Stasys Lančinskas svajojo būti kosmonautu arba lakūnu, bet kai atsidūrė Elektrėnuose – tapo energetiku

Virginija Šimkūnienė

Elektrėnų energetikai-veteranai mėgsta kartoti juokeliu virtusį Elektrėnų turisto nusistebėjimą, kad tokiame gražiame mieste kažkas sugalvojo pastatyti elektrinę. Jauniems žmonėms dar kartą tenka priminti, kad istorija išsaugojo savotiškai unikalius faktus apie 1960 m. birželio 8 d. statybininkų pradėtus pirmuosius darbus. Kaip informaciją yra užrašęs istorikas Audrius Jurgelevičius, vietiniai gyventojai, „Anykštų“ kolūkio kolūkiečiai, net neskubėjo pjauti rugių – tokia nereali atrodė statybos perspektyva. Bet netrukus plynuose laukuose išdygo pirmieji statybininkų pastatai – laikini vagonėliai kontorai ir bufetui. Liepos 4 d. būsimos elektrinės vietoje buvo iškastas pirmasis kubinis metras žemės. Simboline statybos pradžios data reikėtų laikyti 1960 m. liepos 18 d., kai buvo padėtas kertinis elektrinės akmuo. Atminimo lentą, kuri gulė po kertiniu akmeniu, nešė statybininkai E. Olubienė, P. Stacevičius. Pagal seną statybininkų paprotį, šalia buvo pažerta sauja kapeikų ir padėta pirmoji 11 t sverianti pamatų plokštė. Statybininkams gyventi pradėta statyti lai­kinoji Lietuvos valstybinės rajoni­nės elektrinės statybos gyvenvietė. Tik 1961 m. pavasarį ėmė kilti nuolatinė gyvenvietė, dabartiniai Elektrėnai. Šį kartą skaitytojams pateikiame dar vieną istoriją apie elektrinę ir Elektrėnus stačiusių žmonių gyvenimus.

Lančinskai
Energetikas veteranas, buvęs ilgametis Elektrėnų savivaldybės tarybos narys Stasys Lančinskas gimė ir užaugo Kaišiadorių rajone, Žiežmariuose. Tuomet vaikinas, besimokydamas Žiežmarių vidurinėje, susižavėjo J. Gagarino skrydžiu į kosmosą ir pasakė sau – tapsiu jei ne kosmonautu, tai bent lakūnu. Tuomet paauglys labai susidomėjo sportu – pradėjo bėgioti, kitomis sporto šakomis užsiiminėti, kad būtų geros fizinės formos.

Adolfas ir Stefanija Lančins­kai susilaukė penkių vaikų – turėjo dukrą Marytę ir keturis sūnus.
Stasys Lančinskas buvo jauniausias iš penketo atžalų ir šiuo metu yra vienintelis gyvas Lančinskų ­palikuonis.
„Mokykloje nebuvau pirmūnas, greičiau stiprus vidutiniokas. Sekėsi matematika, kiti tikslieji mokslai. Sportavau – puikiai prisimenu šaunų kūno kultūros mokytoją Romualdą Kubilių. Galima sakyti, kad jo dėka pamilau lengvąją atletiką, kitas sporto šakas. Mokytojas gyvena Žiežmariuose, o jo sūnus Sigitas – Elektrėnuose, nelabai toli mano namų, pasikalbam, pasisveikiname“, – pasakoja apie savo jaunystę ir tuometines svajones Stasys Lančinskas, pokalbiui pakvietęs į savo gražius ir jaukius namus privačių sodybų kvartale. Beje, jo namą Elektrėnuose projektavo tas pats architektas, kaip ir Elektrėnų bažnyčią – Henrikas Šilgalis.
Besimokydamas vidurinėje mo­kykloje Stasys buvo nusiteikęs sveikuoliškai – nerūkė, negėrė iki pat mokyklos baigimo. Stasio tėvai buvo paprasti kolūkio darbininkai, dirbo daug ir sunkiai. „Mane augino ir auklėjo sesuo Marytė, tarp jos ir manęs buvo 12 metų skirtumas. Gerai mane auklėjo, mama liko patenkinta, o Marytė, baigusi mokslus, tapo mokytoja, daug metų su vyru Algiu gyveno Elektrėnuose“, – geru žodžiu Stasys mini savo seserį ir jos sutuoktinį. Apie Algio Sakalausko indėlį mūsų pašnekovo gyvenimo vingiams papasakosime vėliau.

Dėl nedidelio ūgio nepriėmė į Karo mokyklą
Stasio Lančinsko mama nebuvo patenkinta, kai sūnus pranešė, kad stos mokytis į Karo mokyklą.
Tačiau ten Stasys nebuvo priimtas – dėl nedidelio ūkio ir jo nuolat paraudusių akių Medicinos komisijos nutarimu S. Lančinskas nepateko į Karo mokyklą.
Tuomet jie, trys vaikinai iš Kaišiadorių krašto, išvyko stoti į Rygos aviacijos mokyklą.
„Buvome visi 18-mečiai, nei patirties, nei supratimo neturėjome, galvojome, kad tapsime lakūnais.
Tačiau dar prieš priesaikos priėmimą mus atkalbėjo ten jau studijuojantys lietuviai: „Išsiųs jus į Šiaurę, kur matysite baltas meškas ir spardysit ledus iš po lėktuvų ratų“. Mes jais patikėjome, grįžome namo. Truputį buvo nesmagu, nes į Rygą mane visa klasė išlydėjo. O kariniame komisariate tai visi gavome pylos. Tuometinis viršininkas šaukė, kad sarmata, jog nestojome, grasino, jog mums vis tik teks baltas meškas maitinti“, – atsimena S. Lančinskas.
Kad sūnus grįžo namo ir nebus lakūnas, labai džiaugėsi mama. Tėtis jau buvo miręs – žuvo lentpjūvėje, įvykus nelaimingam atsitikimui.
Stasio sesuo Marytė jau buvo ištekėjusi ir gyveno su Algiu 2 kambarių bute Elektrėnuose. Tada Algis Sakalauskas, Marytės vyras, pakvietė gyventi pas juos ir eiti dirbti į naujos elektrinės statybas.
„Paklausiau, nuėjau į kadrų skyrių, o man ten ir sako: dar neturi aštuoniolikos metų, pabūk pas mamą iki sueis rugsėjį aštuoniolika, priimsime į darbą“, – sako Stasys.

Karjeros pradžia – elektromonterio mokinys
Pirmoji Stasio darbo vieta buvo Komunalinio ūkio skyriuje, dirbo elektromonteriu. Kol vaikinas įgaus praktinių įgūdžių, direktorius Pranas Noreika nusprendė Stasį nuo rudens (po pilnametystės) įdarbinti pas apšvietėjus. Tuomet Elektrėnuose reikėjo ir darbininkų, ir specialistų. Buvo ruošiami įvairaus profilio darbuotojai net keliose mokslo įstaigose. Nuo 1964 metų Elektrėnuose veikė Kauno politechnikos instituto vakarinis skyrius. Sesers vyras Algis ragino Stasį toliau mokytis ir dėl mokslų labai spaudė, nes suprato žinių svarbą.
„Mokslo metai jau buvo prasidėję, tai aš dokumentus nuvežiau stoti į neakivaizdinį, o po to buvau pervestas į vakarinį skyrių. Nuo rugsėjo aš su kitais jau pradėjau mokytis. Mokėmės kur buvo laisvos patalpos – vidurinėje mokykloje, pašte, profesinėje mokykloje. Buvo labai sunku – dieną dirbti, vakarais mokytis. Kai sesuo Marytė, turėdama pirmagimę dukrą, ėmė lauktis antrojo vaikelio, aš pasiprašiau į bendrabutį ir palikau sesers šeimos namus. Bendrabutis buvo Taikos gatvės 4-jame name. Dviejų kambarių bute gyvenome septyniese: viename kambaryje keturi, kitame trys. Po darbų vyrukai traukdavo į alaus barą gerti alaus, atsipalaiduoti, o aš ėjau į paskaitas, mokiausi. Dabar, kai pagalvoju, kaip aš patempiau, nes buvo tikrai neleng­va“, – sako Stasys. Jis mokėsi aukštojoje, o profesinėje mokykloje buvo rengiami darbininkai elektrinei, kelių specialybių darbuotojus rengė Kauno politechnikumo skyrius.
Stasys atsimena, kad daug dalykų jam dėstė žmonės iš pačios elektrinės. Tarp jų ir Viktoras Mekas, tuometinis Lietuvos elektrinės vyriausiasis inžinierius. Būtent V. Mekas yra ilgiausiai vienoje darbovietėje išdirbęs darbuotojas, jis turi 50 metų darbo stažą. Dar ir dabar S. Lančinskas bendrauja su V. Meku, abu dalyvauja Lietuvos energetikos veteranų draugijos tarybos veikloje. S. Lan­činskas yra šios tarybos narys, atstovauja elektrėniškiams, o V. Mekas – garbės narys.
Su dėkingumu Stasys prisimena kitus savo dėstytojus: Rimą Kiseliovienę, Stanislovą Barkų, Vytautą ­Navaglauską, Stanislovą Gerulaitį, Joną Jasiulionį, Stanislovą Satkauską, Jurgį Michailovą.

Elektrėnai anuomet buvo paskelbti sparčiąja komjaunuoliška statyba
Stasys Lančinskas prisimena, kaip kūrėsi ir statėsi Elektrėnų miestas. Čia plūste plūdo žmonės iš įvairių vietų – buvo įdarbinami, suteikiamas gyvenamasis plotas. Nemažai buvo lietuvių, grįžusių iš tremties, jie daugiausiai dirbo statybose.
Kai pastatė daugiau daugiabučių, vyrukai iš bendrabučio gavo butus. Tas dviejų kambarių butas, kuriame jie septyniese gyveno, liko vienam iš būrio gyventojų. Bendrabutyje Stasys gyveno nuo 1966 iki 1971 metų. Tuomet jis jau dirbo elektrinės ceche. Kad gautų kategoriją ir būtų paskatintas, pasak Stasio, reikėjo gerokai pasistengti. Jis liko ištikimas sportui ir tapo sporto organizatoriumi. Pasak S. Lančinsko, buvo daug jaunimo, vyko tarpcechinės spartakiados. Kokių sporto šakų ten tik nebuvo: šaškės, šachmatai, rankinis, krepšinis, leng­voji atletika, futbolas. Tuomet elektrinėje buvo apie 10 cechų, jaunimo netrūko, tad varžybos būdavo azartiškos ir įdomios.
Mokslai besidarbuojančiam­ Stasiui sekėsi sunkiai. Keturis­ kursus jis baigė su skola.
„1971 metais mane pasikvietęs direktorius Pranas Noreika pasakė, kad jam reikia siūlyti kažką į LTSR Aukščiausiąją tarybą, jis pasirinko mane. Buvau 24 metų komjaunuolis, kilau darbinės karjeros laiptais kaip elektrošaltkalvis. Nuo antros kategorijos užkopiau iki 6 kategorijos, tai aukščiausia kategorija. Gal todėl mane pasirinko, reikėjo jaunų, gerai dirbančių“, – sakė ­Stasys.
1971 metų birželį S. Lančinskas buvo išrinktas LTSR Aukščiausiosios tarybos deputatu nuo Elektrėnų krašto. Stasiui tuomet buvo 24 metai, apie jokią politiką jaunas vyras tuomet negalvojo ir teko gilintis į tai, ką jam reiks daryti. Tada jauno deputato buvo pasiteirauta, kur jis gyvena. Sužinojus, kad bendrabutyje, Stasiui netrukus buvo paskirtas vieno kambario butas Šviesos gatvėje.

Deputato karjerą derino su armija ir būsima žmona
Stasys jau draugavo su Ramute Bakūnaite, su kuria susipažino Žiežmariuose, kai vis grįždavo pas mamą. Vieną dieną S. Lančinskas sulaukė žinios dėl tarnavimo armijoje – baigė keturis kursus su skola, be to, iš aukštosios mokyklos vakarinio skyriaus šaukdavo į tarnybą, mokytis likdavo tik dieninių skyrių studentai.
Nebuvo kito kelio – tik armija. Net direktorius negalėjo padėti, sakė, eik tarnauti. „Bet man pasisekė, nes buvo tokia tvarka – kadangi buvau deputatu išrinktas Lietuvoje, mane į tarnybą armijoje galėjo skirti tik iš jos neišvežant. Taip aš atsidūriau Vilniuje, Šiaurės miestelyje. Per dvejus metus iš eilinio kario pavirtau į seržantą. Buvau bataliono komjaunimo sekretoriumi, daug sportavau. Kartą per mėnesį man duodavo išeiginę, kad parvykčiau susitikti su rinkėjais“, – pasakoja S. Lančinskas. Pasak jo, tai padėjo jam ištverti išsi­skyrimą su Ramute, kuri išlydėjo jį į armiją ir laukė sugrįžtant. Jei ne armija, pasak Stasio, jis jau būtų vedęs, kaip dauguma jo bendraamžių. Šei­mą jis nutarė kurti vos grįžęs po armijos. Gegužės 7-ąją grįžo, to paties mėnesio pabaigoje nunešė pareiškimus, o liepos 7-ąją jau įvyko vestuvės.
Kai S. Lančinskas išėjo į armiją, jo mokslai nutrūko. Tęsti mokslus tada reikėjo neakivaizdiniu būdu, tad atnaujinęs studijas ir toliau besimo­kydamas Stasys penktame ir šeštame kurse važinėjo į egzaminų sesijas Kaune. Dirbti jis grįžo į elektrinę, dar buvo ir deputatas, kai jam pasiūlė tapti komjaunimo sekretoriumi. ­„Tokio etato tuomet elektrinėje nebuvo, mane atleido nuo tiesioginio darbo, liepė imtis tik komjaunuoliš­kų reikalų. Buvo ką veikti, nes elektrinės darbuotojų – komjaunuolių – buvo apie 300. Jauni žmonės čia mielai įsidarbindavo, važinėdavo į Elektrėnus iš Kaišiadorių, Žiež­marių. Kadangi Elektrėnuose buvo labai geras aprūpinimas maisto bei kitomis prekėmis – čia daugiau nei kitur buvo galima visko įsigyti – tai atvykdavo žmonės ne tik dirbti, bet ir apsipirkti. Elektrėnuose viskas priklausė elektrinei – vaikų darželiai, kultūros salė, parduotuvės, kita. Tik vėliau išsigrynino – prekyba atsiskyrė, kultūra tapo atskira sritimi“, – sakė veteranas.

Santuokoje susilaukė dviejų dukrų
Paklaustas apie prasidėjusį vedybinį gyvenimą, Stasys neslepia, kad kai kurie draugai galvojo, kad jis skuba tuoktis „iš reikalo“, neva Ramutė laukiasi. Nieko panašaus nebuvo – pirmoji dukra Jurgita gimė praėjus lygiai 9 mėnesiams po vestuvių, 1974 metų balandžio mėnesį. Mūsų pašnekovas prisimena, kaip jis buvo siunčiamas į komjaunimo suvažiavimą Maskvoje. O tuo metu Ramutei jau buvo paskutinės nėštumo dienos, greitai reikėjo gimdyti. Nuvažiavęs į Vilnių Stasys sulaukė skambučio, kad Ramutei prasideda gimdymas. „Aš pirmajam sekretoriui sakiau – nevyksiu į Maskvą, man reikia būti prie žmonos. Atleido nuo kelionės tik tada, kai nusipirkau bilietą į vėlesnį skrydį. Parvykau namo, pamačiau per ligoninės langą žmoną su duk­ryte, pasimojavome ir išskridau. Kol aš buvau Maskvoje, Ramutė gulėjo ligoninėje. Aš jai dažnai paskambindavau. Net sesutės žinojo, jei skambina iš toli, reiškia reiks kviesti R. Lančinskienę“, – pirmagimės atėjimą prisimena S. Lančinskas, didžiuodamasis tuo, kad net iš suva­žiavimo rūmų galėjo kalbėtis su žmona apie dukrelę.
Dvejus metus padirbęs komjaunuolišką darbą, Stasys tarė sau, gana. Tuo metu jam teko organizuoti ne tik sporto ar kultūros renginius, bet ir talkas klojant šaligatvius, tiesiant trasas ar įrengiant vaikų žaidimų aikšteles. Galiojo tvarka – atidirbus 3 dienas talkose, darbuotojas gaudavo 3 dienas papildomų atostogų.

Baigęs mokslus kibo į rimtus elektrinės darbus
1977 metais Stasys Lančinskas baigė studijas ir tapo inžinieriumi-elektriku, pradėjo dirbti Kapitalinės statybos skyriuje. Specialistas buvo atsakingas už elektros medžiagų tiekimą – tai buvo elektros lemputės, išjungėjai, kabeliai, laidai ir dar daug ko. „Po dvejų metų man buvo pasiūlyta tapti Tiekimo skyriaus viršininko pavaduotoju. Turėjau apie 20 pavaldinių. Ne visi puikiai dirbo, tad kai trūkdavo kantrybė, eidavau ir pats padarydavau. Tuomet teko važinėti po visą Tarybų Sąjungą. Jau turėjau dvi dukras, buvo ankšta gyventi. Ir aš išdrįsau nueiti pas direktorių P. Noreiką paprašyti 3 kambarių buto. Negavau. Pasiūlė eiti dirbti pamainomis, naktinėje pamainoje. Aš esu veiksmo žmogus, negaliu per naktį į schemas žiūrėti. Nesutikau, galvojau, kad mano karjera baigta“, – prisimena darbą elektrinėje S. Lančinskas.
„Taip susiklostė likimas, kad 1987 metais mirė P. Noreikos žmona, elektrinės vadovas tada labai buvo pažeidžiamas. Išėjo iš darbo jo pavaduotojas, nuėjo vadovauti prekybai. Tada buvo pasiūlyta dirbti pavaduotoju. Svarsčiau ilgai, žinojau, kad nedera atsisakyti. Taip pat pažinojau direktorių – koks jis reiklus, teisingas, tad būsimos pareigos šiek tiek gąsdino. Sutikdamas nieko neužsiminiau nei apie butą, nei apie atlyginimą. Dirbau kaip galėdamas geriau, taip man subyrėjo 40 metų darbo stažas“, – sako S. Lančinskas.
Iš to laikotarpio vyras labiausiai atsimena faktą, kai dainininko Jurgio Didžiulio senelis, atvykęs iš Venesuelos, pasiūlė Lietuvai pirkti ir vietoje mazuto elektrinėje deginti oremulsiją. Tai medžiaga, nepavaldi fizikos dėsniams. Ji už mazutą daug tirštesnė, yra skiedžiama vandeniu. Tuomet Lietuvos energetikos ministru buvo Arvydas Leščinskas. Lietuviai nutarė išbandyti ir elektrinėje deginti oremulsiją. Bandymai truko porą metų. Iš Venesuelos tanklaiviu oremulsija buvo gabenta iki Danijos, perpilama į mažesnį laivą ir atkeliaudavo iki Klaipėdos. Ten buvo išpilstoma į geležinkelio cisternas ir iš Klaipėdos bėgiais pasiekdavo Elektrėnus. Dėl bandymų ir šios naujovės S. Lančinskas dar 1995 metais lankėsi Amerikoje, apžiūrėjo ten veikiančias elektrines. Oremulsijos deginimo projektui Lietuva kvietėsi projektuotojus iš Amerikos. Deja, projektas liko neįgyvendintas, nes Kinija nupirko visas Venesuelos oremulsijos atsargas.
Rusijoje, Sibire, oremulsijos labai daug, bet ją išgauti reikia ne žemesnės kaip 0 laipsnių temperatūros, o užkaitinti galima tik iki 80 laipsnių.
Prisimindamas darbinę karjerą S. Lančinskas sako pabuvojęs daugelyje šalių. Daug užsienio svečių teko priimti ir Lietuvos elektrinėje. Jis pažino Valdą Adamkų, kai jis dar nebuvo šalies Prezidentu, o atvyko kaip Šiaurės Amerikos lietuvių delegacijos vadovas. Su Valdu Adamkumi, būnant jam Lietuvos vadovu, S. Lančinskui teko bendrauti, kai Prezidentas su komanda lankėsi Elektrėnuose.

Dirbo ir tapęs senjoru
2010 metais Stasys Lančinskas išėjo į užtarnautą poilsį. Būdamas pensininku nuvyko pas sūnėną Audronį, gyvenantį Amerikoje. Ten su juo pavažinėjo vilkike ir pamatė ne gražią, parodomąją, bet tikrąją Amerikos pusę.

S. Lančinskas turėjo veiklos namuose – didelis namas, kiemas reikalauja priežiūros. Bet kai jam buvo pasiūlyta tapti Seimo nario Broniaus Bradausko padėjėju Elektrėnuose – sutiko. Jam trūko susitikimų su žmonėmis, norėjosi dar darbuotis. Tad šį darbą Stasys noriai dirbo iki 2016 metų.
Pašnekovas džiaugiasi, kad jo abi dukros ir anūkai gyvena Lietuvoje. Lauros ir jos šeimos namai – visai čia pat, už gyvatvorės. Vyresnioji Jurgita gyvena šiek tiek toliau nuo tėvų, bet irgi Elektrėnų mieste. Jos sūnui Benui tuoj bus 30 metų, tai vyriausias Ramutės ir Stasio anūkas. Jauniausias anūkas Kristupas bus abiturientas, jis yra dukros Lauros vaikas.
Stasys Lančinskas sako, kad be jo, šeimoje nėra energetikų, išskyrus sesers vyrą Algį Sakalauską. Jis buvo Lietuvos elektrinės statytojas, A.Sakalausko pavardė yra iškalta marmuro plokštėje tarp pirmųjų elektrinės statytojų. Šalia yra ir labiausiai nusipelniusių elektrinės eks­ploatuotojų pavardės. Ši plokštė yra elektrinėje, netoli centrinio pulto.
Teisybės dėlei, reikia pasakyti, kad Stasio žmona Ramutė Lančinskienė, nors ne tiesiogiai, bet taip pat dirbo elektrinėje. Ji yra buhalterė ir daug metų darbavosi „Swedbank“ padalinio, buvusio elektrinėje, operatore.
„Aš vis dar dalyvauju Lietuvos energetikos veteranų draugijos veikloje. Susitinkame, pasitariame, ką galime nuveikti, pasveikiname jubiliatus. Štai dabar svarstome, kaip ir kur perkelti tą marmuro plokštę su nusipelniusių žmonių pavardėmis, nes į elektrinę bet kas neužeis ir šių pavardžių neperskaitys. O tai yra Lietuvos elektrinę bei jos istoriją kūrę žmonės“, – sako S. Lančinskas.

Elektrėnų laukia šviesi ateitis
Kalbėdamas apie Lietuvos ir Elektrėnų ateitį, veteranas džiaugiasi, kad AB „Ignitis“ pradėjo statybas Kruonyje ir yra statomas penktasis blokas. „Įsijungėme į Europos elektros sistemą. Jei bus pastatytas penktasis Kruonio HAE agregatas, Lietuva ne tik pati apsirūpins, bet ir galės parduoti elektrą kitoms šalims. Gaila, kad kažkada buvo sustabdyta Kruonio HAE statyba ir vietoje 8 turime tik 4 agregatus. Aš tuomet dėl to labai pergyvenau, atsimenu, kad kai kas Kruonio HAE siūlė ne tik sustabdyti, bet ir susprogdinti“, – sako S. Lančinskas. Jis pademonstravo geras istorijos žinias sakydamas, kad Lietuvoje pirmoji elektros lemputė buvo uždegta 1892 metais Rietavo bažnyčioje, sietynas šviečia iki šiol. Tuomet tai buvo ketvirta šalis Europoje, išbandžiusi elektrą, Lietuva aplenkė daug Europos šalių.
„Elektrinė Elektrėnuose buvo ir bus. Nesvarbu, kiek pastatys saulės ar vėjo jėgainių, jei nėra tų gamtos dovanų, tai ir elektros nebus. Sveikinu mūsų gyventojus su savivaldybės 25 metų gyvavimo sukaktimi bei miestą 65-ojo gimtadienio proga, tikiu, kad Elektrėnų laukia šviesi ateitis“, – atsisveikindamas sakė Stasys Lančinskas. Buvo laikai, kai Elektrėnų garbės piliečio Prano Noreikos žodžiais tariant, kiekviena diena būdavo nepanaši į vakarykštę, nes vis atsirasdavo naujų dalykų: išaugo naujas gyvenamojo namo aukštas, atsistojo elektrinės pastato kolonos, tiesiamas kelias, vamzdynai ir dažnai skambėdavo įkurtuvių dainos. Buvo ir juodų dienų – gaisrai, avarijos, at­sijungę blokai keldavo didelį triukšmą ir pažadindavo visus elektrėniečius… Visa tai liko praeityje.

Autorės ir asmeninio albumo nuotr.