Laikas su Beatriče

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 0
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Penktadienis, 28 spalio 2011 Atnaujinta: Trečiadienis, 05 rugsėjo 2012

IMG_4544Literatūrinė popietė Elektrėnų bibliotekoje spalio 25 d. prasidėjo Beatričės Grincevičiūtės atliekamos dainos „Žvaigždutė“ įrašu. Popietę, skirtą Baltosios lazdelės dienai, vedė Lietuvos aklųjų bibliotekos darbuotojos. Buvo pristatyta virtuali paroda „Susitikimas su Beatriče po 100 metų“, prisiminta, kaip rašoma parodos įžangoje, nepaprastos moters, ypač skaidraus soprano dainininkės, nueito kelio akimirkos.

Apie žinomiausią ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio neregę, reto skaidrumo balso savininkę, tiems, kas buvo primiršę, priminė, o tiems, kurie nežinojo, papasakojo aklųjų bibliotekos darbuotojos Justina Gagarina ir Janina Vileikienė.  Pasakojimą paįvairino Beatričės dainas atliekanti valstybinio choro „Vilnius“ dainininkė Dovilė Zuozaitė.

Spausdiname sutrumpintus Jagvygos Zinaidos Janulevičiūtės prisiminimus apie šviesą dalijusią Lietuvos lakštingalą Beatričę Grincevičiūtę:

Lapkričio Beatričė

Lapkritis – Beatričės mėnuo. Tą mėnesį ji gimė, taip pat lapkritį Beatričė iškeliavo Anapilin. Gyventi jai buvo lemta septyniasdešimt septynerius metus, sudėtingus, nelengvus, bet  įdomius metus. Kartą viena senutė Beatričei pasakė:  “Panyte, gyvenimas – kaip šūvis, trumpas, kaip šūvis”. Šios gyvenimą bebaigiančios moters žodžius Beatričė kartais prisimindavo. Pakartojo juos man ir netoli savo saulėlydžio.

“… kaip šūvis”.

Gerai prisimenu 1937 metų lapkričio 24-ąją, nes ji siejasi su Beatriče. Jos gyvenime toji diena buvo ypatingai svarbi: tuomet jai buvo lemta pasiskelbti, kad ji – dainininkė. Tą dieną apie ją sužinojo visa Lietuva. Mes gi, tada klausydamiesi Kauno radijo, išgirdome pranešimą, kuris buvo jaudinanti sensacija: dainuos akla dainininkė. Tai  buvo dar negirdėta.

Atidėjom reikalus ir darbus, kad tik nepraleistume tokio ypatingo koncerto. Paskui labai gailėjomės, kad  jis buvo be galo trumpas. Beatričė padainavo keturis kūrinius: Piotro Čaikovskio “Vaikų dainelę”, Michailo Glinkos “Vieversėlį”,  Aleksandro Grečianinovo “Lopšinę” ir Vensano  d’ Indi “Koloratūrinį valsą”. Akompanavo Balys Dvarionas. Atrodo, kad visi, kas tik girdėjo šią nuoširdžiai ir jautriai sidabriniu balsu dainuojančią solistę, buvo sužavėti. Tapo aišku, kad Lietuvos horizonte pragydo tikra lakštingala. Įdomiausia, kad Beatričės artistinis gimtadienis – taip pat lapkritį.

Šis puikus radijo koncertas buvo svarbus ne tik mums, klausytojams. Tikriausia Beatričė nė nenumanė, kad nuo tada ji taps visos tautos mylima garsenybė. Po daugelio metų teko stebėti Kauno apylinkėse jos koncertą, kuriam pasibaigus, vienas žilagalvis mokytojas į sceną atnešė didžiulę gėlių puokštę ir virpančiu balsu kreipėsi į dainininkę: „Beatriče, jūs visą gyvenimą buvot mano didžiausia meilė. Priimkit šią puokštę už savo nepamirštamas dainas“.

Po sėkmingojo lapkričio debiuto per radiją Beatričė, įgavusi pasitikėjimą savo jėgomis, ėmė plėsti repertuarą. Jau Varšuvoje turėjusi galimybę klausytis geriausių dainininkų bei instrumentalistų, ji buvo susipažinusi su daugeliu kūrinių ir jų atlikimo subtilybėmis. Sugebėdama lengvai išmokti ir nepriekaištingai perteikti kamerinės muzikos šedevrus, Beatričė pradėjo koncertines keliones po Lietuvą.

Mano kartos šiauliečiai puikiai prisimena Beatričės koncertą 1943 metais, kai ji atvyko su Baliu Dvarionu, garsiu muziku ir pastoviu savo akompaniatoriumi. „Muzikuoti su juo didžiulė laimė“, - džiaugdavosi Beatričė. -„Mūsų muzikinė pagava tokia panaši, kad ir repetuoti daug nereikia. Bendraujame per muziką čia pat scenoje, kuriame kiekvieną kartą kitaip, naujai, netikėtai“.

Tada, 1943 metais, Šiauliuose į jos koncertą susirinko labai daug žmonių. Beatričė jau buvo garsi dainininkė. Mes, gimnazistai, taip pat visomis jėgomis stengėmės ten pakliūti, nes irgi buvome Beatričės gerbėjai nuo ano atmintino lapkričio koncerto per radiją. Buvom laimingi, galėdami ir pamatyti Beatričę, ir pasigėrėti jos menu. Koncertas buvo įdomus ir labai sėkmingas. Dainininkės populiarumas vis augo.

Kuomet daug vėliau, jau artimai draugaudama su Beatriče, priminiau jai aną Šiaulių koncertą, ji, visad mėgstanti pajuokauti, suplojo rankomis: „Ką tu sakai, ir tu ten buvai? Kodėl nepriėjai prie manęs ir nepasakei: „Labas! Tai aš!”

O jei iš tiesų, tai niekad neįsivaizdavau, kad kada nors būsiu taip artimai pažįstama su garsiąja  Beatriče.

Susipažinom po septynerių metų. Mūsų draugystė užsimezgė nuo pirmo susitikimo radijuje, kur dirbau muzikos redaktore, o Beatričė buvo  radijo solistė dainininkė. Palydėjau ją namo į kambarėlį Labdarių gatvėje ir tapau nuolatine jos viešnia. Mūsų draugystė tęsėsi beveik keturiasdešimt metų. Esu pas ją kurį laiką net gyvenusi, yra tekę net lova dalintis, o ilgoką laikotarpį, kai laikiau egzaminus, Beatričė virdavo pietus, kad tik man pagelbėtų. Gaminti maistą ji mėgo. „Esu dainuojanti virėja“, - juokaudavo. „O tu nesijaudink“, - sakydavo, -  „dabar ir aš skaniau ir reguliariau pavalgau“. Virdavo tikrai skaniai, „iš dūšios“.  Aiškindavo, jog sriuboj būtinai turi plaukioti sielos gabaliukai, kitaip nieko nebus. Na, o jei ir pasitaikydavo kokia ne visai nulupta bulvė, tai ji buvo tiek plauta, kad net žievelė persišviesdavo.

Ištisas dienas būdavau labai arti Beatričės. Teko matyti ją linksmą, geros nuotaikos, bet esu mačiusi ir susikrimtusią, net tyliai verkiančią. Drauge su ja išgyvenau vieną didelį jos skausmą 1957 metais. Tada Varšuvoje vyko Lietuvių meno dekada. Beatričė žinojo, kad kai kurie menininkai, tarp jų ir jos bičiulis Balys Dvarionas, ruošiasi šiam įvykiui. Beatričės širdyje atgijo jos meilė Varšuvai, tam jaunystės miestui. Juo labiau, kad ji nebuvo pamiršusi gražios varšuvietiškos tarmės, turėjo ten daug pažįstamų menininkų. O svarbiausia, pati buvo sveika, balsas skambėjo puikiai, ir jos repertuare buvo nesuskaičiuojama daugybė tobulai paruoštų kamerinės muzikos šedevrų. Apie tai ji nekalbėjo, tačiau ir jai, ir jos prieteliams buvo aišku, kad Beatričė būtų tinkamai atstovavusi mūsų muzikinei kultūrai. Beatričė tyliai laukė pakvietimo vykti į kelionę. Tačiau užsitęsusi tyla tapo tikrai iškalbinga ir kėlė skausmą dainininkės širdyje. Pasigirdo kalbos, kad jos neregystė gali netikti prie reikiamo išrinktųjų blizgesio. Beatričė susigūžė ir tylėjo. Kai niekas nematydavo liūdnai kukčiodavo. Sunku buvo rasti paguodos žodžių taip skaudžiai sužeistai talentingai, tauriai ir išdidžiai širdžiai. Žinoma, po kurio laiko Beatričė atsigavo, kurgi dingsi. Ji sakydavo negalinti ilgai liūdėti – jai tai būdavę per sunku. Juokauti sugebėdavo bet kokioje situacijoje. Kad būtų linksmiau, prigalvodavo įvairiausių dalykų. Man sakydavo: „Žinai, tu man esi kaip sesuo. O gal ir ne, tu man lyg mano ranka, o gal koja, na, pati nežinau“, - ir juokdavosi iš tokios savo improvizacijos. Arba būdavo, ateinu ir, vos pravėrusi duris, išgirstu energingą, pakiliai oficialų Beatričės balsą. „Turiu pranešti,  kad sukūriau nuostabų, vertingą naują kūrinį tavo garbei. Simfonija dulkių siurbliui ir balsui, sopranui, suprantama“. Ir pradėdavo visaip vartaliodama mano vardo skiemenį dainuoti kažkokią primityvią kelių intervalų melodiją. Iš karto vaidindavau dėkingą, dėkodavau už tokį nevertai parodytą dėmesį, o paskui, besitęsiant tam nuostabiam Beatričės dainavimui, pratrūkdavom juoktis.

Apskritai, beveik visada Beatričės nuotaika būdavo šiek tiek pakylėta, tarsi ji baimintųsi kasdieniškos pilkumos. Atrodydavo, kad ji kiekvieną minutę yra pasirengusi kažką įdomaus papasakoti, suvaidinti, iškrėsti kokią vaikišką šunybę. Kartais galvodavau, kad jos viduje nepaliauja degti nerami kūrybinė ugnelė, kuri turi kaip nors išsiveržti.

Naujus kūrinius Beatričė išmoko lengvai ir greitai. Žinoma, po kurio laiko paaiškėdavo, kad susėmusi muzikinį tekstą į savo smegenis, ji ilgai nešiodavosi kiekvieną, kad ir mažiausią kūrinėlį: jis turėdavo būti giliai išjaustas. Beatričė prisipažindavo, kad dažnai, kai skausmas neleisdavo užmigti, ji vis grįždavo prie minčių apie naują kūrinį. Kartais lyg tikrindavo savo abejones tardamasi, kaip čia būtų geriau padainavus, ar sukūrus charakterį. Dainuodama svetima kalba stengėsi, kad tarsena būtų ideali: jos dikcija visuose įrašuose yra nepriekaištinga, šiuo atžvilgiu Beatričė buvo pedantė, kuo nedaugelis dainininkų gali pasigirti. Svarbiausia, kad jai dainuojant niekad nesijautė specialaus dėmesio dikcijai. O juk baigusi mokslus Varšuvoje, Beatričė grįžo kiek primiršusi lietuvių kalbą ir su aiškiu svetimšalės akcentu. Daugelis mūsų dainininkių iki pat karjeros pabaigos taip ir neatsikratė nelietuviškų priegaidžių bei akcento. Ir šiuo požiūriu Beatričei priklauso užtarnauti pagyrimai.

Tiesą sakant, Beatričė turėjo savyje to, ko išmokti niekur negalima, ką dovanojo laumės, supdamos jos lopšį. Ji buvo gimusi muzikai. Be to, jos gyvenimo kelias nuo pat kūdikystės siejosi su gera muzika. Liaudies dainas jai dainavo auklė, sėmusi jas iš giliausių mūsų tautos lobių. Beatričei buvo lemta dar ropojant po stalu klausytis svečių profesionalų muzikavimo. Muzika skambėjo ir Varšuvoje, kur tetėno Emilio Mlynarskio šeimoje lankėsi pasaulinio garso artistai. Beatričė turėjo galimybę labai dažnai tūnoti dirigento ložėje operos teatre. Todėl visai suprantama, kodėl jai nesunku buvo išdainuoti ištisus operų ar simfonijų partitūrų puslapius. Dėkinga aplinka Beatričės sieloje ugdė ir formavo turtingą muzikinę patirtį ir nepriekaištingą skonį.

Share
Copyright 2011. Joomla 1.7 templates.