Po 32 metų: Algirdo Subatos prisiminimai apie kopimą į Lenino (Avicenos) viršukalnę

Albina Sidaravičienė

1987 m. vasarą Lietuvos alpinistai įkopė į Lenino viršūnę. 2019 m. Algirdas Subata pasakoja prisiminimus apie kopimą į minėtą viršūnę.

Apie baimę
Ir praėjus daugiau nei 30-čiai metų, labai gerai prisimenu, kaip kopėme į tą viršūnę. Atmintis išsaugojo ir keistą, gal vidinio balso, paliepimą: „,Grįžk ir pasižiūrėk, kur prieš kelias akimirkas vos neįkritai į ledo plyšį. Šįkart dėl geros ir greitos reakcijos bei gero fizinio pasiruošimo likai gyvas ir sveikas.“ Nenoromis, bet teko grįžti. Kai pamačiau, iš

Lenino viršukalnėje. Fotografavo studentas iš Miuncheno

Lenino viršukalnėje. Fotografavo studentas iš Miuncheno

kokio ledo plyšio išsigelbėjau, visas kūnas pagaugais nuėjo. Gal iš baimės, bet juk nespėjau išsigąsti. Žiūriu ir savo akim netikiu: įstrižo ledo plyšio gilumoje šviečia saulė, matau netvarkingai suplyšusius ledynus, iki kurių – geri 2 km. Kai grįžau, ir vėl vidinis balsas: „Matei ar nematei, kur galėjai atsidurti, jei ledas nebūtų išlaikęs?“. Mačiau ir dabar nuo stataus kalno leidžiuosi, kiek įmanoma kairiau, kur šlaitas ne toks pavojingas. Status nusileidimas primena milžinišką šuolininkų su slidėmis trampliną. Tokiu vėjuotu oru slidininkai tikrai nešokinėja, o aš gana sparčiai lei­džiuosi nuo kalno, vis žvalgydamasis – gal pro tirštus debesis vis tik pamatysiu maskviečius. Mintyse sumetu, kad prasilenkti negalėjom, juk kildamas akies krašteliu mačiau juos, saugiai lipančius kalno ketera, kai mes kopėm šlaitu, kurį dengė sušalęs sniegas. Tokiu metu lavinos dar miega, kopti saugu, ir mes, išlaikydami gerą tempą, pasiekėm šios dienos tikslą ir pastatėm 2 šturmines palapines (tai palapinės, alpinistų statomos šturminėje stovyklavietėje, iš kurios šturmuojama viršūnė). Vis dar leidžiuosi retkarčiais stabtelėdamas atsikvėpti ir apsidairyti, o gal, o gal pamatysiu vanagiukus (taip vadinom Maskvos alpinistus, kuriems vadovavo patyręs Rusijos alpinistas Borisas Koršunovas).

Gelbėtojai
Aukštai kalnuose stiprus vėjas ne naujiena. Tąkart jis irgi nerimo, draskėsi, maišė dangų su kalnais. Liaudies išmintis sako, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Taip ir man su tuo uraganiniu vėju, kuris vos manęs nenupurtė nuo keteros ir kuris dabar sudraskė debesų maršką, padarydamas stadiono dydžio skylę. Tos skylės tolimiausiame krašte išvydau savo gelbėtojus, Maskvos srities alpinistus, kurių jau anksčiau buvau pasigedęs. Šie sparčiai darbavosi, tik artėdamas supratau, kad jie tarsi statybininkai pjūklais pjovė firno (firnas  – grūdėtas, susisluoksniavęs ir iš dalies susikristalizavęs sniegas, išsilaikęs bent vienus metus. Tarpinė stadija tarp sniego ir ledo) blokus ir statė sieną, užuovėją, palapinei. Kad neišgąsdinčiau, per atstumą, šūktelėjau: „Sveiki, maskviečiai! Tepadeda Dievas“. Mano pasirodymas buvo toks netikėtas, tarsi būčiau atei­vis iš kitos planetos.

1987 m. Prie aprašytojo ledo plyšio

1987 m. Prie aprašytojo ledo plyšio

Netikėdami savo akimis, kai kurie ėmė žegnotis. Pirmas blaiviai sureagavo Borisas: „Algi, ar tu iš dangaus nukritai?“. „Taip, aš iš ten“,- ir ledkirčiu parodžiau į viršų, iš kur nusileidau. Ten 6500 m aukštyje pastatėme dvi šturmines palapines ir ėmėme leis­tis. Netikėtai sugedo oras, Zigmas ir Bronius spėjo pasprukti, o aš tinkamą momentą praleidau, gal tokia Dievo valia. Vyručiai, ne tik Jėzus Kristus buvo dailidė, tėviškėje ir aš šio bei to iš savo senelio Juo­zo Buičenkos išmokau. Duokite pjūklą ir pamatysite, kad tiesą kalbu.

Klaidos
Per stebėtinai trumpą laiką išpjoviau sniego blokelį ir padaviau maskviečiams (draugams). Aišku, skubėjau ir uždusau, bet apšilau. Antrą plytą pjoviau lėčiau, ši atsigulė šalia pirmosios. Jau ir vėjas ne toks baisus pasidarė – užuovėja yra užuovėja, ten pastatėme dvi palapines. Firno sienoje ledkirčiu pradūrėme skylutę, per kurią prakišome palapinės atotampą ir ją pritvirtinome prie kablio, įsukto į ledą. Įsitikinę, kad palapinė pastatyta saugiai, nusiavę sulindome į palapinę. Šįkart ir vėl čiukčių apavas padėjo (kojinės iš elnio odos, kurios vilna vidinėje pusėje). Kojoms pasidarė šilčiau, o kai gavau puodelį karštos arbatos, net akyse tapo šviesiau. Rodos, ir vargo nebūta. Aišku, buvo, bet ištvėriau ir dėkojau likimui, kad sutikau vanagą su vanagiukais.
Borisas, kaip pats sako, gerai nepamena, pametė skaičių, 19 ar 20 kartą kopė į viršukalnes, draugai jį vis kviečia. Borisas treniruotas ir patyręs. Iš tiesų jo draugai teisūs. Jei nori kopti į kalnus, turi būti visapusiškai pasiruošęs. Liaudyje sakoma, kad ir gudri višta kartais užpakalį įsidilgina. Būna, kad ir patyrę alpinistai kartais žūva kalnuose, ką jau kalbėti apie per klaidą atvykusius į kalnus.

Padėkojimas žmonėms

Pakeliui į Lenino viršūnę

Pakeliui į Lenino viršūnę

Ilgai tylėjęs Borisas Koršunovas pasižiūrėjo tiesiai į akis ir paklausė: „Algi, gal rytoj su mumis koptum į viršūnę?“. Ir vanagiukai, išgirdę Boriso kvietimą, ėmė įtikinėti mane: „Algi, eime su mumis, bus šaunu, sinoptikai gerą orą pažadėjo, o ir vietos palapinėje visiems užteks, maisto taip pat, eime…“. Pasiūlymas buvo viliojantis, bet susirūpinau, o kaip bus su mūsiškiais, jie tikriausiai nerimauja. Kol mes diskutavome, nurimo vėjas, pasirodė saulė.
„Man laikas pas saviškius“, – pasakiau maskviškiams.
Borisas teištarė: „Kaip išmanai, tau spręst“.
Palinkėjęs visiems gero oro ir sėkmingai įkopti į viršūnę, atsisveikinau. Nusileidęs apie 150 m stabtelėjau, kad dar kartelį pažvelgčiau į savo gelbėtojus ir jiems pamojuočiau. Mano „Spasibo“ (Ačiū) nuvilnijo kalnų platybėse. Vanagiukai man sutartinai mojo. Patraukiau ten, kur turėjo būti mūsiškiai. Kai buvau netoli jų, gal per 300 m, pamačiau, jog kai kurie mane pastebėjo ir atei­na pasitikti. Pagaliau mes vėl drauge, ryt leisimės žemyn pailsėti, sukaupti jėgų viršūnei šturmuoti.

Padėkojimas dievams
Pamaniau, kai nusileisime, prie pietų, o gal vakarienės stalo, kai visi būsime sotūs ir numalšinę troškulį, viską, kas man nutiko, papasakosiu norintiems klausytis.
Prie termitniko (taip vadinom iš firno pastatytą būstą) stovi dar dvi gerokai užpustytos palapinės, o mūsiškiai lengvais kastuvėliais darbuojasi. Kažkuris sako: „O mes manėm, kad tu į kitą pusę nugrybavai. Dingai kaip į vandenį, o mes, nesulaukę tavęs, pasiuntėm Besonovą, kad praneštų apie tavo dingimą. Juk tokiu oru sunku išgyventi ir patyrusiems alpinistams. Tai, kad buvau atsidūręs tarp dangaus ir pragaro vartų, yra tikrų tikriausia tiesa. Kad žaibas manęs nelietė, tik gerokai išgąsdino, turiu Aukščiausioms ne šio pasaulio jėgoms padėkoti. Gal patys velniai, gavę nurodymą iš aukš­čiau, paliko mane ramybėje. Pasak šv. Bernardo, alpinistų globėjo, Dievas sukūrė kalnus, o velnias – pavojus juose. Ačiū Aukščiausioms jėgoms ir velniui, kad suteikė galimybę garbingai ištverti dangaus pragarą.

Poilsis prieš šturmą

Svogūnų lauke bazinė stovykla. Lenino viršūnę pasiekė visa grupė

Svogūnų lauke bazinė stovykla. Lenino viršūnę pasiekė visa grupė

Nakčiai su Zigmu įsitaisėme termitnike. Ilgokai aptarinėjome dienos įvykius, kol nejučia užsnūdome. Ryte, kai pabudome, buvo šviesu, pro termitniko angą veržėsi saulės spinduliai, pranešdami, kad sinoptikų pažadai pildosi. Maskviečiai, sėkmingai įkopę į viršūnę, lei­džiasi. Mums gelbėjimo tarnyba radijo ryšiu pranešė, kad galime leistis iki 5300 m, bet ne žemiau, maža, kas gali aukštybėse nutikti. Laimei, oras buvo puikus, aklimatizacija gera, o įspūdžių marios (bent jau man). Po nakvynės 5300 m aukštyje gavome leidimą grįžti į bazinę stovyklą ir ruoštis lemiamam viršūnės šturmui. Poilsio diena – gilaus tarpeklio dugne. Tarsi archeologai ieškom, ko nors įdomaus, ką galėtume parsivežti į Lietuvą kaip prisiminimą sau ar dovaną draugui. Ir čia netikėtai Zigmas klausia manęs: „Algi, matau, kad net 6500 m aukš­tyje jautiesi gerai, tai kodėl balsavai už dvi poilsio dienas?“. „Ogi todėl, kad visi įkoptume į viršūnę. Pats matai, ne visi spėjo tinkamai aklimatizuotis. Dar viena poilsio diena kai kam būtinai reikalinga“.
Vakare valgom parsineštus laukinius svogūnus su atsivežtais lašinukais ir, aišku, juoda duona.

Įvertinimas
Bazinė stovykla įsikūrė ten, kur pilna laukinių svogūnų. Ir ne veltui pavadinom ją „Svogūnų laukyme“, matysi – padės. Užbėgdamas įvykiams už akių turiu pasakyti: tikrai padėjo. Visi 11 lietuvių įkopė į 7134 m viršūnę ir visi sėkmingai nusileido. Vėliau rusų spauda rašė, kad Lietuvos alpinistai be jokių problemų įkopė į 7134 m Lenino viršukalnę ir sėkmingai nusileido (Avicenos viršukalnė, geriau žinoma kaip Lenino viršukalnė).  Ko gero, tai įeis į alpinizmo istoriją kaip išskirtinis atvejis. Pagaliau mes, lietuviai, tapome patikimi alpinistai, tai atvėrė kelią į aukščiausią Tadžikijos ir Pamyro Ismailo Samani viršukalnę, kurios aukštis 7495 m. Ismailo Samani viršukalnė, iki 1998 m. geriau žinoma kaip Komunizmo viršukalnė, iki 1962 m. Stalino viršukalnė, yra Pamyro kalnuose, rytų Tadžikistane, Kalnų Badachšane. Tai aukščiausia Tadžikijos ir Pamyro viršūnė (50 pagal dydį viršukalnė pasaulyje).

Pačiu laiku
Visi į savo gertuves prisipylėm vandens su medumi, vitaminais ir paslėpėm miegmaišyje. Ekspedicijos gydytojas Andriejus Slavuckis visiems išdalino po dozę dopingo. Vieniems teko eleuterokoko, mes su Zigmu gavome pantokrino, kuris iškart rado vietą vidinėje striukės kišenėje. Net sagą užsegiau, kad šis neišslystų.

Ant gamtos sukurtos ledo skulptūros

Ant gamtos sukurtos ledo skulptūros

Naktis buvo per trumpa, paskubom papusryčiavę išėjom, kelią pasišviesdami prožektoriais ant galvos, mūsų vadinamais „kiklopais“. Kažkas pasakė: „35 šalčio“. Ir man tarsi prašviesėjo atmintis. Suvokiau, kad reikia grįžti, nes prisiminiau, kad miegmaišyje palikau gertuvę. Pasakiau Zigmui, kad grįžtu prie palapinės. Ją pasiekęs, išsitraukiau šiltą gertuvę ir skubiai įsikišau į pūkinės striukės vidinę kišenę. Pasivijęs Zigmą, ištiesiau jam vis dar šiltą gertuvę. „Pačiu laiku,- apsidžiaugė šis,- baigiu į ožio ragą sušalti“. Pamaniau, kad neprošal ir man gurkštelėti. Atsigėrę vejamės saviškius. Pirmieji jau gerokai bus nutolę, bet žvaigždės mums rodo kryptį.

Griūtis
Lietuvių liaudies patarlė sako, kad ne laikas šunis lakinti, kai reikia medžioti… Gerai pailsėję, sustiprėję mes vėl kopiam jau žinomu šlaitu. Lengvai pasiekiam 5500 m aukštį. Per trumpą poilsio pertraukėlę papietaujam, vėl aukštyn, vakarop pasiekiam 6000 m aukštį. Nakties miegas saldus kaip namuose. Atsikėlęs pamatau, kad gausiai pernakt iškritęs sniegas išlenkė palapinę kaip kumelės nugarą. Neapsikentęs rankos mostu pamėginau nukratyti sniegą nuo palapinės stogo. O vargeli, nuo mano nestipraus smūgio plyšo mūsų varganos palapinės stogas, o sniegas šlumštelėjo ten, kur jam nepriklausė – į palapinės vidų. Puoliau valyti sniegą. Pamatęs nelaimę, į pagalbą atskubėjo Skirmantas ir ištiesė primuso dangtį. Dabar patogiai ir greitai išvarėm sniegą ten, kur jam ir vieta. Suskubau kai kuriuos įvykius įamžinti ­nuotraukose: čia ir besišypsantis Skirmantas, išlindęs iš palapinės, kažką geria, ko gero, sultinį, kiek žemiau vadas Kęstutis­ Baleišis, nė žodžio nepasakęs apie sniego griūtį į palapinę. Ačiū jam už tai.
Oras stebėtinai ramus ir mes pasiekiam šturmines palapines, kurios kelias paras mūsų kantriai laukė ir pagaliau sulaukė, tvirtai stovėdamos ant žemės. Mums beliko atsikasti įėjimus į palapines ir ruoštis žygiui į viršūnę.

Link aukštumų
Speigą keičia pakenčiamas šaltis, o šaltį – gęstančios neįprastai ryškios ir didelės žvaigždės. Gęsta ir mūsiškiai „kiklopai“, ištikimai švietę kelyje į viršūnę. Saulės dievas, busdamas iš miego, nurausvino kalnų keteras, o ten, dar šiek tiek aukščiau, sušvito, sublizgo mūsų išsvajota viršūnė. Kai kurie tyliai stabteli, pailsi, kiti, žiūrėk, ir gurkšteli. Mes su Zigmu išgeriam pantokrino. Svarbiausia, viską daryti saikingai. Kaip ir dera mums, patyrusiems alpinistams, tenka kopti paskutiniams. Pirmieji jau tuoj pasieks kalno viršūnę, savo laimės žiburį. Pėda pėdon kopia mūsiškiai, trumpam stabteldami atsikvėpti. Kiek aukš­čiau tarsi mustangas, patekęs į kilpą, blaškosi Skirmantas. Ir jis turi paklusti jo didenybei aukščiui. Juk viršūnėje triskart retesnis oras, o dar nežmoniškai kepina saulė. Danguje nė menkiausio debesėlio, ore jokio vėjelio krustelėjimo. Dabar pats laikas patikrinti kojas. Nutraukiu vieną batą, pamasažuoju pėdą ir blauzdą. Ta pačia procedūra palepinu ir antrąją savo galūnę. Jos kaipmat atsigauna nuo šalčio.

Viršūnėje

Į Komunizmo viršukalnę

Į Komunizmo viršukalnę

Pats laikas nusimauti viršutines įgrisusias kelnes, lieku su antrosio­mis, baloninėmis. Suvarstęs batus, aš jau pasiruošęs, tik su pūkine striuke per šilta. Atidžiai mane stebėjęs Zigmas ištraukia iš kuprinės brezentinę šturmuotę ir paduoda man.
-Tos tik ir betrūko,- lepteliu.
Porininkas šyptelėjęs sako:
– Ramiai, žmogau, viršūnėje bus kaip tik, žinau, juk į Lenino viršūnę prieš 10 m. buvau įkopęs, o per tą laiką, manau, mažai kas tepasikeitė. Saulė taip pat kepina, kaip ir anąkart.
Paėmę kablius, pritvirtinam kuprines prie ledo ir leidžiamės aukštyn. Pusiaukelėj iki viršūnės stabtelėjom pailsėti. Įsiklausau, kaip plaka širdis. Kad viskas gerai, išduo­da smilkiniuose tvinksintis kraujas. Kaip įveikėm likusius paskutinius metrus, nė nepajutau – mes jau viršūnėje. Tai liudija ant nedidelės uolos pritvirtintas Lenino bareljefas. Atmintin įstrigo kapsulė su linkėjimais „XXI a. komjaunuo­liams“. Alpinistai iš Toljačio atnešė ir pritvirtino kapsulę, pagamintą iš nerūdijančio plieno. Kapsulė amžina, bet XXI a. komjaunuolių nė su žiburiu nerasi nei Lietuvoje, nei Maskvoje.
Tie komjaunuoliai arba jau išmirę, arba išaugę iš to amžiaus. O šiuolaikiniam jaunimui komjaunimas nė motais.
Viršūnėje, kiek toliau nuo didžiausio bedievio, stovi kryžius, ant kurio pritvirtina lentelė su užrašu „Dievas viską mato“ įvairiom kalbom: vokiečių, rusų, žemiau anglų ir dar kažkokia kita kalba.
Pasižvalgę grįžtam atgal. Savijauta pakili, net galvos neskauda, matyt, neperžengiau savo aukščio ribos. Žodžiu, pagyvensiu – pamatysiu. Zigmas, matydamas, kad niekur neskubu (o kur gali skubėti, kai dievai tau palankūs), sako: „Algi, ilgai neužsibūk, o aš leidžiuosi, nes baisiai gert norisi. Lauksiu tavęs prie kuprinių. Sutarta?“.

Skirtingi maršrutai

Vakarinėje Elbruso viršūnėje 1983 m. (Kaukazas). Iš kairės: elektrėniečiai Alfredas Leicmonas, Eugenijus Aizinas, iš dešinės antras – Algirdas Mišinis

Vakarinėje Elbruso viršūnėje 1983 m. (Kaukazas). Iš kairės: elektrėniečiai
Alfredas Leicmonas, Eugenijus Aizinas, iš dešinės antras – Algirdas Mišinis

Užsieniečių maršrutas į Lenino viršukalnę veda per Razdelnaja viršūnę. O mūsų, kaip sovietinio baudžiauninko palikuonių, maršrutas veda per Lipniko uolas. Kelias ilgesnis, bet, ko gero, saugesnis. Nuo šturminių palapinių, kurios statomos 6500 m aukštyje, iki viršūnės atstumas 3000 m. Tąkart jau ruošiausi leistis, kai pamačiau šiltai, tvarkingai apsirengusį užsienietį su fotoaparatu ant kaklo. Pirmas jo paklausiau, ar kalba vokiškai, ir pasirodo – neapsirikau. „Žinoma, taip”,- atsakė šis. Susišnekėjom. Užsienietis kraipydamas galvą sako: „Tik tarybinis alpinistas, pusplikis, apsivilkęs tik brezentinę šturmuotę, lyg niekur nieko gali vaikš­čioti viršukalnėje“. Ėmiau jam aiškinti: „Aš ne tarybinis alpinistas, aš alpinistas iš Lietuvos, mūsų sostinė Vilnius, Latvijos – Ryga, Estijos – Talinas“,- išdėsčiau kaip studentui ir dar pasitikslinau.- „Ar aišku?“
„Aišku“,- taikiai atsakė šis,- „bet kaip tu, taip varganai apsirengęs, čia atsiradai?“
„Ogi paprastai, štai ten, apačioje, palikau savo daiktus: kuprinę, pūkines kelnes ir kt. Ten manęs laukia porininkas, TSRS sporto meistras. Čia jis ne pirmą kartą įkopia, tai ir man davė šią brezentinę šturmuotę“.
„Įrodyk, kad sakai teisybę“,- paprašė vokietukas.
Netaręs nė žodžio, ėmiau leistis ir šūktelėjau Zigmui, kad greit grįšiu. Šis atsakė, kad laukia. Išgirdęs mūsų pokalbį studentas iš Vokietijos patikėjo manimi. Dar spėjome viršūnėje ne tik nusifotografuoti, bet ir persimesti keliais žodžiais apie krepšinį. Pasirodo, jis žinojo garsiausią mūsų krepšininką Arvydą Sabonį, net iškėlė nykštį į viršų, taip parodydamas, jog minimas krepšininkas yra pasaulinio garso sportininkas. Pagaliau reikėjo baigti kalnuose užsimezgusį diplomatinį pokalbį, nes abiejų laukė kiti reikalai. Atsisveikinęs sparčiai ėmiau leistis, o Zigmas pasiteiravo, kodėl taip ilgai užtrukau:
„Kalta tavo duota šturmuotė. Dabar duokš gurkšnį iš savo gertuvės ir skubam pas saviškius, o kai nusi­leisim, viską papasakosiu“.
Tik vieną kartą sočiai atsigėriau, likusį vandenį taupiau nenumatytiems atvejams.

Žemyn
Vos tik prisiartinau prie štur­minių palapinių, kažkuris iš mūsiškių šūktelėjo:
„Pagaliau paskutinis mohikanas parėjo, kaip visada fotografuodamas“.

Paskutiniai metrai į Komunizmo viršūnę 7495 m

Paskutiniai metrai į Komunizmo viršūnę 7495 m

Ir kaip nefotografuosi, kai iš ­apačios stulpu kyla baltutėliai debesys, o gal tai dangaus angelai sveikina mus, sėkmingai įkopusius į viršūnę… Fantazijai kalnuose nėra ribų…
Matau, Zigmas džiauna palapinę, skubu į pagalbą. Aišku, ruošiasi žemyn, ruošiuosi ir aš. Netrukus užmezgėm radijo ryšį ir pranešėm, kad sėkmingai įkopėm į viršūnę ir grįžom į šturminę stovyklą. Laukiam nurodymų. Pirmiausia mus sveikina, kad įkopėm į viršūnę, po to nurodo, kad 4 alpinistai pasiliktų vietoje, nes ryt kopia Ufos alpinistai, o likusieji gali leistis į 6000 m aukštį. Mudu su Zigmu vėl įsitaisom termitnike. Kadangi mūsų maršrute viskas vyksta sklandžiai, po kiek laiko gaunam leidimą leistis į 5300 m aukštį. Nusileidome stebėtinai greitai. Mūsų palapinės stovi kaip stovėjusios. Oras nuostabus. Rankoms trūksta veiklos, bet mintys jau „Svogūnų laukymėje“, neretai ir Lietuvą pasiekia. Žinią, kad lietuviai sėkmingai įkopė į Lenino viršūnę ir nusileido, paskelbė Borisas Koršunovas laikraštyje „Tarybinis sportas“. Pasipylė sveikinimai.

Nakvynės

Pasiruošimas nusileidimui iš Lenino viršūnės

Pasiruošimas nusileidimui iš Lenino viršūnės

Turim naują užsiėmimą. Užtenka švilptelėti ir kaipmat prisistato keli peliukai atsiimti savo davinio: duodam kruopų, makaronų, lietuviškų džiūvėsėlių, net dešros. Bemat davinys išgaruoja kaip kamparas. Ilgai su Zigmu svarstėm, kaip šie padarėliai čia atsidūrė. Nusprendėm, kad su džiūvėsėliais, kuriuos išmetė malūnsparnis. O dabar vargšai šąla tokiame aukštyje, kaipgi nepadėsi, net storą maišelį ir tą atidaviau. Teisybę sakant, dingo jis man nematant.
Ryte nubudau gan nepatogiai gulėdamas. Išlipau iš palapinės, laikas ją išdžiovinti. Truktelėjus palapinę į šoną, man net akys ant kaktos iššoko. Pasirodo, naktį atsivėrė ledo plyšys, laimei, miegojau skersai jo. Gerai, kad palapinės dugnas buvo stiprus, tai nenugarmėjau į tą plyšį. Zigmas, ilgai tyrinėjęs plyšį, apibendrino: „Kur tik man neteko nakvoti? Miegojau ant uolų prisikalęs kaip Prometėjas, ir ant akmenų, ir ant ledo bei sniego, bet ant ledo plyšio nė karto“.
Kalnuose pavojai tyko neti­kėčiausiose vietose, visko numatyti neįmanoma, todėl labai gera, kai tave nors retkarčiais lydi sėkmė. Prie ledo plyšio nufotografavau Zigmą, kad turėtume prisiminimui iš ekspedicijos į viršukalnę.

Tigrai
Ten, aukštai, junti ir supranti, kad tave saugo Aukštesnės, ne šio pasaulio jėgos. Tu joms seniai kritai į akį, nes supranti, jog tos Aukštesnės jėgos sukūrė kalnus ir trokšta tave matyti kalnuose, arčiau savęs. Yra ir kita teorija, aiškinanti, kodėl žmonės kopia į kalnus. Jei žmogus ko nors labai nori, vadinasi organizmui to trūksta. Tą tuštumą užpildo kalnų viršūnės, t.y. kopimas į kalnus.

Virš 6000 m plyšus palapinei džiaugsmingos akimirkos gaudant saulės spindulius ir sultinį begeriant

Virš 6000 m plyšus palapinei džiaugsmingos akimirkos gaudant saulės spindulius ir sultinį begeriant

Įkopęs daugiau nei į 120 viršūnių, praėjus 30 metų, supratau, kad kalnuose pavojai tyko visur, labai svarbu jų išvengti. Ir ne visada viskas priklauso nuo žmogaus valios ir pastangų. Imi tikėti, kad tie velniai, kurie sukūrė kalnų pavojus, tau yra palankūs, o ir Aukščiausioms jėgoms tu reikalingas sveikas ir gyvas. Tikėdami ir netikėdami tais pasakojimais sovietmečiu visi svajojome patekti į Himalajus prie Everesto, ten, kur tyko didžiausi pavojai. Bet tuos kalnus galėjome matyti tik sapnuose. Realybė buvo tokia, kad „Sniegyno tigro“ vardas mums buvo viršūnių viršūnė. Anuomet šiuo vardu didžiavosi vienintelis lietuvis – Dainius Makauskas.
Šio garbingo titulo siekiau ir aš, juk koks kareivis nenori būti generolas. Tenka pripažinti – iki šio titulo man pritrūko vienui vieno įkopimo į viršūnę.

Prisitaikymas
Atkovojus nepriklausomybę, at­sivėrė ir geležinė uždanga, už kurios­ plytėjo nepažinti toliai. Mums, Sovietų Sąjungoje gyvenusiems alpinistams, „Sniegynų tigro“ vardas buvo siekiamybė, svajonė, o tada, pasikeitus politinei situacijai, visų alpinistų svajone tapo Himalajai su Everestu. 1989 m. sėkmingai įkopėme į Ismailo Samani viršūnę be deguonies balionų.

1987 m. pakeliui į Lenino viršūnę, poilsio akimirkos

1987 m. pakeliui į Lenino viršūnę, poilsio akimirkos

Kiekvieno žmogaus organizmas į aukštį reaguoja individualiai; netgi tas pats žmogus, kaskart būdamas aukštai, gali jaustis vis kitaip. Kylant aukštyn, mažėja spaudimas, oras retėja ir jame mažėja deguonies. Organizmui reikia laiko prisitaikyti prie tokių pasikeitusių sąlygų ir vienintelis būdas – palaipsniui jį pratinti. Tai savotiškas organizmo kankinimas, bet pamažu jis tikrai pripranta (išskyrus kai kuriuos žmones, kurie tiesiog netoleruoja aukščio).
Teoriškai maždaug 6 000 m aukš­tyje žmogus gauna tik pusę jūros lygyje esančio deguonies kiekio. Tokiame aukštyje iškyla didelis pavojus susirgti kalnų liga, kai ilgai negavę reikiamo kiekio deguonies žmogaus smegenys ir plaučiai nustoja normaliai funkcionuoti ir organizmas tampa bejėgis. Kai kuriuos keliautojus tokiame aukštyje ima kamuoti ne tik įvairios ligos, bet ir haliucinacijos. Kad organizmas išvengtų šoko, dažnai alpinistai pakyla į tam tikrą aukštį ir nusileidžia, po kurio laiko vėl kopia ir vėl leidžiasi, taip pratindami organizmą prie deguonies stygiaus.
Kopimas į 7495 m aukštį be deguonies liudija, jog alpinistų ga­limybių ribos yra kintantis dydis. Tai įrodė alpinistas Vladas Vitkauskas, kuris pirmasis iš lietuvių įkopė į Everestą. Tai aukščiausias kalnas ne tik Azijoje, bet ir visame pasaulyje – Himalajų kalnų virtinei priklausantis Everestas (Džomolungma). 8848 m siekianti viršukalnė stūkso Nepalo ir Tibeto pasienyje. Lietuvos trispalvę Evereste V. Vitkauskas iškėlė 1993 m. gegužės 10 d.
Kiek vėliau tai padarė ir du latvių alpinistai, su kuriais esame užkopę į 7495 m aukščio viršukalnę, tik 1350 m mažesnę už Everestą. Mums belieka sveikai pavydėti tiems, kuriems pavyko užkopti į 8848 m aukštį ir ten iškelti trispalvę.

Susiję tekstai

Palikite atsiliepimą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Palikite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

UA-128678564-1