Vladislavos Kursevičienės kūryba nustebintas pasaulis

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 1
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Penktadienis, 04 gegužės 2012
kursevicienegimė Širvintų rajone Ulyčėlų kaime valstiečio šeimoje. Ji anksti išmoko skaityti lenkų ir rusų kalbomis. Vladislava sako, kad jos pirmieji ryškesni prisiminimai yra susiję su 1944 metais. Tai buvo Žolinių šventė, kai tik iš Lietuvos buvo išvyti vokiečiai. Kartu su mama abi važiavo į bažnyčią, kur turėjo vykti brolio pirmoji Komunija, pakeliui matė daug subomborduotų tankų, sunkvežimių, pabūklų. Jai, mažytei kaimo mergaitei, viskas buvo nauja ir neregėta.

Ir karo metu, ir po karo gyventi buvo sunku ir baisu. Daug kas badavo, o kaimo žmonės gyveno iš to, ką užsiaugindavo daržuose ir tvartuose. O ko nors skanesnio tai namuose niekada neturėdavo, net cukraus Vladislava pirmą kartą paragavo būdama šešerių...
Vladislava Kursevičienė mokėsi Antanaičių pradinėje mokykloje. Ketvirtoje klasėje jai teko net kampe stovėti – tokia buvo nuobauda už prasižengimus. „O buvo taip, - pasakoja Vladislava. – Per Antanaičių kaimą važiavo vikšrinis traktorius. Daugelis mūsų pirmą kartą pamatėme traktorių, todėl bėgome iš paskos gal tris kilometrus. Kai grįžome atgal, pamoka jau buvo įpusėjusi, o mokytoja už pavėlavimą pastatė mus į kampą.“
1956 m. Vladislava pradėjo mokytis Trakų pedagoginėje mokykloje, kur sutiko daug išsilavinusių mokytojų, padėjusių kaimo vaikams pažinti pasaulį, mokslą, meną. Vėliau mokykla buvo perkelta į Naująją Vilnią, o kai šis miestelis buvo prijungtas prie Vilniaus, mokykla ėmė vadintis Vilniaus pedagogine mokykla. 1960 m. jauna mokytoja pradėjo dirbti pradinėse klasėse Daugirdiškėse. Vėliau ji įstojo į Vilniaus pedagoginį institutą ir baigė rusų kalbos ir literatūros studijas. Studijų metais ištekėjo, pagimdė dukrą, tad studijuoti neakivaizdžiai buvo nelengva. 1969 m. ji buvo paskirta vadovauti Daugirdiškių aštuonmetei mokyklai, kuri netrukus tapo devynmete. Mokykloje Vladislava Kursevičienė išdirbo 42 metus, 33 metus ji buvo direktorė.
Pirmąjį savo eilėraštį Vladislava sukūrė besimokydama septintoje klasėje. Vieną vakarą mama pasiuntė mergaitę žąsų iš laukų parvaryti. Eidama ji ir sueiliavo trumpą eilėraštuką. Grįžusi jį užrašė ir davė mamai paskaityti. Mamai eilėraštis patiko, o mokytoja jį įdėjo į sienlaikraštį. Paskui eilės gimė viena po kitos – apie gamtą, apie žiemą ir vasarą, apie daug daug ką. Paskui daug metų nerašė, nes užgriuvo daug įvairiausių rūpesčių, darbų, tad poezijai laiko lyg ir neliko. Kai išėjo į pensiją, tada vėl ėmėsi plunksnos – dabar Vladislavos eilės spausdinamos almanachuose, spaudoje, išleistos 2 autorinės knygos. Kūrėja dalyvavo ne viename konkurse: laimėjo konkursus apie Popiežių Joną Paulių II (prizas – 12 dienų kelionė į Romą), Vilniaus apskrityje organizuotą konkursą „Laiškas motinai“, konkursą „50 metų su lenkišku žodžiu“, du kartus tapo tarptautinio konkurso „Mūsų likimai“ Lenkijoje prizininke...Daug buvo įvairių konkursų, organizuotų literatų klube „Strėva“, kituose Lietuvos literatų klubuose.
Vladislava Kursevičienė mėgsta keliones, literatų klubo renginius, išvykas į kituose klubuose organizuojamus literatų susitikimus. Kūrėja jaučiasi laiminga, kai jos poezija patinka skaitytojams, nuoširdžiai bendrauja su kolegomis pedagogais ir literatais, yra linksma, išradinga ir  tiki, jog menas padeda tobulėti dvasiškai.
Vilija Dobrovolskienė
KAIP ĮKURSIU SAVO PARTIJĄ
Humoreska

Ir kuo gi man nustebinti pasaulį? Nei aš agurkų magnatas, nei aš sekso gigantas, nei aš tautos patriarchas. Visi žiūri į mane, kaip į trečią brolį Joną.
- Svajotojau tu, svajotojau nelaimingas, - eilinį kartą apibarė mane žmona, - kai aš garsiai kūriau planus ateičiai.
- Burbėk neburbėjusi, o aš vis tiek tapsiu žinomas visoje Lietuvoje.
Ir pradėjau postringauti, kaip įkursiu naują politinę partiją. Tik va, bėda, nežinau nuo ko pradėti. Galvojau, galvojau ir sugalvojau. Juk kas yra partija? Tai lojalių savo vedliui žmonių sambūris. Vedliu, žinoma, būsiu aš pats. Galbūt, pradžioje reikia sukurti politinį šūkį, kuris patrauktų pasiturintį ir beturtį, seną ir jauną, pageriantį ir abstinentą – kažką panašaus į „Dievas. Garbė. Tėvynė“. Bet šis šūkis atsirado dar XIX amžiuje ir jau gerokai nuvalkiotas.
Dievas? Žinoma, nueinu kartais į bažnyčią, tik pamiršau, kuria ranka reikia žegnotis. Išpažintį atlikti irgi ne mano natūrai.
Garbė? Kas man iš tos laimės ir iš tos garbės, jei klestės magnatai, o kiti liūdės.
Tėvynė nuo manęs taip pat atitolo, kažkur Briuselyje ar Strasbūre atsidūrė.
XXI amžiuje aktualios jau kitos vertybės, todėl nutariau iškelti žemišką šūkį: „Turtas. Seksas. Degtinė“. O kodėl gi ne? Kiekvienas juk svajoja išlošti savo milijoną. Tada tai paūžtų! Bet ne visi sulauks savo eilės, pirmiau kojas pakratys, negu išloš. O partijų nariai, ypač esantys valdžioje, praturtėja akimirksniu. Ne tik viešbučius ir fabrikus privatizuoja, bet ir Turniškėse kotedžus sugeba nusipirkti. Tiesiog apspjaudo patį prezidentą.
Seksas irgi patrauklus dalykas, ypač kai kasdien matai televizorių ekranuose nuogas bambas, užpakaliukus su stringais ir be jų, tai ir „Viagros“ nereikia. Ir tai tik matai, nes viešas seksas kol kas uždraustas. O mano partijos šūkis tiesiogiai kvies prisidėti prie jo populiarinimo ir legalizavimo.
O apie degtinės naudą ir kalbėti neverta. Tai labai svarbus, sakyčiau, pagrindinis dalykas. Išgėrei su draugu ar svainiu butelį – susimušei, išgėrei antrą – susitaikei! Taip pat ir Lietuvos, kuri kaip žinome yra svainių kraštas, viešajame gyvenime. Padarei išgertuves (geriausiai kurioje nors nuošalioje pirtelėje), sukvietei reikalingus žmones ir susitarei, pavyzdžiui, dėl Trakų pilies privatizavimo. Kol viskas iškils viešumon, kol dešimtys įvairių komisijų išnarplios, kas išdavė leidimą ir kas palaimino, žiūrėk – ir senaties terminas suėjo. Blogiausiu atveju gali pasakyti, kad buvai girtas ir neprisimeni. Svainiai taip pat girti buvo ir viską pamiršo.
Sumanyta – padaryta. Ant didelio faneros lakšto ryškiais dažais parašiau šūkį, o jo apačioje smulkesnėmis raidėmis padariau prierašą, kad kuriasi nauja partija ir, kaip simbolį, nupiešiau  sklidiną butelį. Jaukui, taip sakant.
Pirmajam, panorusiam įstoti į mano partiją, iškilmingai įteikiau buteliuką du kart varytos samanės (negi dalinsi tuščią puodelį), antram – taip pat. Ir pasipylė prašymai… Bėga iš visų partijų, bėga nuo pirmų ir antrų žmonų, visi bėga pas mane, ir kiekvienas prašo, kad įrašyčiau jį į partijos narius pirmuoju numeriu. O špygą taukuotą matei? Aš pats esu numeris pirmas, o kuriuo numeriu įrašyti tamstą dar pagalvosiu. Patarlę žinai: „Nepatepsi – nevažiuosi“? Nežinai… Tai žinok ir mąstyk, žalty. Mąstyk!..
O aš vis galvoju, kaip pavadinti savo partiją. Galbūt „LT United partija“. Bus šiuolaikiška ir europietiška. Kai tik nutarsiu, paskubėsiu ją įregistruoti, kad spėčiau iki Seimo rinkimų.
Sėkmė garantuota!
BIČIULIAI
Apsakymas
Autobusas pilnas saviveiklininkų pagaliau pajudėjo miesto link. Moterys stengėsi patogiau atsisėsti, nes nenorėjo suglamžyti sijonų. Kaip gi atrodysi, kai reikės dainuoti prieš kelis tūkstančius žiūrovų? O dar ir televizija visuomet būna, filmuoja, po to per 11 kanalą parodo. Kaimynės pamato ir komentuoja: „Onos prijuostė ne pilvą, bet šoną dengė. Marytė stovėjo susikūprinusi, o Veronikos skara vos laikėsi ant pakaušio – merga, mat, atsirado“. Pabaigoje pridurdavo, kad jos dainavo labai gražiai ir buvo malonu klausytis, bet po pirmųjų komentarų saviveiklininkų nuotaika jau būdavo sugadinta. Todėl jos ir norėjo atrodyti kuo puikiausiai – taisė šukuosenas, dažėsi lūpas, lygino savo sijonų klostes.
O vyrams moteriški rūpesčiai nė motais. Jų kapela gėdos nepadarys. Ne veltui šitiek repetavo. Kad ir vakar, visą pusdienį nesiskyrė su savo instrumentais. Dabar jie sėdėjo orūs, pasitempę ir šnekučiavosi apie orą, apie artėjantį darbymetį, apie jų laukiantį festivalį.
- Kad tik šiandien būtų geras oras, nebūtų tokio vėjo, kaip vakar… Turėjau kupetą šieno sudėjęs, tai po visą pievą išnešiojo, - skundėsi Petras.
- Šienas šienu, bet jeigu vėl pakils toks vėjas, tai neįmanoma bus groti.
Smičiaus nepakelsi, o ką jau kalbėti apie saksofoną, - prabilo Mykolas.
- Prieš vėją tikrai nepapūsi, - linksmai nusikvatojo Jurgis.
Tik saksofonininkas Jonas sėdėjo liūdnas ir susimąstęs, tarsi jo mintys
klaidžiotų kažkur toli toli. Vyrai stengėsi jį įtraukti į pokalbį, bet veltui.
- Atstokite…- ir vėl įsispoksojo į langą.
Mūsų dainininkai ir muzikantai atvyko pačiu laiku. Saviveiklininkai jau rikiavosi paupy, ir netrukus graži eisena patraukė miesto centro link prie pušyne įrengtos estrados. Prasidėjo šventė. Jungtinis choras sutartinai dainavo, šokėjai šoko, publika plojo.
Atėjo laikas atskirų grupių pasirodymams. Kiekviena stengėsi parodyti, ką turi gražiausią. Pagaliau į aikštę įžengė ir mūsiškiai. Moterys, pasipuošusios naujais rūbais ir įtraukusios pilvus, išdidžiai stovėjo priekyje. Už jų sustojo kapelos vyrai. Vos tik nuskambėjo pirmas kapelos akordas, dainininkės uždainavo dainą – valsą apie mylimą upę Musę. Melodija bangavo, vilnijo tarsi Musė, plukdanti savo vandenį į Nerį. Daina baigėsi, nutilo muzikos instrumentai, tiktai… Saksofonas toliau grojo vienas, rodos, verkė kartu su muzikantu, norėdamas susilieti su Nerimi.
- Kas tam Jonui šiandien yra? – pradėjo kuždėtis moterys.
Muzikantas, pagaliau supratęs, kad jis groja solo, staiga nutraukė melodiją ir sunkiai nuėjo nuo aikštės.
Kelias namo neprailgo. Dainos, klegesys, dalijimasis įspūdžiais. Grįžę namo, visi nutarė pratęsti šventę prie bendro stalo. Moterys išsitraukė savo lauknešėlius, vyrai atkimšo butelį. Visi kalbėjo be pertraukos, tik Jonas vis tylėjo.
- Jonai, kas tau yra? Ko tu šiandien toks liūdnas ir nusiminęs? Išgerk stikliuką, ir nuotaika pagerės, - prabilo grupės vadovė.
- Jis nusiminęs todėl, kad Mykolą šiandien pagerbė – viešai pasveikino su gimtadieniu ir dar dovaną įteikė, o jo nepasveikino, tad jam ir pavydu, - kumštelėjo draugą Petras.
- Ne, jis sielvartauja, kad visos gražios panelės žiūrėjo ne į jį, bet į šokėjus, - pašmaikštavo Jurgis.
- O aš kaip tik vis į Joną spoksojau, - šelmiškai sužaibavusi akimis, nusijuokė Regina.
Jonas pakėlė stikliuką ir vienu mauku jį išgėrė.
- Kaip aš nebūsiu liūdnas? Aš šito niekam nesakiau, bet jums pasakysiu…  
Aš žudikas! Štai kas aš!.. – rėkte išrėkė.
- Ką tu čia šneki? Ką tu nužudei?
- Aš vakar nužudžiau savo bites! Aš jas gyvas sudeginau!
- Kaip? Kodėl? Negali būti?!
- Negali būti…Vakar, kai grįžau namo iš repeticijų, pamačiau, kad mano bitės spiečia. Aš pernai nupirkau spiečių  iš Mykolo, taip mes ir tapome bičiuliais. Tai štai, spiečia mano bitės. Turėjau paruošęs tuščią avilį. Greitai apipurškiau bites vandeniu, ir jos nutūpė aukštai ant obels. Spiečius didžiulis, gal kokių keturių kilogramų. Aš juk gyvenu vienas savo vienkiemyje, kaimynų arti nėra. Viską padariau pats vienas. Paėmiau dūminę, padūmijau, palypėjęs ant kopėčių, ir visą spiečių sėkmingai sudėjau į spietinę, o po to suleidau į tuščią avilį. Dar įdėjau seną vatinę antklodę, uždariau avilį ir nuėjau namo. Džiaugiausi – turėsiu dvi bičių šeimas. Pradėjau ruoštis rytdienos išvykai. Išsilyginau marškinius, išsivaliau pusbačius. Norėjau nusiprausti, tad išėjau laukan, pasisėmiau iš šulinio vandens ir tada pamačiau dūmus. Viešpatie, mano avilys dega! Puoliau prie avilio, užpyliau jį vandeniu, numečiau dangtį ir išmečiau degančią antklodę.
- Tai kaip gi galėjo užsidegti tas avilys? – nekantravo moterys.
- Manau, kad žiežirba iš mano dūminės nukrito ant antklodės. Prisimenate, koks vakar buvo vėjas? O aš, kvailys, tą antklodę buvau padėjęs pavėjui… Matyt, ji pradėjo smilkti nuo tos žiežirbos, o aš beskubėdamas ir nepastebėjau…
- Jonai, nesielvartauk taip, juk nėra čia tavo kaltės, - ramino jį vadovė.
- Kaip nėra? Aš toks žioplys… Jūs nežinote, kaip bitutėms buvo baisu. Jų namas dega, o jos viena per kitą lenda iš lakos, nori išsigelbėti ir krenta su nudegusiais sparnais po aviliu. Bitutės, mano bitutės… Nėra man atleidimo…
- O gal ne visos žuvo? – paklausė Petras. – Jeigu motinėlė liko gyva ir liko dalis bičių gyvų, tai jos vėl susirinks į šeimą.
- Nežinau, nežiūrėjau… Neturėjau jėgų šiandien patikrinti. Bitės, bitutės!.. Mano širdis visą dieną verkia. Man atrodė, kad šiandien gedulingą maršą groju per geriausio draugo laidotuves… Aš dabar negaliu pažiūrėti į akis savo bičiuliui Mykolui.
- Mes vis tiek esame ir būsime bičiuliai, - atsiliepė Mykolas. – Nėra čia tavo kaltės. Svarbu, kad pats esi gyvas ir sveikas.
Saviveiklininkai guodė Joną, kaip mokėjo. Juk jie visi viena šeima. Kartu koncertuoja, iškylauja, švenčia bendras šventas. Turės Jonas antrą bičių šeimą – nutarė visi.
Praėjus dviems savaitėms, Joninių išvakarėse, į Jono kiemą įvažiavo automobilis, iš kurio išlipo kapelos nariai. Prie automobilio buvo prikabinta nedidelė priekaba, o joje stovėjo geltonai nudažytas avilys. Jonas priėjo prie avilio, pasiklausė – jame išgirdo bičių dūzgenimą. Vyro akys sudrėko:
- Ačiū jums, mano bičiuliai…
AČIŪ
Ese
Išbudusi ankstyvą rytą, priėjau prie lango. Brėkšta. Bunda gamta.  Horizonte pasirodo šviesus ruoželis. Jis plečiasi, plečiasi ir virsta raudona saule, kuri akivaizdžiai kyla virš miško. Ji savo spinduliais apšvietė žemę, paglostė medžių viršūnes, žvilgtelėjo į vandenį, ir šis patenkintas suraibuliavo. Pasigirdo paukščių giesmės. Mano širdis, sužavėta šitokio grožio, suspurdėjo.
Sveika, saule! Tu kasryt prikeli mus gyvenimui. Vienodai švieti visiems ir vienodai visus šildai. Savo meilę, tarsi motina, visiems dalini po lygiai: ir žaliam žiogeliui, čirpinančiam savo smuiką, ir taškuotai boružei, ir piktai gražuolei vapsvai, ir nerangiam begemotui, ir nenuoramai žmogui.
Sveikas, vanduo – gyvybės šaltini! Tu esi visko pradžia. Tai tavo įsčiose užgimė gyvybė. Tai tu visus girdai milijonus metų.
Sveika, žeme! Tu visus maitini savo vaisiais. Esi tokia dosni, kad tavo gėrybių užtenka visiems sutvėrimams.
Sveikas, gyvenime! Tu esi duotas tam, kad mylėčiau viską ir visus pasaulyje.
Ačiū Tau, Viešpatie, kad sukūrei ir žemę, ir vandenį, ir žmogų. Ačiū Tau, kad galiu regėti, girdėti, jausti. Už gyvenimą ačiū!

PRO(RE)GRESAS
Novelė

Dar caro laikais kaimo pakraštyje stovėjo mažytė trobelė, apsupta alyvų krūmų ir susmegusi į žemę. Gyveno joje dora bežemių valstiečių šeima, kuri augino vienintelį sūnų. Gabus augo berniukas, pas poną ganė žąsis ir kartu mokėsi skaityti. Ponas, pastebėjęs vaiko smalsumą ir gabumus, savo lėšomis išleido jį mokytis.
Pirkelėje liko seni tėvai ir, žiūrėdami pro mažyčius langus, laukė sugrįžtančio savo mokyto sūnaus. Abu svajojo apie didesnius namus, bet neturėjo nuosavos ŽEMĖS.
Pagaliau, baigęs mokslus, sugrįžo sūnus ir pradėjo mokytojauti savo kaime. Gavo iš jau nepriklausomos Lietuvos 2 ha žemės ir pradėjo statydintis namus, bet be laiko suvargę tėvai jų jau nebesulaukė. Pasimirė abu tais pačiais metais.
Pirkelė liko tuščia, bet neilgam. Virš Lietuvos papūtė atšiaurūs rytų vėjai. Atsirado daug karo pabėgėlių, invalidų, įvairių perėjūnų. O ir vietinių gyventojų besikuriančios jaunos šeimos kartais neturėjo kur gyventi.
Atsirado viena šeima iš vietinių ir apsigyveno vėjo perpučiamoje trobelėje, kuri vis giliau ir giliau smego į žemę. Nauja šeima buvo darbšti ir tvarkinga, sugyvenanti su visais kaimynais. Abu kasdien dirbo kolūkyje, vakarais triūsė savo ūkelyje, laikė gyvulius, augino agurkus ir veždavo juos net į Vilnių parduoti. Dėjo kapeiką prie kapeikos, taupė kaip įmanydami. Norėjo pasistatydinti erdvesnius namus vis gausėjančiai savo šeimai.
Nepasistatė – nes neturėjo TEISĖS statytis ten, kur norėjo. Taip ir nesulaukusi didesnių namų išmirė visa šeima, išskyrus vienintelę dukterį.
Rytų vėjus pakeitė vakaris. Kaimas atgijo, pradėjo dalintis žemę, kalti į ją kuoliukus, žymėdamas savų sklypų ribas.
Mūsų minėtos lūšnelės savininkė taip pat pažymėjo savo sklypelį. Čia tilps jos svajonių naujas namas Bet permainos buvo negailestingos. Moteris netrukus prarado darbą – vienintelį pajamų šaltinį. Nesugrįžtamai nutolo naujo namo vizija, nes moteris neturėjo PINIGŲ.
Tik štai iš kažin kur atsirado daug piniguočių, kurie pusvelčiui supirko kaime sklypus. Pasistatė juose namus, apsitvėrė tvoras, atsiskyrė nuo kaimynų ir supančio pasaulio.
Lūšnelės vietoje išaugo grėsmingai didelis pilkas monstras. Alyvoms vietos nebeliko, nes jų vietą užėmė keli automobiliai, o sklypo ribas kasdien žymi didžiulis palaidas aviganis.
Kaimas pasikeitė neatpažįstamai, tik jame neliko VIENYBĖS.

GANDRALIZDIS
Apsakymas

Šventoriuje vyko talka. Vyrai genėjo senus medžius, kurių šakos buvo jau patrūnijusios ir galėjo nukristi žmonėms ant galvų, pjaustė storas šakas – bus neblogų malkų parapijos namams šildyti. Plonas šakas ir šakeles moterys rinko, tempė jas už tvoros ir dėjo į krūvą. Vėliau, kaip išdžius, teks sukūrenti – bus mažiau šiukšlių.
Pietiniame šventoriaus kampe augo senas šakotas klevas. Kadaise ant šito klevo šakų buvo sukrovęs  lizdą gandras. Bet klevas vis storėjo, šakų ir šakelių daugėjo, gandrai jau negalėjo pasiekti lizdo, todėl ir paliko savo buveinę.
Kai vyrai apgenėjo šitą klevą, tarp kamieno ir storos šoninės šakos išvydo senas akėčias – gandralizdžio pamatus.
- Reikia pataisyti tuos pamatus... Gal vėl gandrai apsigyvens? - nutarė.
Bet moteris nepatenkintos užprotestavo:
- Dar ko?! Jeigu čia apsigyvens gandrai, tai tik terš, visokią bjaurastį neš... Ir taip nėra kam šventorių valyti.
- Gerai sakot, vyrai, - įsiterpė humoro nestokojantis klebonas. – Būtinai reikia prisivilioti gandrus. Gal įvyks stebuklas ir po kelerių metų bažnyčia  bus pilna vaikučių... O iš vaikų, kaip žinia, užauga parapijiečiai. Va, ir bus kam ir melstis, ir šventorių tvarkyti...
Moterys pradėjo linksmai krizenti, o vyrai nieko nelaukdami sukalė tvirtą gandralizdžio pagrindą ir įkėlė į klevą.
Po kelių savaičių bažnyčios tvarkytoja pastebėjo, kad kažkaip lyg ir sumažėjo talkininkų sudėtų šakų krūva. Matomai kas prakuroms žagarus ima – pagalvojo. Tegul ima, vis bus mažiau šiukšlių. Bet išgirdo linksmą gandro kleketavimą ir, pakėlusi galvą, pamatė, kad iš žagarų sukrautas stambus lizdas, o jame du gandrai meilina vienas kitą.
- Klebone! Gandrai apsigyveno ir šakeles panaudojo lizdo statybai. Ar ne stebuklas?!
- Bus ir daugiau stebuklų, pamatysite, - nusikvatojo kunigas.
Klebonas buvo patenkintas, kad šalia naujai suremontuotos klebonijos, kurioje jis gyveno tarsi atsiskyrėlis, dabar apsigyveno „kaimynai“. Pabudęs anksti ryte, kaskart pažvelgdavo pro langą ir mintyse pakalbindavo gandrus. Pagirdavo juos už darbštumą, už šeimininkiškumą, už ištikimybę, už rūpestingumą... O gandrai, tarsi norėdami įsiteikti žmogui, dirbo, plušo, tvarkė ir valė lizdą, kantriai šildė kiaušinius, kol išperėjo keturis gandriukus. Kai gandriukai išsirito iš kiaušinių ir sutvirtėjo, seniems gandrams prasidėjo begalinis rūpestis dėl maisto. Jie nešė ir nešė varles, žiogus, driežus, kartais net gluodeną atnešdavo – viską, ką sugebėdavo pagauti. Juk išmaitinti šitiek alkanų vaikų – ne juokas. Per pačią vidurdienio kaitrą vienas iš tėvų atsistodavo virš gandriukų, išskleisdavo sparnus, atkragindavo galvą ir sukleketuodavo, tarsi besidžiaugdamas savo šeimyna, kuriai štai jis, pamaitinęs, suteikia pavėsį.
Tą vasarą liepos viduryje dažnai lydavo. Vieną vėlyvą vakarą užėjo tokia liūtis, kad nieko nesimatė per porą žingsnių. O žaibai vienas po kito plėšė dangų į mažiausius skutelius. Galėjai apkursti nuo nesibaigiančio perkūnijos dundesio. Pakilo didžiausia vėtra.
Klebonas išjungė visus elektros prietaisus klebonijoje, pagalvojo ir apie bažnyčią, bet ten po šv. Mišių elektra visuomet išjungiama. Nespėjo nusiraminti, kai sužaibavo, atrodė, tiesiai po langais ir kartu išgirdo  kurtinantį trenksmą bei ūžesį. Pirma mintis buvo, kad vėjas nuplėšė tik ką apdengtos klebonijos stogą. Išbėgo laukan... Stogas buvo savo vietoje. Gal bažnyčios stogą?.. Vėl ir vėl blykčiojo žaibai ir trenkėsi perkūnija. Tų blyksnių metu pamatė, kad stogas nuo bažnyčios nenuplėštas. Tik iš kur tas lyg kažkokių svilėsių kvapas?.. Nieko nesupratęs, bet kiek nusiraminęs, grįžo į kambarį.
Vidurnaktį vėtra ir žaibai nurimo.
- Kaip gandrai? – buvo pirma šovusi į galvą mintis, vos tik prabudo ryte.
Puolė prie lango... O Dieve! Kas tai?! „Gandrų“ klevas buvo lūžęs kaip tik toje vietoje, kur buvo lizdas. Apsvilęs, pusiau perskeltas, kamienas gulėjo ant žolės, o lizdas laikėsi ant vienintelės išlikusios šakos. Iš lizdo kyšojo gandrų galvos.
Keletą dienų gandrai tupėjo lizde ir neskraidė. Gal liūdėjo medžio? O gal tiesiog buvo pritrenkti žaibo? Tik po kelių dienų atsigavo, pradėjo skraidyti ir kleketuoti. Visi liko gyvi. Ir lizdas visą vasarą prasilaikė ant vienintelės šakos.
- Stebuklas!.. Tikras stebuklas, - stebėjosi į bažnyčią susirenkančiosmoterys. - Gandrai tarsi atgimė...
- Čia tai jau tikrai stebuklas, - paantrino joms klebonas. – Dabar lauksime trečio stebuklo – gandrų sugrįžimo pavasarį ir visų parapijiečių atgimimo.

EILĖRAŠČIAI

MANĘS MINIOJE NEIEŠKOKITE

Manęs minioje neieškokite:
aš – ne avis,
bandos jausmas man svetimas.
Aš – katė,
mėgstanti vaikštinėti viena,
laipioti stogais,
ieškoti ko nors gražaus ir naujo
ir murkti tik tada,
kai pati to noriu.
Familiarumo nepakenčiu,
noriu būti nepriklausoma.
Buvau, esu ir būsiu vienišė.

Netampykite katės už ūsų -
jai tas nepatinka -
ji gali išdraskyti akis,
jei užminsite ant uodegos.

GEGUŽINIS VĖJAS

Saulės spindulėlis
man nusišypsojo
baltas debesėlis
pamojo ranka.
Šaltą ryto rasą
pajutau ant veido –
pasalūnas vėjas
atlėkė staiga.

Dūko lyg vaikėzas,
išsipūtęs žandus,
kratė, kaip pamišęs,
obelų šakas –
pravirks debesėlis,
išsigandęs vėjo,
saulės spindulėlis
šilumą praras.

Neprašykit vėjo,
kad jis tuoj nurimtų
ir kad taip nešėltų –
niekas nepadės.
Jis juk gegužinis,
tikras vėjavaikis,
neieškokit niekad
vėjuje rimties.

VISADA TIKĖJAU

Visada tikėjau
Meile ir draugyste,
Visada:
Meile neišduoda,
Draugai nesipyksta
Niekada.

Bet tai tik svajonė,
Tik saviapgaulė,
Ji žiauri.
Kai išduoda meilė,
Tai širdis nerimsta
Nekantri.

NORĖJAU BŪT

Jaunystėje
Norėjau būt tokia,
Kaip ir visi,
Ir iš minios
Niekuo neišsiskirti.
Bet net tada
Aukščiausias leido man
Visus draugus suprast
Ir skirtumus patirti.

Juk sakoma,
Kad netgi ir žuvis
Pasirenka sau tinkamą
Upelio gylį:
Upėtakiui šaltinio reik,
Tingiam karosui
Tinka dumblo štilis.

Taip ir žmogus.
Savo gyvenimą
Nors vieną kart gyvena:
Vienas kovojant
Nugali veržlias sroves,
O kits ir nuo mažiausio vėjo
Stena.

MEDITACIJA PRIE  MIŠKO KRYŽIAUS

Ar seniai kas meldėsi
Prie šito kryžiaus?
Kas „Sveika, Marija“
Čia kalbėjo?
Matosi:
Takai seniai žole užžėlė,
Tiktai kryžius stovi,
Kaip stovėjo.

Saugo praeitį,
Kurios nesugrąžinsi
Ir išėjusių
Iš nebūties jau neprikelsi,
Tik netyčia
Kartais čia užklydus
Vėl prie šito kryžiaus
Tyliai pasimelsiu.

Paprašysiu kryžiaus Užtarėjo,
Kad globotų
Ir miške
Neleistų pasiklysti,
Tiesų taką
Prieš mane paklotų,
Kad galėčiau
Einant nepaslysti.

Žvelgia Nukryžiuotasis
Nuo medžio,
Rodos, sako:
„Tėviškai globosiu,
Jeigu Dievą atradai
Visų pamirštą,
Meilę ir stiprybę
Tau padovanosiu“.
Share
Copyright 2011. Joomla 1.7 templates.