Sausio 13-oji prieš 29 metus: žmones prie televizijos bokšto vežiojo klebonas, gynėjus maitino elektrinės valgyklos maistu, Aleksas perspėtas buvo taikiniu į kaktą, o elektrėniškių tarp aukų nebuvo dėl budėjimo grafiko pakeitimo

Julija Kirkilienė

Bėgantys metai iš atminties trina įvykius, žmonės juos prisimena skirtingai, o daugelio jau ir paklausti nebeturime galimybės apie tą 1991 metų sausio 13-osios­ naktį. Tiesa, kaip sako to laikotarpio Sąjūdžio Trakų raj. skyriaus pirmininkas Viktoras Valiušis, tas­ laikas buvo ne tik sausio 13-o­­ji. Tas laikas buvo, kai kiekvienas skirtingai, bet dauguma vieningai, suprato Laisvę.

Be elektrėniškių aukų
Trakų rajono, kuriam priklausė ir Elektrėnų gyvenvietės Sąjūdžio grupė bei Deputatų taryba, gyventojai įvykiuose dalyvavo nuo 1989 metų pabaigos. V. Valiušis prisimena, kaip prieš keletą dienų iki TV bokšto šturmo, ten sukiojosi keletas šarvuočių, o juose sėdintys žmonės kažką ant popieriaus rašė, braižė. Lietuvos Sąjūdis taip pat buvo sudaręs budėjimo grafiką prie Aukš­čiausiosios Tarybos ir televizijos bokšto. Prisimenu tų metų po Spaudos rūmų užėmimo pašmaikštavimus: per 1918 metų revoliuciją nebuvo televizijos, tai jie televizijos ir neliečia. Deja, 1991 metų „revoliucionieriai“ apie televiziją žinojo ir vadovavosi tais pačiais prioritetais, kaip per Spalio revoliuciją: manė, kad užėmus informacines priemones ir per jas paleidus savo propagandą, revoliucija bus pasisekusi. Nepasisekė. Tam sutrukdė žmonių patriotiškumas.
Naktį iš sausio 13-osios į sausio 14-ąją budėti paskirta buvo Trakų r. sąjūdiečiams. Jie budėjimą perimti turėjo sausio 13-osios ryte. Jei ­puolimas būtų vykęs ryte, mano V. Valiušis, tarp žuvusiųjų galėjo būti ir elektrėniškių.
Sausio 12-osios vakare V. Valiušis iš Vilniaus grįžo vėlai. Telefonai tuo metu buvo laidiniai, todėl eidamas miegoti, jį atsinešė prie lovos. Per radiją išklausęs vakaro žinias, užmigo. Bet neilgam. Suskambo telefonas, kuriame nepažįstamas balsas pranešė: „Užėmė Aukščiausiąją Tarybą. Šaukiame visus į Vilnių, Nepriklausomybę turime apginti“. Skubiai apsirengęs, Viktoras išskubėjo prie pašto. Viktoras sako nė nežinantis, iš kur Juozas Janonis gavo ruporinį garsiakalbį, bet prie pašto jis atvyko su šia informaciją ­skleidžiančia priemone. Per jį žmonės buvo kviečiami rinktis į Elektrėnų tarybos būstinę, nes ir tų laidinių telefonų ne kiekvienas turėjo. Viršaičio kabinete nenutilo skambėjęs telefonas, teikdamas įvairią informaciją, dažnai ir melagingą. Viena iš tokių informacijų buvo, kad tankai apsupo elektrinę.

Metas, kai kiekvienas atliko savo pareigą
Žmonių mieste prisirinko daug. Vieni rinkosi prie Tarybos (buvęs senasis paštas) būsti­nės, kiti – tik vaikščiojo gatvėmis. J. Janonio automobiliu V. Valiušis ir A. Klumbys važinėjo gatvėmis ir per garsiakalbį kvietė elektrėniškius rinktis prie būstinės. Autobusai iškviesti buvo iš visų galimų įmonių, kurie žmones vežė į Vilnių. Kadangi Vilniuje buvo paskelbta komendanto valanda ir automobiliai buvo stabdomi, elektrėniškiai važiavo per Dūkštą. Elektrinės autobusas, vairuojamas Albino Česonio, važiavo per Grigiškes. Jis buvo sustabdytas, ginkluoti kareiviai patikrino, bet nesugrąžino, leido važiuoti toliau.
V. Valiušis su A. Klumbiu liko organizuoti veiklą Elektrėnuose. Broniui Pargaliauskui ir Rimui Griščenkai buvo paskirtas budėjimas prie įvažiavimo į Elektrėnus viaduko. Jų užduotis buvo skaičiuo­ti, kiek pravažiuos automobilių ar karinės technikos. Reikėjo stebėti, ar nepajudės rusų desantininkų daliniai iš Kauno, ir laiku informuoti vadovybę. Bet ta informacija perduo­ta būtų buvusi tik parbėgus į namus ir paskambinus telefonu.

Atlikus reikiamus darbus Elek­trėnuose, V. Valiušį ir A. Klumbį į Vilnių savo „žiguliais“ nuvežė klebonas Jonas Sabaliauskas. Klebonas savo žygdarbio dabar nesureikšmi­na: „Buvo toks metas, kiekvienas atliko savo pareigą“.

Deputatų veikla
Edmundas Vėželis 1991 metais buvo Trakų rajono Elektrėnų gyvenvietės deputatas. Visi deputatai buvo kviečiami į Trakų rajono tarybą, nes buvo gautas signalas apie galimą Aukščiausiosios Tarybos šturmą. Trys elektrėniškiai deputatai – Jonas Jakubauskas, Domicėlė Januškaitienė ir Edmundas – atsiliepė į kvietimą ir išskubėjo į Trakus. Pasikalbėjus su Trakų rajono deputatu Šarūnu Linkumi, kuris kaip ir E. Vėželis dirbo elektrinėje meistru, buvo nutarta budėti Elek­trėnuose ir laukti naujienų. Deputatai grįžo į Elektrėnus ir telefonu iš pašto sušaukė deputatus į susitikimą bei pasiskirstė, kas ir kada budės prie telefono. Tą kartą elektrėniškiai deputatai davė sau įžadą, kad nebendraus su sovietine valdžia. Edmundas sako, kad ir nuotraukų iš tų dienų įvykių neturi todėl, kad dėl galimų represijų nenukentėtų žmonės, užfiksuo­ti nuotraukose.­ Šturmo naktį budėjusieji nebe­turėjo ryšio su Seimu bei Vyriausybe, todėl nežinojo, kas iš tiesų vyksta. Tačiau ryšį pavyko užmegzti iš Lietuvos elektrinės per Lietuvos energetikos sistemos dispečerinę. E. Vėželis prisimena, kokia vieninga tuomet buvo tauta. Juk tą dieną elektrinėje budėję žmonės galėjo atsisakyti sujungti su Seimu, tačiau niekam tokia mintis nė nekilo. E. Vėželis tą naktį iš Elektrėnų viršaičio kabineto išvežė ir paslėpė ten saugotus dokumentus.
Sausio 13-osios ryte Elek­trė­nuo­se buvo organizuo­tas mitingas, perskaityti įvairūs pranešimai. Prieš mi­tingą tarybos nariai par­duo­tu­vėse stebėjo, kad dideliais kiekiais nebūtų par­duodama duona ir kiti maisto produktai. Buvo parduodama po 1 kepa­liuką, bet niekas nesipiktino, žmonės kaip niekad buvo tylūs. Papildomai duonos buvo duo­dama tiems, kas nešė valgyti nuo kariuomenės besi­slapstantiems jaunuoliams. Žmonės Elektrėnuose, kaip ir Vilniuje, budintiems žmo­­nė­ms atnešdavo sumuštinių, arbatos.

Kiekvieno indėlis

Aleksui Garbanovui neužmirštuolė yra tų dienų prisiminimų simbolis

Aleksui Garbanovui neužmirštuolė yra tų dienų prisiminimų simbolis

Aleksas Garbanovas nebuvo nei sąjūdietis, nei deputatas, nei partijos narys, bet tuomet garbingai atliko pilietinę pareigą. Sausio 11 dieną Vievio geležinkelio stotyje buvo su­stabdytas traukinys, vagonuose įka­lintiems žmonėms reikėjo maisto. Aleksas ėmėsi iniciatyvos organizuo­ti keleivių maitinimą. Alekso pa­prašyti elektrinės darbuotojai, gaudavę nemokamus talonus maistui, geranoriškai juos nešė į valgyklą, kad jiems skirtas maistas būtų perduo­tas traukinio keleiviams. Lietuvos elektrinės valgyklos vedėja Birutė Ivanova sausio 12 dieną karšto maisto paruošė tris katilus. Aleksas savo mašinos neturėjo, todėl pagalbos paprašė tuomet elektrinės Civilinės gynybos tarnybos viršininku dirbusio Vytauto Suslavičiaus. „Vytautas neatsikalbinėjo,- prisimena Aleksas,- bet ir aš kalbėjau griežtai: „reikia“. Kai maistą atvežė į Vievį, traukinys jau buvo paleistas. Tada nutarė maistą vežti Aukščiausio­sios Tarybos gynėjams. Bėda tik, kad tada, per blokadą, Vytauto žiguliuko benzino bakas taip pat buvo tuščias. Pagalbos sulaukė iš elektrinėje dirbusio vieviškio Povilo Davidavičiaus. Jis davė adresą, kur Vievyje galima įsigyti degalų. Privažiavus prie žmonių apsupto Parlamento, žiguliuką greitai pastebėjo Parlamentą saugoję pareigūnai ir pasidomėjo, kas čia ir ko atvažiavo. Sužinoję, kad automobiliu atvežė gynėjams maisto, pareigūnas išrašė leidimą į Parlamentą. Užnešė su Vytautu visus 3 puodus su maistu, bet kol gynėjai pavalgys, laukti negalėjo. Reikėjo skubėti į pamainą. Elektrinėje Aleksas dirbo slenkančiu grafiku – po 12 val. Į pamainą Aleksas su Vytu grįžo, bet valgyklos šefei puodų neatvežė. O puodų valgyklai reikėjo būtinai. Naktį iš sausio 12-osios į 13-ąją Aleksas pakalbino kitą patriotą, pamainoje net Landsbergio anūku pravardžiuojamą, Donaldą Ivanauską. Vyrai pasišalino iš pamainos ir su Donaldo „Volga“ išskubėjo į Vilnių. Pakeliui į Vilnių dar nuvežė dvi moteris, parodė kelią automobiliui iš Mažeikių. Vyrai pirmiausia sustojo Konarskio gatvėje prie radijo ir televizijos pastato. Ten budėjo tankas, vaikščiojo žmonės. Keletas jaunuolių su trispalvėmis barėsi ant tanke budinčių kareivių, rusiškai kalbanti moteris gyrė kareivius „maladec rebiata“ (šaunuo­liai vaikinai). Aleksas vaikinams su trispalve pataręs ant kareivių ne keiksmažodžiais bartis, bet priminti jiems sąžinę. Gatve vaikščiojo žemo ūgio tamsaus gymio žmogus su nematyta uniforma ir fotoaparatu. Vėliau Aleksas sužinojo, kad tai buvo užsienio šalies žurnalistas, dėvintis fotoliemenę. Iš tanko, matyt, buvo šaudoma garsiniais šoviniais, nes aplinkiniuose namuo­se nuo garso buvo išbyrėję langai. Žmonės juos užkaišinėjo drabužiais. Pamačius sustojusį automobilį, tanke buvo įjungta akinanti šviesa.
Iš Konarskio gatvės Donaldas su Aleksu važiavo prie Aukščiausio­sios Tarybos. Kadangi turėjo leidimą, užėjo į vidų puodų. Tuo metu kaip tik išgirdo komandą: „Stot!“. Parlamento gynėjai akimirksniu sustojo. Buvo perskaitytas pranešimas, kad šturmuotas televizijos bokštas, yra žuvusių. Žuvusieji buvo pagerbti tylos minute. Gynėjai liko ruoštis gynybai, o Aleksas su Donaldu, pasiėmę du puodus (trečiojo nerado), išvažiavo prie televizijos bokšto. Ten degė žvakutės, apjuostos gedulo kaspinais. Prie bokšto budėjo kolona tankų. Aleksas pamėgino apie bokštą pavaikščioti pagal tvorą šlaitu, bet jam tanketės vamzdžio taikiklis buvo nukreiptas tiesiai į kaktą. Supratęs, kad vienas prieš šarvuotį yra bejėgis, Aleksas nuskubėjo į Donaldo „Volgą“ ir grįžo į Elektrėnus. Nepyko Birutė už prarastą puodą – nenubiednės elektrinė.

Liudytojas
Tarybos narys Audrius Jurgelevičius tuomet gyveno Vilniuje, bet jau dirbo „Ąžuolyno“ vidurinėje mokykloje. Jis buvo liudytojas, kaip buvo suniokotas Krašto apsaugos departamentas Kosčiuškos gatvėje, kur dabar įkurta Danijos ambasada. Jam laukiant stotelėje troleibuso, prie pastato privažiavo karinės mašinos, iš jų iššoko ginkluoti kareiviai, šautuvų buožėmis išmušė langus ir į vidų mėtė dūminius sprogmenis. Kareiviams nuvažiavus, Audrius drįso užeiti į vidų: žmonių pastate nebuvo nei gyvų, nei žuvusių, tik viskas buvo suversta, suniokota. Tomis dienomis Audrius buvo aktyvus Parlamento gynėjas – savanoris, kaip ir daugybė Lietuvos žmonių. Jis statė barikadas, klausėsi sausio 13-osios Vytauto Landsbergio kalbos, priėmė kunigo Roberto Grigo palaiminimą, girdėjo šaudymus ir griaudėjimus. Į Elektrėnų savanorių kuopą Audrius įstojo vėliau, paragintas Gintauto Akelio, Sausio 13-osios naktį su ginklu budėjusio Parlamento viduje.

Oficiali Savanoriškos krašto apsaugos tarnybos (SKAT) 179-o­sios Elektrėnų kuopos (vėliau ji tapo 812-ąja kuopa) gimimo data yra 1991 m. gegužės 4 d. Pirmasis kuopos vadas G. Akelis prisimena, kad pirmieji savanoriai buvo jo ir pažįstamų vienas per kitą paraginti miesto gyventojai. Vartant to meto nuotraukas, į mus žvelgia elektrinės inžinieriai ir darbininkai, mokytojai, kitų profesijų atstovai. Kai kurie jų net nebuvo tarnavę sovietinėje armijoje, tačiau visus juos vienijo noras asmeniškai prisidėti prie atkurtos Lietuvos gynybos. Pirmieji kuopos kūrimo žingsniai buvo sunkūs – nebuvo kariškos patirties, oficialiosios valdžios institucijos irgi su nepasitikėjimu žiūrėjo į karinėje struktūroje atsidūrusius vakarykščius civilius, pačius savanorius neramino jų šeimų ir artimųjų saugumas. Tačiau viską atpirko pasiryžimas ir noras veikti, neretai sumišęs su dideliu jaunatvišku polėkiu, nestokojusiu avantiūrizmo. Pirmoji savanorių būstinė buvo palaikis barakas šalia elektrinės, vėliau jie persikraustė į bendrabučio kambarėlį. Kaip ir daugelis Elektrėnų senbuvių, G. Akelis su didele pagarba mini ilgamečio Lietuvos valstybinės elektrinės direktoriaus Prano Noreikos pagalbą. Būtent jo dėka savanoriai įsikūrė buvusio vaikų darželio (dabar toje vietoje stovi viešbutis „Perkūnkiemis“) patalpose, iš elektrinės gavo ginklų kambariui-saugyklai įrengti rei­kalingų medžiagų. P. Noreika ne­trukdė elektrinės darbuotojams aktyviai dalyvauti savanorių veikloje.
Šių prisiminimų autoriai, išskyras A. Garbanovą, po Sausio 13-osios­ įvykių stojo į Savanoriškos krašto apsaugos tarnybą. Nuotraukos iš Vilniaus rinktinės 179 kuopos archyvų.

J. Užurka. Sausio 13-osios naktį prisiminus (ištrauka)
Sausio tryliktoji. Apie rūmus tūkstančiai žmonių iš visos Lietuvos. Dega laužai. Vyrai ir toliau iš lauko tvirtina AT prieigas. Šmižinėja ir įtartini tipai, ne vieną mūsų sargybiniai sulaikė. Likome užbarikaduoti, atskirti nuo viso pasaulio – Pilėnų gynėjai ir tiek. Šiaurės miestelyje ginkluojasi persirengdami „jedinstveninkai“, ruo­šiama kovinė technika ir ginkluotė puolimui, vyksta karo tarybos pasitarimas, posėdžiauja Lietuvos komunistinis CK su „nacionaliniu gelbėjimo komitetu“. Lietuvos AT ir Vyriausybė priima nutarimus dėl priemonių Lietuvos Respublikai ginti, kreipiasi į pasaulį. Visi laukiame puolimo. Aš paskambinau į namus. O ir kiti atsisveikina su savaisiais, telefonai užimti. Pasiėmiau šautuvą, stoju prie lango priešais posėdžių salę. Deputatai eina prie mikrofono, kalbasi su tūkstančiais AT gynėjų. Žmonių minios, dega laužai…
Staiga pasigirsta man labai gerai pažįstamų motorų riaumojimas. Mūsų pusėn rieda šarvuočiai, tankai, sunkvežimiai. Prašliaužia plieninė gyvatė per tiltą, plienu žvanga palei Nerį link AT. Laikas ne tik man sustoja. Tankai, pakeltais vamzdžiais, prašliaužia pro rūmus, ropoja link televizijos bokš­to. Apie vidurnaktį rūmai sudreba nuo pabūklų šūvių prie televizijos bokšto. Garsai man tūkstančius kartų girdėti, šį kartą sudrebina širdį. Šūviai nutyla. Televizija kolaborantų kruvinuose naguo­se. Kiek laiko tai trunka? Laikas neegzistuoja. Štai nuo kalno šarvuo­čiai su tankais rieda žemyn link AT. Negi dabar mūsų eilė. Vytautas Landsbergis reikalauja žmones trauktis nuo AT. Žmonės galingai atsako: „Ne“, ir dar tvirčiau, dar ryžtingiau juosia AT savo kūnais ir rankomis. Kas laimės dvikovą – plienas ar dvasia? Po vidurnakčio tankai rieda nuo Tauro kalno, gėdingai pasuka link Šiaurės miestelio, sulenda už vartų…
Išaušo ilgai lauktas kitos dienos rytas. Leningradas, Maskva, Londonas reikalauja nutraukti žudynes Vilniuje. Tik SSRS prezidentas M. Gorbačiovas neatsako į Lietuvos vadovų skambučius, ramiai Kremliuje miega… Minske, pailsėjusi per Vilniuje surengtą puolimą šią kruviną naktį, pagaliau atvyksta Federacijos Tarybos delegacija, savo akimis mato ir įsitikina didvyriškai besiginančią Lietuvą. Pasaulis stebi Dovydo kovą su Galijotu.
Nutilo tankų žlegėjimas Vilniaus gatvėmis. Borisas Jelcinas tramdo kruvinus sovietinius kareivas, pučistus ir kolaborantus. Mūsų širdyse Gedulas. Lydime Sausio naktį žuvusiuosius į Antakalnio kapines. Koloborantai ir toliau rezga pinkles… Baigiasi sausis. Rūmų gynėjų būriai išeina iš AT rūmų. Nors ir okupantams kruvina jėga okupavus televiziją bei dar kai kuriuos pastatus, mes vis tik, kaip ir visa mūsų Tauta, išeiname nugalėtojais. Išeinu ir aš, grįžtu į įprastą tarnybos vietą. Ir vėl dar energingiau skubame atkurti Lietuvos gynybinę sistemą…
Tūlas dabar pasakytų, kad šitaip buvome tik pagąsdinti, kad nieko rimta prieš mus, prieš mūsų Tautą, Nepriklausomybę nebuvo ruošiama… Todėl drįstu priminti faktais, kad buvo ruošiamasi kuo rimčiausiai smaugti mūsų Laisvę, tačiau mūsų Tautos Ryžtas, Valia nugalėjo plieną. Galijotas mus ruošėsi labai rimtai užsmaugti, telkdamas visas jėgas, kūrė kruvinąjį Mask­vos scenarijų pagal šiuos veiksmus: SSRS KGB svarsto Lietuvos kompartijos CK sekretoriaus Burokevičiaus prašymą įrašyti į jų įskaitą karinių dalinių komunistus; pasiųsti į Lietuvą grei­to reagavimo dalinius; siūloma įsteigti „socializmo gelbėjimo komitetą“; išleidžiamas dekretas dėl SSRS karinių dalinių panaudojimo vaikinų šaukimui į SSRS armiją Lietuvos teritorijoje; reikalaujama įvesti prezidentinį valdymą nepaklusniose respublikose; įstatymiškai atrišamos kariškiams rankos jėga imti televizijas ir kitas masinės informavimo priemones; išleidžiamas įsakymas dėl bendro milicijos ir armijos pa­truliavimo miestuose. Ir dedamas taškas pasirengimui numatomiems būsimiems kruviniems veiksmams – įsakoma įvesti desantininkus į Pabaltijo respublikas.
Šitaip Kremlius priėmė sprendimą panaudoti sovietinę armiją valstybiniam perversmui Vilniuje, šiuos planus ir kruvinus scenarijus patvirtino dar iki sausio aštuntosios. Tačiau visus šiuos planus istoriškai galinga, dvasiškai išdidi mūsų Tauta ne plienu ir ne durtuvais, ne brutalia jėga, o savo, visų MŪSŲ geležine valia paleido vėjais…

Jonas Užurka yra atsargos pulkininkas leitenantas, rašytojas

Alkas.lt

Susiję tekstai

Palikite atsiliepimą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Palikite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

UA-128678564-1