Roko stebuklai Semeliškėse

Daiva Červokienė,
Julija Kirkilienė

Semeliškių kleboną Gintautą Jančiauską atlaiduose pavadavo kunigas, Kpt. bažn. t. dr. Mindaugas Sabonis

Semeliškių kleboną Gintautą Jančiauską atlaiduose pavadavo kunigas,
Kpt. bažn. t. dr. Mindaugas Sabonis

Nei besikeičiantys laikai, nei gyventojų mažėjimas nesumažina Šv. Roko atlaidų Semeliškėse populiarumo. Tik gal šiek tiek keičiasi maldininkų sudėtis: šiais metais į atlaidus einantys žmonės kalbėjo ne tik lietuviškai, bet ir angliškai, vokiškai, rusiškai. Tai meilės emigrantai lietuviškus atlaidus nori parodyti savo antroms pusėms. Žmonių šiais metais prisirinko gal ne mažiau nei į Pivašiūnų Žolinės atlaidus. O melstis Šv. Roko atlaiduose kiekvienas turi už ką – už savo ir savo artimųjų sveikatą. Tos maldos, kaip sakė šv. Mišias koncelebravęs Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos kapelionato kapelionas, Kpt. bažn. t. dr. Mindaugas Sabonis, visada išklausomos, jeigu žmogus yra vertas. Vertų žmonių, matyt, yra, mat ir šiais laikais prie Šv. Roko paveikslo vis dar pakabinami votai – auksinės ar sidabrinės širdelės – padėkos už sugrąžintą sveikatą. Visas kunigo M. Sabonio atlaidų pamokslas buvo paskaita žmonėms, kaip išmokti gerumo.

Šv. Roko atlaidai ir paveikslo istorija

Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčia nuo seno garsėja Šv. Roko atlaidais, sutraukiančiais daug žmonių, ir ligonių patronu laikomo šv. Roko paveikslu, kurį puošia per dvidešimt votų (padėkos už pagydymus bei kitas malones ženklai). Ar semeliškiečiai prisimena stebuklingų pagijimų prašant šv. Roko pagalbos?

Roko atlaiduose giedojo vietinis – Semeliškių bažnyčios – choras

Roko atlaiduose giedojo vietinis – Semeliškių bažnyčios – choras

Šv. Roko atlaidai – tradicinis giminių susitikimo laikas Semeliškėse. Vyresni miestelio gyventojai dar puikiai prisimena didelius turgus prie bažnyčios per Šv. Lauryno ir Šv. Roko atlaidus ir giminių suėjimus tomis dienomis. Tada žmonės į bažnyčią suvažiuo­davo arkliais, prie bažnyčios juos sustatydavo – visą kalnelį užkišdavo. Greta jo būdavo javų laukai, juos iki Šv. Roko atlaidų būtinai nupjaudavo, tad atvykę į atlaidus ir giminių miestelyje neturintys žmonės po šv. Mišių ten pasitiesdavo paklodes ir susėdę vaišindavosi lauke.
Nors Šv. Roko atlaidai Semeliškėse kaip ir anksčiau sutraukia daugybę žmonių, tačiau tokio šurmulio kaip kažkada nekelia – dauguma pasimelsti norinčiųjų atvyksta automobiliais vienai dienai. Žmonės greitai susirenka, greitai ir išsiskirsto.
Leidinyje „Kaišiadorių vyskupija ir jos sakralinis paveldas“ pastebima, kad stebuklingu laikomo šv. Roko atvaizdas į Semeliškių bažnyčią pateko XIX a., carinei valdžiai uždarius Semeliškių parapijos Barboriškių filiją. XIX a. pirmoje pusėje nutapytas paveikslas stilistiškai priskiriamas Vilniaus meno mokyklos auklėtiniui (Kanuto Rusecko mokiniui ar pasekėjui). Kai kur minima konkreti šio paveikslo patekimo į Semeliškių bažnyčią data – 1867 m.
To meto istorijos šaltiniuose minima, kad Šv. Roko paveikslą puošia 13 sidabrinių votų, Semeliškių bažnyčioje yra 25 krikšto knygos nuo 1688 iki 1707 m., 1728–1748 m. santuokos knygos ir 1760–1802 m. mirusiųjų knygos.
Vienas iškiliausių Kaišiadorių vyskupijos dvasininkų, kun. Nikodemas Švogžlys-Milžinas (1899–1985 m.), rašydamas apie Semeliškių parapijoje klebonavusį kun. Juozapą Būčį (1872–1946 m.), minėjo, kad jį paskyrė „didžion, garsion ir garbingon Semeliškių parapijon, kur bažnyčioje yra stebuklingas Šv. Roko paveikslas ir kasmet švenčiami visoje apylinkėje labai populiarūs Šv. Roko atlaidai“. Esą ten, Semeliškėse, Juozapas Būčys pirmasis vyskupijos bažnyčios šventoriuje įmontavo garsiakalbius ir garsino pamaldas bei pamokslus Dievo Namuose.

Stebuklingai keliavęs

Atlaidų kulminacija – procesija

Atlaidų kulminacija – procesija

Semeliškiečiai ir aplinkinių gyvenviečių žmonės noriai pasakoja, kad Šv. Roko paveikslas laikomas stebuklingu. Stebuklais apipinta ir jo patekimo į Semeliškių bažnyčią istorija. Šviesios atminties Beižionių gyventoja, ilgametė bibliotekininkė Onutė Žilionienė užrašė savo anytos Elenos Venskutonytės-Žilionienės (1912–1993 m.) pasakojimą, girdėtą iš jos tėvų, kad sudegus Barboriškių bažnyčiai iš ten Šv. Roko paveikslas atvežtas į Semeliškių bažnyčios didįjį altorių. Barboriškėse gyvenusi ponia norėjo atstatyti bažnyčią, tad paveikslas kartais grįždavo į tą vietą.
Barboriškėse net kareiviai buvo pastatyti paveikslą saugoti, bet tai nieko nepakeitė – šis keliaudavo iš vienos vietos į kitą. Taip paveikslą bene metus nešiojo, kol nutarė palikti Semeliškėse.
Prieš dešimtį metų šviesios atminties O. Žilionienė sakė, kad tą istoriją ar legendą dar papasakotų ne vienas vyriausias apylinkių gyventojas. Tikriausiai tokių rastume dar ir šiandien.

Romantizmo dvasia paveiksle

Legenda apie Šv. Roką pasakoja, kad Prancūzijoje gyveno turtinga, dora, besirūpinanti vargšais šei­ma, kuri ilgai buvo bevaikė. Rokas (apie 1293–1327) anksti tapo visišku našlaičiu, pardavęs ir išdalinęs turtą tapo piligrimu ir keliaudamas gydė maru sergančius žmones, lankė šventas vietas. Radęs žaizdą virš kelio suprato, kad užsikrėtė maru. Palikęs miestą, kuriame gydė ligonius, apsistojo netoli jo uoloje, jam duo­nos atnešdavo šuo. Gotardas, šuns šeimininkas, pasekęs savo augintinį ir pamatęs žmogų uoloje, pats ėmė rūpintis juo. Netrukus Gotardas tapo Roko pasekėju, pradėjo burti Šv. Roko mokinių bendruomenę…
Šv. Rokas garbinamas kaip ligonių globėjas, per amžius iš lūpų į lūpas sklido pasakojimai, kaip jo užtarimas nutolino nelaimes ir išgydė beviltiškus ligonius. Lietuvoje šv. Roko kultas sustiprėjo XVIII a. pradžioje Vilniuje, įsteigus rokitų kongregacijos vienuoliją, taip pavadintą dėl to, kad savo veiklos pavyzdžiu pasirinko šv. Roką.
Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčioje kabančiame paveiksle šv. Rokas pavaizduotas stambiu planu, pakėlęs apsiausto kraštą, susirūpinusiu veidu žvelgiantis į žaizdą virš kelio (maro ženklą), kurią pirštu liečia greta stovintis angelas. Paveiksle vaizduojama erdvė nekonkreti, už šv. Roko – mirusių maro aukų kūnai, žaliuojantis medis ir tarsi prieš aušrą raustantys debesys, virš kurių matome kryžių, kančios ir šventumo ženklą. Gal jame vaizduojamas sapnas, kuriame angelas pranešė Rokui, kad ir jis užsikrės aplinkui siautusia liga, kurios ištiktais žmonėmis uoliai rūpinosi?
Šv. Rokas pavaizduotas kaip ­au­kštas prakaulus vyras su trumpa barzdele, apsivilkęs baltais marškiniais ir tamsiu apsiaustu. Ryškoki rausvi paveikslo potėpiai kiek neįprasti bažnytinei tapybai.
Lietuvos kultūros paveldo centro Kilnojamųjų objektų poskyrio vyriausioji paminklotvarkininkė dr. Asta Giniūnienė teigė, kad Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčioje esantis Šv. Roko paveikslas įdomus ikonografiniu požiūriu – Lietuvoje yra ne vienas šio šventojo paveikslas, dažniausiai jis vaizduojamas su šunimi, kai kur – su šunimi ir angelu, rečiausiai – vien su angelu.
Pasak dr. A. Giniūnienės, paveikslui būdinga klasicizmo ir romantizmo stilistikos samplaika, matome, kas kiek netikėta, labai konkrečiai pavaizduotas maro aukas ir nemažai raudonų potėpių, rausvai pritvinkusius debesis, kas, ko gero, sietina su romantizmo dvasia, o gal ir konkrečiu istoriniu įvykiu. Semeliškių parapijos tikintieji neretai kalba, kad šis Šv. Roko paveikslas buvo nutapytas su šunimi. Tik kažkuriam kunigui šuo nepatiko, tad buvo užtapytas ir pakeistas angelu.
Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčios klebonas Gintautas Jančiauskas įsitikinęs, kad šis originalus paveikslas yra sukurtas dar iki Vilniaus meno mokyklos įsikūrimo (1793−1832 m.), o jos mokinių buvo tik kiek perpieštas.
Beje, Kaimelio bažnyčioje, Šakių r., yra žymiojo mūsų dailininko ir kompozitoriaus, chorvedžio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio apie 1907 m. nutapytas Šv. Roko paveikslas su šunimi. Paveikslas buvo užsakytas Jurbarko Šv. Roko bažnyčiai, tačiau pasirodė per mažas, todėl buvo perkeltas į priešingoje Nemuno pusėje esančio Kaimelio bažnyčią 3 km į pietryčius nuo Jurbarko. Tai žinoma iš profesorės etnomuzikologės, menotyrininkės Jadvygos Čiurlionytės ir dailininko Antano Žmuidzinavičiaus atsiminimų.

Nepamiršti šv. Roko stebuklai

Ketvirtį amžiaus Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčioje klebonavęs šviesaus atminimo kun. Romualdas Šalčiūnas (1925–2014) „Versmės“ leidyklos organizuotos ekspedicijos Semeliškėse dalyviams 2010 m. vasarą pasakojo ir apie stebuklingus pagijimus meldžiant šv. Roko užtarimo. Parapijiečių labai mylėtas ir savu laikytas kunigas akcentavo, kad dažnai moterys prašydavo jo aukoti šv. Mišias už jų sergančius vaikus.
Kartą moteris pasiskundė, kad jos sūnui jau septyneri metai, bet jis dar nevaikšto. Kitą dieną jį turėjo vežti į ligoninę Vilniuje operuoti. Kunigas pasiūlė jai tuoj pat užeiti į bažnyčią, atlikti išpažintį ir melstis prašant stebuklo. Parėjusios namo motinos laukė staigmena – vaikas vaikščiojo.
Kita motina paprašė aukoti šv. Mišias už sūnų. Jis sirgo taip stipriai, kad Elektrėnų ligoninėje, kurioje gydėsi, atsisakė jį gelbėti – gydytojai buvo įsitikinę, jog vaikas mirs ir, vengdami skandalo, kurį sukeltų mirtis, išrašė į namus. Kunigas R. Šalčiūnas nuėjo su motina į bažnyčią, pasimeldė, aukojo šv. Mišias. Parvažiavusi namo motina taip pat rado sveiką vaiką.
Kartą kunigui paskambino valstybinės įstaigos darbuotojai, kurių vadovo vaikas sunkiai sirgo. R. Šalčiūnas pakvietė tos įstaigos darbuotojus į bažnyčią pasimelsti už vaiko sveikatą, šie tuoj pat atvažiavo. Anot kunigo, jie visi labai gražiai ir jautriai pasimeldė, atliko išpažintį. Vėliau, vakare, kunigas sulaukė dar vieno skambučio – tėvas pranešė, kad vaikas sveiksta.
Pasak šviesaus atminimo kun. R. Šalčiūno, tie stebuklai buvo neišsiskiriantys ir nedideli, bet labai reikšmingi tikintiems žmonėms.

Paskutinis votas – 2012 rugpjūtį

Ar semeliškiečiai prisimena stebuklingų pagijimų prašant šv. Roko pagalbos?
Semeliškietė Elena Čepanonienė pasakojo, kad būtent taip pasveiko jos teta, motinos Stanislavos Stasiū­naitės-Karalevičienės jaunesnė se­suo Honorata. Ji būdama dešimties labai sunkiai vaikščiojo. Močiutė su vaikaite Šv. Roko atlaidų išvakarėse išsiruošė į Semeliškes. Kiek ėjo, kiek ant rankų nešė vaikaitę, nakvojo kažkur prie bažnyčios. Po Šv. Roko atlaidų Honorata namo jau lengvai parėjo pati. Vyriausioji į JAV emigravusi Honoratos sesuo Marijona Stasiūnaitė atsiuntė kaip padėką už išgydymą užuolaidėles Šv. Roko paveikslui, anksčiau jis buvo dengiamas mėlynomis siuvinėtomis užuolaidomis. Beje, pasak E. Čepanonienės, Honorata gyveno ilgiausiai iš visų penkių seserų ir dviejų brolių.
Semeliškietė Pranutė taip pat pasakojo patyrusi stebuklingų malonių. Nemažai ligų įveikusi moteris teigė, kad kai žmogus meldžiasi, pagalbos sulaukia. Tik kalbėti apie stebuklus keblu: kas vienam atrodo stebuklas, kitam – paprastas dalykas, iš tokio požiūrio daug kas linkę šaipytis.
Semeliškiečiai prisimena, kai a.a R. Šalčiūnas susirgęs gydėsi ligoninėje, susirinkusių parapijiečių būrelis meldėsi už jį. Pasveikęs kunigas sakė, kad būtent tos dienos pavakare jo sveikata pradėjo taisytis.
Pasak Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčios klebono Gintauto Jančiausko, prie Šv. Roko paveikslo turėjo būti daugiau votų, ne tik tie 24, dabar kabantys, – nemažai jų kažkada nusimetė, kitų, surūdijusių, nepavyko atnaujinti.
Šv. Lauryno bažnyčios klebonas prisimena, kaip 2012 m. prieš pirmąsias Šv. Roko atlaidų pamaldas į zakristiją užėjęs žmogus pasakė norintis prie Šv. Roko paveikslo pakabinti votą kaip padėkos ženklą. Paprašytas papasakoti savo istoriją, iš toliau atvykęs klebonui nepažįstamas žmogus nieko nekonkretino, pasakė, kad tai bendra jo padėka už sveikatą. Tad stebuklingo pasveikimo istorijos klebonas G. Jančiauskas neišgirdo.
„Parapijiečių prašau, jeigu kas žino ar pajuto stebuklų, jais ne tarpusavyje dalintis, o ateiti ir man papasakoti ar dar geriau – užrašyti. Nes kalbos lieka kalbomis, o užrašytas pasakojimas – reikšmingas liudijimas, votas – jau daiktinis įrodymas. Juk ir apie pakabintus votus turėtų būti įrašai, bet jie neišlikę“, – sakė kunigas G. Jančiauskas.

Susiję tekstai

Palikite atsiliepimą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Palikite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

UA-128678564-1