Žiurkių populiaciją būtina mažinti

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 0
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Penktadienis, 22 liepos 2011 Atnaujinta: Trečiadienis, 05 rugsėjo 2012

ziurke1Žiurkės (lot. Rattus) – graužikų gentis, kurių pasaulyje aptinkamos 64 rūšys. Lietuvoje paplitusios tik 2 žiurkių rūšys – pilkoji arba rudoji (lot. Rattus norvegicus) ir juodoji arba laivų (lot. Rattus rattus) žiurkės. Deja, neretam Lietuvos gyventojui ir tų dviejų žiurkių rūšių yra per daug. Dėl šių gyvūnų dažnas esame patyrę didesnių ar mažesnių nuostolių. Žmogui žiurkės nuo seno kelia šleikštulį ir baimę. Įdomu, jog XV a. bažnyčia žiurkes prakeikė, paskelbdama jas pragaro tvariniais. Tačiau, žinant nepaprastą žiurkių gebėjimą protauti, greitai mokytis ir prisitaikyti prie kintančių gyvenimo sąlygų, jos kelia nuostabą ir susižavėjimą. Vakarų pasaulyje žiurkės simbolizuoja blogį, ligas ir mirtį, o rytuose laikomos proto simboliu. Dėl unikalių gebėjimų žiurkės visame pasaulyje tapo populiariu augintiniu. Laboratorijose su žiurkėmis išbandomi nauji vaistai, atliekami genetiniai, fiziologiniai bei kitokie tyrimai. Visgi laukinių žiurkių populiaciją būtina mažinti. Norint efektyviai jas naikinti reikėtų jas gerai pažinti. Šiame straipsnyje ir kalbėsime apie Lietuvoje gyvenančias žiurkes bei jų naikinimo būdus.

Žiurkės po visą pasaulį paplito kartu su prekėmis. Didžiulis jų populiacijų gausumas išsilaiko dėl žmogaus veiklos. Juodoji žiurkė atkeliavo į Europą iš Indijos, tačiau sunku tiksliai nustatyti, kada tai įvyko. Žinoma tik tiek, jog Europos pietuose ji buvo paplitusi jau prieš 12 tūkst. m. Pilkoji žiurkė atkeliavo iš Kinijos į Europą kur kas vėliau – maždaug XVI a. Būdama stipresnė, vislesnė ir plėšresnė už juodąją, pamažu ėmė ją išstūminėti iš užimamų teritorijų. Vilniaus universiteto profesorius E. Eichvaldas jau 1830 metais nurodo, jog juodoji žiurkė Lietuvoje tampa retesnė ir dažniau aptinkama tik laukuose. N. Likevičienės duomenimis, XX a. šeštajame dešimtmetyje šiaurės rytų Lietuvoje gyveno tik juodosios žiurkės, kitose vietovėse paplitusios abi žiurkių rūšys. Po 20 metų kai kuriose juodųjų žiurkių gyvenamose vietose pagautos jau tik pilkosios žiurkės. Panaši tendencija vyravo ir kitose Europos valstybėse. Šiandieninis žiurkių paplitimas Lietuvoje kol kas tiksliai nežinomas.

Atpažinti juodąsias ir pilkąsias žiurkes nėra sunku. Jau pats rūšies pavadinimas sufleruoja, jog juodoji žiurkė – juodos, o pilkoji (arba rudoji) – pilkai rudos spalvos. Deja, nors šis požymis yra lengvai įsimenantis, tačiau nepatikimas. Net tos pačios rūšies skirtingų individų kailio spalva skiriasi. Patikimesni yra šie požymiai: juodosios žiurkės uodega ilgesnė už kūną, pilkosios – trumpesnė, juodosios žiurkės ausys ilgesnės, palenktos į priekį, dengia akis, o pilkosios žiurkės palenktos ausys akių net nesiekia. Juodosios žiurkės kūnas lieknas, maksimalus svoris iki 270 g. Pilkosios kūnas kresnas, jos sveria daugiau, net iki 500 g.

Pilkoji žiurkė dažniau gyvena žemutiniuose namų aukštuose, rūsiuose, sandeliuose ir tvartuose. Vasaros metu dalis žiurkių persikelia gyventi į natūralius biotopus, esančius arčiau vandens (paupius, paežeres ar pan.). Visgi net ir vasarą didžioji žiurkių dalis lieka gyventi pastatuose arba šalia jų: daržuose, soduose, komposto krūvose, šiukšlių konteineriuose, sąvartynuose, atmatų duobėse, kanalizacijos sistemose. Juodoji žiurkė puikiai laipioja net mūro sienomis, todėl pastatuose apsigyvena palėpėse ar viršutiniuse namo aukštuose. Pasitaiko rasti juodųjų žiurkių, apsigyvenusių paukščių inkiluose. Pastebėta, kad jeigu juodosios žiurkės įsikuria miestuose, dažniausiai aptinkamos tik jų pakraščiuose. Skirtingai nei pilkoji, juodoji žiurkė dažniausiai vasarą pasitraukia gyventi toliau nuo žmonių gyvenamų vietovių.

Išlikti žiurkėms padeda puikus prisitaikymas. Pilkosios žiurkės nevikrios, prastai laipioja, tačiau gerai rausiasi ir plaukia. Po vandeniu nesunkiai išbūna iki 3 minučių. Didžiausias žinomas pilkosios žiurkės nuplauktas atstumas 29 km. Juodosios žiurkės gerai laipioja bei šokinėja, į viršų iššoka iki 90 cm.

Kitas ir kitiems peliniams graužikams būdingas prisitaikymas – didelis vislumas. Pilkosios žiurkės veisiasi ištisus metus. Viena patelė per metus atsiveda nuo 2 iki 8 vadų. Vidutiniškai vienoje vadoje būna 7-8 jaunikliai (pasitaiko vadų iki 17 jauniklių), kurie būdami 3-4 mėnesių jau patys pradeda veistis. Teoriškai geromis sąlygomis viena žiurkių pora per metus susilaukia per 2000 vaikų, anūkų ir proanūkių. Juodosios žiurkės mažiau vislios, jos veisiasi tik šiltuoju metų laiku ir per metus atsiveda 2-3 vadas, kuriose būna po 5-8 jauniklius.

Tačiau svarbiausias žiurkių prisitaikymas – bendruomeniškumas ir išskirtinai aukštas intelektas (intelektu lenkia kates, labai arti šunų ir delfinų). Žiurkės gyvena giminingomis bendruomenėmis – klanais, kuriuose  galioja hierarchijos taisyklės. Juodosioms žiurkėms vadovauja stipriausias patinas, pilkosioms – stipriausia patelė. Vieno klano nariai rūpinasi vieni kitais. Jei viena klano žiurkių papuola į spąstus, kitos stengiasi ją išlaisvinti. Naują maistą pirmosios ragauja žemesnį hierarchinį lygį užimančios žiurkės, ir tik vėliau, jei šioms nenutinka nieko blogo, ėda ir kitos. Aptiktus nuodus, rūpestingai užkasa juos žemėmis, kad netyčia jų nesuėstų kitos giminaitės. Klanas organizuoja kolektyvines maisto paieškas ar net medžiokles. Jei į žiurkių klano teritoriją įsibrauna svetima žiurkė, ji vejama iš teritorijos taip pat viso žiurkių klano bendromis pastangomis. Klano žiurkės jauniklius veda bendrame lizde ir rūpinasi vienos kitų atžalomis. Atšalus orui, žiurkės šildo viena kitą miegodamos krūvoje. Retais atvejais pasitaiko, kad kelių ar keliolikos žiurkių uodegos miegant krūvoje susipina taip, kad išsivaduoti šios nebesugeba ir miršta nuo troškulio ar streso. Žmonės šį reiškinį pastebėjo jau prieš keletą šimtmečių ir tokį neįprastą reiškinį pavadino „žiurkių karaliumi“. „Žiurkių karalius“ paprastai sudaro tik juodosios žiurkės ir tik šaltomis žiemomis.

Žmonijai daroma žiurkių žala – milžiniška. Manoma, jog XIV a. Europoje kilusio, o vėliau kelis kartus pasikartojusio maro epidemija sukėlė Yersinia pestis bakterijos, kurias žiurkių pagalba platino blusos. Graužikai platina ir kitas ligas: Veilo ligą, paratifitą, kiaulių marą, paukščių pseudomarą, salmoneliozę, tricheneliozę, leptospirozę ir kt. Pilkoji žiurkė per parą vidutiniškai suėda 25-30 g maisto, reiškia, 100 žiurkių per metus gali suėsti jo beveik toną. Paskaičiuota, kad kiekvienais metais graužikai sunaikina penktadalį planetos grūdinių pasėlių. Be to, maistą bei pašarus jos užteršia išmatomis ir šlapimu. Sunkiau yra įvertinti tai, kiek nuostolių žiurkės padaro grauždamos pastatų pamatus, sienas, baldus, elektros laidus. Tačiau žinoma, jog pragraužti elektros laidai neretai tampa ir gaisro priežastimi.

O kaip gi kovoti su šiais gudriais, daug žalos darančiais graužikais? Pastatuose žiurkės neturi daug natūralių priešų. Katės kartais puola žiurkes, bet tik pačias mažiausias. Norėdami atsikratyti žiurkių prisiminkime, jog pastatuose jos galės išgyventi tik tada, jei pasieks maistą arba jo atliekas. Pašalinus maisto šaltinį, žiurkių problema išnyks. Pilkoji žiurkė gyvenimui visada renkasi drėgnas vietas ir, jei patalpose trūksta vandens, iš jų išsikelia. Štai keli patarimai, ką reikėtų daryti, kad žiurkėms, o kartu ir kitiems peliniams graužikams gyvenimas pastatuose neatrodytų toks patogus:

1.Pavasarį išvalykite gyvenamuosius namus, ūkinius pastatus, sandelius, rūsius.

2.Išvalytose patalpose visas išgraužtas landas, užtaisykite cementu arba moliu, sumaišytu su sutrintu stiklu (1 dalis stiklo ir 10 dalių molio). Pragraužtas landas iš lauko pusės apkalkite skarda, ventiliacijos angas apkalkite vielos sieteliais.

3.Pašarus ir maisto atsargas laikykite sandariose dėžėse, kurių dugnas ir sienų apačia apkalta skarda.

4.Pašalinkite visus pastatų pasieniuose stovinčius nereikalingus daiktus bei nupjaukite apie trobesius augančias piktžoles.

Kita kovos su žiurkėmis priemonė – mušamieji arba gyvagaudžiai spąstai. Žiurkėms naikinti prireiks specialių joms pritaikytų spąstų. Įprastiniai pelių spąstai žiurkėms yra per silpni. Spąstus būtina pririšti, nes žiurkės juos gali nutempti. Atminkite, jog žiurkes sunku išnaikinti todėl, jog jos visiškai nepasitiki žmogumi. Jei jų aplinkoje padėsite naują daiktą, pavyzdžiui, spąstus, žiurkės nustos jų baidytis tik po 6-7 dienų. Dar keli praktiški patarimai:

1.Statant žiurkinius spąstus negalima kartu naudoti ir mažų spąstelių, skirtų pelėms. Jie žiurkių nesugauna, o tik atbaido.

2.Rekomenduojama pradžioje išdėlioti spąstus nepaspęstus, tačiau su masalu. Nuėstą masalą pakeiskite, kad žiurkės įprastų čia lankytis. Po 6-7 dienų spąstus paspęskite ir palikite tose pačiose vietose. Galbūt tai atrodo per ilgas procesas, tačiau iš tikrųjų šitaip žiurkes išgaudysite daug greičiau.

3.Stenkitės įkliuvusias žiurkes iš spąstų kuo greičiau išimti, kad likusios žiurkės neįtartų nieko blogo.

4.Universalus masalas – padžiovinta duona, mirkyta aliejuje. Tačiau galite išmėginti ir kitokius masalus.

5.Paprastai vienerių spąstų išnaikinti žiurkėms nepakaks. Kokį spąstų kiekį statyti, teks nuspręsti patiems, įvertinus patalpų dydį bei nepageidaujamų įnamių gausumą.

Nors cheminės (naudojant užnuodytą masalą) kovos su žiurkėmis priemonės efektyvios, tačiau ir labai pavojingos, todėl jas naudoti reiktų atsargiai. Pasitaiko atvejų, kai dėl neatsargumo apsinuodija žmonės ar naminiai gyvūnai. Nekalbėsime apie tai, kaip efektyviau naudoti nuodus – šią informaciją turėtumėte rasti ant nuodų gamintojo pakuotės. Čia svarbiausia yra saugumas:

1.Pirkite produktus, kurie turi aiškias etiketes ir išsamias saugaus naudojimo instrukcijas. Saugumo instrukcijos nepadės, jei jų nesilaikysite.

2.Pirkite tik tiek produkto, kiek tikitės sunaudoti. Laikyti namuose nuodus pavojinga – niekada negalite žinoti, ar jų neras naminiai gyvūnai ar vaikai.

3.Prieš naudodami produktą, susipažinkite su veiksmais nelaimės atveju.

4.Užtikrinkite, jog žiurkėms skirtų nuodų negalėtų pasiekti kiti gyvūnai.

5.Pasitaiko atvejų, kai katės ar šunys nusinuodija suėdę apnuodytą pelę ar žiurkę, todėl pasirūpinkite, jog šie gyvūnai nebūtų arti pastatų, kuriuose nuodijamos žiurkės.

Efektyviausias rezultatas pasiekiamas tuomet, kai naudojama ne viena, o visos kovos su žiurkėmis priemonės kartu. Be abejonės ne visi žmonės turi laiko, galimybių, reikalingų priemonių ir noro kovoti su žiurkėmis. Tokiu atveju jums pagelbės deratizacija užsiimančios įmonės.

Šiuo metu Gamtos tyrimų centro Ekologijos institutas bendradarbiaudamas su kenkėjų kontrolės įmone UAB „Dezinfa“ vykdo žiurkių paplitimo Lietuvoje tyrimą. Šiuo tyrimu siekiama nustatyti, kur ir kuri žiurkių rūšis Lietuvoje paplitusi, koks šiuo metu yra žiurkių gausumas bei daromos žalos mastas. Tyrimo rezultatai padės mums visiems efektyviau kovoti su šiais graužikais. Norėdami prisidėti prie tyrimo, užpildykite anketą internete adresu www.publika.lt/apklausa-15-4de7719a54a19.html. Jei turite pasiūlymų ar klausymų, rašykite elektroniniu paštu Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. arba adresu Mariui Jasiulioniui, Gamtos tyrimų centro Ekologijos institutas, Akademijos g. 2, LT-08412 Vilnius.