Vievio parapijos bendruomenės piligriminė kelionė į Telšius ir Plungę

Birželio 23–24 d. Vievio parapijos bendruomenės choras „Palaimintos širdys“, vadovaujamas Vilmos Gumbienės, bei parapijos aktyvas kartu su klebonu Alfonsu Kelmeliu leidosi į prasmingą piligriminę kelionę po Telšių bei Plungės kraštą. Šiais metais bu­vome pakviesti į Plungę, kur bir­želio 24 d. švenčiami tradiciniai ­ Šv. Jono Krikštytojo atlaidai.
Išvakarėse atvykus į Telšius, grupę pasitiko Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia. Vakarines Mišias šioje bažnyčioje aukojo Vievio šv. Onos parapijos klebonas kun. Alfonsas Kelmelis su parapijos vikaru kun. Povilu Slaminiu ir vietiniai dvasininkai. Po pamaldų laukė laisvas vakaras – pasivaikščiojimas po Telšių senamiestį, kur mažos meškų skulptūrėlės, išsibarsčiu­sios palei Masčio ežerą, kėlė šypsenas ir padėjo pajusti Žemaitijos dvasią. Taip pat jau tradicija tapo apsilankymas kavinėje/ledainėje „Džiugas“, kur smagioje draugijoje buvo išragauti išskirtinio skonio ledai, ­pasidalinta linksmais pasakojimais iš ankstesnių kelionių ir nuskambėjo viena kita daina.

Plungė – tikėjimo tęsinys
Kitą rytą Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijoje po pusryčių, padėkojus už puikias apgyvendinimo sąlygas, ska­nų maistą ir pažadėjus kitais metais sugrįžti, išvykome į Plungę, į ­Šv. Jono Krikštytojo atlaidus. Atvykusius mus šiltai ir svetingai pasitiko Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonas kun. Vytautas Gedvainis su parapijiečiais. Prieš atlaidų Šv. Mišias tikintieji dalyvavo Švenčiausiojo Sakramento adoracijoje ir klausėsi katechezės tema „Jonas Krikštytojas ir Dievo Avinėlis“, kurią vedė Vievio šv. Onos parapijos klebonas kun. Alfonsas Kelmelis. Šv. Mišias aukojo Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius kartu su svečiais kunigais. Vievio šv. Onos parapijos choro „Palaimintos širdys“ giedojimas sustiprino maldos potyrį. Dalyvavimas atlaiduose lei­do patirti stiprų parapijos bendrumo ir tradicijų tęstinumo jausmą. Įspūdingoje savo grožiu ir dydžiu Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje išskirtinai skambėjo ir a cappela atliekamos giesmės, dar vadinamos kantičkomis. Vėliau visi susirinkusieji patraukė prie naujai pastatytos šv. Jono Krikštytojo skulptūros, kurią pašventino Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius.

Iki susitikimo Vievyje
Po atlaidų buvome pakviesti į so­dybą, kur išragavome nuotaikingai pristatytų žemaitiškų valgių ir gėrimų. Kartu su Plungės parapijiečiais ir sodybos šeimininkais smagiai dainavome ir žemaitiškai, ir lietuviškai. Toks žemaitiškas svetingumas ir vaišingumas išties yra išskirtinis ir labai nuoširdus. Išsiskyrėme sutarę, kad Plungės parapijos choras su parapijiečiais ir klebonu kun. V. Gedvainiu aplankys ir mus, jau šiais metais liepos 27 d. tituliniuose Vievio šv. Onos parapijos atlaiduose.
Ši piligriminė kelionė – tai daugiau nei lankytinos vietos, tai tikėjimo kelionė per giesmę ir bendrystę. Klebono kun. Alfonso Kelmelio dovana parapijos aktyvui į įspūdingą dviejų dienų kelionę atnešė gilesnį pažinimą – tiek savęs, tiek parapijos kaip vienybės ir tikėjimo bendruomenės.

Vievio šv. Onos parapijos bendruomenės atstovas Gintaras Jančiauskas

Monika G.
Birželio 23–24 d. turėjome pi­­ligriminę-pažintinę kelionę į Plungės Šv. Jono Krikštytojo atlaidus. Ke­liavome su malda ir intencija širdy link Dievo šventovių. Tarpinis sustojimas taip pat buvo Telšių kunigų seminarijoje. Šį laiką nuspalvino tylus pabuvimas su Jėzumi savo širdyje (bręsti ir ieškoti savo pašaukimo subtilybių). Būti su bendruo­mene mažos, jaukios bažnyčios apsuptyje, melstis drauge, ypatingai garbinant Jo Švč. Širdį. Atlaidų Plungėje metu pajaučiau stipresnį troškimą melstis į Švč. Jėzaus Širdį. Kalbėjo giesmės žodžiai: „Ta Širdis brangesnė už visokį gėrį, Tobuliausia meile ir dorybėm žėri. Kas pasaulis, jo tuštybės! Sielos ras tikrą ramybę, Jėzaus Širdyje“. Gausybė žmonių, laukiančių Dievo avinėlio, kurio pirmtakas buvo Šv. Jonas Krikštytojas, liudijo apie nuo­širdžios bendrystės su Dievu pajautas. Taip pat ir mūsų parapijos bendrystė ir kartu šventimas Eucharistijos nešė įvairių malonių šviesos, kurios reikia mūsų kasdienės aplinkos tobulėjimui. Ši kelionė buvo ir asmeninis nuoširdaus susitikimo su Dievu laikas ir bendros maldos bei užtarimo pajauta kartu Eucharistijos šventime (melstis kartu drauge, ypač su parapijos kunigais).
Dėkokime Viešpačiui! Kad visur būtų pagarbintas Dievas!

Danutė M.N.
Noriu padėkoti mūsų parapijos klebonui už šią nuostabią kelio­nę. Įspūdžių labai daug ir visi labai malonūs. Pirmosios šių metų žemuogės skanesnės, nes pavaišino pats Telšių vyskupas. Plungėje ir klebonas, ir visa jų bendruomenė draugiški bei malonūs. Ačiū dar kartą visiems už bendrystę ir kiekvienam atskirai.

Vilma G.
Gyvenimas priklauso visiems, jis yra duotas dovanai. Tai ypatinga Kūrėjo dovana, persmelkta meilės. Toliau jau mūsų pasirinkimas… Žmogus nepakeičiamas laike, nepakartojamas Žemėje. Kiekvienas ­skleidžiame savo ypatingą šviesą.
Vievio šv. Onos parapijoje susibūrę nuostabūs žmonės, paliesti Dievo malonės, kuri sklei­džiasi bendruomenės gyvenime, tar­nystėse. Turime puikų parapijos bendruomenės ganytoją ir vadovą Alfonsą Kelmelį, kuris dovanojo šią kelionę parapijos aktyvui, taip pat ir choriukui. Ši kelionė labai prasminga naujomis pažintimis, naujais atradimais, įspūdžiais, išbandymais, džiaugsmais ir patyrimais. Turėjome neįkainojamą patirtį! Džiaugsmo ir dėkingumo laiką bendrystėje, kuri praturtina ir augina gebėjimą gyventi šiandien, kuriame slypi dėkingumas už vakar ir viltis dėl rytojaus. Tai augina išmintingą širdį žmoguje. Leiskimės malonės vedami ir auginami.

Liudmila V.
Esu pakerėta tiek Telšiuose, tiek Plungėje mus sutikusių žmonių vaišingumu, nuoširdumu, svetingumu ir geru humoro jausmu. Buvo netikėta, bet kartu ir labai džiugu.

Asta M.
Šią kelionę galėčiau pavadinti „Džiugus rūpestis“. Juk kažkas pasakė: „Jei kiekvienas rūpintumėmės kitu, Žemė jau būtų rojus“. Mūsų kelionėje taip ir nutiko. Gintaras nuoširdžiai rūpinosi organizaciniais reikalais, klebonas Alfonsas visų patogumu ir įvykių aiškumu, ramino besijaudinančius choristus. Buvome aprūpinti maistu, nakvyne, gera nuo­taika. Vyskupas Algirdas, prelatas ­Juozas, Plungės klebonas apgaubė mus rūpesčiu ir gera nuotaika. O grupės ir sėdėjimo draugai – tiesiog vieni kitiems tarnavo. Tikiu, jog Šventoji Dvasia buvo šalia ir kiekviename. Grįžau praturtėjusi nuoširdžia bendryste. Dėkoju visiems keliavusiems. Pabaigai – kiekvieną dar labiau pažinau ir dar labiau pamilau.

Neringa T.
Į šią kelionę vykau su maldos intencija už savo jaunesnio­sios dukros sveikatą. Ji turi rimtą stuburo ligą, kuri kol kas nepasiduoda jokiam gydymui, todėl gresia itin sudėtinga stuburo operacija. Imamės visų įmanomų gydymo metodų, tačiau kol kas liga tik progresuoja. Kasdien gyvenu su dideliu nerimu, nežinomybe bei, žinoma, begalinėmis maldomis. Nuo streso pakriko ir mano pačios fizinė sveikata. Todėl prieš piligriminę kelionę nusiteikiau jautriai stebėti aplinką ir atpažinti man Dievo siunčiamus ženklus. Ir jų buvo apsčiai…
Kaip pirmąjį ženklą priėmiau Plungės šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje stovinčią nuogo Jėzaus Kristaus statulėlę. Ji buvo nukabinėta įvairiaspalvėmis juostomis ir juostelėmis. Dalis jų su užrašais: „Pasitikiu Tavimi“, žmonių vardais ir pan. Pasirodo, Žemaitijos krašte jau nuo seno itin populiarus „votas“ yra juosta, kurią žmonės kabindavo ant skulptūrų, paveikslų, norėdami išreikšti padėką Dievui už patirtas ar geidžiamas malones. Telšių klebonas, vesdamas ekskursiją, papasakojo mums apie 1910 m. Plungės kapuose rastą tokią stebuklingą koplytėlę su daugybe kaspinų. Ir kaip jis pats yra liudininkas vieno iš neseniai įvykusių stebuklų. Vienos turtingos plungiškių šeimos anūkas staigiai susirgo ir atsidūrė reanimacijoje. Daugybė daktarų negalėjo nustatyti, kas jam nutiko. Šeimai kunigas įdavė į rankas rožinį ir tiesiog pasakė klauptis prie reanimacijos durų ir kalbėti rožinį. Po kurio laiko vaikas atsigavo ir stebuklingai pasveiko. Viena iš juostų čia yra pakabinta ir šios šeimos.
Kaip antrąjį šios kelionės ženklą priėmiau – Plungės katedros liturginių reikmenų parduotuvėje „į akis kritusį“ dešimties stambių medinių karolių rožinį, kuris prašėsi būti nuperkamas ir kasdien sukalbamas (nors nesu „Rožinio“ maldos gerbėja).
Kaip trečiąjį Dievo ženklą­ priėmiau kartu keliavusios pa­rapijietės netyčia nugirstus žodžius – lyg priminimą man, kad dažnai prašome Dievo konkrečių dalykų, bet kartais tiesiog turime melstis ir pasitikėti Dievu, nes tik jis geriausiai žino, ko mums reikia ir kaip sudėlioti mūsų gyvenimus. Todėl nusprendžiau kasdien melstis „Rožinį“ su intencija „Dieve, pasitikiu tavimi“ (o ne, „Dieve, prašau, kad šiuo metu taikomas gydymas padėtų mano dukrytei ir jai nereiktų daryti operacijos“).
Ir dar keli kiti ženklai padėjo suprasti, kad pirmiausia turiu pasirūpinti pati savimi (tiek fizine, tiek psichine sveikata), kad nenugrimzčiau į dar didesnį stresą, o vaikui suteikčiau pagalbą, palaikymą ir atjautą, nes jis išgyvena nė kiek ne mažiau nei aš.

Daiva U.
Išvyka į Telšius jau tampa tradicine mūsų bendruomenei. Iš tiesų, jau pamiršau kelintą sykį keliaujam į Žemaitiją… Vis grįžtam kaip namo. Gal todėl, kad visad apsistojam Telšių kunigų seminarijoj nak­vynei, kur tėviškai mus pasitinka ir priima mūsų kraštietis vyskupas Algirdas Jurevičius, gal todėl, kad jau ne kartą aplankėm Telšių bei apylinkių žymias vietas su gidais, vyskupu ir savarankiškai, gal todėl, kad kaskart einam valgyti ledų ir į tą pačią kavinę. Ir piligrimystės intencija visada rimta. Pernai šventėm Didžiuosius Kalvarijų atlaidus su įspūdingai giedamais „kalnais“. O šį kartą prie „savų“ Telšių, pridėjom ir Plungę, kur šventėm šv. Jono Krikš­tytojo atlaidus, titulinius parapijos. Bažnyčia įspūdingo dydžio, pilna žmonių, o giedant mūsų choreliui – vėl jausmas, kaip namie. Labai pakiliai jautėmės su savo kunigais ir choru, o vietinis klebonas Vytautas vieviškius pristatė kaip ypatingus, savo draugo, mūsų klebono Alfonso Kelmelio šeimą. Tie žemaičiai pasiutę! Na, tiek dūšios atiduoda, ir melsdamiesi, ir dirbdami, ir švęsdami, kad netveriam iš nuostabos ir džiaugsmo savam kailyje. Prišėrė, prigirdė, dainas plėšti visa gerkle su jais rozu privertė, apdovanojo ir kelionėn gastinčiaus prikrovė. Tad su ta pačia nuotaika ir mes kaip pasiutę grįžom namo su dainom ir šokiais. Choras gi visas keliavo, tai kaip gi be dainų…? Joninės – rimta šventė Plungėj! Trūksta žodžių apibūdinti tai bendrystei, lyg giminės susitikimas buvo. Tikra brolystė Jėzuje! Ir mes patys bendruomenėje susibičiuliavę dar labiau, ir įgiję naujų draugų. Lyg vestuvės įvykę: praplė­tė, padi­dino šeimą. Grįžom su planu per Onines pasikviesti į svečius ir smarkiai švęsti. Juk ne kasdien ana giminė atvažiuoja!