Senelio siekius įgyvendina ateities kartos

Virginija Jacinavičiūtė

Įgyvendindami projektą „Šimt­mečio portretai“ pakalbinome kelias dešimtis žmonių, kurie papasakojo mums savo giminės istorijas, kurios tarsi mažos dėlionės įsilieja į visos Lietuvos istoriją. Kalbinome gydytojus, mokslininkus, bibliotekininkus ir kitus Elektrėnų savivaldybės gyventojus ar kilusius iš šio krašto įžymius žmones, kurių protėviai ir jie patys įvairiais laikotarpiais savaip prisidėjo prie Lietuvos istorijos. Šį kartą kalbinome verslininką Ramūną Lapinską, automobilių detalių parduotuvės „Pas Lapiną“ savininką. Tiesa, kalbėti teko mažai, nes Lapinskų giminės istoriją buvo galima paskaityti „Lapinskų giminės geneologinio medžio byloje-knygoje“, kurią Ramūno tėtis Zenonas Lapinskas ir kiti giminaičiai kruopščiai pildė nuo 1992 metų.

Kilmingasis pirmtakas

1949 m. Krivašiūnuose prie savo namo sėdi Stasys Lapinskas ir Stefanija su savo vaikais - Zenonu, Jane, Broniumi, Algirdu, Gene, tarp tėvų - Juozas

1949 m. Krivašiūnuose prie savo namo sėdi Stasys Lapinskas ir Stefanija su savo vaikais – Zenonu, Jane, Broniumi, Algirdu, Gene, tarp tėvų – Juozas

Lapinskų giminės medis prasidėjo nuo pirmtako Aleksando Lapinsko (1820–1895 m.). Į giminės knygą įrašytas pasakojimas, kuriame teigiama, kad Aleksandras Lapinskas buvo nesantuokinis Antano Tiškevičiaus ir 20-metės vokietės guvernantės sūnus. Antanas Tiškevičius (1784–1871 m.) buvo Lietuvos didžiosios kunigaikštystės didikų giminės atstovas. Jis dalyvavo karo žygiuose prieš Napoleoną, už narsumą apdovanotas įvairiausiais ordinais ir 2 aukso kardais. Mamos Aleksandras neteko būdamas 20-ties. Jis gyveno pas grafą Užutrakyje, buvo tėvo mylimas. Tėvas Aleksandru pasitikėjo, pavesdavo jam atsakingus ūkio darbus. Kai Aleksandui buvo 33-eji, tėvas jį supiršo su mergina iš Novosiolkų kaimo ir apvesdino apie 1853 m. Iki šiol liko nežinoma, kodėl tėvas nesantuokiniam sūnui davė būtent Lapinsko pavardę. Susikūrusiai šeimai Antanas Tiškevičius davė 40 ha žemės Novosiolkų kaime, javų, bulvių sėklos, 100 rublių. Vėliau tėvo iniciatyva žemės buvo perkeltos į Būdos kaimą, Vievio valsčiuje.

Anksti neteko tėvo
Būdos kaime gimė ir Ramūno senelis Stasys Lapinskas (1903–1975 m.). Jis buvo vyriausias vaikas daugiavaikėje šeimoje. Stasio Lapins­ko tėvas Juozas,vedė Justiną Bliujūtė kilusią iš Peliūnų kaimo. Kas dvejus metus šeima pasipildydavo vis nauju šeimos nariu. Po Stasio gimė Jonas, Viktoras, Janė, Vladas ir Malenija. Stasio vaikystė, kaip ir visų to meto vaikų, prabėgo ganant gyvulius. Mokytis nebuvo nei laiko, nei sąlygų. Keli kaimai susidėję samdė mokytojus, kurie mokė vaikus rašyti, skaityti, skaičiuoti, tačiau Stasys retai pamo­kas lankė. Kai Stasiui buvo 14 metų, numirė tėvas, todėl jis kaip vyriausias sūnus su mama liko ūkio šeimininkais. Ūkis buvo nemažas: šeima dirbo 20 ha žemės, laikė daug gyvulių.
1917 m. Stasys iš kaimynų sužinojo, kad Skirmantiškėse prie miško yra didelis medienos sandėlis. Tas sandėlis buvo pilnas medienos, kurią vokiečiai buvo paruošę vežimui į Vokietiją. Prasidėjus suirutei, jos neišsivežė, todėl Stasys su Jonu tą medieną pamažu namo parvežė ir pasistatė naują namą.

Kelionė į Argentiną

1960 m. Semeliškėse prie savo namo. Stasys Lapinskas su žmona Stefanija, dukra Genė ir sūnus Juozas, tarp jų - anūkė, Broniaus dukra Romantė

1960 m. Semeliškėse prie savo namo. Stasys Lapinskas su žmona Stefanija, dukra Genė ir sūnus Juozas, tarp jų – anūkė, Broniaus dukra Romantė

1922 m. į kaimą atvyko Antano Kuliešiaus duktė Stefanija, su kuria Stasys susidraugavo. Bijodamas, kad mylimoji neištekėtų už kito, Stasys dar prieš savo tarnybą kariuomenėje, 1924 m. gegužę vedė Stefaniją, o po vedybų gyveno didelėje šeimoje su broliais ir seserimis. Neseniai iš Amerikos grįžęs tėvas Stefanijai kraičio davė 500 litų ir karvę. Rudenį Stasys pradėjo tarnauti raitininkų pulke eiliniu. Kariuomenėje išbuvo 2 metus, o grįžęs namo rado vienerių metų sūnų Bronių.
Didelėje šeimoje gyventi jaunai šeimai buvo labai sunku, kilo įvairių nesutarimų, todėl Stasys nusprendė laimės ieškoti Argentinoje, vylėsi, kad ten prasigyvens. Pardavęs karvę, Stasys įsigijo bilietą ir palikęs besilaukiančią žmoną, 1927 m. pavasarį leidosi į kelionę. Toliau Vievio ar Žiežmarių nebuvusiam vyrui, kelionė traukiniu į Klaipėdą, vėliau laivu per Baltijos jūrą ir Atlanto vandenyną paliko didelį įspūdį. Stasys nuvyko į Argentinos sostinę Buenos Aires. Ten dirbo vieną paprasčiausių darbų – darė sankasą būsimajam geležinkeliui. Stasys pagal sudarytą darbo sutartį dirbo keletą mėnesių, tačiau vėliau su kompanijos administracija kilo konfliktas, po kurio jis buvo išmestas iš darbo. Dar apie metus Stasys Argentinoje dirbo visokius atsitiktinius darbus, tačiau galiausiai draugo patartas sukaupė reikiamą pinigų sumą ir grįžo namo į Būdos kaimą, kur jo jau laukė žmona su dviem sūnumis Boniumi ir Zenonu. Kai su lagaminėliu rankose ir apšiurusiais drabužiais Stasys grįžo namo, šeima nebuvo patenkinta. Vėliau Stasys bandė įsitvirtinti statybose Kaune, tačiau laisvo gyvenimo troškimas vėl sugrąžino į kaimą. Vėliau Stasys vertėsi ūkininkaudamas išnuomotose žemėse, tačiau žemės dažniausiai nebuvo derlingos, o ir su šeimininkais sunkiai sekėsi sutarti. Ūkininkavimo metais Stasiui ir Stefanijai gimė dukra Janė, trečiasis sūnus Vytautas mirė visai mažas. Nuo 1939 m. šeima dar pagausėjo, gimė Algirdas, Genė ir sūnus Juozas.

Gaisras
Karo metais, kai šeima gyveno Krivačiūnuose, Stasiui pavyko užauginti gausų derlių. Patręšus laukus mineralinėmis trąšomis derlius gerai užderėjo, todėl rudenį Stasys užpildė visus aruodus. Tačiau, kaip rašo Zenonas Lapinskas, amžinas vargo ratas sukosi, ne taip lengva buvo iš jo ištrūkti. 1941-ųjų žiemą Stefanija bandė papildyti žibalinę lempą gazoliu, namuose kilo gaisras. Bakelis greitai užsidegė, ugnis pagavo laikraščius, kuriais buvo išklijuotos aprūkusio namo sienos, ir per trumpą laiką namas tapo degančiu fakelu. Tąkart sudegė visas šeimos turtas, taip pat ir gausiai išaugintas derlius. Stipriai apdegė ir pati Stefanija, ypač nukentėjo rankos.
Po gaisro šeima laikinai apsigyveno pas kaimyną Juozą Lankutį, o vasarą iš Būdos parsivežė buvusį svirną ir iš jo pastatė lūšnelę.

Mamos ir sesers žūtis

1976 m. Zenonas su žmona Veronika

1976 m. Zenonas su žmona Veronika

1944 m. žiemą žuvo Stasio mama Justina ir sesuo Malenija. Naktį į Būdą pas Lapinskus atėjo girtas ginkluotas giminaitis ir ėmė laužtis pro duris. Kai šeimininkė Justina su dukra atvėrė duris, jis jas nušovė, o Jonui peršovė koją. Viktoras tuo tarpu pabėgo iš namų. Išeidamas užpuo­likas padegė tvarto šiaudinį stogą, kurį nors ir sužeistas sugebėjo užgesinti Jonas. Brolis Vladas tuo metu tarnavo eiliniu Antrojo pasaulinio karo fronte.

Grėsė lageris
1945 m. Ramūno senelį Stasį suėmė enkavedistai, kaltino jį karo metais padėjus vokiečiams. Stasys buvo išvežtas į Lukiškių kalėjimą, tardomas keletą mėnesių. Stasys buvo kaltinamas tėvynės išdavimu, o už tai grėsė 25 m. lagerio arba mirtis. Vieną naktį su dideliu būriu kalinių Stasys pėsčiomis buvo varomas į geležinkelio stotį ir įvarytas į vagoną išvežimui į Sibirą. Tačiau prieš traukiniui išvažiuojant, enkavedistų karininkas Stasį iš vagono išlaipino ir grąžino į Lukiškes. Po kelių dienų jį paleido į namus. Giminės knygoje Z. Lapinskas rašo, kad į kalėjimą Stasys buvo išsiųstas dėl kaimo seniūno, kuris nenorėdamas pyktis su žmonėmis prašydavo Stasio žmonėms perduoti įvairius valdžios paliepimus prievolių ar kitais klausimais. Vokiečiams pasitraukus, kažkas iš gyventojų pasakęs, kad Stasys buvęs seniūnu ir tarnavęs vokiečiams.
Nuo ištrėmimo tėvą apsaugojo sūnus Bronius. Tuo metu Bronius iš siunčiamos į frontą kariuomenės buvo perkeltas į miliciją ir su savo būriu Vilniuje saugojo vyriausybinius pastatus. Sužinojęs, kad tėvas suimtas, Bronius nuėjo pas vidaus reikalų ministrą, viską išsiaiškino ir papasakojo, kad tėvas niekada nebuvęs seniūnu. Taigi laimingo atsitiktinumo dėka Stasio šeima išvengė represijų.

Ragino siekti mokslo
Kiek daugiau šviesos į Stasio gyvenimą atėjo Lietuvoje prasidėjus masinei kolektyvizacijai. Šeima paliko Krivašiūnus ir persikėlė į Račkūnų kaimą prie Lentvario. Tuo metu sūnus Zenonas dirbo Trakų miškų ūkyje, o tėvas įsidarbino girininkijoje priešgaisriniu sargu. Nuo 1950 metų Zenonas pradėjo dirbti Semeliškių girininkijos girininku. Semeliškėse buvo pastatyta girininkijos kontora su gyvenamuoju butu ir čia atsikėlė gyventi Stasys, kuris buvo paskirtas girininkijos sargu. Vyresnieji vaikai jau turėjo darbus, o jaunėliai – Genė, Algis ir Juozas gyveno su tėvais.
Semeliškėse Stasys pragyveno iki savo gyvenimo pabaigos. Sūnui Zenonui ir broliams padedant, 1956 metais ten pasistatė pirmąjį nuosavą namą su ūkiniais pastatais ir tuomet jautėsi labai laimingas.
Stasio gyvenime daugiau už viską buvo vargo, todėl jis labai linkėjo savo vaikams laimės, vylėsi, kad jo vaikų gyvenimas bus daug laimingesnis. Nors materialiai tėvas negalėjo padėti, tačiau nuolat vaikams kartojo, kad mokslas yra kelias į laimingesnį rytojų. Visi vaikai, tarsi įkvėpti tėvo troškimo, per vargus mokėsi ir baigė vidurines, o Juozas – aukštąjį mokslą. Zenonas rašo, kad tėvas be galo būdavo laimingas, kai pas jį į Semeliškes atvykdavo visi vaikai, kai galėdavo su jais pasišnekučiuoti ir matydavo, kad jų gyvenimai klostosi gerai.
Kamuojamas nepagydomų ligų Stasys Lapinskas mirė 1975 m. gruodžio 13 d. sulaukęs 72 m. Palaidotas Vievio kapinėse. Po vyro mirties Stefanija pardavė namus, pinigus išdalino vaikams ir gyveno jų prižiūrima.

Tapo girininku

1976 m. Semeliškėse. Stovi: Lucijus Kondrotas su žmona Jane, Juozas, Genė, Algirdas su žmona Elena, Zenonas su žmona Veronika, Bronius su žmona Gene. Sėdi: Broniaus sūnus Gintautas, Miglė Meištaitė, Algirdo sūnus Darius, Stefanija Lapinskienė, Janės dukra Laima, Algirdo dukra Ramunė ir Broniaus dukra Romantė

1976 m. Semeliškėse. Stovi: Lucijus Kondrotas su žmona Jane, Juozas, Genė, Algirdas su žmona Elena, Zenonas su žmona Veronika, Bronius su žmona Gene. Sėdi: Broniaus sūnus Gintautas, Miglė Meištaitė, Algirdo sūnus Darius, Stefanija Lapinskienė, Janės dukra Laima, Algirdo dukra Ramunė ir Broniaus dukra Romantė

Ramūno Lapinsko tėtis Zenonas gimė 1927 metais. Vaikystė buvo sunki ir skurdi. Zenonas labai troško mokytis Vilniuje, tačiau bendrabutyje nebuvo vietos. Keturiolikmetis vaikinas taip siekė mokslo, kad su Švietimo valdybos direktoriumi ėjo šnekėtis ir pagalbos prašyti. Šis geras žmogus paskyrė vaikiną į Vaikų namus gyventi. Vėliau šiuose namuo­se apsigyveno ir brolis Bronius. Tuo metu Lietuvoje vyko vokiečių ir rusų susirėmimai. Vėlyvą gegužės vakarą į vaikų namus užsuko būrys vokiečių karininkų ir atsirinko apie 15 vaikinų tarnauti priešlėktuvinėje gynyboje. Tarp atrinktųjų buvo ir Zenonas, tačiau auklėtojų padedamas jis paspruko iš mokyklos ir grįžo į Vievį.
Jau vėliau praėjus fronto susi­rė­mimams, Zenonas sužinojo, kad atrinkti vaikinai buvo apmokyti Tilžėje ir tarnavo priešlėktuvinės gynybos būriuose. Amerikiečiams ir anglams puolant Berlyną, visi vaikinai iš Vilniaus vaikų namų žuvo nuo bombos.
Tą kartą grįždamas namo Zenonas buvo pakliuvęs į vokiečių karininkų rankas, tačiau laimė ir vėl nusišypsojo Zenonui, kaimynė Kaminskienė, mokėjusi vokiškai kal­bėti, įtikino vokiečius, kad Zenonas nėra partizanas ir jis buvo paleistas.
Zenonas prisiminimuose rašo, kad antrą kartą užėjus rusams, buvo paskelbta 19–45 metų vyrų mobilizacija. Tarnauti išėjo brolis Bronius ir tėvas. Tačiau tėvui pavyko save 5 metais pase pasendinti, tad po savaitės jis grįžo iš kariuomenės. Zenonas vėl grįžo į Vilnių mokytis, baigęs mokslus įsidarbino korektoriumi spaustuvėje. Vėliau Zenonas sumanė išmokti miškininko profesijos, kad visada kvėpuotų tyru oru. Todėl įstojo į Vilniaus miškų technikumą, kurį baigęs įsidarbino Trakų miškų ūkyje miško apsaugos inspektoriumi, vėliau želdyno inžinieriumi, o nuo 1949 m. – Miško ūkio direktoriaus pavaduotoju.
Nuo 1950 m. Zenonas Lapins­kas pradėjo vadovauti Semeliškių girininkijai, o po 7 metų jis buvo pervestas dirbti į Vievio girininkiją. Kur tik bedirbo Zenonas Lapinskas, visur pareigas atliko atsakingai ir sąžiningai. Jis pasirūpino, kad girininkijose nebedirbtų žmonės, kurie miškus parduodavo už butelį degtinės, savo rankomis atsodino apie 2000 ha miško Rusakalnio, Vievio ir Semeliškių miškuose. Vadovavimo įvairioms girininkijoms metais Zenonas Lapins­kas miškus prižiūrėjo tarsi nuosavą sodą, girininkaudamas nesiekė sau jokios naudos iš miško. „Jaučiau didelę pareigą saugoti, tausoti, ugdyti bei prižiūrėti Lietuvos miškus“, – prisiminimuose rašė Z. Lapinskas.

Atostogos Tenerifėje. Iš kairės - Ramūnas Lapinskas, dukra Ieva, žmona Neringa, žentas Brian, marti Rūta, sūnus Audrius ir anūkai

Atostogos Tenerifėje. Iš kairės – Ramūnas Lapinskas, dukra Ieva, žmona Neringa, žentas Brian, marti Rūta, sūnus Audrius ir anūkai

Užaugino du sūnus
Zenonas šeimą sukūrė su Veronika Lankutyte, gyvenusia Ka-reivonių kaime. Zenonas ir Veronika buvo pažįstami nuo vaikystės. Kai pora nutarė tuoktis, Veronika mokėsi akušerių mokykloje, I kurse, 1951 m. baigusi mokyklą įsidarbino Semeliškėse akušere. Veronika rašė, kad darbas buvo sunkus, nes Semeliškėse nebuvo ligoninės, todėl gimdymus tekdavo priimti namuo­se. Kai 1957 metais Zenonas buvo perkeltas dirbti į Vievį, Veronika taip pat pradėjo dirbti Vievio poliklinikos Abromiškių ligoninėje. O nuo 1961 m. Veronika buvo paskirta akušere Vievio poliklinikos moterų konsultacijoje, kur dirbo ilgus metus.
1952 m. gimė sūnus Vytautas, tačiau po trijų mėnesių mirė nuo plaučių uždegimo. Po dvejų metų šeima vėl sulaukė sūnaus Sauliaus, kuris, rašo Zenonas, pranoko visus lūkesčius, o 1958 m. gimė Ramūnas.
Sūnus Saulius Lapinskas buvo gabus užsienio kalboms, todėl puikiai mokėsi ir su pagyrimu baigė Vilniaus universitete Vokiečių filologijos katedrą. Vėliau trejus metus mokėsi Vokietijoje, Leipcige, ten apsigynė disertaciją ir gavo filologijos mokslo kandidato laipsnį, vėliau docento mokslinį vardą. Grįžęs iš Vokietijos dirbo Vilniaus universitete, vadovavo Vokiečių kalbos katedrai. S. Lapinskas vedė Ramunę Markevičiūtę ir susilaukė sūnaus Viliaus.

Suvedė muzika
Antrasis sūnus Ramūnas, baigęs Vievio vidurinę mokyklą, įstojo į Vilniaus inžinerinį statybos institutą, gavo inžinieriaus-geodezininko specialybę. Po mokslų 10 m. statė Kruonio hidroakumuliacinę elektrinę, o prieš 20 metų už investicinius čekius įsigijęs patalpas įsteigė automobilių prekių parduotuvę „Pas Lapiną“. Šeimą Ramūnas Lapinskas sukūrė 1979 m. su kauniške Neringa Smulskyte. Neringa Lapinskienė Elektrėnuose visiems puikiai pažįstama. Jau 20-tus metus Neringa ugdo visai mažus ir paaugusius vaikus YAMAHA muzikos mokyklos klasėje. Neringa yra dainų ir muzikinių pasakų vaikams autorė, išleidusi jau 12 knygų, taip pat yra įsteigusi privačią darželio grupę „Pelėdžiukų Akademija“.
Neringą ir Ramūną taip pat sujungė muzika. Ramūnas aktyviai dalyvavo muzikinėje veikloje Vievyje, grojo bosine gitara ir kontrabosu. Groti mokėsi Vievio muzikos mo­kykloje, dainavo chore. Ramūnas grojo viename ansamblyje su iš Vievio kilusiu džiazo kūrėju, pianistu, klavišininku ir kompozitoriumi Dainiumi Pulausku. Kartą D. Pulauskas į Vievį dainuoti pakvietė savo draugę Neringą, kuri mokėsi Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje. Nuo tada ir užsimezgė Ramūno ir Neringos draugystė, o kitąmet Lapinskai švęs 40 metų vedybinio gyvenimo sukaktį. N. ir R. Lapinskai susilaukė 2 vaikų – Audriaus ir Ievos. Audrius studijavo verslo vadybą Gedimino technikos universitete, tačiau pasuko muzikos keliu. YAMAHA muzikos mokykloje moko vaikus ir suaugusius groti gitara Vilniuje ir Elektrėnuose. Audrius su žmona Rūta susilaukė trijų vaikų – Ievos, Radvilės ir Jorio. Ramūno ir Neringos dukra Ieva po studentų mainų programos pasiliko JAV. Ten sukūrė šeimą, su vyru Brian susilaukė sūnaus Endru, dirba banke vadybininke.
Vienais metais iš Amerikos grįžta dukros šeima, kitais metais į Ameriką vyksta tėvai. Ir dar Lapinskai turi tradiciją kasmet susitikti Kanarų salose, ten praleidžia 2–3 savaites ir atsigriebia už atskirai praleis­tas dienas. Šeimos knygoje parašyta, kad senelis Stasys labai­ stengėsi, kad jo vaikai kalbėtų ne lenkiškai, o lietuviškai, dabar panašia edukacija užsiima Ieva. Ji su sūnumi Endru kalba tik lietuviškai. Moky­tis lietuvių kalbos padeda ir seneliai, kalbėdami su anūku lietuviškai. Ramūnas džiaugiasi, kad ilgiau pabuvus kartu, anūkas kalba kaip tikras lietuvis, su vos pastebimu akcentu.
„Laikas ir akmenis sudilina, tačiau, manau, jog pradėtas geneologinio medžio knygos vedimas neturėtų užgesti, nes laikui bėgant ir sudulėjus popieriui, galima viską atkartoti ir perrašyti iš naujo. Svarbu, kad senolių protėvių atmintis būtų gyva, nes tai mūsų jėga“, – pradėdamas giminės istoriją rašė Zenonas Lapinskas.
Laimingi jaunieji Lapinskai, turėdami knygą, kurioje juodu ant balto surašytos tėvų ir senelių istorijos. Šias istorijas bus daug lengviau perduoti savo atžaloms. Tikimės, kad mūsų projektas ir gražus Lapinskų siekis išsaugoti istoriją ateities kartoms įkvėps ir kitus labiau domėtis savo giminės medžiu, kuris niekada nebus baigtinis kūrinys, nes jį papildo vis naujos ir naujos šakelės, kuriančios Lietuvos istoriją

Palikite atsiliepimą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Palikite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

UA-128678564-1