Rekordinį skaičių varžybų su Lietuvos nacionaline ledo ritulio komanda sužaidęs Mindaugas Kieras ledo ritulininko karjerą baigė, bet su ledo rituliu atsisveikinti nežada

Eglė Butkutė

Elektrėnuose gimusio, augusio ir savo karjerą pradėjusio ledo ritulininko Mindaugo Kiero vardas įrašytas į Lietuvos sporto istoriją – ledo ritulininkas kartu su Lietuvos nacionaline ledo ritulio komanda sužaidė rekordinį skaičių varžybų – 100! Ne vienus metus atstovavęs užsienio klubams sportininkas grįžo į Lietuvą ir kartu su dar dviem ledo ritulininkais – Šarūnu Kuliešiumi ir Martynu Šliku – įkūrė Vilniaus „Hockey Punks“ komandą,­ kuri dabar yra rimta kandidatė į Lietuvos ledo ritulio čempionato nugalėtojų titulą. 2018 metais Kaune vykusiame pasaulio ledo ritulio čempionate, kuomet Lietuva iškovojo aukso medalį, Mindaugas Kieras atsisveikino su ledo ritulininko karjera, tačiau ledo ritulio nepaliko. Dabar sportininkas treniruoja ne tik suaugusiųjų komandą, tačiau savo patirtį stengiasi perteikti ir vaikams. „Kiekvieno tikslas visų pirma turi būti tapti asmenybėmis, vėliau sportininkais ir tik tada ledo ritulininkais“,- sako Mindaugas Kieras.

Papasakokite, kaip prasidėjo Jūsų ledo ritulininko karjera

Mindaugas Kieras

Mindaugas Kieras

Aš gyvenau prieš pat Ledo rūmus, todėl tas pastatas nuo pat mažumės jau buvo įdomus. Kai augau, vis būdavau prie Ledo rūmų, bet niekas iš tėvų manęs ten nenuvedė. Mano pažintis su ledo rituliu įvyko tada, kai treneris Viktoras Seninas atėjo į mokyklą pakalbinti vaikų. Labai gerai prisimenu tą dieną… Net prisimenu, kaip treneris tada buvo apsirengęs. Treneris nekalbėjo lietuviškai, iš rusų kalbos mums viską vertė mokytoja. Mes buvome pirmokai. Aišku, tada į pirmąją treniruo­tę susirinko beveik visi klasės berniukai. Po mėnesio apsidairiau, kad iš klasės likome tik dviese su klasės draugu. Bet ir jis šiame sporte išbuvo labai neilgai. O aš čia ir likau.

Prisiminėte savo pirmąjį trenerį. O kuris treneris Jūsų, kaip sportininko, karjerai davė daugiausiai?
Iki 13 metų mus treniravo V. Seninas, o vėliau komanda išsiskyrė ir teko pereiti į komandą, kuri tada mums buvo pati didžiausia priešininkė. Tai buvo metais jaunesnių žaidėjų komanda, kurią treniravo Rimantas Sidaravičius. Pradžioje man buvo sunku priprasti prie jo, nes buvo visai kita treniravimo metodika. Lengva nebuvo, nes visa komanda jau buvo susižaidusi, susidraugavusi. Tai turbūt galiu pasakyti, kad tą didžiausią indėlį ir paliko Sidaravičius. Jį galima vadinti legendiniu vaikų treneriu, jis tikrai moka bendrauti su vaikais.

O pirmoji Jūsų profesionali komanda, kurioje žaidėte buvo Elektrėnų „Energija“. Šį sezoną šis klubas nebedalyvauja jokiame čempionate, neturi kur treniruotis. Kaip vertinate šią situaciją?
Taip, pirmoji profesionali ko­manda, kurioje žaidžiau yra „Energija“. Pir­maisiais metais, prisimenu, teko žaisti už dvi komandas: už „Energiją“ ir už Sidaravičiaus treniruojamą komandą. Tik tais laikais jokio atlygio už tai negaudavome, bet prie mūsų išlaikymo „Energija“ prisidėjo tuo, kad buvau įdarbintas Elektrėnų elektrinėje. Retai aš ten pasirodydavau, bet patirties šiek tiek turiu. O dėl dabar susiklosčiusios komandos padėties man labai gaila. Dabar atstovauju Vilniaus „Hockey Punks“ klubui, Elektrėnų komanda mums buvo didžiausia varžovė, bet dėl šios situacijos tikrai nesidžiaugiame. „Energija“ yra le­gendinė komanda, todėl visais bū­dais ją norisi išlaikyti. Manau, kad Elektrėnų savivaldybė bet kokiomis priemonėmis turėtų išsaugoti šią komandą. Reikia prisiminti, kiek kartų šis klubas yra tapęs čempionais, kiek daug gerų žaidėjų yra išugdęs.

Po „Energijos“ 2002 metais išvykote rungtyniauti į Baltarusiją ir atstovavote Grodno „Neman“ komandai. Kaip ten patekote?

M. Kieras Grodno ,,Neman” komandoje

M. Kieras Grodno ,,Neman” komandoje

Taip, tai buvo kertinis mano karjeros momentas. Pereiti į tuometinę meistrų komandą buvo be galo sunku. O patekau aš ten, nes kelis metus prieš tai mus treniravo Dimitrijus Medvedevas, kuris mane tam klubui ir rekomendavo. Aš visada buvau labai užsidegęs ir norėjau daugiau, stengiausi. Tada į Baltarusiją išvažiavome su Artūru Katuliu. Na, ir treneriams patiko tos mūsų degančios akys. Šioje komandoje išbuvau metus, nepatiko man ta sistema, požiūris į žaidėjus.

Kaip atrodė tas gyvenimas tuometinėje Baltarusijoje?
Prisiminimai iš ten išlikę įdomūs. Ten darbas vykdavo visą dieną. Prisimenu, kad sporto meistrai į lietuvius žiūrėjo kreivai, nelaikė mūsų ledo ritulininkais. Man tada taip nepasise­kė atsisėsti prie labai stipraus sporto meistro, jis tada buvo daugiausiai taškų surinkęs, jam jau buvo karjeros pabaiga. Jis labai kreivai į mane žiūrėdavo. Ne tik žiūrėdavo, bet ir kalbėdavo. O kai pabaigoje sezono jis sužinojo, kad aš ir jis gauname labai panašų atlyginimą, tai jam dar labiau susisuko galva. Emociškai tokioje komandoje nebuvo lengva. Toje komandoje jau buvo užsitvirtinęs dar vienas lietuvis Arūnas Aleinikovas. Gyvenome trise, tai pats laikas kartu buvo tikrai smagus. Tačiau nors tais metais sveikatos buvo nemažai paaukota, visas sunkus darbas atsipirko. Galiu sakyti, kad tais metais aš ir užaugau. Gavau ne tik labai daug patirties, bet ir fiziškai sutvirtėjau. Ten buvo labai didelis krūvis. Man nepatiko tuometinė klubo aplinka, ji tikrai nebuvo sportiška. Ten buvo daug alkoholio, cigarečių, o man tai nebuvo suderinama su sportininko vardu. Bet man pasisekė,. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, atidarytos sienos buvo į visą pasaulį. Ir tada vienas baltarusis pasiūlė išvykti į Angliją, tai aš ir pagalvojau „O kodėl nepabandyti?“. Į Angliją išvykome kartu su kitu ledo ritulininku Andriumi Kaminsku.

Kokie prisiminimai  išlikę iš Anglijos?

Kartu su Martynu Šliku, Karoliu Šliku, Dovydu Kulevičiumi 2008 metais

Kartu su Martynu Šliku, Karoliu Šliku, Dovydu Kulevičiumi 2008 metais

Ten praleidau kelerius metus. Mes juk išvažiavome dirbti, norėjome Angliją užkariauti darbais. Padirbome du mėnesius ir supratome, kad gal geriau jau žaisti ledo ritulį. Tada išvykau į Edinburgą ir atstovavau „Capitals“ klubui kartu su Dainiumi Bauba. Tada buvo labai geri metai, žaidžiau už pirmą komandą. Ten buvo viskas kitaip. Arenos buvo pilnos sirgalių, požiūris į varžybas skyrėsi. Ir supratau, kad norėčiau čia likti kiek įmanoma ilgiau. Po penkerių metų Anglijoje supratau, kad vis dėlto noriu grįžti namo. Ir dvejiems metams grįžau. Metus žaidžiau „Energijoje“, o kitus metus išvažiavau į Latviją, kur rungtyniavo Dovydas Kulevičius ir kiti. Labai džiaugiuosi, kad pasirinkau tokį sprendimą. Tada man buvo pats pakilimo amžius. Man patiko tai, kad Latvijoje žaidėme prieš stiprius klubus, visada būdavo intriga.

Per savo ledo ritulininko karjerą žaidėte Lietuvoje, Baltarusijoje, Anglijoje ir Latvijoje. Kur Jums pačiam patiko labiausiai?
Baltarusijoje aš gavau suvokimą, kiek reikia įdėti pastangų, jei nori pasiekti aukštesnių rezultatų. O visa mano branda atsiskleidė Anglijoje. Daugiausiai patirties gavau būtent šioje šalyje. Ten praleidau aštuonerius metus, turėjau labai daug žaidybinio laiko, visą laiką reikėjo labai stengtis, buvo labai didelė atsakomybė. Buvau pagrindinis gynėjas, todėl turėjau atiduoti visą save. Visą laiką turėjau būti pačioje viršūnėje, nes jei ne, aš supratau, kad visą laiką atsiras mano pakaitalas. Aišku, buvo laikas, kai teko atstovauti ir ne tokiam geram klubui, ten neišbuvau sezono. Bet mano užsidegimas vėl mane išgelbėjo. Ne paslaptis, kad geras žaidėjas prastoje komandoje labai greit išsiskiria, taip atsitiko ir man. Mane pastebėjo čempionų komanda ir viduryje sezono mane perpirko. Anglijoje aš ne tik žaidžiau, bet kartu su komandos vadovu dirbau statybų sektoriuje. Tai taip pat buvo labai didelė patirtis. Komandos vadovas buvo vyresnio amžiaus žmogus, kuris daug ko mane išmokė.

20 metų Lietuvai atstova-vote Nacionalinėje komandoje. Kaip keitėsi rinktinė bėgant metams?

Varžybų metu

Varžybų metu

Rinktinė keitėsi labai stipriai. Anksčiau išvažiavimas su Nacionaline komanda rungtyniauti į užsienį buvo lyg pramoga, smagus laiko praleidimas. Anksčiau rinktinę sudarė beveik visi žaidėjai iš Elektrėnų, visi buvome lyg iš vieno kiemo. Labai džiugu, kad dabar yra žaidėjų įvairovė. Dabar vyrauja visai kitoks požiūris. Vyrai labai rimtai žiūri į kiekvienas varžybas, treniruojasi, labai jaučiasi ta nuotaika, kad važiuo­jama ginti Lietuvos garbės. Dabar viskas vyksta labai profesionaliai, visi žino, ką daro ir ko važiuoja.

Savo karjerą užbaigėte triukšmingai. Sužaidėte rekor­­dinį skaičių varžybų už Nacio­nalinę komandą, Kaune vykusiame pasaulio čempionate su­žaidėte 100-ąsias savo var­žybas rinktinėje, buvote koman­dos kapitonas. Čempionate iš­kovojote aukso medalius. Koks buvo jausmas, kai supratote, kad daugiau tai nepasikartos?
Manau, kad man labai pasisekė. Aš džiaugiuosi, kad savo karjerą užbaigiau tokiu čempionatu, su tokiais komandos draugais ir tokiais pasiekimais. Taip pat man buvo malonu, kad tai buvo Lietuvos arena su Lietuvos sirgaliais. Tą vakarą po varžybų sirgaliai taip spaudė ranką, kad net dabar prisimenu. Tas momentas ir tas čempionatas visada išliks atmintyje. Prisimenu, kai komandos draugai man sakė, kad eičiau atsiimti apdovanojimo, o aš nieko nesupratau, nes galvojau, kad ne mane apdovanoja.

O Jūs taip ir planavote, kad savo karjerą baigsite būtent šimtosiomis varžybomis su Lie­tuvos nacionaline komanda, ar viskas įvyko netikėtai?

M. Kieras su ,,Hockey Punks” sirgaliais

M. Kieras su ,,Hockey Punks” sirgaliais

Iš tikrųjų, faktą, kad tai bus ma­no 100-osios varžybos su Lietuvos na­cionaline ledo ritulio komanda, iškėlė tuometinis vyriausiasis rinktinės treneris Bernd Haake. Jis skaičiavo, žiūrėjo statistiką. O aš pats neplanavau, kad būtent šimtosios varžybos bus mano karjeros pabaiga. Tiesiog, kai prasidėjo darbai su vaikų ledo ritulio akademija aš supratau, kad viskas keičiasi. O kai buvo nuspręsta, kad pasaulio čempionatas vyks Lietuvoje, iš karto ir pasakiau, kad tai bus mano paskutinis čempionatas ir paskutinieji metai. Tada jau supratau, kad susirinks legendinė rinktinė, visos lietuvių ledo ritulio žvaigždės, kad arena bus užpildyta sirgaliais ir atmosfera bus labai gera. Aš supratau, kad tų metų man jau užtenka. Žaisti Lietuvos nacionalinėje ledo ritulio komandoje man visada buvo labai svarbu ir visada tokią galimybę labai vertinau. Jaučiuosi taip, lyg savo, kaip ledo ritulininko, kelią baigiau pačiu laiku. Man visada patiko, kai žaidėjai pasisako, kad tai bus jų paskutinieji metai, taip padariau ir aš. Norėjau, kad sirgaliai galėtų paskutinį kartą ateiti pasižiūrėti manęs kaip ledo ritulio žaidėjo, kad iš anksto žinotų, kad tai paskutinės varžybos. Visą sezoną labai stengiausi, atidaviau visą save, treniravausi, kad gerai pasirodyčiau ir nenuvilčiau komandos draugų čempionate, kuris vyko Kaune. Ir mano pastangos nenuėjo veltui – iškovojome aukso medalius.

Ledo ritulininko karjerą baigėte, bet su ledo rituliu neatsisveikinote. Dabar treniruojate „Hockey Punks“ komandą, treniravote Lietuvos jaunių ir jaunimo rinktines, treniruojate „Hockey Punks“ akademijoje vaikus. Ar tiesa, kad visų pirma savyje reikia „užmušti“ sportininką, kad galėtum būti geru treneriu?

2018 m. Kaunas

2018 m. Kaunas

Tikrai nemanau, kad tai reikia daryti specialiai ar kad tai yra būtina. Aš manau, kad tas sportininkas savaime nueina į šoną dėl darbų ir pareigų gausos. Dabar jau eiti žaisti su draugais ledo ritulio nebėra tokio didelio malonumo, nes yra labai daug darbų. Taip, aš nebežaidžiu ledo ritulio profesionaliai, bet tai nereiškia, kad manyje jau yra užmuštas sportininkas. Aš visai neseniai grįžau iš Ukrainos, kur dalyvavau veteranų turnyre. Mes ten taip pat žaidžiame ledo ritulį, tik tas pats ledo ritulys ir jo tikslas yra kiek kitoks. Dabar jau tai yra malonumas, smagus ir draugiškas laiko praleidimo būdas. Todėl nemanau, kad savyje būtinai reikia „užmušti“ sportininką, jei nori būti treneriu, manau, kad viskas yra suderinama, tiesiog kartais atsiradę darbai savaime „užmuša“ ar bent jau nutolina tą sportininką. Pirmaisiais metais, kai pradėjau treniruo­ti, man pačiam buvo labai sunku, aš nemokėjau atsiriboti nuo darbo net namuose. Būdavo taip, kad namuo­se žmona man ką nors sako, o aš net negirdžiu, nes galvoju apie savo auklėtinius, apie treniruotes ar varžybas. Kai pradedi treniruoti, tam atiduodi visą širdį, jei jau namie negali atsiriboti, tai ką kalbėti apie patį žaidimą…

Dabar treniruojate Vilniaus „Hockey Punks“ komandą, ta­čiau kiek anksčiau ir žaidėte už šį klubą. Ar nebuvo sunku ir ne­trukdė tai, kad treniruojate buvusius savo komandos draugus?

Iškovojus aukso medalį

Iškovojus aukso medalį

Bent jau man atrodo, kad tai niekada netrukdė. Aš manau, kad komandoje žaidžia suaugę žmonės, jie supranta mane, jie žino, dėl ko aš čia atėjau, ko siekiu. Jie žino, kad ne tik aš siekiu tobulėjimo, bet noriu, kad ir pati komanda bėgant laikui augtų, tobulėtų, siektų vis didesnių tikslų ir rezultatų. Mes darome daug naujų dalykų, semiamės patirties iš aukščiausių lygų, komandos nariams tai patinka.

Kokia komanda yra suformuota šį sezoną? Koks pagrindinis komandos tikslas?
Jau ne vienus metus mūsų komandos tikslas išlieka vis tas pats – tapti Lietuvos ledo ritulio čempionato čempionais. Visada sėkmės šiek tiek pritrūkdavo, bet mes tobulėjame. Šiame sezone komandos sudėtis yra tikrai solidi. Prieš dešimt metų, kai įkūrėme šį klubą, žaidė vien mėgėjai, o dabar turime tikrai stiprią profesionalų komandą. Nors šį sezoną turime naujų ir stiprių žaidėjų, darbo reikės įdėti taip pat daug. Į komandą atėjo nemažai skirtingų charakterių žaidėjų, čia jau ne ta mėgėjų komanda. Mes visada žingsnis po žingsnio ėjome į priekį, todėl tikiuosi, kad ir dabar sparčiai eisime tik pirmyn. Šie metai yra kertiniai, reikia laimėti tą auksą, nes dėl jo jau dešimt metų stengiamės.

O kaip sekasi treniruoti  vaikus?
Vaikus treniruoti man labai patinka. Jaučiuosi taip, lyg būčiau visiškai savo vėžiose. Tai galbūt mano pašaukimas. Nežinau, ar tai kažką reiškia, bet mano senelis buvo mokytojas, o aš bent vizualiai į jį labai panašus. Tai galbūt ir gabumus dirbti su vaikais paveldėjau. Labai džiaugiuosi viskuo, ką dabar darau, kur esu. Aš matau save čia ir ateityje. Aš noriu auginti vaikus, noriu jiems perteikti savo ilgametę ledo ritulio patirtį. Stengiuosi vaikams perduoti ne tik sportinę patirtį, bet noriu, kad jie augtų ir kaip asmenybės. Noriu padaryti plakatą, kuriame būtų parodyta, kad visų pirma kiekvieno tikslas turėtų būti tapti asmenybe, tada sportininku ir tik tada ledo ritulininku. Manau, kad visų pirma yra labai svarbu išugdyti žmogų su vertybėmis.

Kokia yra ta auganti  ledo ritulio karta?

Kartu su Lietuvos rinktinės treneriais Bernd Haake ir Jim Setters

Kartu su Lietuvos rinktinės treneriais Bernd Haake ir Jim Setters

Su dabartiniais vaikais yra kiek sunkiau. Anksčiau eidavai į vieną būrelį, žinodavai, ko sieki, ko nori, ir viskas. O vaikai dabar turi didelę pasirinkimo laisvę, lanko ne vieną ir ne du būrelius, todėl galbūt yra sunku pasakyti, kas iš tiesų bus ledo ritulininku ir ateityje. Anksčiau visi buvo labiau susikoncentravę į vieną tikslą. Taip pat tobulėjimui trukdo ir išmaniosios technologijos. Todėl manau, kad viskas pasimatys vėliau. Vieni vaikai užsikabina ir pradeda gyventi šia sporto šaka, kiti gal save atranda kitur. Džiaugiuosi, kai matau, kad vaikas, kuris pradžioje nedegė meile šiam sportui, po kelių mėnesių pradeda juo mėgautis ir juo gyventi. Kaip ir visur, taip ir ledo ritulyje, viskam reikia laiko.

 

 

 

Nuotr. iš asmeninio albumo

Susiję tekstai

Palikite atsiliepimą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Palikite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

UA-128678564-1