Liaudies balsas. Vievis gyvena, kaip išmano

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 2
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Penktadienis, 11 sausio 2013 Atnaujinta: Penktadienis, 11 sausio 2013

Kaskart, kai tenka užsukti į Elektrėnus, negali nepastebėti, kaip keičiasi miesto veidas. Visuomet čia pilna statybininkų, grąžinančių gatvėms naujus šaligatvius ar keičiančių pasenusius vamzdynus. Mieste nuolatos triūsia komunalininkai, vaduodami miestą nuo sniego, kurio gamta šią žiemą nepagailėjo. Savivaldybės pasididžiavimas tapo pagražėjęs Kultūros centras su naujai pristatyta biblioteka, atgimę Ledo rūmai, rekonstruotas paplūdimys, policijos pastatas, dideli prekybos centrai. Dabar dar per visą miestą nusidriekė spalvingi dviračių takai. Būtų galima dar vardinti daug gerų darbų, gražių ir prasmingų sumanymų, kurie papuošė energetikų miestą, piešia jo ateities viziją. Džiugu, kad žmonių pastangos įprasminamos darbais.


Tačiau geri pokyčiai vyksta tik Elektrėnuose. Akivaizdu, kad į savivaldybės centrą teka pinigų upės.
Bet už dešimties kilometrų nuo Elektrėnų link Vilniaus yra kitas miestas, Vievis, kuriam miesto teisės suteiktos buvo dar 1950 metais.
Senokai nerašiau apie savo gimtąjį miestą Vievį. Bet nebegaliu tylėti, perskaitęs jūsų laikraštyje Ramintos Česnauskaitės straipsnį „Gražėja savivaldybės kaimai“. Suskaudo širdį sužinojus, kad Vievis pagal gyventojų skaičių dabar jau priskiriamas kaimui, bet esu matęs daug mažesnių kaimų ir daug geriau besitvarkančių. Daug kaimų savo grožiu ir tvarka lenkia Vievį, jau septintą dešimtmetį miestu vadinamą. Išsidėstęs abipus automagistralės Vilnius – Kaunas, turintis puikią geografinę padėtį ir daugybę pramonės įmonių, mokančių mokesčius į savivaldybės biudžetą, stovi Vievis apleistas ir liūdnas. Tik vieviečiai negali priprasti važinėti duobėtomis gatvėmis, vaikščioti nesutvarkytais šaligatviais, kvėpuoti iš Kazokiškių sąvartyno sklindančiais kvapais, maudytis purviname ežero vandenyje. Nenorėčiau sutikti su R. Česnauskaitės nuomone, kad Vievis labai pagražėjo, Europos Sąjungos lėšomis aptvėrus darželio teritorijos tvorą ar įrengus vaikams smėlio dėžes. Nesu įsigilinęs, kodėl pirmojo būtinumo objektas tapo amatų steigimo centras, bet tikrai žinau, kad europinius milijonus Vievyje tikrai yra kur investuoti.
Vievis neturi kultūros namų. Visi renginiai, kuriems pastangų ir lėšų įdeda organizatoriai, nueina perniek. Žmonės nesirenka į senuosius kultūros namus, nebetinkančius kultūrai ugdyti. Vievį aplenkia ir meno kolektyvai, ir profesionalūs atlikėjai. O kiek pažadų esame girdėję ir iš Seimo narių, ir iš savivaldybės politikų, kad Vievyje bus pastatyti kultūros namai!
Niekaip savivaldybė negali sutvarkyti Vievio turgaus aikštės, per kurią kasdien pirmyn – atgal kerta šimtai gyventojų ir svečių. Duobėta aikštė ne tik atrodo ne estetiškai, bet ir kelia grėsmę eismo dalyviams. Per tą laiką, kol girdėjome įvairius pažadus apie naują prekybos centrą ir prie jo sutvarkytą aikštelę, būtų buvę paprasčiau aikštę išasfaltuoti.
Kažkodėl užsitęsė Vievio pradinės mokyklos ir gimnazijos pastatų renovacija. Pradinė mokykla neturi nei stadiono, nei žaidimo aikštelių, todėl vaikai pertraukų metu priversti bėgioti per balas arba trankyti kamuolius į neseniai nudažytas mokyklos sienas.
Mieste nėra lietaus kanalizacijos tinklų, todėl daugiau palijus ar tirpstant sniegui, nešvarus vanduo subėga į ežerą, o ežere pakilus vandens lygiui, užliejami šalia ežero esančių namų kiemai ir rūsiai. Ežeras pelkėja, pavasarį bei rudenį iš jo sklinda nemalonūs kvapai, bet vandens lygio reguliavimu niekas nesirūpina. Apie šią problemą gerai žino savivaldybės vadovai, bet ežero likimą palieka spręsti patiems vieviečiams. O šie gali tik pasiskųsti.
Mieste nėra nė vieno didesnio prekybos centro, kuriame vieviečiai galėtų įsigyti būtiniausių daiktų buičiai. Norėdami nusipirkti televizorių ar skalbimo mašiną, dulkių siurblį ar dviratį, turime vykti į kitus miestus.
Apleistas ir seniai remonto nematęs net seniūnijos pastatas, kuriame sėdi ir kėdę šildo svarbiausias Vievio žmogus, seniūnas Zenonas Pukėnas. Priešais šeimininko langus puikuojasi daugybę metų griūvantis pastatas – vaiduoklis, pavirtęs šiukšlynu, viešu tualetu ir girtuoklių pamėgta vietele. Nugriovus šį „architektūros stebuklą“, būtų galima įrengti automobilių stovėjimo aikštelę, į seniūniją reikalų tvarkyti atvykstantiems piliečiams ar kultūrinių renginių dalyviams. Siauroji Trakų gatvė nebūtų užstatoma automobiliais, pro kuriuos sunku pravažiuoti ir praeiti būna.
Vievio gyventojai jau susitaikė su mintimi, kad pirties mieste tikrai nebebus, tačiau senosios pirties griūvančios sienos kelia rimtą pavojų ten žaidžiantiems ar vasarą maudytis atvykusiems vaikams.
Ką jau bekalbėti apie daugiabučių namų kiemus bei privažiavimus, kuriuose nei vaikų žaidimų aikštelių nėra, nei automobiliams asfaltuoto įvažiavimo.
Iškritęs sniegas plonu patalu uždengė iš rudens nenušienautą žolę, kalnus paliktų šiukšlių, bet sniegas greitai nutirpo, parodydamas betvarkę Vievyje. Todėl gyventojai dažnai tarpusavyje juokais klausinėja, ar Vievis turi šeimininką. Seniūnas lyg ir yra, lyg ir nėra. Jau antrąją dešimtį seniūno kėdėje sėdintis Zenonas Pukėnas miesto problemomis niekada rimtai nesidomėjo, nors už tai gauna atlyginimą, turi tarnybinį automobilį, valdišką mobilųjį telefoną ir daugybę laiko asmeniniams reikalams. O atskaitomybės prieš gyventojus – neturi. Gyventojų seniūnas vengia, neišklauso jų, nepadeda spręsti problemų. Su tokia padėtimi Vievyje taikstosi ir savivaldybės vadovai. Jiems svarbiausia – savo kiemas, o Vievis tegyvena, kaip išmano.
Baigdamas išsakyti savo nuoskaudą, pakartosiu: Elektrėnai gražėja, nes ten teka pinigų upeliai. O taip norėtųsi, kad bent mažytė atšaka ateitų iki Vievio, kad miestas taptų gražesnis, švaresnis, gyventojai dažniau šypsotųsi ir sveikintųsi su seniūnu. Galbūt atėję naujieji metai atneš supratimo ir savivaldybės vadovams, kad savivaldybė – ne tik Elektrėnai, ir aš galėčiau pritarti R. Česnauskaitei, kad gražėja savivaldybės kaimai ir Vievis.
Pagarbiai
Vievio gyventojas
Juozas Purvys