Čia buvo kryžkelė tarp sostinių, tarp Kernavės ir Senųjų Trakų čia ėjo kelias, o ir tarp Kauno ir Vilniaus čia pusiaukelė, stovėjusios smuklės, gal nakvynės namai.
Kažkoks rusų kunigaikščio sūnus gavo žemės prie Kaišiadorių, Ogynės kaime. Jam labai patiko ir jis pasivadino Oginskiu. Apylinkių žemės seniau visos čia jam priklausė. Didikai čia buvo įkūrę vienuolyną, pastatę spaustuvę. Vievij yra jų pėdų. Paskui jėzuitai kovojo su unitais ir išgujo juos iš čia. Spaustuvės literų tai nemačiau, nors šnekų buvo.
Vietovės vardas nuo ežero, jis buvo apaugęs gluosniais, rusiškai ,,iva.“
Miškelij už kavinės yra prancūzkapiai likę iš senovės, yra kalvelės likę.
Pasakoja Kazimieras Mažylis
Čia pusiau lenkų kraštas. Seniau sakė Ievia ežeras, yra keli pasakojimai, ievos lyg augo. Kai Vievio rajonas susikūrė, tai suvažiavo daug lietuvių, pradėjo lietuvinimą.
Seniau čia gyveno daug rusų, jų cerkvė ir dabar veikia ir popas yra. Yra toks anekdotas. Sako cerkvės varpai skamba: ,,Za vsie duši, za vsie duši, za vsie duši jo tik mat“. Kodėl? Ogi sako skambinant reikėjo traukyti virves, tai tokia bobulytė skambina rankas iškėlus, traukioja tas virves, o skersvėjis insisuko jos andarokan ir kelia virš galvos. Tai ji susikeikė ir paleidus tas virves griebėsi už sijonų. Ir liko.
Seniau čia susikirto senobiniai keliai, buvo karčiamos, gyveno unitai vienuoliai. Upelis tekėjo iš Juodelių ir ėjo ratu, sukosi lanku, o kur dabar restoranas, ant jo stovėjo malūnas. Paskui upelio vieną dalį nukreipė link ežero dar prieš miestelį, o jo liekanos dar žymu. Ėjo lanku, apjuosė visą teritoriją ir intekėjo ežeran. Buvo turgūs. Pirmiausiai prie ežero, palei šventorių buvo, paskui perkėlė, kur vadinama mordoboika, tenai seniau buvo linų supirkimo punktas. Seniau augino daug linų, kalvių buvo, pirklių buvo.
Čia pušinėlij palei ,,Keturias sostines“ yra prancūzkapiai. Kai kasinėjo, tai mačiau kaip palaidoti žmogus ir žirgas kartu. Tenai yra pilkapių. Labai seni. Sako, spaustuvė lyg kur girininkija, kur Lapinskas gyveno, čia prie ežero, šitoj vietoj. Lyg šriftų buvo ežere.
Pasakoja Elena Grigonytė Petrauskienė
Čia tos spaustuvės ar vienuolyna vieta. Diedukai pasistati čia namus. Tėvas turėja 14 hetktarų žemės. Vėliau aja vienkiemiuosna, sklypuosna jau, karai prasidėja, suirutės visokios, nespėja, paskui kolūkiai užėja, viską atėmi, taip ir likom gyventi šitoj vietoj. Čia toliau vienuolynas buva, o čia – kapai. Visa mūsų sodyba – kapai. Čia atvažiuodava unitai, rusai stačiatikiai, vis ko tai ieškoja. Čia buva saulės laikrodis, toks didelis geležies gabalas, ilgai gułėja tvarte. Kai kasi pamatus, iškasi kaulų, kaukolių kelis maišus. Kasi šiltnamį, iškasi daug puodų, koklių nuolaužų, labai daug visko. Monetų visokių ir dabar darže randam, daug jų atiduota Trakų muziejui. Senam mūra sklepe yra inmūrytas rusišku kryžium pažymėtas akmuo. Anksčiau pakrantėj rasdava raidžių iš spaustuvės, jų niekas nerinka, isimėti. Kapai – kas metrą palaidotas žmogus. Guli gražiom eilėm, jokia rūba, nieka, tik kauliukai balti.
Iš prisiminimų
Pasakoja Kazimieras Mažylis
Gyveno toks akmenskaldys rusas, jis skaldė akmenis kai kelią grindė. Traškinas toks. Tai, kai užėjo sovietų valdžia, jį pastatė teisėju, o jis net skaityt, rašyt dorai nemokėjo. Tai sekretorė viską daro, o jis tik teisia:,,vot značit po takoj statje“. Zdarovas, raudonas vyras, pirtin dažnai eidavo. Kitas valdininkas buvo toks Gumbis Jonas, irgi neraštingas. Jis buvo kolūkio pirmininkas. Vis neįskaito, tai sako: ,,Nematau, einu kitan kambarin, tenai šviesiau. O tenai sekretorė sėdi, tai jam perskaito.
Pasakoja Jadvyga Ambrazevičienė
Čia gyveno gudai, nei lietuviai, nei rusai, nei lenkai, vienas žodis toks, kitas kitoks. Kai mes atvažiavom čia gyvent apie 1952 metus, tai sunku buvo susišnekėt’. Gyveno Milančius, tai jis buvo tikras lietuvis, nemėgo jeigu kas jį gudiškai šnekina, turėjo didelę žilą barzdą, seniau jis čia dirbo vaistininku. Nekentė lenkų kalbos. Su mano vyru šnekėdavosi. Jis buvo knygnešys ar jų ryšininkas. Geras vaistininkas, žolininkas.
Pasakoja Apolonija Granickienė
Prieš karą tėvai gyveno Vievyje, turėjo čia namus, tėvas Cibulskas Boleslovas buvo kilęs iš Kietaviškių ir prie Lietuvos ir prie vokiečių dirbo Vievio seniūnu. Tuo laiku miestelis buvo nedidelis, kelios gatvės – Vilniaus, Trakų, Semeliškių.
Šitas namas Vievyje buvo nupirktas dieduko Bieliausko, o kai žentas Cibulskas tapo Vievio seniūnu, padovanojo mūsų šeimai. Mes augom 4 vaikai, dažniausiai būdavom kaime Vilkabaliuose. Tenai mes augom, tačiau mokėmės Vievio mokykloje. Miestelyje tuo metu gyveno nemažai žydų. Buvo turgus prie ežero, prie bažnyčios buvo. Kur dabar stotis stovėjo koki tai krantai, grioviai ėjo link ežero.
Pasakoja Vaclovas Eimontas
14 metais Vievyje buvo didelis gaisras. Mano diedukas prie caro buvo Vievio seniūnas Eimontas Vaclovas. Kai jo namai sudegė, tai diedukas grįžo į Meiciškes. Tenai tėvelis gyveno iki 1938 metų ir atstatinėjo namus Vievyje. Kai pastatė, namus nuomojo žydui ir įrengė krautuvę, paskui su šeimyna atsikėlė gyventi Vievin, žemę paliko dirbti an pusės. Kai tėvas žuvo kare, tada aš vėl’ grįžau gyventi kaiman, jaunas visai, tik ožką su bobute turėjom, o mama su kitais vaikais liko gyventi Vievyje.
Muravjuvka
Pasakoja Janina Stakauskaitė Vasilavičienė
Muravjuvkos kaimas išnykęs, dabar Vievio miesto Liepų gatvė. Tai buvo gatvinis kaimas ant ežero kranto, kurio namai, arčiau ežero yra išlikę iki šiol. Muravjuvkos kaime buvo 12 sodybų prie vieškelio į Semeliškes. Kaimas buvo vakarinėje Ivio ežero pakrantėje. Žemė buvo ariama iki pat ežero vienoje gatvės pusėje, o kitoje gatvės pusėje - iki vieškelio į Semeliškes. Kiekviena sodyba turėjo savo žemės rėželį.
Į pietus Muravjuvkos kaimas ribojosi su Vievininkų kaimu, į vakarus – su Lapėkalnio ir Juodelių kaimais, į šiaurės vakarus – su Uspenkos kaimu (dabar - Vilniaus gatvė), o rytuose tyvuliavo didelis 292 ha plotą užimantis Ivio ežeras.
Kaimo pavadinimas siejamas su Vilniaus generalgubernatoriaus Muravjovo „Koriko“ pavarde. Yra žinomos kelios su šia pavarde susijusios legendos. Vienoje pasakojama, kad Muravjovas žygiavo per Ivio ežerą ir ties šiuo kaimu nuskendo. Kita versija siejama su tikrais faktais. Netoli šio kaimo generalgubernatoriaus įsakymu 1831 m. buvo sušaudyti 3 Vievio dvaro ūkvedžiai ir 3 valstiečiai, prisidėję prie sukilimo. 1832 m. dvaras konfiskuotas ir čia Muravjovas įkūrė savo užmiesčio vasaros poilsio namus netoli Ragavičių sodybos.
Tolyn už pieninės yra išlikęs Mykolo Stakausko namas, ręstas be jokio vinies iš polių, kurie buvo naudoti, tiesiant geležinkelį Varšuva – Peterburgas (1884 m.). Leonardas Stakauskas (1886 – 1973), mano senelis, buvo neramios sielos žmogus, ieškojo gyvenimo prasmės. Baigęs rusišką pradinę mokyklą, iki gilios senatvės liko blaivaus proto. Dalyvavo I-ajame pasauliniame kare, pabuvojo Austrijos nelaisvėje, išmoko vokiečių kalbą. Apgynęs Lietuvos nepriklausomybę, atsargos karininkas-leitenantas, dalijant dvaro žemes Lietuvos kariuomenės savanoriams, gavo žemės Užumiškių kaime. Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona apdovanojo 1928 m. lapkričio 25 d. atsargos vyresnįjį leitenantą Stakauską Leonardą Lietuvos nepriklausomybės 10 metų medaliu, liudymą pasirašė Lietuvos kariuomenės vyr. štabo viršininkas generolas Povilas Plechavičius.
Leonardas Stakauskas ieškojo laimės užjūryje, bet ten jos neradęs, sugrįžo į gimtinę. Dalyvavo visuomeninėje veikloje, Vasario 16-osios minėjimuose, buvo Vievio parapijos tarybos nariu, dirbo Vievio viršaičiu, aktyviai rėmė jaunųjų ūkininkų ratelį. Už aktyvią visuomeninę veiklą sovietai Leonardą Stakauską 1940 m. ištrėmė į Uralą. Tik sūnui Fridrikui išėjus į frontą ir pirmame mūšyje ties Liepoja sužeisto kaina, jo tėvas Leonardas iš tremties buvo paleistas ir bausmę jam panaikino.
Toks permainingas gyvenimas, skaudūs tremties, kolektyvizacijos metai nepalaužė Leonardo Stakausko dvasios, jis mėgo bendrauti, visada domėjosi politika, tarybiniais laikais prenumeravo ir skaitė laikraštį ,,Pravda“. Sugrįžęs iš Uralo dirbo Ausieniškių kolūkyje.
Priešais Teofilio Stakausko sodybą kažkada gyveno vienintelis kaime rusas Mikolajus Kanašonka, kuris tarnavo cerkvėje ir užaugino dukrą Frosią. Šioje gatvės pusėje, į pietus, gale kaimo gyveno Vasiliauskai ir Ignatavičiai. Stasys Ignatavičius dirbo prie geležinkelio, užaugino du sūnūs: Stasį ir Joną. Greta T. Stakausko sodybos į šiaurę buvo sena dviejų galų Jono Kulbačiausko sena troba, kurią nugriovė ir sovietmečiu pastatė naują nedidelį namelį toliau nuo gatvės.
Kitoje gatvės pusėje priešais Kulbačiauskų sodybą buvo įsikūrusi Adomo Nenartavičiaus (1870-1964 m.) didelė šeimyna. Jis turėjo dvi žmonas, 4 vaikus su pirma žmona ir 6 vaikus su antra - Marytė, Zigmas, Janina, Onutė, Vanda ir Adomas. Adomas iš tėvo Vinco paveldėjo 12 ha žemės, gyveno dideliame dviejų galų name, buvo labai darbštus. Marytė Nenartavičiūtė-Juškienė didžiavosi savo tėvo Adomo darbštumu ir tvirtumu.

Surinko Ona Rasutė Šakienė

Share
Copyright 2011. Joomla 1.7 templates.