Poezijos ugniakuro kūrenimas Elektrėnuose

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 0
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Pirmadienis, 04 birželio 2012
poezijos_pavasarisTrisdešimt šeštasis Poezijos pavasaris „Ąžuolyno“ mokyklos literatūriniame kiemelyje vyko romantiškoje aplinkoje, meninio žodžio poreikį jaučiančių žmonių būrelyje. Literatūrinį ugniakurą tiesiogine prasme kūreno jauni Lietuvos poetai, svečiai iš Prancūzijos ir Latvijos, Lietuvos radijo diktorius Juozas Šalkauskas, Elektrėnų literatų klubo „Strėva“ kūrėjai, Elektrėnų meno mokyklos atlikėjai ir jaunimo bažnytinio choro grupė, vadovaujama Laimos Mažuolytės.

Poezijos pavasario renginyje tradiciją  pagal „Sadutės“ melodiją įnešti Poezijos pavasario juostą pakeitė literatūrinio ugniakuro kūrenimas. Ugniakurą uždegusi literatų klubo „Strėva“ pirmininkė, Nepriklausomų rašytojų sąjungos narė, poetė Vilija Dobrovolskienė vakarą pradėjo eilėmis  „Maironiui“:
Tu rašei:
...šalis, kur miega kapuos
didvyriai....
Aš sakau:
Kodėl ir vėl jų nebėra?
Kodėl nutilo garsiai šaukęs
Sielos varpas?
Kodėl dabar svarbu
Ne Lietuva
ir kaip moksladraugių
Krūtinės šaltos?

Savo eilėmis V. Dobrovolskienė tarsi davė toną jauniesiems poetams eilėmis, meniniu žodžiu pasisakyti apie  istoriją ir šio laikotarpio socialines problemas Lietuvoje.   O tie jaunieji poetai Tomas Taškauskas, Erika Drungytė, Ieva Gudmonaitė ne tik skaitė savo eiles apie tai, kad... „... rugiai pajus dar, kas yra rugpjūtis...“, „...nekalbėk man sapnais... kad turėčiau sieloj vinį....“, bet ir gražiai padainavo rečiau atliekamų lietuvių bei latvių  liaudies dainų. Išeivė iš Lietuvos, poetė Eglė Juodvalkė savo eiles skyrė partizanams ir jų motinoms, o Prancūzijos poetas Jeanas Portante taip skambiai skaitė savo eiles prancūziškai, kad, atrodė, poezijos mėgėjai viską suprato ir be vertėjo.
Poezijos pavasario dalyviai ilgai plojo jaunai Latvijos poetei Ingai Geilei, nepabijojusiai paliesti skaudžią emigracijos temą:

Inga Gailė
IŠVAŽIUOJANT
Oro uostas pilnas ašarų – tu gali plaukti laivu,
jis skris lėktuvu,
ji ratais riedės per grindinį.
Kas gi liks mums, kai jūs visi išvažiuosit?
Kokį saulėtekį mes surasim virš katedros,
kokius pyragėlius valgysim Blaumanio gatvėj,
kaip galėsime perskaityt jūsų knygas,
kurios bus pavirtusios dirižabliais ir užtemdys šešėliais šviesius jūsų veidus?
Kas nutiks su šia maža, nedraugiška respublika,
su šiuo saulės pripiltu dubeniu, kuris žiemą kvepia malkomis,
pavasarį jaunyste, vasarą šniokščia per basas kojas,
kuriame nėra kelių į priekį, bet kuriame yra kelias namo?
O kaip su tuo putojančiu, sulaikytu, užslopintu srautu,
kuris gurga mumyse, ieškodamas kelio laukan,
kaip su ta srove, kuri paleista išvalytų lauką
ir pasodintų ten žodį?
Kaip su tais medžiais, kurie išaugs, kaip su tais vaikais,
kurie jau pasėti moteryse,
kaip su tais pažadais, kuriuos atidedam diena iš dienos,
laukdami, kada gi mokės daugiau?
Aš prašau jūsų – neišvažiuokit,
kiek gi galų gale žmogus gali suvalgyti?
Tuomet mes galėtume kokią dieną drauge nulėkt į Paryžių, Amsterdamą ar Romą,
ir atvežti saulės bei širdingumo mūsų žiemai, atvežt pilną krepšį donaldų,
tada mes galėtume groti džiazą mūsų prabangos nepažįstančiose svetainėse,
ir mes dar mokėtume šokti,
skusti bulves, o kai kurie netgi sodinti,
net ir nuilsę palei jūrą bastytis galėtume.
Kas jums tos aukso pilys ir penkiolika skirtingų vyrų, ir žmogaus vertas atlyginimas
Vertas žmogus keliasi rytais, geria karčią kavą ir šypsos per sukąstus dantis.
Žinoma – jie yra maitos, jie vagia ir laiko mus idiotais,
reikėtų juos kažkur išsiųsti, kad lengviau alsuotų kopų krūtinė.
Bet bėgti nuo niekšų – anoks gi čia stilius, anokia drąsa, jokia čia stiprybė.
Dar turime ko pavalgyti, kuo apsivilkti, kuo kvėpuoti,
prašau neišvažiuokit,
nes gyvenimas yra gyvenimas,
ir jis neturi garantinio talono, kurį parodytum Briuseliui,
jei buvusysis sudužo į šipulius –
„Prašau, duoki man naują!“.
Jie, aišku, ir duos, bet naujasis dainuos tik už pinigus.
Ir negalvokit, kad man neatsibodo, jog mes visuomet dainuojam,
bet gyvenimas yra gyvenamas, ir nesinori likti vienam.
Žinoma, išgyvenimas – pirminis instinktas,
bet kas gi bus su visais tais žodžiais, kurie
jūsų sulaužyti guli palėpėse, sumesti, apdulkėję,
užklijuotom burnom, įsprausti tarnaičių kambarėliuos,
prisigėrę, nulūžę pas močiutes ant kušečių.
Jie juk visi dar gyvi ir netrukus pabus ir kažką jums sakys.
Mes visi, matot, galvojom, kad nusipelnėm kažko geresnio,
dailesnio kilimo, ištikimesnio vyro.
Mes nusipelnėme to, ką turime – taip pat ir pabėgti, atverst švarų lapą,
suprasti, iki skausmo suprasti, kad medžiai neauga be šaknų,
jie šlubuoja plastmasinėm kojom.
Tu galvoji, jog esi ypatingas ir išvyksti prie Viduržemio jūros.
Tu tikrai ypatingas būtum, jei liktum čia, ir suvoktum,
kokia yra tavoji užduotis šioje kalboje, šioje žemėje, šių nedraugiškų, pavydžių, dainuojančių,
vagiančių žmonių minioje,
gali būti, kad mes tikrai tai suprastume, tą dieną, kai nustotume bėgti.

Kaip ir kasmet, prieš  „Poezijos pavasario 2012“  šventę, išleistas almanachas ir  kompaktinė plokštelė  „Poezija ir balsas“. Renginio organizatorei, Elektrėnų literatūros ir meno muziejaus direktorei Jurgai Chmieliauskienei leidinius padovanojo  J. Šalkauskas.  Todėl kiekvienas, kas negalėjo ateiti į Poezijos pavasario šventę, su naujausia poetų kūryba gali susipažinti muziejuje. Direktorė sakė lankytojų laukianti nuolatos.
„Poezijos pavasaris“ laureatu šiais metais tapo ie ąžuolo lapų vainiku pagerbtas buvo vilnietis poetas Eugenijus Ališanka. Apdovanojimas jam teko už pernai pasirodžiusį eilėraščių rinkinį „Jeigu“ (LRS leidykla).
Red. inf.