Bruno Margevičius: „Pagrindinis tikslas yra pasiekti dugną“

Eglė BUtkutė

Bruno Margevičius prie aukštikalnių ežero

Bruno Margevičius prie aukštikalnių ežero

Projekte „Keliai link aukš­tumų“ kalbiname elektrė­niš­kius, kopian­čius ar kopusius į aukš­čiausių kalnų viršūnes, stebi­mės jų drąsa bei ištverme. Šį kartą kalbiname elektrėniš­kį, jau daugelį metų ne į kalnus kopiantį, o keliaujantį po kalnų urvus.
Bruno Margevičius – elektrė­nietis tautodailininkas, taip pat mieste gerai žinomas masažų meistras. Bruno yra išskirtinių ge­bėjimų ir reto vardo savininkas, tačiau tik nedidelė dalis žmonių žino, kad vyras užsiima ir labai įdomia bei pavojinga veikla – speleologija. Bruno Margevičius sako, kad „baimė yra natūralus dalykas, o prieš keliones į olas ar urvus bijo visi“.

Koks yra Jūsų ryšys su kalnais?
Kalnus aš labai mėgstu ir jais žaviuosi. Dar anksčiau kelis kartus esu kopęs į kalnus su alpinistais. Tai ­nuostabus jausmas, kalnuose labai gerai pajauti gamtos didybę, pasijauti mažas. Kaip ir sakiau, į kalnus kopiau tik kelis kartus, nes tokiems žygiams reikalinga patikima grupė. Tą kartą buvo tikrai patikimi žmonės šalia, o į kalnus nebekopiu dėl tos pa­čios priežasties – patikimos grupės. Kai nėra patikimos komandos, tai nėra ir žygių į kalnus. Aš esu ne alpinistas, nors mano veikla yra labai artima kalnams. Aš esu speleologas.

Esate speleologas, tad papasakokite kas gi tai yra?
Speleologija yra mokslas apie urvus, olas, jų nagrinėjimas. O speleologai nėra kažkokie mokslininkai, tai yra žmonės, kurie vaikšto po tuos urvus ir olas. Kartais žmonės šią veiklą palygina su archeologija, tačiau tai nėra panašūs dalykai. Svarbu suvokti, kad kiekvienas žmogaus apsilankymas urve yra pakenkimas tam urvui ar olai. Jie formavosi tūkstančius ar net milijonus metų, tad kiekvienas žmogaus apsilankymas ten užneša bakterijų, kažkas būna nulaužiama, nudaužiama ir panašiai.

O kaip vyksta visas procesas?

Fanų kalnuose

Fanų kalnuose

Visų pirma, tai yra speleo klubai. Lietuvoje žinomiausias klubas, kuris yra įsikūręs Vilniuje, yra klubas „AEnigma“. O procesas niekuo neišsiskiriantis. Tada grupė vyksta į numatytą urvų rajoną ir įkuria bazinę stovyklą, iš kurios eina į urvus. Grupė dalijama į dvi vienodas dalis. Viena dalis grupės lieka paviršiuje ir nustatomas kontrolinis laikas, kada einantys į urvą turi grįžti. Ir jei po to laiko neišlendi iš urvo, grupė, likusi paviršiuje, organizuoja gelbėjimo darbus. Jei tai vertikalūs urvai, pirmiausiai pakabina virves, metant pakabintas virves į šulinį, sušunkama: „virvės“. Nusileidus į urvą ir atsikabinus nuo virvių vėl šauki: „Maršrutą baigiau“, tada leidžiasi sekantis. Eidamas labirintiniam urve, turi nepamesti iš akių einančio paskui tave. Tokios yra saugumo priemonės.
Ar atsirasdavo tokių žmo­nių,­­ kurie į urvus eidavo nepri­si­registravę saugumo tarnybo­ms?
Tokių būdavo labai daug. Mes juos laukiniais vadiname. Tie žmonės rizikuoja savo gyvybe. Mes patys ne kartą tokius esame traukę. Tokių žmonių nesuprantu ir nepateisinu.

Kaip Jūs pats susidomėjote šia veikla?
Kai mokiausi Kaune, ten taip pat buvo speleo klubas. Ir vieną kartą mes su draugu ten nuėjome ir jau patį pirmąjį vakarą to klubo vadas mūsų nesistengė sudominti, pasakodamas, kaip viskas yra įdomu ir gerai, jis iš karto pasakė ir papasakojo apie mirtis, nelaimes: kada, kuriame urve kas atsitiko, kas negrįžo, kas kokias klaidas darė, kiek žmonių žuvo… Jis greičiausiai tikėjosi, kad po tokių pasakojimų mes daugiau į klubą neateisime. Tačiau mūsų tai neišgąsdino, mes atėjome ir antrą kartą. Vėliau mokėmės, treniravomės kaip laipio­ti. Salėje būdavo virvės, pakabintos palubėje, mes jomis laipiojome ir po visų treniruočių išvykome į Krymo urvus. Tie išvažiavimai dažniausiai būdavo gegužės pirmojoje pusėje.

Sakote, kad dar mokydamasis Kaune užėjote į speleologų klubą. Kodėl ten ėjote? Ar jau anksčiau buvote susidomėjęs šia veikla?
Iš tikrųjų, dar labai ankstyvoje vaikystėje buvo žurnalas „Mokslas ir gyvenimas“, kurį labai mėgau. Vieną kartą tame žurnale radau urvų nuotraukų. Tada man jos atrodė labai gražios, spalvingos. Net būdamas vaikas aš pasvajojau ten pabūti ir viską pamatyti realiai savomis akimis. Tad manau, kad galima sakyti, kad jau vaikystėje mane patraukė šie gamtos dariniai. Kai pirmą kartą nuvykau į Krymo urvus, mus įkišo į urvą, kuris tuo metu buvo laikomas nepavojingiausiu. Jis vadinasi Dachnovo urvas. Ir tame urve reikėjo šliaužti tokiais koridoriukais. Jie tai siaurėjo, tai platėjo, kartais ant šono reikėdavo šliaužti, kad galėtum pralįsti. Ypač susiaurėjusios vietos vadinamos skū­ralupiais ir vienoje skylėje aš užstrigau. Jau pusė žmonių buvo praėję, kita pusė buvo už manęs, tad tada bandžiau šliaužti atgal. Tačiau vėl atsirado trukdžių. Vėliau šiaip ne taip išlindau, tad toks buvo mano pirmasis apsilankymas urve.

Pirmas apsilankymas urve, kuris vadinamas saugiausiu,­ o jau tokie nutikimai. Ar neiš­sigandote?

Iš speleologų pasiruošimo

Iš speleologų pasiruošimo

Ne, neišsigandau. Urvuose būna­ gerokai baisesnių dalykų. Urvuo­se yra ir akmenys, kuriuos pajudinus, jie gali nuriedėti. Būna ir nelaimingų atsitikimų, kuomet virvė netinkamai pririšama, įvairių kitų situacij­ų nutinka. Tad užstrigimas man ne­pasirodė labai baisus dalykas.

Sakote, kad užstrigimas Jums nepasirodė pavojingas. O per visą laiką, kai užsiimate speleologija, turėjote tikrai pavojingų nutikimų?
Tokių situacijų, neslėpsiu, buvo tikrai nemažai. Užsiimant tokia veikla visų pirma yra svarbiausia suvokti, kad saugumas yra pats reikšmingiausias dalykas. Užstrigimas man nepasirodė pavojingas, tačiau tai taip pat buvo rizikinga. Visada yra būtinos saugumo priemonės. Speleologas turi prisisegti, atlikti kitus saugumo veiksmus. Kaip ir kalnuose, taip ir po žeme, saugumas labai svarbu. Turėjau nutikimą, kuomet mano apraišos ir virvė vos nenutrūko. Tik atsisėdęs prie laužo ir apžiūrėjęs viską, pamačiau, kad vos keli siūlai mane išgelbėjo nuo nelaimės. Tada net drebėti pradėjau. Taip pat turėjau ir kitą pavojingą nutikimą, kuris stipriai įsirėžė į mano atmintį. Labai blogai yra eiti į urvus su artimais žmonėmis. Nes tada dėl jų labai išgyveni, rūpiniesi. Tad ir tas atsitikimas yra susietas su man brangiais žmonėmis. Tuomet buvau kartu į urvus pasikvietęs savo seserį. Tada jai irgi sustreikavo visi mechanizmai, o aš stovėjau apačioje, niekuo negalėjau padėti ir supratau, kad bet kurią akimirką ji gali nugriūti. Dėkoju Dievui, kad tuomet viskas baigėsi sėkmingai ir ji iš urvo išlipo sveika. Taip pat buvo nutikimas, kai dar kalnuo­se išleidinėjome vieną žmogų į viršų ir tuo metu atriedėjo akmuo. Tuomet keliavome kartu su elektrėniečiu Valentinu Bitinu, taip pat kartu buvo ir mano sūnus, bičiulis ir dar viena mergaitė. Tas akmuo, besidaužydamas į sienas, artėjo į mus ir mergaitei trenkęs į koją nubildėjo toliau. Tas akmuo bet kurį iš mūsų galėjo užmušti. Tada išsikirpome kuprinėje skyles, pasodinome tą mergaitę, mobilizavome sudaužytą koją ir nuleidinėjome ją nuo kalno nešdami ant nugaros. Bičiulis nubėgo pirmas ir iš slėnio atvedė grupę prancūzų bei porą vietinių gyventojų su asiliuku, tada panešę nelaimėlę iki ten, kur gali vaikščioti asilai, persodinome ją ant gyvulio kupros ir laimingai pasiekėme slėnį. Nors tai įvyko kalnuose, tai parodo, kad visur, net ir ten, kur nesitiki, turi būti atsargus. Tokiais momentais labai pradedi vertinti gyvenimą.

Jūsų pasakojimai tik įrodo, kad tai yra labai pavojinga veikla. Kaip Jūsų šeima į tai reaguoja?

Iš speleologų pasiruošimo

Iš speleologų pasiruošimo

Juk daugiausiai žmonių miršta lovose… Šioje srityje viskas yra apskaičiuota, rizika taip pat. O nelaimės visur gali atsitikti. Aišku, tie, kurie sako, kad nebijo, arba meluoja, arba su jais yra kažkas negerai. Nes bijoti yra normalu. Kai bijai, tada labiau pradedi pastebėti situacijas, kurios gali būti pavojingos, pasidarai baikštus. Mano šeima supranta, kad man tai yra labai įdomu. Tokios kelionės žmogų praturtina ne tik įspūdžiais, bet ir pažintimis. Čia galima rasti tuos tikrus draugus. Nes į tokias keliones tikrai ne su bet kuo galima eiti. Tokie žygiai padeda vertinti žmogų ne pagal jo požiūrį į vienus ar kitus dalykus, o pagal jo patikimumą, nuoširdumą.

Bet greičiausiai ne kiekvienas gali būti speleologu. Koks žmogus turi būti, kad galėtų lįsti po žeme?
Šioje veikloje svarbiausias yra noras. Žmogus turi degti noru pažinti, atrasti, nagrinėti, eiti, pamatyti. Reikia suprasti, kad urvai formavosi milijonus metų, per metus užauga vos keli milimetrai stalaktito. Žmogus turi suvokti, kad olos, palyginti su mumis, yra amžinos. Aš manau, kad kur beeitum, visur ke­lionę pradedi nuo savęs, nuo ėjimo į save. Reikia labai gerai pažinti save ir susidraugauti su savo vidumi, nes urvuose yra absoliuti tamsa ir tyla.

O koks jausmas apima esant po žeme?
Būna momentų, kuomet taip pavargsti, kad atrodo jau visiškai neturi jėgų. Nors tų jėgų būna dar tiek, kad viską gali įveikti dar kelis kartus. Kaip ir minėjau, po žeme yra visiška tyla ir tamsa ir tada žmogaus organizmas, jo fantazija ima kurti įvairiausius vaizdinius. Būnant urve gali pradėti girdėti kažkokius garsus, gali kažkas pradėti rodytis. Mes nesame pratę prie visiškos tylos ir tamsos. Net ir sėdint vienumoje, mes girdime pašalinius garsus iš lauko, įvairių įrenginių skleidžiamus garsus, o ten negirdi nieko. Kai atsiduri tokioje aplinkoje, viskas keičiasi. Aišku, visiems pojūčiams įtakos turi ir didelis nuovargis.

Galima sakyti, kad buvimas olose moko būti su pačiu savimi?

Bruno su komanda

Bruno su komanda

Tikrai taip. Apsilankymas urve, oloje moko atrasti save, suprasti, kas tu toks esi. Žmonės visur savęs ieško. Vieni iškeliauja į džiungles, kiti – į dykumas… Pačios kelionės, pastangos pažinti gamtą, suprasti kitų tautų papročius, pamatyti kitokius žmones taip pat padeda pažinti save. Aš pats lankau ne tik olas, urvus, bet ir kopiau į kalnų viršūnes, esu keliavęs dykumose, todėl manau, kad būtent pats keliavimo procesas gyvenimui suteikia spalvos, kažko išmoko, kažkaip pakeičia.

Kiek trunka viena kelionė urve ar oloje?
Tokios kelionės trunka labai įvairiai, nėra nustatyto limito. Būna, kad žmonės į urvus, olas iškeliauja ir ten būna ilgesnį laiką. Elektrėnietis Gintas Švedas – vienas iš rimčiausių Lietuvos speleologų – vyksta į ekspedicijas, kur po žeme gyvenama savaitėmis. Jei didžiulis urvas, tai laiko gali kainuoti ir pats pasiruošimas, visokie virvių rišimai, kabinimai. Ne visos grupės eina iki urvo dugno. Mano paties ilgiausia kelionė truko dvidešimt valandų. Tai buvo urvas Kaukaze, 350 metrų gylį pasiekiau. Kaukaze yra labai specifiniai urvai, jie yra vertikalūs, galima sakyti sportiniai. Pavyzdžiui, Kryme urvai kitokie. Ten nusileidi, randi kokią didelę salę, ežerėlius, o Kaukaze eini, ir šulinys po šulinio nusidriekę, ten jau reikia pastangų prašliaužti, prasibrauti. Urvo sunkumai taip pat turi įtakos kelionės trukmei. Tuomet išlipinėjau iš urvo ir buvo toks nuovargis, kad pradėjau regėti saulę, pievas, skraidančias bites, tačiau staiga kojas pakirto, atsipeikėjau ir žiūriu, kad iš tiesų ne pievose esu, o stoviu prie šulinio, kurie būna urvuose, krašto.

Kalbate apie Krymą, apie Kaukazą. O koks tolimiausias kraštas, kuriame apsilankėte speleologiniais tikslais?

Bruno su komanda

Bruno su komanda

Tai buvo Tadžikija. Ta kelionė vyko 1991 metais, prieš pat jų pilietinį karą, prieš sukilimą, kada buvo šaudoma. Buvo toks druskos kalnas, vadinamas druskos kupolu. Tai tiesiog lygumoje iškilęs natūralios druskos kalnas. Pusė kalno kaip ir įprastas, o kita pusė kalno sudaryta iš tikros druskos, o vanduo toje druskoje prigraužęs urvų. Tada į tuos urvus ir leidausi. Tai nebuvo labai sunkūs urvai. Ten viskas taip balta, kad net akina. Jei, pavyzdžiui, atsirasdavo kažkokia žaizdelė, tai iš karto ir užgydavo, aišku, prieš tai labai grauždavo. O išlindus iš urvo ir išdžiovinus aprangą, ją galima pastatyti, kad stovėtų, nes nuo druskų viskas labai sukietėja.

O Lietuva yra pritaikyta šiai veiklai?
Lietuvoje kiek iškasi, tiek ir turi. Lietuvoje yra urvai, kuriuo­se negalima landžioti. Visų pirma, jie yra labai pavojingi, nes gali užgriūti. Jie yra ne iš akmens, o žemės. Prie Čiobiškio yra toks urvas, mes su savo klubu jį nagrinėjome, bet jis tiesiog yra kaip pavyzdys lietuviško urvo. Tai lyg ola, kur gali pralįsti pakraščiu. Tai gal net greičiau ne urvas, o grotos. Yra vadinamos karstinės zonos, jų nemažai yra prie Biržų, bet ten neverta landžioti. Manau, kad tai yra nepateisinama rizika. Aišku, tai gražus gamtos reiš­kinys, įdomu pažiūrėti, bet landžioti yra pavojinga. Lietuva nėra pritaikyta speleologams. Gal dar Estijoje galima rasti tų urvų ar olų, bet Lietuvoje – ne.

Kaip tada lietuviams speleologams pasiruošti prieš keliones į urvus?

Ledynas ir jo plyšiai

Ledynas ir jo plyšiai

Dažniausiai pasiruošimas vyksta laipiojant. Pats pradinis pasiruo­šimas tai yra mokymasis rišti mazgus, o vėliau reikia laipioti virve. Reikia mokėti užlipti ir nusileisti. Yra specialūs laipiojimo įtaisai, apraišos. Anksčiau ruošdavomės visiškai patys, net savo apšvietimą patys darydavome. Saugumui yra būtini du šviesos elementai urvuose. Kartais treniruotės vykdavo Kauno fortuose. Pagrindinis pasiruošimas yra fizinis. Psichologiškai specialiai niekas neruošia. Prieš einant į olas, urvus bijo visi. Bet labai daug ką reiškia nusiteikimas ir noras.

Ar skaičiavote, kiek iš viso aplankėte urvų?
Ne, nesu skaičiavęs. Mes ne tik lankome jau surastus urvus, bet jų ieškome ir patys. Būdavo sėdame į mašiną ir važiuojame į Krymą. Ten vaikštome ir ieškome išgraužtų duobučių. Tada bandai ją praplatinti, kad būtų galima įlįsti. Vieną kartą su mumis ėjo mergaitė, ji pastebėjo nedidelę skylutę, į ją metė akmenuką, ir pasigirdo garsas kaip jis rieda gilyn. Tada radome apie dešimties metrų urvą. Taip ir vyksta tie ieškojimai ir radimai.

Alpinistai, kai užkopia į vir­šūnę, kurioje niekas dar nebuvo įkopęs, duoda pavadinimą. O kaip yra su speleologais?

Susipainiojęs virvėse

Susipainiojęs virvėse

Kiekviena speleo ekspedicija­ nusistato savo tikslus, dažniausiai speleologų tikslas yra dugnas. Būna urvų sistemos, kuomet reikia sujungti kelis urvus ir rasti praėjimą. Ukrainoje yra labirintinių urvų, vienas jų yra net šimto kilometrų ilgio. Tokios kelionės yra labai įdomios. Kartais gal dugno ir nepasieki, bet įspūdžių vistiek gauni labai daug.

Esate pasiklydęs urve?
Pačiam pasiklysti neteko, bet yra tekę ieškoti pasiklydusiųjų. Kaukaze ėjome į vieną urvą, o ten buvo sifonų. Sifonais vadinamas toks darinys, kuomet kelyje yra duobė, kuri yra apsemta vandens. Yra uždarų ir atvirų sifonų. Kai jie yra uždari, norint praeiti jį, reikia panerti. Tada tų sifonų irgi buvo. Tą kartą nebuvau pasiėmęs hidro kostiumo, tad apsisukau ir grįžau atgal. O mano komanda, dar keturi žmonės, nuėjo toliau. Po visko iš keturių žmonių grįžo tik du. Ir tik išlindę iš urvo visi suprato, kad tą kartą kartu ėjusios merginos kažkur dingo. Vyrai tada buvo išeikvoję visas savo jėgas ir likau aš vienas, kuris galėjo eiti merginų ieškoti. Baisus jausmas eiti vienam, nes tada puikiai supranti, kad jei kažkas nutiktų, niekas nepadėtų. Tą kartą baimės jausmą dar labiau sustiprino žinojimas, kad prieš kelis metus tame urve žuvo žmogus. Tada urvą jauti lyg gyvą būtybę. Tačiau jau nuėjęs prie pat urvo galo išgirdau merginų skleidžiamus garsus. Pasirodo, jos paklydo ir nusuko ne į tą pusę. Džiaugiuosi, kad tą kartą viskas baigėsi sėkmingai.

Ką jums pačiam davė speleologija?

Bruno Margevičius kopia į kalną

Bruno Margevičius kopia į kalną

Aš manau, kad speleologija yra liga, kuomet ja susergi ir vis labiau kyla tas noras eiti į olas, urvus, juos pažinti, nagrinėti. Visų pirma, speleologija man davė supratimą, kad ką gyvenime bedarytum, svarbiausias yra saugumas. Taip pat supratau, kad jei turi tikslą, turi atsisakyti savo asmeninių įnorių, dėmesį sutelkti tik į siekiamybę. Pašaliniai dalykai neturi trukdyti pasiekti tai, ko iš tikrųjų nori. Taip pat speleologija išmoko būti komandoje. Urve taip pat labai svarbi atsakomybė už kitą. Ten tu negali galvoti tik apie save. Manau, šis dalykas yra svarbus ne tik keliaujant po žeme, bet ir kasdieniniame gyvenime.

Susiję tekstai

Palikite atsiliepimą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Palikite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

UA-128678564-1