Šviesiosios Onos Mozūraitienės eilės

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 3
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Pirmadienis, 14 gegužės 2012
Onute_M„Mano vaikystė kaip veržli ir srauni Širvintos upė  skubėjo, bangavo pievų ir miškų takais. Kaip ir daugelio kaimo vaikų, ji vaikė margaspalvius drugelius ir statė smėlio pilis. Na, galbūt buvo truputėlį kitokia tuo, kad iki devintos klasės pamokas ruošdavau prie žibalinės lempos. Nors aplinkiniuose namuose buvo įvesta elektra, mes jos neturėjome, nes gyvenome miške, medžiotojų trobelėje, kurią tėvams padovanojo p. Grinius. Ir nors buvo nelengva, mes neliūdėjome ir atradome gražų ryšį su gamta, iš kurios ir gavau pačias įdomiausias, labai reikalingas  pamokas,“- pasakoja Onutė Mozūraitienė, literatų klubo „Strėva“ narė.
Ji pasakoja, kad dar saulei netekėjus bėgdavo bėgdavo į miško gilumą, susirasdavo patį tankiausią krūmyną, atsiguldavo po juo ir stebėdavo, kaip tekant saulei voratinkliai puošiasi nuostabiausiais rasos karoliais. Žiemą Onutė įsisupdavo į tėčio kailinius ir, atsisėdusi po egle, klausydavosi pūgos.
Onutę mama mokė siūti, siuvinėti, virti, megzti, verpti, austi, pažinti augalus, vaistažoles. Onutė mėgo skaityti, septynis kilometrus ji eidavo į biblioteką, parsineštas knygas aplenkdavo laikraščiu, kad nesuteptų viršelio. Nuo tada išliko ta didelė meilė knygai. O kur dar pomėgis dainuoti... Ir apskritai viskas patiko, visur norėjo būti, suspėti. Kiek tik turėjo jėgų, tiek mokėsi, lankė daug būrelių, chorą, piešė. Kadangi šeima buvo daugiavaikė, tai teko anksti pradėti dirbti ir mokytis vakarinėje. Kurį laiką Onutė dirbo Širvintų vaistinėje. Ištekėjusi išvyko į Šakius. Dirbdama Šakių bibliotekoje, turėjo galimybę daug skaityti, studijavo bibliotekininkystę, mokėsi tapyti pasdailininką – skulptorių A. Zoką. Vyras gavo paskyrimą į Tauragę, tai čia Onutė vėl įsidarbino vaistinėje. Ir į Elektrėnus atvykusi gyventi, ji darbo ieškojosi vaistinėje, nes suprato, kaip svarbu padėti žmogui, ypač sergančiam.  Elektrėnuose vaikai lankė mokyklą, paskui studijavo, o Onutė dirbo, piešė, rašė eiles. Beje, kūrybinę veiklą ji pradėjo rašydama prozą. Dar vaikystėje parašė apsakymą „Voriukas“- mat visada tikėjo, kad voras gali numegzti nuostabaus grožio tinklą, kurio niekada niekas nesuplėšys.
Onutė Mozūraitienė yra viena iš produktyviausių literatų klubo narių. Ji aktyviai dalyvauja visuose klubo renginiuose ir išvykose į kitus rajonus. Didžiausia laimė kūrėjui – kai jo kūriniai yra prieinami skaitytojui. Onutės eilės spausdintos Elektrėnų laikraščiuose, trijuose literatų klubo almanachuose, o ryškiausias laimėjimas – Onutės dailės darbų ir eilėraščių knyga. Tai turtas, kuris ir vaikaičiams, ir kada nors provaikaičiams primins, kokia kūrybinga Onutė, kaip gražiai ji tapo ir kokias šviesias eiles kuria.
Vilija Dobrovolskienė
PAKELEIVIS
Gyvenime esu tik pakeleivis,
Kažkur keliauju nuo pačios
pradžios.
Pasukti atgalios negalim niekas,
Kažkur keliai pradingsta nuolatos.

Kažkur išbėga mano laikas,
Tarsi vanduo iš balto rėčio.
Tik lieka šulinys, pasviręs, pilkas,
Prie seno vieškelio, prie klėties.

MŪSŲ   DUONA
Rugiai dainuoja, supa vaikus savo,
Augina duoną mums gyvenimo
versmėj,
O ji kasdien ant mūsų stalo
Pakvipusi rugiagėlėm ir ajerais.

Kiekvieną dieną pradedam malda
ir duona.
Mažam jos kepalėly skamba
yturio giesmė,
Į ją sudėta meilė, išmintis senolių,
Visa lietuviško gyvenimo prasmė.

Branginkime  mažiausią trupinėlį,
Riekelėj kiekvienoj alsuoja
protėvių dvasia.
Tokia kvapni ir apgiedota
Išliks ji mūsų praeities ir ateities
laike.

DUONOS  VERTĖ
Ankstyvas rytas, žemė bunda,
Sušilusi nuo saulės spindulių.
Rasos laše vaivorykštė sužvilga,
Pakvimpa oras tuo gardžiu kvapu.

Tai kvepia duona, nešama mamos
Taip pagarbiai, tarytum kūdikis,
suvystytas į rankšluostį lininį.
Ant stalo pačią pirmą padeda
švelniai
Linkėdama skalsos, ramybės.

Į kepalėlį duonos telpa viskas:
Meilė tėvynei, gyvenimo pradžia,
Tikėjimas, darbštumas, laimė
Ir ąžuolų lietuviška galia.

Kiek daug legendų apie ją sudėta,
Skambiausių posmų ir gaidų,
Net maldoje kartojame
dažniausiai:
Kasdienės duonos duok mums,
Dieve,
Ir saugok mus nuo bado ir
negandų visų.

Ir plauks rugiai šnabždėdami
gyvenimą,
Brandins kiekvieną grūdą, viltį,
likimus.
Ir iš aukštybių nusileis dangaus
palaima,
Kvepės vėl duona, ir mamos
lopšius sups.

MŪSŲ  LAIKUI
Kai dangus suplėšo nakties šydą
Ir atveria skliautus į dieną,
Atidarykime duris, tegul sustoja
laikas
Ant kasdienybės slenksčio,
palaimindamas mus kiekvieną.

O pasitikim jį su gerumu ir meile,
Lai bus brangiausiu mums svečiu
Ir kuo ilgiau neleiskim jam išeiti
Suteikdami jam tūkstančius gražių
vardų.

Net nebeklauskim, kur jisai
taip skuba
Ir kam ataskaitą jis neša apie mus.
Branginkime kiekvieną jo
sekundę,
Tarytum perlą uždarykime į savo
likimus.

O kai pakvies Kūrėjas mus Namo
sugrįžti,
Tik nepamirškim jam širdingai
padėkot.
Juk tiktai laikas vedė iš vaikystės
Brandumo, išminties, šviesos taku,
Jau peržengus šį slenkstį, ties
savimi sustot.

VIENATVEI
Ir  vėl mes dviese - aš ir tu.
Alsuojame švelniu rytu.
Tyla dalinamės lyg duonos kąsniu,
Tiktai dangaus gelmėj vis mano
mintys skęsta.

Baltas ryte, ramybės apsupty
Paukščiu plasnoja laikas praeitin.
Raudona saulė skliauto pakrašty
Jau pilsto aromatą dienai su meile
ir viltim.

Pakvimpa pievoj vis dar vasaros
gaiva,
Nors jau rugsėjo žingsniai žemę
liečia.
Ir tarsi ašaros pabyra iš dangaus
lašai,
Tai vasaros akimirka drauge
pabūti kviečia.


Ir einame gėrėtis ryto dangumi,
Sušildyti dienos, kuri  dar mums
alsuos vilty,
O vakarais mes eisim saulės
palydėti
Ir pasitikt nakties žvaigždžių kely.

Įsups į savo šydą mus nakties
ramybė,
Prie kojų tyliai atsisės tamsa,
O žemės ir dangaus šventa vienybė
Pasaulį saugos savo delnuose.

ŽINGSNIAI
Žingsnius vaikystės jau seniai
Užpustė baltas, birus smėlis,
Bet laikrodis  toliau skaičiuos
metus.
Kaip ir tada, šiandieną skaistaveidė
saulė kėlės.

Tik žingsniai jau nebe tokie
Vis dar gyvenimą matuoja.
Pasislėpė ir ilgesys po debesim
Ir tik pro rūką laimė pamojuoja.

Pradingsta balto smėlio kelyje,
Ten, kur vaikystė grįždavo  
namolio.
Sugrubusiais delnais vis spindulius
semiu
Kregždžių giesmėj, daina vaikystės
vis kartojas.

Bet šitaip nuostabu...
Girdi, kaip švelniai ir svajingai
gieda žemė.
Ir nesvarbu, kad užpustyta vaikiška
daina,
Juk laimė visada visur gyvena.

...Baltam  gyvenimo kely ir vėl
skubės diena

PAVASARIS
Jau žemė nubudo iš balto pasaulio,
Ją pažadino pilko paukštelio
giesmė.
Jis savo giesme atgimimą pašaukia
Ir plaukia erdve prisikėlimu
alsuojanti versmė.

Šlaite dangaus spalvom žibutės į
pasaulį žiūri,
Džiaugsmingai klykia gervės virš
galvų,
O savo sparnuose jos neša mums
Gražiausią sielai šventę ir žalią
gamtai rūbą.

Į delną  tarsi ašara  džiaugsminga
Taip tyliai įkrenta sulos lašelis.
Laukai pakvimpa tyrumu ir meile -
Nepakartojama gaiva į širdį nusileidžia.

Nubuskime ir prisikelkim su
gamta iš naujo
Tėvynės, savo ir žmonijos labui,
Tegul pavasaris  per Lietuvą
žingsniuoja
Be apmaudo, su šypsena ant žemės
ir ant mūsų veido.

MAŽA SMILTELĖ
Erdvė  didžiulė ir bekraštė.
Ir aš. Tokia maža tarp žemės
ir dangaus.
Jaučiu, mažesnė net už rasos lašą
Smiltelė, kaip pačioj pradžioj.

Tik apsupta spalvų ir saulės.
Jausmai tarytum bitės avily.
Atrodo, kartais jų net nepagaunu,
O mintys vėl kažkur toli toli.

Girdžiu tik dainą, skambią, gaivią,
Kaip ir pradžioj, kai lopšį supdavo
mama,
Tik lopšį supa dabar gamtos
žaismas,
O aš vis dar tokia maža, kaip ir
pradžioj,
Viena maža smiltelė.

Taip ir dabar, kai lietūs lyja,
Tiesiai į gyvenimą, į sielą,
Drugiai plasnoja pievoje margoj.
Kaip ir pradžioj - dabar - ir pabaigoj –
Maža maža smiltelė.

VAIKYSTĖS   PAUKŠTĖ
Iš  vaikystės paukštė išskrido
Sparnuose nešė meilę ir
džiaugsmą,
O į žemė jos ašaros krito,
Kaip vienturtis išsaugotas jausmas.

Po sparnais žaidė vėjo vaikai
Ir pasaulis, kaip liepa žydėjo.
Tik prabėgo tas laikas eiklus
Nieks nematė kur jis nuėjo.

Bet nebojo paukštė audrų
Ir sparnus vis kėlė į aukštį ir šviesą.
Jos tikėjimas gėriui neturi ribų,
Skrisdama ji sparnais dangų liečia.

Tikslo siekis – tikėjimo vaisiai,
Nors jie dygūs, bet sielai malonūs.
Ir ištiesę rankas mes į taiką
Apkabinkim pasaulį, tarsi
žydintį sodą.

GYVENU
Nakties ramybė dar alsuoja,
Nors rytas jau atvėrė vartelius.
Dabina pievas  ir miškus rasos
karoliais
Ir siunčia žemei saulės bučinius  
šviesius.

Geriu tą rasą tarsi dangaus viltį
Paženklintą tikėjimo vardu.
Ir atveriu lengvai jai savo širdį,
kad ją pripildytų  gyvenimo
skaidrių lašų.

Gilus dangus ir paukščio skrydis.
Tikrumas apgobia, tarytum
apklotu šiltu.
Nusirita per išvagotą veidą tyliai
Lašelis džiaugsmo, kai jaučiu, kad
gyvenu.

Ir toks saldus, švelnus šis
jausmas
Aš jį jaučiu su prieskoniais visais.
Už visą  tai dėkoju tau, Kūrėjau,
Ir tavo garbei šiuos žodžius rašau.

Gydytoja, DANUTE  BALIŪNIENE,
Diena pražydo gėrio spalvomis,
Alsuoja kelias viltimi ir meile,
Nutilo žodžiai  be prasmės tarti,
Užgieda paukštis iškilmingą
giesmę.
Taika išsiskleidžia kely, kuriuo jūs
Einate, ir nešate kitiems paguodą.

Byloja apie tai, ne tik dangus ir
Angelai šį pareiškimą pasirašė,
Lietus ir tas nuplovė sielvarto
dulkes,
Ir nepaliko pėdsakų tiktai užrašė:
Ūbaukit paukščiai giesmę
žavingą.
Nebaisios mums ligos, negandos
visos
Irkluosim gyvenimo valtį
džiaugsmingai.
Esmė kilni pražydus jūsų širdyje
Neleidžia mums dejonėmis
„išpuošti“ savo laiką.....
Ėriukai ganosi dangum balti
kasdien tik jūsų garbei.
Share
Copyright 2011. Joomla 1.7 templates.