Malonu, kad nepamirštate šio krašto žmonių

Virginija Jacinavičiūtė

Gegužės 7-oji „Elektrėnų kronikos“ redakcijai ne tik profesinė, bet ir asmeninė šventė. Prieš 20 metų kartu su Elektrėnų savivaldybe gimė ir pirmasis laikraščio numeris. Sukome galvą, kaip reikėtų paminėti šią sukaktį, bet karantinas nubraukė visus organizacinius rūpesčius. Kad ir kokios negandos užklupo, šventę švęsti vis tiek norisi… Todėl sumanėme pakalbinti pirmąsias laikraščio bendradarbes, skaitytojas ir prenumeratores, kurios pasidalino prisiminimais apie ilgametį bendradarbiavimą ir mintimis apie spaudos ateitį. Pakalbinome Elektrėnų krašto neįgaliųjų sąjungos įkūrėją ir ilgametę pirmininkę Saulę Jakštienę bei buvusią Sąjungos buhalterę, pirmąją laikraščio bendradarbę Marytę Lavrukaitienę.

Gal galėtumėte prisiminti, kaip tapote pirmąja „Elek­trėnų kronikos“ bendra­dar­be?

Pirmoji laikraščio bendradarbė Marytė Lavrukaitienė

Pirmoji laikraščio bendradarbė Marytė Lavrukaitienė

Marytė Lavrukaitienė: Elektrė­nuose neseniai buvo įkurta Elektrėnų neįgaliųjų sąjunga. Pir­mininkė Saulė Jakštienė į Elektrė­nus pakvietė Seimo narę Dalią Teišerskytę. Ji pristatė naują savo knygą „Meilės laiškai“. Vienas jos eilėraščių vadinosi „Raudonos burės“, tad straipsnį, kuriame trumpai aprašiau susitikimą, pavadinau „Laiškas ant raudonos burės“. Nežinojau, kam atiduoti straipsnį: Trakų r. laikraštis „Galvė“ galėjo ne­spausdinti, o naujai besikuriančio­je savivaldybėje laikraščio dar nebuvo. Pažinojau Juliją, kuri man pasigyrė apie Elektrėnuose kuriamą laikraštį ir ruošiamą pirmą numerį. Julija apsidžiaugė, gavusi laikraščiui medžiagos, o mes apsidžiaugėme, kad mūsų straipsnis bus išspausdintas. Vėliau ne kartą rašėme apie Neįgaliųjų sąjungos veiklas, tad taip ir tapau viena pirmųjų laikraščio bendradarbių.
Saulė Jakštienė: Tai, kad įkūrus savivaldybę, atsirado ir mūsų savivaldybės laikraštis, buvo didelis džiaugsmas. Mūsų organizacija buvo naujai įkurta, o bendradarbiavimas su laikraščiu suteikė mums gerą progą žinią apie save paskleisti plačiau, atrasti naujų sąjungos narių. Redakcija niekada neatmesdavo mūsų straipsnių, mielai bendradarbiavo. Vadybininke ir korespondente dirbusi Julija Kirkilienė nuo pirmųjų jos straipsnių pasižymėjo teisingumu, drąsa kritikuoti ir kritiką priimti, žinojome ir dabar žinome, kad laikraštyje rasime teisingas mintis. Jei neturėtume laikraščio, nežinotume, kas vyksta mūsų savivaldybėje, būtų labai liūdna.

Laikraštį skaitote nuo seno. Turbūt galite palyginti, kaip laikraštis keitėsi laikui bėgant.
M. Lavrukaitienė: Lyginant su pirmuoju numeriu „Elektrėnų kronika“ labai išaugo, džiaugiuosi ir didžiuojuosi redakcijos kolektyvu. Laikraštį prenumeruoju nuo pirmųjų metų. Dabar labai patinka pirmojo puslapio rubrika „Marga savaitė“. Visada nuo jos pradedu skaityti, vėliau sklaidau kitus puslapius. O per tuos 20 metų rubrikų buvo įvairių: humoreskų, komiksų, politikos, verslo ir kitų įdomių skaitinių. Šiuo metu labai patinka straipsnių ciklas „Karantino dienoraštis“. Tikrai buvau nu­stebusi, kad paskutiniame numeryje pakalbinote tiek daug elektrėniškių, dirbančių įvairiose pasaulio šalyse. Skaičiau ir stebėjausi, kiek medžiagos surinkta. Laikraštis informatyvus. Skaitydami laikraštį visą aktualią informaciją apie karantiną turime po ranka, kitur nereikia ieškoti.
S. Jakštienė: „Elektrėnų kronikos“ kryptis labiau linksta į visuomenę, į žmones, ji rodo tikrą savivaldybės gyvenimą. Malonu, kad nepamirštate šio krašto žmonių. Straipsnius apie žmones perskaitau nuo pradžios iki galo, kartais ir po kelis kartus. Dažnai kalbinami žmonės, kurie į Elektrėnus atvyko panašiu laiku kaip mes, kurie kūrė šį miestą nuo pat pradžių. Labai malonu perskaityti kaip susiklostė gyvenimas tų žmonių, kuriuos pažįstame, kokiu keliu eina pažįstamų vaikai, anūkai. Dažniausiai iš kartos į kartą gyvenimas vis gerėja, auga pasiekimai. Atradusi pažįstamus ne tik pati atidžiai perskaitau, bet dar ir kitiems paskambinu, paraginu skaityti. Džiugu, kad tiek dėmesio skiriate mūsų krašto žmonėms.

Dar studijuojant Žurna­listikos institute vyko diskusija dėl laikraščių ateities. Kalbėta, kad naujos technologijos su laiku išstums iš rinkos spausdintinę ži­niasklaidą. Ar įsivaizduojate, kad taip galėtų nutikti?
M. Lavrukaitienė: Netikiu, kad ateityje laikraščiai dings, kad šiuolaikinės technologijos gali išstumti laikraščius. Aš kitaip nemoku skaityti. Man laikraštis turi būti popierinis, kad matyčiau, kad paliesčiau. Kiekvieną penktadienį paėmusi laikraštį jaučiuosi taip, lyg susitikčiau su redakcijos kolektyvu.
S. Jakštienė: Manau, kad laikraščiai ir popierinės knygos tikrai išliks. Juk laikraštį skaito ne tik senjorai, bet ir jaunesni žmonės. Gal vyresni daugiau prenumeruoja, o perskaitę ir kitiems duoda paskaityti. Manau, yra du gyvenimo būdai – greitas ir lėtas. O dabar daug kas jau lėtina gyvenimo tempą. Lėčiau gyvenantys yra nuoseklesni ir perskaito laikraštį nuo pirmo iki paskutinio puslapio.
Dar prisiminkime, kokia yra spaudos istorija. Juk spaudos draudimo metais žmonės rizikuodami gyvybėmis nešė vieni kitiems spausdintą žodį, tai buvo didelė vertybė, todėl sunku pagalvoti, kad laikraščiai galėtų išnykti.

Susiję tekstai

Palikite atsiliepimą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Palikite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

UA-128678564-1