Gražią, saulėtą spalio 8 dieną Elektrėnų savivaldybės viešosios bibliotekos pilnutėlė salė šiltais plojimais sutiko lauktą viešnią – pirmosios nacionalinės ekspedicijos „Nemunu per Lietuvą“ (2015- 06-28) dalyvę, LRT televizijos laidos „Ryto suktinis“ autorę ir vedėją, etnomuzikologę doc. Zitą Kelmickaitę. Viešnia žavėjo susirinkusius senjorus ir mokinius nuoširdžiu bendravimu, dėmesiu auditorijai. Pirmiausia pasidžiaugė, kad susirinko solidaus amžiaus publika, bet iš akiračio nepaleido ir kitų dalyvių. Tuoj pat kreipėsi į salėje esančius mokinius ir pasidalino mintimis, kad jaunimui televizijoje skiriama daug dėmesio. Nuoširdžiai, su jai būdingu humoru doc. Z. Kelmickaitė papasakojo apie jaunus žmones, kurie prašė jos patarimo. Ir patarė docentė jaunimui pakalbinti solidaus amžiaus močiutę. Ir nutiko taip, kad pakalbinta močiutė tapo tikra žvaigžde, o jaunimas buvo nuoširdžiai sužavėtas. Tarsi apibendrindama situaciją, doc. kalbėjo, kad jauni ir seni mūsų šalyje yra priešinami, o būtų protingiau, kad mokėtume dirbti kartu, juk jaunystė turi drąsos, energijos, o branda – patirties, išminties, nuovokos.
Patraukliai doc. kalbėjo apie Lietuvos etnografiniuose regionuose gyvenančių žmonių gyvensenos ir charakterio ypatumus. Pagarbiai, nevengdama pasijuokti ir iš savęs, ir iš kitų, papasakojo apie skirtinguose Lietuvos regionuose gyvenančių žmonių charakterio ypatybes. Prisipažino, kad iki šiol taip ir nesupranta aukštaičių, nes šie esą labai skirtingi, bet patikimi, žodžio žmonės. Dzūkai emocingi, atlapaširdžiai, jiems dainuoti – tai gyvenimą gyventi. Visai kitokie, pasak viešnios, yra suvalkiečiai. Jiems ypač svarbu išlaikyti „fasoną“, visose situacijose išlikti oriems, neapsijuokti. Žemaičiai esą stačiokai, jų kalba kai kam atrodo gruboka, bet nereikėtų ant jų pykti ar įsižeisti už tiesų kalbėjimą – tokius juos Dievulis sukūrė.
Ir nors Z. Kelmickaitė yra žemaitė, bet apie visus Lietuvos etnografinius regionus ir jų žmones kalbėjo susižavėjusi, su meile. Buvo akivaizdu, kad ji puikiai supranta ir prisimena sutiktus žmones, su kuriais teko bendrauti kuriant laidas ar dalyvaujant ekspedicijose dar studijų laikais. Į savo pasakojimą įterpdavo, kaip dainavo paprašyta dzūkė, apie ką ir ką kalbėjo žemaitė. Docentė priminė, kad mūsų regionai tokie artimi, bet ir labai skirtingi. Kiekvienam iš jų būdinga savita kalbinė raiška.
Kurdama laidas, etnologė lankėsi ne tik Lietuvos kaimuose ir miesteliuose, bet ne kartą buvo išvykusi į užsienį. Ji vaizdingai papasakojo apie užsienyje gyvenančių lietuvių požiūrį į žmones, gyvenimą. Baigiantis susitikimui, viešnia atsakė į klausimus, iš kurių sužinojome, kad jos energijos baterijos, ko gero, pasikrauna pačios. Tokia jau ji esanti, jai viskas įdomu, negalinti sėdėti vienoje vietoje. Miegoti galinti nedaug, bet niekada nesiskundusi nemiga. Mums ji nepasirodė panaši į „seną pelargoniją“ (taip juokdamasi pati save pavadino), labiau priminė gražiai žydinčią astrą, kuri dovanoja aplinkiniams gerą nuotaiką ir drąsą.
Albina Sidaravičienė