Julija Kirkilienė
Patikėk, šios dienos
trupinėlis mažas
Širdyje pasiliks už turtus
daug brangesnis.
Minčių vingiai giliai būties
dirvą išraižo,
Mėginant sklaidyt
nesuprantamus burtus.
(Birutė Kanevičienė.
„Nematomi žingsniai“)
Nieko naujo nepasakysiu, sakydama, kad žmogus pasaulį puošia savo materialiais ir intelektualiais ištekliais. Per žmogui skirtą gyvenimo laiką jis Žemėje prikuria nuostabiausių kūrinių. Bet žmogus pasaulyje atsiranda ne iš niekur. Jis yra tąsa savo giminės syvų, kurių vieni gyvenimo laikotarpyje savo galimybių negalėjo parodyti, kiti tęsia pradėtą giminės liniją. Sausio 22 d. Elektrėnų bibliotekoje vyko šiltas Birutės Kanevičienės poezijos ir romantinių dainų vakaras „Dienų vėrinys“. Autorė pati kuria eiles, pati joms rašo muziką, pati savo kūrybą skaito ir dainuoja. Iš kur ta kūrybos versmė viename žmoguje? Pasirodo, iš tėvelių. Po koncerto redakcijai kūrėja papasakojo apie pirmuosius žingsnius kūryboje, kurie prasidėjo tik prieš šešerius metus, bet iki to laiko ėjo šimtmečius.
Birutės Kanevičienės tėtis – Jonas Stašaitis, lietuvių poetas, buvęs tremtinys, krikščionis pasaulietis, Pasaulio tautų teisuolis, gelbėjęs holokausto aukas. Karo metu Vytėnuose kun. J. Bosko saleziečių vienuolyno našlaičių ir neturtingų vaikų gimnazijoje dirbo mokytoju, vėliau studijavo filosofiją Kauno kunigų seminarijoje. 1944–1948 m. dirbo Vytėnuose gimnazijos mokslo tarėju. 1949 m. buvo suimtas ir ištremtas į Irkutsko srities Olchono rajoną. Tremties vagone pradėjo kurti pirmuosius eilėraščius. Sibire vedė rezistentę, laisvės kovų dalyvę Jadvygą Leščinskaitę. 1957 m. su žmona ir dviem dukromis grįžo į Lietuvą. Nuo 1964 m. aktyviai dalyvavo pogrindinės literatūros spausdinime ir platinime. Dėstė filosofiją pogrindinėje kunigų seminarijoje. Už maldynų ir Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos spausdinimą metus (1973–1974) kalėjo Lietuvos TSR Valstybės saugumo komiteto (KGB) rūsiuose. 2014 metais Birutė Stašaitytė-Kanevičienė sudarė ir išleido J. Stašaičio poezijos rinkinį „Žmogus opi planeta“. Birutė Stašaitytė-Kanevičienė pabrėžė, kad tėtis buvo labai jautrus, giliai tikintis žmogus. Dovanodamas rankraščius buvo užrašęs: „Nesiskundžiau savo likimu, bet pergyvenau dėl mūsų tautos, dėl mus ištikusios skaudžios tragedijos“. Jo širdis buvo sklidina meilės artimui, o mūsų planeta Žemė begaliniuose erdvės rūmuose jam atrodė nuostabus meno kūrinys, nušviestas amžinybės spindulio, prasiskverbiančio pro visatos vitražus. „Tylos švytėjime praskridęs kuklia planeta jis paliko nuostabią dovaną, Visagalio jam duotą išdainuotą meilę Kūrėjui, Tėvynei ir žmonėms“, – kalbėjo Birutė.
Dabar jo darbus tęsia dukra Birutė. Ji sako pirmąjį eilėraštį parašiusi po tėčio mirties su anūku žiūrėdama į žvaigždėtą dangų. Toliau eilėraščiai jau liejosi patys, o melodijos žodžiams gimsta vaikščiojant. Birutė sako tam, kad užgimusių žodžių ir melodijų nepamirštų, vaikšto su diktofonu. Muzikos mokslų nebaigusi jaunystėje, Birutė mokosi dabar. Diktofone užrašytą muziką parodo muzikams profesionalams, šie sukuria aranžuotes, pamoko dainavimo paslapčių. Tad ir elektrėniškiai susitikime sulaikę kvapą klausėsi prasmingiems žodžiams sukurtos romansų muzikos ir negalėjo nesistebėti atlikimo profesionalumu. Šią unikalią kūrėją Elektrėnų viešoji biblioteka pasikvietė vykdydama Lietuvos kultūros tarybos finansuojamą projektą „Trys mūzos: poezija, muzika, dailė“.
Kamerinėje aplinkoje elektrėniškiai praleidę pavakarę klausėsi deklamuojamų ir dainuojamų žodžių, suprasdami, kad kažkas turi pasakyti tai, ką jie galvoja. Pavyzdžiui:
Skirtumai ir panašumai
Kažkam išliekam kasdienybės drobe,
Kažkam – susitikimų vaizdeliu,
Kažkam – prasme dienos dėlionėj,
Kažkam – nauju jausmu.
Nusineša drauge stiprėjantį troškimą
Pakilt virš kasdienybės sūkurių,
Kitu žvilgsniu apžvelgt
dienos paviršių, –
Sau atsakyt, kas iš tiesų esu.
Ir, kaip sako Birutė Kanevičienė, jos kūryba – tai žvilgsnis į būties gelmes, piligrimo kelionė į save, panirimas į tylą. Kaip didžiausią dovaną žmogus šiame pasaulyje gauna jam skirtą laiką, kurį išnaudoja pasaulio puošimui. Vakare autorė skaitė eiles iš savo poezijos ir miniatiūrų knygos „Atvertos langinės“, atliko dainas iš albumo „Laiškai tyloje“, įsigijusiems jos kūrybą, mielai dalijo autografus.