Protėvių takais: istorijos šimtmečių vingiai sustojo Lietuvoje

Julija Kirkilienė

Į parodą atvyko net Edukologijos universiteto profesorius, naujų tarpdisciplininių mokslo šakų – paleoastronomijos ir etnokosmologijos – pradininkas Lietuvoje Libertas Klimka

Į parodą atvyko net Edukologijos universiteto profesorius, naujų tarpdisciplininių mokslo šakų – paleoastronomijos ir etnokosmologijos – pradininkas Lietuvoje Libertas Klimka

Parodą „Protėvių takais“ Elek­trėnų bibliotekoje atidarė Elektrėnų fotografė Liudmila Felčinskaja.­ Pa­rodoje įamžinti Elektrėnų savi­valdybės liaudiškos muzikos puo­selėtojai, koncertuojantys apsirengę tautiniais drabužiais. Ir nors 2017 metai paskelbti Tautinio kostiumo metais, o Lietuva švenčia valstybingumo šimtmetį, sentikė Liudmila sako, kad jai šie metai tik buvę pretekstas išpildyti seną – dar sovietmečio – svajonę – parodyti tautinių drabužių grožį ir prasmę bei žmonių,

Renginio vedėja R. Gritienė kalbina Liudmilos sūnų Emilį

Renginio vedėja R. Gritienė kalbina Liudmilos sūnų Emilį

dėvinčių juos, vidinį grožį.

Sentikių maldos už Lietuvą

Liudmila yra Lietuvos rusė- sentikė, gimusi Zarasų raj., Degučių kaime, kur jos protėviai iš mamos Kolesnikovos Marijos Ivanovnos pusės yra atgulę senovinėse kapinaitėse, kurių amžius skaičiuo­jamas nuo 1782 metų. Sentikiai į Lietuvą atsikraustė XVII amžiaus pabaigoje, prasidėjus Rusijos caro Aleksejaus

Michailovičiaus ir pa­triarcho Nikono stačiatikių apeigų reformoms. Dėl šitokių naujovių Rusijoje kilo aršūs dvasininkijos ginčai, tačiau Nikono šalininkai, remiami caro, nugalėjo, o atsisakantys priimti reformas imti laikyti „atskalūnais“. Nuo to laiko senųjų apeigų išpažinėjai, kurie, savo ruožtu, naująsias apeigas ir tradicijas laikė erezija, buvo nuožmiai persekiojami visoje Rusijos imperijoje ir žudomi. Dėl šitokios priespaudos sentikiai buvo priversti trauktis į atokias,

Močiutė Anna Buriak ir senelis Felčinskij Anton Ivanovič

Močiutė Anna Buriak ir senelis Felčinskij Anton Ivanovič

periferines Rusijos sritis, taip pat į artimiausią užsienį: didelė jų dalis persikėlė į Lietuvos,Estijos, Latvijos, Baltarusijos, Ukrainos, Lenkijos žemes. Tarp jų buvo ir Liudmilos proseneliai, kurių gyvenimo istorijas, rankraščius, fotografijas renka ir saugo šeima. Sentikių istorijoje svarbu tai, kad jie visus tuos šimtmečius išlaikė savo pa­pročius ir religines apeigas senąja kalba. Degučių kaime įkurta Degučių sentikių bendruomenė „Degučių rimtis”. Bendruomenės jėgomis ir Abra­movų šeimos pastangomis sutvarkytos kapinaitės, restauruoti ir iš nebūties prikelti senoviniai antkapiai. 2017 metais atidaryti maldos namai, kuriuose šiemet vasario 16 d. už Lietuvos 100-metį sentikiai aukojo šv. Mišias.

Tėvo linija

Tėvo – ukrainos lenko Felčinskio Anton, Antonovič – gyvenimo istorija kitokia. Senelis Felčinskij Anton Ivanovič gimė 1876 metais, o močiutė Anna Buriak – 1895 metais. Bet Liudmilos protėviai pėdas žemėje spaudė daug anksčiau. Pasak istorijos šaltinių, Ukrainoje Felčinskiai žinomi, kaip varpų liejimo specialistai. Felčinskių liejyklą, kurios specializacija – varpų liejyba, 1808 m. įsteigė Mykolas Felčinskis (Michal Felczynski) Ukrainoje, Kaluše, netoli nuo Ivano-Frankovsko (Stanislav). Vėliau liejyklai vadovavo jo sūnus, taip pat Mykolas. Dar vėliau – anūkas Francišekas, kurio sūnūs – Liudvikas Mykolas, Kajetanas ir Janas – taip pat

Liudmilos tėtis Anton Antonovič...

Liudmilos tėtis Anton Antonovič…

tapo liejikais. Šiandien liejyklai vadovauja Jano Felčinskio anūkas Zbignevas Felčinskis (Zbigniev Felczynski), seniausios Lenkijoje liejikų dinastijos šeštosios kartos atstovas. Liejykla suklestėjo tarpukario metais. Jos varpai išgarsėjo ir buvo aukštai įvertinti ne tik Lenkijoje. Pirmuoju aukso medaliu liejikų šeima buvo apdovanota 1809 m. parodoje Lvove. Antruoju – 1919 m. Stryjuje. 1927 m. tarptautinėje parodoje Paryžiuje Felčinskių varpams buvo skirtas Grand Prix, dar po metų Grand Prix buvo skirtas parodoje Lježe. 1929 m. aukso medalis pelnytas Poznanės parodoje.
Kalbant apie pavardės kilmę, yra versija, kad Felčinskiai yra atėję iš Italijos (bendra su feličita – laimė). Kita versija – iki firmos sukūrimo ši meistrų-amatininkų giminė buvonekilminga, tačiau vienas iš jų vedė kilmingą dvarininkę ar kunigaikš­tytę Vilčinską, o kadangi tuomet vakarų Ukraina priklausė Austrijos-Vengrijos imperijai, austrai raidę „V“ skaito ir taria kaip „F“. Būtent nuo to laikotarpio prasidėjo ir Felčinskių „maisternios“ pakilimas. Lietuvoje Felčinskių lietų

ir mama Marija Ivanovna

ir mama Marija Ivanovna

varpų skambesį galima išgirsti Nidoje, Kaune, Vilniuje, Ukmergėje, Vepriuose. Apie tai laikraštyje „Elektrėnų kronika“ Gražina Radzvilavičiūtė rašė 2011 metais.

Tėvai

Garsios Felčinskių giminės atžalos – Liudmilos tėčio Antono – likimas buvo sunkus.
Karo metu Antono motiną su vyresnėmis dukromis išvežė į Vokietiją darbams, o tėvo, kadangi jau buvo senas, su mažuoju sūnumi Antonu neišvežė. Bet Ukrainoje 1943 metais vietiniai nacionalistai (benderovcai) vykdė akciją prieš vietinius lenkus, todėl senelis buvo sušaudytas. Tada našlaičiu likęs vienuolikmetis jo sūnus Antonas su ryšulėliu išėjo į Vokietiją ieškoti mamos. Ilgas ir sunkus buvo vaiko kelias per Ukrainą, Lenkiją, Čekiją, Vokietiją vis su stotelėmis prieglaudos namuose ar lageriuose, bet pasibaigus karui, 1945 metais, mamą jis surado Niurnberge. 1946 m. šeima sugrįžo į Ukrainą, iš kur tėvą vėliau pašaukė į sovietų armiją.
O Liudmilos mama Marija mokėsi Vilniaus geležinkeliečių technikume ir gavo paskyrimą dirbti į Obozerskaja geležinkelio stotį, Archangelsko sritį, kur kariuomenėje tuo metu tarnavo Antonas. Pora susituokė, dar kurį laiką ten liko dirbti. Antonas ten statė nedidukę elektrinę, net buvo paskirtas jos direktoriumi. Bet Mariją traukė Lietuva. Pora 1962 m. susilaukė Zarasuose dukros Liudmilos. Tėvas tuo metu įsidarbino elektrinės statybose, gavo butą Elektrėnuose. 1963 m. po Liudmilos krikštynų šeima apsigyveno Elektrėnuose. Antonas dirbo elektrinėje, mama – Pasų poskyrio viršininke, po to viešbučio direktore, o vėliau elektrinės chemijos ceche. Ir visi darbai, kaip ir Degučiuose gyvenusių ir gyvenančių giminių, buvo skirti Lietuvos augimui ir klestėjimui.

Liudmila (pirma iš kairės) su seserimis ir tėčiu

Liudmila (pirma iš kairės) su seserimis ir tėčiu

Paroda

Liudmila gimė Zarasuose, bet­ vi­są savo gyvenimą praleido Elektrėnuose. Vaikystėje tėvo pa­stan­gomis susidomėjo

Liudmilą parodos atidaryme pagerbė kurso draugai

Liudmilą parodos atidaryme pagerbė kurso draugai

fotografija. Ir dabar, ieškodami jos nuotraukos su tėvais, – rasti negalėjome: visur nuo vaikystės fotografavo ji. Ir savo parodoje „Protėvių takais“ Liudmila fotografavo – kitaip ji negali. Jos archyvuose sugulusi Elektrėnų ir čia gyvenusių bei gyvenančių žmonių istorijos: krikštynos, vestuvės, jubiliejai, laidotuvės ir kt. O parodai „Protėvių takais“ fotografuotis žmones ragino ji pati: čia Kurlavičių giminės kelios kartos tautiniais drabužiais pasipuošusios, čia ansamblis „Runga“ koncertuose ir poilsio akimirkose, čia sutartinių ansamblis, čia aktyviosios tautodailininkės, etnografės ir kiti tautiškumą puoselėjantys elektrėniškiai. Į parodą atvyko net lietuvių fizikas, gamtos mokslų daktaras, etnologas, mokslo istorikas, Lietuvos edukologijos universiteto profesorius, naujų tarpdisciplininių mokslo šakų – paleoastronomijos ir etnokosmologijos – pradininkas Lietuvoje Libertas Klimka. Jis susirinkusiems paskaitė trumpą paskaitėlę apie tautinių drabužių reikšmę ir prasmę.
Parodos atidaryme koncertavo Elektrėnų meno mokyklos atlikėjai ir Liudmilos sūnus, Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos studentas Emilis Nikolajus Lučko, ansamblis „Runga“, sutartinių ansamblis „Ginėja“ ir kt. Renginį vedusi Rima Gritienė gausiai susirinkusiems parodos atidarymo dalyviams paatviravo, kad

Liudmilą sveikina ansamblis „Runga“

Liudmilą sveikina ansamblis „Runga“

atvažiuoti į Elektrėnus gyventi verta buvo dėl to, kad čia gyvena Liudmila Felčinskaja.
Fotografę Liudmilą sveikino elek­trėniškiai, studijų laikų grupės draugai, kaimynai ir Seimo narė Laimutė Matkevičienė, kuri Padėkoje įrašė: „Kiekviena tauta – tiek didelė, tiek maža – svajoja apie gražų harmoningą ir laisvą gyvenimą. Dėkojame Jums už mūsų šalies – atkurtos Lietuvos 100-mečio istorijos įamžintą grožį, tautinį paveldą ir edukaciją. Lai toliau dega Jūsų širdyje tikėjimas mūsų Tauta, pasididžiavimas Tėvynės dvasine kultūra, beribe meile, pagarba mūsų tautai ir vienas kitam… “.

Susiję tekstai

Palikite atsiliepimą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Palikite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

UA-128678564-1