Kristina Paulikė: muzika padeda vystyti gebėjimą girdėti ne tik save, bet ir kitus

Virginija Jacinavičiūtė

Baigiantis metams spausdiname interviu su Kristina Paulike, vieviške, baigusia Vievio gimnaziją ir Meno mokyklą. K. Paulikės veiklos sferos – labai plačios. Ji aktyvi visuomeninkė, savanorė, siekianti gerųjų pokyčių švietimo ir kultūros srityje, šeimos gerovės politikoje, žmonių su negalia socialinėje integracijoje ir kita. Šiuo metu K. Paulikė yra socialinės apsaugos ir darbo ministro Lino Kukuraičio patarėja. K. Paulikė sako, kad didysis jos gyvenimo pašaukimas yra – socialinė pedagogika, kuri, sako pašnekovė, puikiai dera su muzika. K. Paulikei mokytis muzikos mokykloje nebuvo labai lengva, reikėjo kantrybės, val­ios, tačiau Muzikos mokykloje įgytos žinios ne kartą pravertė tolimesniuose darbuose.

Šiuo metu K. Paulikė yra socialinės apsaugos ir darbo ministro patarėja

Šiuo metu K. Paulikė yra socialinės apsaugos ir darbo ministro patarėja

Pirmiausia norėčiau, kad pa­pasakotumėte, kaip įleidote šaknis Vievyje. Skaičiau, kad į Vievį atsikraustėte ankstyvoje vaikystėje. Kodėl būtent į Vievį?

Gimiau Plungėje, Prūsalių kaime, žemaičių šeimoje. Kai man dar buvo 3 metai, 1977 metais, tėtį paskyrė dirbti vienoje iš Vievio įmonių. Taip su tėvais čia ir įsikūrėme. Beje, iki šiol su tėvais kalbu žemaitiškai.

Kas paskatino Jus mokytis muzikos mokykloje? Ar tai buvo Jūsų pasirinkimas, ar tėvai paragino?

Tais laikais į meno mokyklas patekti nebuvo taip lengva. Pamenu, kai dar mokiausi 1-oje klasėje, atėjo iš tuometinės Muzikos mokyklos mokytojos tikrinti vaikų muzikinių gebėjimų, klausos. Iš klasės išsirinko 3 mergaites ir pakvietė su tėvais ateiti aptarti tolimesnio mokymosi. Tiesa, sutartą laiką į Muzikos mo­kyklą manęs tėvai neatvedė, nes supainiojo datas. Tiesiog pavėlavome. Manęs pasigedo patys mokytojai, kurie susirado mano mamą ir dar kartą pakvietė ateiti aptarti mano vaikiškos muzikinės karjeros. Matyt, nenorėjo taip lengvai paleisti muzikalaus, su absoliučia klausa vaiko.

Kodėl iš daugybės instrumentų pasirinkote fortepijoną? O gal buvo bandymų groti ir kitais instrumentais?

Sunku pasakyti, kodėl būtent fortepijonas, tačiau tais laikais didelio instrumentų pasirinkimo nebuvo, o fortepijonas, ko gero, buvo madingiausias instrumentas. Tiesa, vėliau pati išmokau groti senelio dovanota armonika, taip pat bandžiau brazdinti dėdės gitara. Šiek tiek gaila, kad nors ir labai svajojau, bet gitara groti rimčiau taip ir neišmokau, tačiau smuikininkė dukra įgyvendino mano svajonę.

Kokias charakterio savybes išugdo mokymosi Meno mokykloje procesas?

Disciplina, kantrybė, gebėjimas kūrybiškai mąstyti.
Labai svarbu paminėti, kad muzika padeda vystyti gebėjimą girdėti ne tik save, bet ir kitus. Orkestras, ansamblis neskambės be įsiklausymo tiek į save, tiek į kitus. Šis principas galioja ne tik muzikuojant, bet ir bendraujant, dirbant, veikiant. Muzikos mokykloje vyksta svarbus vaiko socializacijos procesas.

Kas buvo jūsų fortepijono mokytoja? Kokie prisiminimai išliko ryškiausi apie mokytoją?

Taip jau susiklostė, kad turėjau labai įvairius mokytojus. Pati pirmoji mano mokytoja buvo Jolanta Milišauskaitė Pulauskienė, gerai žinomo džiazo muzikos kūrėjo ir muzikanto Dainiaus Pulausko žmona. Jauna, graži, reikli. Nors buvau dar visai maža, tačiau būtent šią moky­toją ryškiausiai atsimenu. Atminty išliko vienas linksmas atvejis. Mus, kelis mokinius, Jolanta rengė B. Dvariono konkursui, todėl dažnai tekdavo Muzikos mokykloje užtrukti iki vėlaus vakaro. Po vienos repeticijos, keliaujant namo, mus sustabdė vietinė mokytojų ir kitų pareigūnų, kurių pareigų nepamenu, komanda. Pasirodo, mes po miestą vaikštinėjom tuo metu uždraustu laiku. Teko teisintis ne tik mums, bet ir mokyklos vadovybei.

Kai grįžtate į metus Meno mo­kykloje, nueitas kelias atrodo lengvas?

Ir taip, ir ne. Nebuvau pakankamai kantri, ko labai reikia muzikantui, tačiau mane gelbėjo įgimti muzikiniai gabumai, absoliuti klausa, gera technika. Ne kartą pareikšdavau, kad pavargau, nebenoriu mokytis. Juk kai kiti po pamokų bėgdavo žaisti su kiemo draugais, man reikėdavo „zubrinti“ gamas, o ką jau kalbėti apie įvairius konkursus. Tačiau man visgi pavyko viską suderinti.

Turbūt visi vaikai, besimokantys Meno mokykloje, išgyvena krizes, kai nori viską „mesti“. O kas Jums padėjo ištverti nelengvus, daug laiko atimančius mokslus, nesustoti pusiaukelėje?

Esu labai dėkinga pirmiausia savo mamai, kuri atidavė man visą širdį ir padėjo sunkiomis akimirkomis nepalūžti. Taip pat esu dėkinga mokytojams, o ypatingai buvusiai šios mokyklos direktorei Virginijai Čižienei, kuri kaip antroji mama, suklupus, padėjo atsistoti ir eiti toliau.

Po Meno mokyklos Jūs įstojote į Vilniaus konservatoriją, kur studijavote fortepijono specialybę ir įgijote fortepijono mokytojos bei koncertmeisterės kvalifikacijas. Jūs planavote savo ateitį sieti su muzika?

Tuo metu kito kelio nemačiau, norėjau tapti mokytoja. Labai patiko akompanuoti kolektyvams. Tiesa, Vilniaus konservatorijos dėstytojai matė manyje būsimą atlikėją, tačiau tam pritrūko pačio svarbiausio – asmeninio ryžto ir valios. Dėl to vėliau ne vieną kartą gailėjausi. Bet kuriuo atveju, norint tapti atlikėju, talento neužtenka.

Baigusi Vilniaus konservatoriją grįžote dirbti į Vievio meno mokyklą. Ar mielas Jums buvo šis etapas?

Pradėjus dirbti, turbūt kaip ir kiekviename darbe, buvo įvairių etapų, akimirkų. Pradžia jaunam žmogui turbūt niekada nebūna lengva: patirties neturėjau, o ir kolegiško palaikymo pritrūko. Adaptaciją naujame darbe palengvino vaikai, su kuriais dirbti buvo vienas malonumas.

Turite ne vieną aukštojo moks­lo diplomą, esate dirbusi įvairiose srityse – prevencijos, meno, tarp­tautiniuose projektuose. Dabar esate socialinės apsaugos ir darbo ministro Lino Kukuraičio patarėja. Kuri veikla yra Jums artimiausia, mieliausia?

Nuo pat mažens buvau ypatingai jautri silpnesniam ir negalinčiam savęs apginti. Maža būdama gelbėjau gyvūnėlius, mokykloje gyniau skriaudžiamus. Sunku pasakyti, iš kur tas jautrumas, tačiau aš pati išgyvendavau kito kančią. Ko gero, tai lėmė dar vieną profesijos pasirinkimą – socialinę pedagogiką, kurioje įžvelgiau neišvengiamą suderinamumą su muzika. Ir tą padaryti man pavyko. Pamenu atlikau praktiką Vaikų dienos centre, kuriame sutikau vaikų, kurie neturėjo galimybių lankyti muzikos mokyklos, tačiau labai norėjo išmokti groti pianinu. Radau išeitį savanorystėje – po darbo ėmiausi juos mokyti. Nors kai kuriems kolegoms šis žingsnis atrodė keistas, bet širdis neleido elgtis kitaip. Vėliau ėmiausi įvairių projektų, kurie parodė, kad įmanoma susieti iš pirmo žvilgsnio nesuderinamas veiklas (muziką, sportą, teisę, psichologiją, verslumą, pilietiškumą ir t.t.) ir pajusti galingą socialinę sinergiją. Mane tai „veža“. O ministro patarėjo pareigos yra laikinos, tačiau sudaro galimybę visas patirtis išnaudoti įvairių tvarkų, įstatymų tobulinime.

Kristina Paulikė akompanuoja dukrai Robertai projekte „Muzikuojame su tėvais“

Kristina Paulikė akompanuoja dukrai Robertai projekte „Muzikuojame su tėvais“

Papasakokite, prašau, plačiau apie projektą „Muzikuojame su tėvais“… Iš nuotraukų galima spręsti, kad grojimas nėra visai pamirštas. Ar dažnai tenka groti?

Gaila, kad daugelį metų neturiu galimybės groti, tačiau kartais „išgelbėja“ visuomeninės veiklos, pvz. projektai. Viena iš jų – programos „Veiklus jaunimas“ projektas „Muzikuojame su tėvais“, kuris gimė ne šiaip sau. Egzistuoja nuomonė, kad „dideliam vaikui“ nebereikia tiek daug tėvų dėmesio, kaip mažam, tačiau taip nėra. Jeigu vaikai neturi galimybių pasidalinti savo rūpesčiais su tėvais, su jais nesutaria, sunkumai gali kauptis ir vėliau tapti rimtesnių problemų priežastis, t.y. žalingų įpročių, psichologinių problemų, savižudybių, patyčių ir kt. Be to, senos schemos ir seni būdai, kuriais tėvai yra įpratę bendrauti su paaugliais, nebetinka, todėl su paaugle dukra, taip pat muzikante, tuo metu grojusia ir dainavusia roko grupėje, ieškojome veiklų, ku­r­ios padėtų tėvus ir jų vaikus suartinti. Kadangi mums abiems patinka rokas, nusprendėme, kad būtent jis gali būti ta varomoji ir suartinanti jėga. Projekte jaunimas aranžavo įvairių šalių liaudies dainas roko stiliumi ir mokė tėvus bei savo draugus – vaikus su negalia, kuriems tai buvo didžiulis iššūkis ir suvokimas, kad jie tokie patys, kaip ir visi. Tai juos paskatino ieškoti naujų galimybių gyvenime, o nuolatinis ir sistemingas bendravimas su kitais bendraamžiais, naudojant muzikos terapijos metodus, padėjo leng­viau integruotis į visuomenę. Projektu buvo siekiama ne tik paauglių ir tėvų bendrystės, bet ir sustiprinti santykius tarp pačių tėvų ir tarp pačių paauglių.

Repeticija

Repeticija

O Jūsų vaikai gal taip pat mokėsi Vievio meno mokykloje?

Vos sulaukus 5 metų, į šią mokyklą iškeliavo smuikuoti dukra. Vievio meno mokykloje ji mokėsi 3 metus, vėliau mokėsi M.K. Čiurlionio menų gimnazijoje. Esu be galo dėkinga jos pirmajai smuiko moky­tojai Aušrai Iljoitytei, kuri vaikams atidavė visą širdį ir laiką.

Sūnūs Dovydas, Pijus, Benediktas, dukra Roberta, vyras Vytautas su sūnumi Oskaru ir Kristina Paulikė. Vitos Jurevičienės nuotr.

Sūnūs Dovydas, Pijus, Benediktas, dukra Roberta, vyras Vytautas su sūnumi Oskaru ir Kristina Paulikė. Vitos Jurevičienės nuotr.

Prieš tapdama ministro patarėja Jūs buvote Vakarų Lietuvos tėvų forumo pirmininkė. Ar Jūs buvote forumo įkūrėja? Gal galite plačiau pristatyti, kokie šio forumo tikslai, ar pasiekėte lauktų rezultatų?

Steigti tėvų organizaciją planų buvo seniai. Kadangi pačiai teko dirbti švietime, mačiau, kad labai svarbu tėvams įsitraukti į švietimo sistemą, burtis į bendruomenes, ugdytis ir rodyti pavyzdį vaikams. Klaipėdoje atradau bendraminčių tėvų ir penkiese įkūrėme asociaciją, kurios tikslas – telkti ir aktyvinti tėvų bendruomenes tam, kad mūsų vaikai būtų laimingi. Pagrindinės organizacijos veiklos – tėvų atstovavimas valdžios institucijose, mokymai, konferencijos, tyrimai, bendradarbiavimas, projektinė veikla. Vakarų Lietuvos tėvų forumo veiklos nenuėjo veltui – visoje Lietuvoje ugdymo įstaigose ir bendruomenėse įsikūrė nemažai tėvų klubų bei organizacijų, sustiprintos atstovavimo veiklos ne tik savivaldoje, bet ir ministerijų lygmenyje. Pagrindinė organizacijos vizija buvo sukurti tokį tėvų bendruomenių tinklą, koks veikia Danijoje. Deja, bet tai padaryti nėra taip paprasta, reikalingi dideli žmogiškieji resursai, vienybė, sutelktumas, NVO ir valdžios sektoriaus glaudesnis bendradarbiavimas. Visgi tikiu, kad kada nors Lietuvoje tėvų/šeimų organizacinis tinklas atsiras, o tėvų aktyvumas ir atsakomybė padarys ženklią įtaką vaikų laimei ir sėkmei.

Ko norėtumėte palinkėti visai Vievio meno mokyklos bendruo­menei baigiantis 2017-iesiems?

Geriausi mokytojai moko iš širdies, ne iš knygos. Palinkėsiu visai ugdymo bendruomenei vaiką matyti būtent širdimi, o tai ir yra visos mūsų švietimo sistemos pagrindas.

Palikite atsiliepimą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Palikite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

UA-47717949-1