Elena mokėsi Vievio vidurinėje mokykloje. Lietvių kalbą ir literatūrą jai dėstė mokytoja Birutė Gruzdienė. Tai ji ir skatino skaityti, kurti. Būdama dešimtokė, Elena pradėjo rašyti eiles. Jos kūryba buvo spausdinama mokyklos sienlaikraštyje, o didžiausias džiaugsmas buvo tada, kai Elena dalyvavo respublikiniame literatų konkurse. Mokytoja Birutė Gruzdienė tada sakė: „Rašyk, vaike, rašyk. Kada nors gerai rašysi.“ Matyt, tada gimė svajonė studijuoti kalbas, bet gyvenimas buvo nusprendęs kitaip. Svajonė paukščiais nuskrido į tolį… Teko rinktis tokią mokymosi įstaigą, kur mokslas truktų trumpiau negu institute, tad su draugėmis Elena išvyko į Kauną ir įstojo į technikos mokyklą, o po jos baigimo dirbo dirbtinio pluošto gamykloje.
„Džiugu, kad mano pomėgis skaityti knygas, deklamuoti lydi mane visą gyvenimą. Kauno dramos teatre man teko vesti laidą jaunimui apie meilę, laidą transliavo televizija. Su skaitovų grupe buvau ir mažojoje televizijos studijoje Vilniuje, bendravau su diktore Gražina Bigelyte. Labai nustebau, kai už pokalbį laidoje gavau 8 rublių perlaidą,“ – pasakoja Elena.
Du dešimtmečius Elena nieko nerašė. Dabar jau vėl senokai rašo. Gal tai vėl gimtojo kaimo ir gamtos įtaka? Elenos šeima po daugelio metų vėl gyvena Juodelių kaime, kur ji gimė, kur ilgai slaugė abu tėvelius, kur gimė jos sūnus… Ji džiaugiasi, kad poezija yra atotrūkis nuo kasdieninės rutinos, ir sako, kad kūryba gelbėjo ir gelbsti nuo slogios įtampos.
Elena Vidrinskienė sako, kad jos eilės skirtos draugėms, kaimynams, artimiems žmonės. Jos kūryba jau spausdinta „Elektrėnų kronikoje“, literatų klubo almanache.
Esu moteris, tikinti Dievo galybe, besižavinti žmogaus protu, vertinanti draugystę ir gerą patarimą, kuris kartais būna tikrai aukso vertės…
Pavasaris
Gegužis nuostabus: visur taip žalia,
Gandrai gimtų lizdų tvarkyti
atskubėjo.
Sodai pasipuoš vėl nuotakų suknelėm,
O kvapą žydinčios ievos atneš mums šiltas gūsis vėjo.
Upelis mažas vis čiurlens, čiurlens.
Baloj girdėsis antino kreksėjimas,
Širdis virpės, spurdės ir taip norėsis šioj žemėj pagyvent –
Giesmėm paukščių pasidžiaugt,
Saulutės spinduliu, kuris sušildyt mūsų atriedėjo.
Mama
„Mama“ – pirmas žodis kūdikio lūpose.
Mamos veide – džiugi šypsena.
Jai žodis šis atstos visus lūkesčius,
Ir skausmą bet kokį nuims nejučia.
Tyros akys stebės pirmą žingsnį,
Švelnios rankos priglaus prie savęs.
Bemiegę naktį lopšį sups Ji,
Ir tyliai niūniuos lopšines.
Išlydės ir sutiks iš kelionės,
Išsiilgusi ašarą brauks.
Ir visas išsklaidys abejones,
Nepatyrusio jauno žmogaus.
Taip reikia kartais motinos artumo,
Šilumos, patarimo, išminties.
Jos neišsenkančio gerumo,
Dosnios ir mylinčios širdies.
Dėkoju
Už viską Tau dėkoju Dieve,
Už sodą pasipuošusį žiedais.
Už žemę, vandenį, už gražią gėlę,
Už tai, kad bėdoje vienos nepalikai.
Už saulės spindulį, rasos lašelį,
Už saldžią uogą, vaisių.
Už lizdą gandro šalia kelio,
Už vasaros naktelę vaiskią.
Už sniegą baltą, baltą.
Už medį, žiemą stovintį be lapų.
Už pūgą ir už speigą šaltą,
Už duotą mums gyvenimą taip trapų.
Kai skausmas netekties suspaudžia
širdį,
Ir skruostu rieda ašara sūri.
Taip reikalinga tau tada draugų
Ir artimų žmonių pagalba, malonūs
žodžiai,
Kurie sušildo bei paguodžia –
Tu vėl toliau gyvent eini.
Mano miestas
Prie greitojo kelio, prie didelio kelio,
Stovi širdžiai taip mielas Vievio miestelis.
Nors gimus, užaugus esu kaime Juodelių,
Mokykloje mokiaus aš Vievio miestely.
Giminės, mokytojai, klasės draugai,
Čia buvę kaimynai gyvena.
Artimų man žmonių kapeliai kapai,
Ir pirmąją meilę miestelis šis mena.
Prie ežero Ivio vaizdingų krantų,
Ramiai sau supavos valtelės,
Kuriuose su klasės draugais kartu,
Sėdėjom, svajojom, juokavom.
Mūsų kultūros namai jau seni,
Iš jų dainos ir muzika sruveno.
Jaunystėje šokio smagiam sūkury,
Kaip drugeliai lengvai čia plevenom.
Šalia parko, centre, labai išdidžiai,
Kadaise statyti tėvų ir senelių,
Stovi didingi maldos namai,
Kur priėmėm krikštą ir priesaiką santuokos davėm.
Įkurtas vadovo, garbingo žmogaus,
Muziejus kelių čia nuo seno.
Daug dar man mielo, brangaus
Širdelę prisiminimais kutena.
Prie didelio kelio mano miestelį,
Žmonių gerais darbais Tu garsėki.
Auk ir klestėk, prie greitojo kelio,
O aš jums, vieviečiai, galiu tik
sėkmės palinkėti.
Mano kaimui
Čia aš gimiau, čia ir užaugau.
Aš čia ir vėlei gyvenu.
Tavais takeliais, mano kaime,
Braidžiau lig rytmečio aušrų.
Man mielos tos rasotos pievos,
Žali beržynai ir laukai.
Čia man geri visi kaimynai,
Man jie kaip broliai, sesės, kaip draugai.
Ir kur bebūčiau, bekeliaučiau,
Tavo vaizdai lydės mane.
Vaikystė mano ir jaunystė,
Prisiminimais grįš čia visada.
****
Su tavimi mes buvom dviese,
Tik tu ir aš, tik aš ir tu.
Tačiau atrodė, jog kažko ilgiesi –
Skaičiau tai iš liūdnų tavų akių.
Matau tave aš paskutinį kartą.
Ir tyliai verkia vieniša širdis.
Kodėl mums išsiskirt taip greitai lemta,
O susitikt daugiau nėra vilties.
Prabėgs gyvenimas pro šalį,
Lyg upėje sraunus vanduo.
Prabėgs pavasariai bei meilė,
Ir liks vėlyvas tas ruduo.
Pražils plaukai, išbals veidai,
Ir nuo darbų sugrubs rankelės,
Tik atminty išliks ilgam,
Gyvenimo numintas kelias.
****
Norėčiau pasėti aš gėrį,
Kuris iškerotų lyg rožės,
(Kaip sėja darželyje gėlę)
Ir būtų nepaprasto grožio.
Kad gėris užgožtų pavydą,
Nustelbtų kaip piktžolę pyktį.
Norėčiau, kad skausmo nebūtų,
Džiaugsmu šioje žemėje lytų.
****
Mokėkime suprast,
Mokėkime užjaust.
Mokėkime atleist
Ir prie savęs priglaust.
Mokėkim išklausyt
Ir būt geru draugu.
Pasaulyje šiame
Vienam gyvent nyku.
*****
Išbučiuokim rankas,
Kurios glostė mažų mūsų galvas
Ir guosdamos glaudė prie savo krūtinės.
Jos lopšį ne vieną sūpavo.
Rengė mažus bei maitino.
Šitiek darbų jos nudirbo –
Švelnios ir stiprios mūs motinų rankos.
Išbučiuokim akis,
Kurios naktimis nemiegojo –
Prie sergančių mūsų budėjo.
Jos mus į kelionę lydėjo
Ir laukė sugrįžtančių vėlei.
Tai mylinčios motinų akys.
Jos džiaugėsi, o kartais liūdėjo.