Semeliškių seniūnijos kaimai

Ona Rasutė ŠAKIENĖ

Daugirdiškių seinūnaitija: Dau­­gir­diš­kių, Lelyvos, Prūdžionių, Su­bartėnų, Užkryžių kaimai;
Laičių seinūnaitija: Baubonių, Bradatiškių, Jokūbaičių, Laičių, Lajaus, Mackonių, Navasiolkų, Nau­josios Būdos, Senosios Būdos, Klevinės, Papliauškų kaimai;
Semeliškių mieste­lio­ seniū­nai­tija: Semeliškių miestelis;­
Semeliškių kaimiškoji seniū­nai­tija: Aleksandravos, Budilių, Se­me­liškių, Rudaukos, Tvertinių, Noškūnų, Noškūnėlių, Prūsiškių, Maitiegališ­kių, Šakaldonių, Žuvyčių, Zaulcų, Dzenkūniškių, Stančikų kaimai.
Semeliškių miestelis yra įsikūręs prie Strėvos, Dabintos ir Beržuolės upių, apsuptas didesnių ir mažesnių ežerų, todėl labai mėgstamas poilsiautojų. Didžiausias apylinkių ežeras yra Nestrėvantys, esantis į rytus nuo miestelio; šiauriau šio ežero yra mažesnis Beržuolis.

Strėva

Strėva

Strėva prateka Semeliškių mies­teliu, ant jos 1932 metais bu­vo pastatytas vandens malūnas. Semeliškių malūno tvenkinys sudarytas užtvenkus Strėvos upę. Tvenkinys labai užžėlęs vandens augalija, pietinis galas užpelkėjęs, apaugęs krūmynais ir medžiais. Rytinis krantas aukštas.
Dabinta upė Semeliškėse, Strė­vos kairysis intakas. Upės ištakos yra Dabinčiaus ežeras šalia­ Dzen­kūniškių, o Semeliškėse ji įteka į Strė­vą. 
Upėvardis siejamas su žo­džiais duobė, doba, dauba, daburys.
Beržuolė – upė Semeliškėse, Elektrėnų savivaldybėje, Nemuno mažųjų intakų baseine; Strėvos dešinysis intakas. Upės ištakos yra mažas Beržuolio ežeras.
Nestrėvantys – ežeras, esantis pietryčiuose nuo Semeliškių miestelio. Telkšo ledyno latake. Krantai pietvakariuose aukšti, sausi, statūs, o kitur – žemi ir pelkėti. Pietryčiuose prieina Barbutiškių miškas, aplink kitas pakrantes plyti pievos ir dirbami laukai. Šalia įsikūręs Semeliškių kaimas.
Ežerėvardis Nestrėvantys (arba Nestrėvis) sudarytas kaip neiginys nuo vandenvardžio Strėva. Jei pastarasis kilęs nuo sravėti, srūti, tai Nestrėvantys – „nesravantis, netekantis vanduo“.
Beržuolis – ežeras  į rytus nuo Semeliškių miestelio. Krantai žemi, pelkėti, apaugę medžiais ir krūmais, tik rytinis krantas aukštesnis – priei­na Dergionių miškas. Aplinkui daugiausia plyti krūmingos pievos. Šiau­rės va­karuose išteka Beržuolės upe­lis link Strėvos upės.
Vandens malūnas – 20 a. pradžioje ant Strėvos kranto pastatyta užtvanka ir vandens malūnas.

Iš pasakojimų
Vyro tėvas pravarde Korocenka. Dėl ko taip?
Dar caro laikais jo prodiedukas buvo labai mažiukas, tai jį praminė iš rusiško Karocenka – korotenkij. Nu gerai. Taip ir liko. Paskui diedukas, sako, buvo labai aukštas, bet ir tas – Korocenka, net visi dyvinos, kad tokia pravardė. Tėvas vėl buvo nedidelis, o jau mano vyras – vėl aukštas. Dar ir mano dukterį mokykloj mokiniai dar vadina Korocenkaite. Pravardė liko.
Semeliškės – Stasė Sadauskaitė Nasutavičienė
Tėvai buvo gimę Lojaus kaime, namai buvo maži, o šeima didelė – broliai, seserys. Kai tėvas apsivedė, jam buvo 28 metai, mamai – 18. Tada jie išvažiavo į Strėvos kaimą, 10 kilometrų nuo Semeliškių. Už Strėvos – Dergionys, tenai aš gimiau. Tenai buvo didelis miškas, ėjom uogauti. Brolis gimė Pastrėvy, sesuo vėl Strėvoj, kitas brolis vėl Lojuje. Kai matininkai padalino žemę ir tėvas gavo savo dalį, jau ant savos žemės pasistatė namą. Tėvas buvo pedantiškai tvarkingas, viską darė pats. Tėvas uždirbinėjo sau, todėl kilnojomės. Stasė Sadauskaitė Nasutavičienė
Semeliškėse žydų buvo daug, dar stovi daug jų namų ir vaistinė, ir parduotuvės, ir gyvenami namai. Už dabartinės parduotuvės, tos iš raudonų plytų, tenai gyveno žydas
Buvo žydų. Jie turėjo krautuves, o jau po karo, tai žydas važinėjo po kaimus, vežiojo visokius smulkius daiktus – silkes, adatas, siūlus, supirkinėjo senus skudurus.
Eidavau mokyklon. Menu tokią istoriją. Buvo mergaitė, tokia Stampareckaitė, ją įsimylėjo žydukas, Ginsbergo sūnus ir norėjo vesti. Kalbino ją pereiti į žydų tikėjimą, bet ji nesutiko, tada jis sutiko pereit’ katalikų tikėjiman. Tai, sako, jo tėvas, žydas, savo rankom jį nušovė.
Žydas Ginsbergas turėjo dideles parduotuves, vežė iš kažkur medžiagas, gal iš užsienių. Kai ėjom į mo­kyklą, tai turtingesi vaikai turėjo jau kelnių kojinių, mes tai neturėjom. Buvo, bet mokėjo lopyt’, ciravot’*, iš žydų daug išmokdavom, tokia žydė mane išmokino kaip čecholų kampus instatyt’, ji per kelią gyveno.
Sako, kai juos šaudė, vežė visa ulyčia jų drabužius vežimais, tai kai kas bėga, išsitraukia, nešėsi namo, paskui nešiodavo. Nežinau, mama nėjo ir mes nėjom. Čia gi netoli, tai tas riksmas, verksmas, negalima buvo klausyt’, rodos užsidarai ir duris ir langus… Jadvyga Paulauskaitė Špakauskienė

Semeliškių kaimas
Gyvenam už Semeliškių apie 2 kilometrai, miestelis tada dar nedidelis buva. Gyvena daug žydų, totorių buvo, rusų nemažai, kad lietuvių mažai ir buva.
Bažnyčia gal statyta ant kokių senų kapinių, kad kai ty dirbam, tai iškasdavam lavonų, nu kaulų. Paskui jau grindis dėjam, kasėm, irgi buva. Mataliūkštis Česlovas
Sysvantaitis – ežeras 2 km į šiau­rę nuo Semeliškių miestelio. Krantai neaukšti, daugiausia apaugę krūmais, rytinis krantas vietomis pelkėtas. Aplinkui plyti pievos, krūmynai, iš rytų prieina Dergionių miškas. Šiaurėje išteka upelis link Gackų ežero.
Aleksandrava
Kaimas trijų ežerų apsuptyje.
Gelvaitis – ežeras 2 km į šiau­rės vakarus nuo Semeliškių mieste-lis.­ E­že­ras netaisyklingo trikampio formos.Vakarinis ir pietinis krantai aukštoki, kiti krantai žemi, pelkėti. Vakarinėje pakrantėje stūkso miškelis, kitose pakrantėse plyti pievos, vietomis apaugusios krūmais. Ežerą prateka upelis link šiauriau tekančios Vuolastos įsikūręs Aleksandravos kaimas. Pietinėje ežero pakrantėje yra paplūdimys.
Gelvis – ežeras 1,5 km į šiaurės ­vakarus nuo Semeliškių miestelio. Kran­tai daugiausia žemi, pelkėti, tik pietinis krantas aukštas. Aplinkui plyti pievos, vakarinėje pakrantėje – kūmynai ir medžiai. Iš ežero rytinėje dalyje išteka upelis link Strėvos upės. Pietvakariniai ežero kranto šlaitai statūs, šalti­niuoti. Prie ežero įsikūrę keletas sodybų Budilių ir Aleksandravos kaimai.
Smukuinis – ežeras 2,5 km į šiaurės vakarus nuo Semeliškių miestelio. Krantai žemi, plačiai užpelkėję, ežeras telkšo apie 7 ha dydžio pelkėje. Aplinkui plyti kalvotos, vietomis krūmais ir medžiais apaugusios, pievos. Šiaurės vakaruose iš pelkės išteka upeliukas link Vuolastos upės. Šiaurine pakrante eina kelias. Ežerėlis gausiai užžėlęs vandens augalija, užankantis.

Monumentas „Semeliškės” skirtas Semeliškių miestelio 740 metų jubiliejui, 2016 m.

Monumentas „Semeliškės” skirtas Semeliškių miestelio 740 metų jubiliejui, 2016 m.

Bagdononys – kaimas­  prie­  Strėvos upės. 1960 m. upė pa­tvenk­­ta ir pietuose susifor­ma­vo­­ Bagdononių tvenkinys, buvo įreng­ta vandens jėgainė.
Bagdanonys – didelis kaimas. Buvo dvi mokyklos – vienam gale lenkiška, kitam – lietuviška. Aš mokiausi lietuviškai. Mokė ir kaimiška gyvenima – mokėjau verpt, aust, siuvinėt, megzt, viską mokėjau. Ir dabar mezgu.
Gimiau Bagdanonių kaime, gyvenam ūkiškai, turėjam 7 ha žemės, ale tėvas labai jaunas mirė, likam trys vaikai, du broliai ir aš. Nuo 7 metų piemenavau pas ūkininkus, paskui paaugus tarnavau, dirbau ūkia darbus, vaikus auginau.
Bagdanonių k. – Stefanija Dam­brauskaitė Šipkauskienė, g. 1923 m.
Baubonys
Kaimas yra apie 4 km į šiaurės vakarus nuo Semeliškių, per jį teka upelis Dubreika. Į pietus nuo kaimo yra Semeliškių miškas. Pavadinimas kilęs iš asmenvardžio Baubonis.
Baubonių kaime gyveno Andrius Sindaravičius (1899–1944 m.) – stambus ūkininkas, eigulys, Lietuvos šaulių ir Lietuvių tautininkų sąjungų narys, vėliau ištremtas ir miręs Sibire. XX a. 4-ajame dešimtmetyje jų name veikė pradinė mokykla
Baubonių dvaras minimas Žygimanto Senojo 1524 m. privilegijoje
1988 m. kaime dar buvo išlikusi palivarko sodybos vieta, tačiau pastatai ir želdiniai sunykę.
Kaimo šiaurėje yra Mustenių–Baubonių pilkapynas. Jame buvo 18 pilkapių, tačiau jie nukentėjo per melioraciją ir nuo plėšikų. Kapai datuo­jami 5–7 a. Ištirtas 1 pilkapis, rastas nedegintas mirusysis. Įkapės: antskydis, peilis, žalvarinė diržo sagtis. Pilkapynas dar kartą tirtas 1973 m. (vadovas Algirdas Girininkas). Ištirti 4 pilkapiai: viename mirusiojo ir įkapių nerasta, kituose rasti sudeginti mirusiųjų palaikai tarp akmenų ir duobutėje po pilkapio sampilu. Virš duobutės aptiktos akmenų krūsnys. Įkapės: siauraašmenis pentinis kirvis, žalvarinė apyrankė storėjančiais galais. Kapai datuojami V–VII a.
Gyvenam Baubonyse.
Man mama lyg nurodi keliu kur gyvensiu.
Kai buvau nedidelis, tai kur reikėja, važinėdava su arkliu. Ir aš kartu. Reikia ar nereikia. Arkliukas neskuba, aplink gražu, tai ir klausinėju mamos, kas už to kalna, o kas už to. O tenai kalnų kalnelių…
Sykį važiuojam Pastrėvin.
– Ten koks kaimas? – klausiu ir rodau ant Obenių.
– Čia, žiūrėk, Dulkai, paskui – Zarečnikai, Pastrėvys, Peliūnai.
Toliausiai – Obeniai.
Mama greit numirė. Tai lyg kelią nurodė. Išėjau tuo keliu, Obeniuo­se ir gyvenu.
Baubonių k. – Kazimieras Prans­kevičius

Budyliai
Kaimas yra apie 1 km į vakarus nutolęs nuo Semeliškių miestelio. Per kaimą eina kelias Semeliškės–Beižionys, taip pat yra dalis ežero Gelvio teritorijos. Kaimo šiaurėje ir vakaruose plyti Budilių miškas. Aplink kaimą anksčiau buvo nemažai šaltinių, jų vanduo laikytas gydančiu.
Budilių kaimas anksčiau vadintas Budzyliais. Pavadinimas kilęs greičiausiai iš asmenvardžio Budilis ar panašaus į šį. Gali būti iš baltarusiško asmenvardžio Budilo arba pavardės Budzila, Budzilas, galbūt dėl balos vardo.
Vietiniai gyventojai pasakoja kitokias pavadinimo kilmės versijas: neva kaimo vyrai kasnakt budėdavo naktimis (dzūkuojant – budzėdavo). Kita versija – kaime gyveno tinginiai ir juos vis reikėjo budinti (budzinti).
Netoli kaimo yra Semeliškių ir Semeliškių stačiatikių kapinės. Ežeriukas tarp jų vadintas Kunigo vardu, o kalnas – Molių kalnu.
Tarpukario metais Kazys Mitkevičius, 22 metų žemdirbys, savanoris iš Budilių yra gavęs Klaipėdos išva­davimo 1923 metais bronzos medalį.
Kaimas, kur gyventa tokių tin­ginių žmonių, jiej tingėja dirbt’, tai ty kažkas vis juos budina. Buva ultojai, tai juos reikėja budyt’. Tai Budy­liai, dzūkava, tai saki Budzyliai.
Palei Makūna sodybu yra dabar jau labai užaugis vadinamas Jegora šaltinis, jis vertėsi iš po žemių. Čia žmonės aja plaut’ akių, šaltinis, kur prieš sauli tekėja, tai, saka, akim praust’ labai gerai. Budylių k – Ona Nasutavičienė

Daugirdiškės
Daugirdiškių pavadinimas atsirado XVI a. viduryje iš buvusio kaimo savininko Erazmo Daugirdo pavardės, o iki tol vietovė vadinta Gerkiškiais [4, 8], dvaro pavadinimas rašomas taip pat įvairiai – Degirdiškės, Dogirdiškės, Girdiškės, Gerdiškės, Grendiškiai, Gerkiškiai.
Daugirdiškių dvaras buvo įsi­kū­ręs itin vaizdingoje vietovėje tarp Trakų ir Semeliškių – 10 hektarų dydžio Daugirdiškių (dabar Monio) ežero saloje, pylimu sujungtoje su krantu. Saloje dvaras atsirado XVI a. pr. ir ne kartą keitėsi.
XVI–XVIII a. priklausė smulkiesiems ir vidutiniams bajorams (Zavišoms, Daugirdams, Karengoms, Grotovskiams, Rostovskiams), vėliau – dvarą ilgai valdė Riomeriai.
Monis arba Daugirdiškių e­že­­­­­ras –­ ežeras, apie 6 km į rytus nuo­ Semeliškių, prie Daugirdiškių kai­mo. Ežeras rininis, gilus. Krantai aukšti, statūs, vietomis ardomi, daugiausia apaugę medžiais. Iš rytų prieina Daugirdiškių miškas. Viename iš pusiasalių yra likę Daugirdiškių dvaro griuvėsiai.
Ežero atabradas siauras, padeng­tas smėliu. Dugne – sapropelingas ­molis. Rytuose įteka upelis iš Mo­nai­čio ežero, vakaruose išteka Luk­nios intakas.
Ežero pakrantėse įsikūrę Dau-­­girdiškių, Subartėnų, Užkryžių kaimai, veikia poilsiavietės.
Ežerėvardis Mónis neaiškios kil­mės. Gali būti susijęs su žodžiais monas, monai („kerai, burtai, šmėkla“), nors galbūt sietinas su ide. *mā-nō-, mā-ni-(„drėgnas, šlapias“).
Monaitis – ežeras. Krantai daugiausia aukšti, sausi, pietuose ardomi, apaugę mišku, tuo tarpu rytinis krantas žemas ir pelkėtas. Šiaurėje įteka upelis, vakaruose išteka upelis į Monio ežerą.
Šiauriniame Monaičio krante įsi-kūrę Pamonaičių ir Užkryžių kaimai.

Dzenkūniškės
Dzenkūniškių kaime buvo nemažai Semeliškių šaulių būrio šaulių (šeši Stosiūnai: Bronius, Kazys, Leonas, Vladas, Zigmas ir Pranas, vėliau išvykęs iš valsčiaus ir 1940 m. įsirašęs į Vilniaus šaulių būrį, keturi Bartusevičiai: Alfonsas, Antanas, Motiejus ir Pranas bei Juozas Kanapickas ir Mikas Kieras. Dauguma šaulių vėliau tapo partizanais).
Dabinčius – ežeras 2,5 km į pietvakarius nuo Semeliškių miestelio. Krantai žemi, pelkėti, pietinis krantas apaugęs medžiais ir krūmynais. Šiaurinė ir pietinė pakrantės aukštokos, daugiausia plyti pievos. Iš vakarų į rytus ežerą prateka Strėvos intakas Dabinta. Šiaurinėje pakrantėje įsikūrusios Dzenkūniškės, pietiniame – Prūsiškės.

Jokūbiškės
Pečiūra – ežerėlis 7 km į šiaurės rytus nuo Semeliškių miestelio. Kran­­tai aukšti, tik šiaurės vakarinis že­mas ir pelkėtas, apaugęs miškeliu. Aplinkui plyti krūmais apaugusios pievos ir dirbami laukai. Netoliese įsikūrę Jokūbiškių ir Naujosios Būdos kaimai. Ežeras nenutekantis.

Katiliškių kaimas
Katiliškės – ežeras 8,5 km į šiaurės rytus nuo Semeliškių mies­telio. Šiaurvakarinis krantas aukš­tas, rytinis žemas ir pelkėtas. Iš rytų pri­ei­na Rusakalnio miškas. Šiaurinėje ir pietvakarinėje pakrantėse auga miškeliai. Ežeras nenutekantis, priklauso Antabrasčio upelio baseinui Prie ežero įsikūręs Katiliškių kaimas.

Klevinės kaimas
Prie ežero įsikūrę Klevinės ir Pamonaičių kaimai.
Gilūšis – ežeras, 8,5 km į rytus nuo Semeliškių miestelio, ties riba su Trakų rajonu. Vakarinis krantas aukštas, kiti – žemesni, šiaurrytinis – pelkėtas. Šiaurinėje ir rytinėje pakrantėse stūkso Gilūšio miškas, į vakarus – Ožkapjovių miškas. Į pietvakarius telkšo Monaičio ežeras. Šiaurės rytuose įteka upeliukas iš Klevžerio. Ežeras nenutekantis.
Klevžeris – ežeras 9 km į rytus nuo Semeliškių miestelio, paribyje su Trakų rajonu. Ežeras netaisyklingos T raidės formos. Krantai aukšti, apaugę medžiais, ežerą supa Gilūšio miškas, tik pietvakarinis krantas žemas ir pelkėtas, per pelkę išteka upeliukas link Gilūšio ežero. Į šiaurę yra dalis Klevinės kaimo.

Laičiai

Laičių akmuo

Laičių akmuo

Laičiai – kaimas. Yra manoma, kad vardas kilęs nuo senovėje buvusių kariūnų Leičių.
Į pietvakarius nuo kaimo buvo keliolika pilkapių su akmenų vainikais, būdingais I tūkstantmečio viduriui ir antrajai pusei. Yra saugomi Laičių akmenys.

Lajaus kaimas
Lojus – ežeras. Krantai aukšti, tik šiaurės vakarinis žemas, pelkėtas. Ežerą supa Dergionių miškas. Ežeras nenutekantis.
Greta Lojaus ežero šiaurinio kranto yra Lajaus ir Lelyvos kaimai.
Ežerėvardžio Lõjus reikšmė neaiški. Jį bandoma kildinti iš spėjamos šaknies *lou-, kuri galimai siejasi su šlapumo (plg., slovėn. lava „žema, pelkėta vieta prie upės“), toliau – su plovimo, prausimo reikšme (lot. lavare „prausti, maudyti“, isl. laug „vanduo prausimuisi“, gal. lautro „pirtis“ ir kt.). Manoma žodžio reikšmė – mokantis šnekėti, loti: Kaip jis toks lojus, tai kiekvieną moka išjuokt.

Maitegailiškės
Buvęs Mantegailos dvaras, netoliese prateka Vuolasta ir bevardis upelis, Jagėlonių miške yra Dėlinio ežeras.
Dėlinis – ežeras į šiaurės vakarus nuo Semeliškių miestelio, Ja­gėlonių miške. Ežeras beveik apvalus. Krantai žemi, ištisai apaugę medžiais. Iš vakarų į šiaurę ežerėlį prateka Vuolasta.

Meiciškės
Svinuka arba Viduga 8,5 km į šiaurės rytus nuo Semeliškių mies­telio. Šiaurinis krantas aukštas, kiti žemi, pelkėti. Šiaurinėje ir pietinėje pakrantėse stūkso miškas, į rytus plyti pievos, kiek piečiau įsikūręs ­Meičiškių kaimas.

Noškūnai
Gyvenom prie labai gražių eže­rų. Buvo du ežerai – Vaisietis ir Garnis. O tarp jų ir buva mūsų žemė. Tai, saka, po žeme irgi eina ežeras, koks tai vanduo tenai, lyg upė, iš viena ežera kitan, susisiekia abudu ežerai, tai labai gera aura, visi žmonės ilgaamžiai, tikrai visi tenai gyvena iki 90 metų. Veronika Venskutonytė Nasuta­vičienė
Garnis – ežeras Lietuvoje,  4,5 km į vakarus nuo Semeliškių miestelio. Vakarinis ir pietinis krantai aukšti, rytinis – žemas ir pelkėtas. Pietinė ir rytinė pakrantės apaugę medžiais, iš šiaurės prieina Budilių miškas. Aplinkui plyti pievos. Rytuo­se išteka Strėvos intakas Dabintos upelis. Šalia ežero įsikūrę Prūsiškių ir Noškūnų kaimai, įteka Vaisietė.
Vaisietis – ežeras  apie 5,5 km į vakarus nuo Semeliškių. Kranto linija labai vingiuota, rytuo­se ežeras išsišakoja į 3 atšakas, nutįsusias į šiaurės rytus, pietryčius ir pietus. Rytinėje dalyje yra 0,13 ha priekrantės sala. Krantai daugiausia aukšti, tik šiaurinis krantas žemesnis ir vietomis pelkėtas. Pietryčiuose prieina Semeliškių miškas. Pietvakarinis ir pietinis krantai apaugę mišku, kitus krantus juosia siaura medžių ir krūmų juosta. Į šiaurę ir rytus plyti pievos ir dirbami laukai. Pietuose įteka Juodžiaupis iš Juo­džio ežero, šiaurės rytuose išteka Vaisietė link Galnio ežero (Dabintos upės baseinas). Prie ežero įsikūrę šie kaimai: Noškūnai, Noškūnėliai, Varkutonys ir Vėžiakojis. Veikia kaimo turizmo sodyba.
Ežerėvardis Vaisíetis kildinamas­ nuo žodžių vaisius, veistis („gausė­ti, visti“) – toliau su vystytis, vytis­ („suktis“).

Novosiolkai
Juodinis – ežeras Nava­siol­kų­ kaime. Ežeras ovalo formos, ilgis iš šiaurės vakarų į pietryčius – 0,15 km, plotis – iki 0,13 km. Krantai žemi, pelkėti, tik šiaurrytinis krantas aukštas. Aplinkui plyti pievos ir dirbami laukai. Ežeras nenutekantis.
Mažiklis arba Mužiklis – eže­ras­ 5 km į šiaurės rytus nuo Se­me­liškių miestelio, į vakarus nuo­­ Lai­čių kaimo. Šiaurinis krantas­ aukš­tas. Pietinis krantas apaugęs medžiais. Aplinkui plyti pievos ir dirbami laukai. Pietvakariuose išteka upeliukas.

Tvertinės kaimas
Tvertinės kaime ant Dabintos IX a. statytas malūnas.
Didelis buva Speičių malūnas. Buva ir vilnų karšykla ir valiušas – milą vėłė tenai. Ir piklius buva. Akmuo. Didelis malūnas. Graži vieta. Janina Glebaitė Komarienė
Nešdavom vilnas karšt’ pas Speičį malūnan, tenai buvo karštuvai. Čia, Semeliškėse, buvo kitas malūnas ir lentpjūvė. Tenai eidavom parsinešt pjuvenų tvartan paklot’. Jadvyga Paulauskaitė Špakauskienė

Prūdžionys
Luknia – ežeras, 4 km į pietryčius nuo Semeliškių miestelio. Krantai žemi, plačiai užpelkėję – plyti apie 8 ha dydžio pelkė. Aplinkui pelkę stūkso Dergionių miškas. Šiaurėje į ežerą įteka upelis iš Vagiekų Mažųjų ežero, o pietuose išteka Luknios upelis link Strėvos upės. Šalia įsikūręs Prūdžionių kaimas.
Vagiekai Didieji arba Didieji Vagiekai – ežeras 3,5 km į rytus nuo Semeliškių miestelio, Dergionių miške. Krantai žemi, plačiai už­pelkėję, tik rytinis krantas aukštas. Pietuose išteka upelis į toje pačioje pelkėje telkšantį mažesnį Vagiekų Mažųjų ežerą.
Vagiekai Mažieji arba Mažieji Vagiekai – ežeras 3,5 km į pietryčius nuo Semeliškių miestelio, Dergionių miške. Krantai žemi, plačiai užpelkėję, tik pietvakarinis krantas aukštas. Šiaurėje įteka upelis iš toje pačioje pelkėje telkšančio didesnio Vagiekų Didžiųjų ežero, pietryčiuose išteka upelis link Luknios ežero. Į pietus įsikūręs Prūdžionių kaimas.

Prūsiškės
Piktežeris – ežerėlis 3,5 km į vakarus nuo Semeliškių miestelio,­­ Bu­dilių miško pietinėje dalyje. Kran­tai žemi, pelkėti, ištisai apaugę medžiais. Į pietus įsikūręs Prūsiškių kaimas, veikia kaimo turizmo sodyba. Ežeras nenutekantis.

Zaulcai
Kaimas, yra Didžiarauliškių ežeras.
Didžiarauliškių ežero pietvakarinis krantas status, kiti – lėkšti, daugiausia apaugę medžiais ir krūmais. Pakrantėse plyti pievos, auga miškeliai. Įteka keturi upeliai, šiaurės rytuose išteka vienas bevardis  link ­Juodžio ežero.
Prie Didžiarauliškių ežero esantys kaimai: Galalaukis, Paberžė, Di­džiarauliškės, Zaulcai. 

Žuvyčiai
Žuvyčiai – kaimas. Ant aukšto Vuolastos kranto senasis Žuvyčių piliakalnis.
Seniau saka, čia buvį labai dideli mūšiai, karai, daug žuva, tai paskui ir saki „Žuvį čia“, paskui tep ir lika, nu kaimas dabar vadinasi. Zosė Vinevičienė
Kadaise mana diedukas pasakoja, kad kap atėja žmonys gyvent’ in šitas vietas, tai upely pamati labai daug žuvyčių. Vienas saka: „Oi, kiek daug žuvyčių!“ Tai ir lika kaima vardas tokis – Žuvyčiai. Antanina Sedlevičiūtė-Jukavičienė
Yra vardai Ąžuolyna kalnas (senkapiai), Akmenyčia, Barsukų revas, Busilų kalnas, Grendymai, Galų revas, Kaciniškės, Kaciniškių upelis, Krogžlys (yra šaltinis), Platujai,

Vuolasta

Vuolasta

Pamelničys, Pašipšinas, Piliakalnis, Perkūniškės, Skarinia, Spalgenų raistelis, Salų kalnai (du atrodo supilti kalnai), Torielkėłė, Vejos, Viganai, Žalionys, Vuolasta, Vališius. Pasakojo Vyšniauskas
Ty piliakalnis. Šaltinis, kur per kelią. Mes tenai štarukų lizdus kadaise žiūrėjam urvuose. Ranku inkiši, ale nedasieki. O tas upelis aina iš kalna, šaltinis, gražus upelis, labai bėga. Saka, nereikia nei variklia, namo insivedis. Pirtis prie upelia, akmuo. Stanislovas Komaras
Yra pilis, buva, čia žuvį, yra senkapiai, anksčiau čia gi kariava, koks ordinas buva užėjis. Čia kapai. Iš­plauna kaukoles. Užtat ir vardas Žuvyčiai. Ona Markevičiūtė Seliutienė
Prie Vuolastos upelio yra kitas kalnas, Žuvyčių piliakalniu vadinamas. Apie jį toks pasakojimas yra. Kai lietuviai dar pagonys buvo, užėjo bado metai. Žyniai išaiškino, jog reikia dievams gerą auką duo-ti, kad atsiųstų derlių. Vienas kaimo žvejys pagavo didelę žuvį, kuria būtų pamaitinęs visą kaimą, bet paaukojo dievams ant to kalno. Ir radosi žmonėms tais metais geras derlius, nebuvo bado. Tą kalną žmonės Žuvyčių kalnu pavadino. Urtė–Marija Marcinkevičiūtė
Vuolasta – upė, prasidedanti Haliampolio apylinkėse, 3 km į rytus nuo Beižionių. Teka į šiaurės rytus, rytus daugiausia Jagelonių miš-kais prateka Dėlinio ežerėlį. Įteka į Elektrėnų marias ties Užupiais, į pietus nuo Pastrėvio.

Prie Vėjų šaltinio

Prie Vėjų šaltinio

Šaltinis
Vėjai, tai vadina. Revas ty išplėštas, teka šaltinis. Oi geras vanduo ty iš po žemių, iš kampa. Seniau kai važiuoja žmonys iš Roka atlaidų, iš Semeliškių, tai ir sėmisi ir prausėsi ir namo vežėsi, anyta saki, ji prausėsi, saka, meldėsi prie to šaltinia. Seniau buvo dar didesnis griovys, užpyli, smėliu užneši, saka stebuklingas, žmonys tikėja jo galia, jis tekėja prieš saułi. Seneliai pasakoja. Ona Markevičiūtė Seliutienė
Visur buva daug šaltinių, verda ir verda. Gėrėm vandenį iš šaltinių, o švarus, skanus. Akivaras buva, dugna niekas nepasiekė. Jonas Pinelis. g. 1929 m.
Mūs kaime in Semeliškių pusi iš šaltinia tekėja upeliukas. Jis toks nedidukas, ale tep gražiai ritasi iš šaltinuka, tai sakydava, kad šventas. Žmonys se­niau­ gydėsi jo vandeniu, plovėsi akis. Palei ­mu­mį buva koki tai grio­viai, paskui jiej apauga krūmais. Tai saka, se­niau buva labai dideli griaustiniai, o kap tik griausmas, tai ir labai dideli lietai, to­kios navalnicos. Sakydava, oi, koks debesis ateina, bus navalnicos. Tai saka, ir atsirada tiej grioviai, revai.
Kap tik užeis navalnica, tep ir padidėja tas revas. Pradžioj mat jis vienas buva, paskui už kokia pusis kilometra atsirada ir antras. Vienu pramini Barsukų revu, ba ty barsukai gyvena, o kitu – Galų revu. Paskui jiej apauga krūmais, jau neplatėja. Gal ir navalnicų nėra? Antanina Sedlevičiūtė-Jukavičienė

Susiję tekstai

Palikite atsiliepimą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Palikite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

UA-128678564-1