Baleto mokytoja Milda Šervenina – apie tai, kaip rasti raktą į vaiko širdį

Paula Stepanenkova,
VU Komunikacijos fakulteto
Žurnalistikos studentė, praktikantė

Milda Šervenina gimė Kaune, bet augo Vilniuje, nes mokėsi M. K. Čiurlionio menų mokykloje ir be tėvų gyveno internate. Neseniai Milda įsikūrė Vievyje ir nutarė baleto mokyti Elektrėnų savivaldybės vaikus. Rugsėjį Elek­trėnų meno mokykloje renkama baleto šokėjų grupė. Su pašnekove kalbėjomės apie naują veiklą Elektrėnuose, baletą, pedagogės karjerą bei mokytojų svarbą vaikų gyvenimuose.

Kaip į Jūsų gyvenimą atėjo baletas?
Mokykloje ar darželyje dirba mokytojai, pedagogai ir jie pastebi talentingus vaikus. Man irgi taip buvo: šokių mokytoja mano mamai pasakė, kad aš verta šokių, bet mama atsakė, kad gal visi vaikai atrodo labai gabūs. „Ne,ne“, – sakė mokytoja, – „tokie vaikai gimsta kartą per šimtą metų“. Mama ne pati sugalvojo leisti mane į baleto mokyklą, tai jokiu būdu nebuvo jos neišpildyta svajonė. Mes gavome „aktyvią“ rekomendaciją, kad tikrai reikia mane nuvežti į M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Tai buvo vienintelė vieta Lietuvoje, kuri rengė profesionalus. Anksčiau nebūdavo tokių galimybių, kad nueini į kokią nors privačią studiją, sumoki ir tavo vaiką moko profesionalai. Anksčiau būdavo taip: arba tu tinki, arba ne, ir viskas. M. K. Čiurlionio menų mokykloje vyko 3-ų dienų konkursas, kuriame tikrindavo viską: stuburą, lanks­tumą, kojas, be to, žiūrėdavo, ar tėvai neturi antsvorio. Mane vertino kelių asmenų komisija. Tame konkurse mane atrinko su kitais gabiais vaikais. Taip ir prasidėjo mano kelias.

Kas buvo sunkiausia mokantis meno mokykloje?
Ne pats baletas, kaip dalykas, kaip menas, kaip fizinis krūvis vaikui. Sunkiausia buvo kita gyvenimo dalis – emocinė. Gyvenimas be tėvų, internate, 100 kilometrų nuo namų, su svetimais žmonėmis, su auklėtojais, aplinkoje, kur yra didžiulė disciplina. Tai turbūt emociškai buvo sunkiausia.

Kaip baletas paveikė Jūsų gyvenimą? Kokią įtaką turėjo?
Didžiausią įtaką tolimesniam gyvenimui padarė pažintis su pirmuoju šokio mokytoju, kuris manyje pasėjo tą gilę, iš kurios užaugo didžiulis ąžuolas. Kai būni mažas, dar nesupranti to žmogaus svarbos savo gyvenime. Tau jis tiesiog žmogus. Jis žino kažką, tu jo klausai, bet tu dar nesuvoki, kas paskui bus. O paskui įvyksta stebuklas, nes ta maža sėkly­tė išauga į derlingą ąžuolą ir tampi toks derlingas, kad tas sėklas dalini kitiems, jeigu pasieki atitinkamą lygį. Manau, man taip įvyko. Mano pirmoji mokytoja buvo Audronė Sarokaitė, aš ją galiu paminėti pačiais gražiausiais žodžiais, nes iš jos išmokau ne mažiau nei iš mamos. Ta moteris mane mokė lygiagrečiai su mano mama. Man atrodo, kaip mokytojai, tai yra didžiausi komplimentai. Net aš norėčiau kažkada išgirsti iš savo mokinės tokius žodžius. Man tai būtų didelis įvertinimas ir tokį įvertinimą jaučiu savo pirmajai baleto mokytojai.

Kokia buvo vaikystė internate?
Atsimenu, kai mama pasakė, kad man reikės likti internate per naktį vienai pirmą kartą. Verkiau prie lango, žiūrėdama į kažkokį nau­ją vaizdą rėkiau balsu, aš negalėjau suvokti, kad čia jau tikrai viskas, kad aš čia liksiu ir nakvosiu. Bet paskui tas skausmas palengvėjo, pripratau prie rutinos, pamiršau, kad gyvenimas gali būti kitoks, kad galiu grįžti namo, atidaryti šaldytuvą, žiūrėti serialiukus, „multikus“ ir nieko neveikti. Aš visą laiką gyvenau įtemptai, režime, turėjau būti visada susitvarkiusi, pasiklojusi lovą, nuvaliusi dulkes, ateidavo komisija tikrinti tvarką kambaryje, o aš dar nuo pat ryto šokau baletą, mokiausi lietuvių kalbos, matematikos ir dar turėjau palaikyti švarą kambary. Internate visi yra po didinamuoju stiklu, visi stebimi, kontroliuojami, o už kiekvieną klaidą dažniausiai baudžiama pasiaiškinimu ar žodžiu. Tai padėdavo kontroliuoti mus visus ir padaryti geresniais žmonėmis. Su auklėtojais niekada jokio draugiško ryšio nepalaikydavau, kitaip nei su baleto mokytojais. Manau, tai buvo silpnoji gyvenimo internate pusė.

Spėju, kad sunku buvo derinti baletą ir mokymąsi…

Mes, galbūt, mažiau skirdavome dėmesio tam. Įsivaizduodavome, kad jau žinome, kuo būsime. Bet čia yra didžiulė klaida, nes niekas niekada nežino, kaip pasisuks gyvenimas ir ko tau gali prireikti. Mes truputį leisdavome sau atsipalaiduoti, bet vistiek mokydavomės, stengėmės, tačiau jautėme, kad jau, tarsi, žinome, kuo tapsime. Ne­būdavo taip, kad mes dvejodavome, ką rinktis, ar lietuvių kalbą, ar matematiką. Negalvodavome, kokį profilį rinktis, žinojome, kad jau pasirinkome meninį profilį ir todėl širdyje jausdavomės ramūs.

Ar pamenate savo pirmąjį koncertą?
Labai gerai pamenu (šypsosi). M. K. Čiurlionio menų mokykla tada statė naują spektaklį, kuris vadinosi „Piteris Penas“. Jis turėjo būti rodomas Operos ir baleto tea­tre. Visiems vaikams mokytojai delegavo vaidmenis, jau žinodami mūsų galimybes. Jau nebepamenu kelintoje klasėje buvome, gal 6-oje. Mes gavome jonvabalių vaidmenį, su tokiais kostiumais, kurie šviečia tamsoje, mūsų veidų net nesimatė, bet kokia mums buvo laimė šokti, nors ir niekas mūsų nemato, mato tik fosforinius sparnus (juokiasi). Mes plasnojome, pilna koja šokome, nors ir norėjosi, kad kažkas mus pamatytų gražiai apsirengusius, o mes buvome pabaisiukais. Bet buvo fantastika. Tėvai, pus­broliai, pusseserės matė ir plojo, o mes galvojome, kad tie visi plojimai yra skirti mums, mažiukams vabaliukams. Mums tai buvo ypatingai svarbi diena, atsistojome ant scenos, pajutome tą scenos kvapą, jaudulį. Aš dabar suprantu, kaip kiekvienas vaikas jaučiasi atėjęs į baleto klasę, jis yra mažas, bet jaučiasi svarbus, jaučia tą atmosferą, kad jis yra dalis kažko didelio.

Augant internate vaikams gali kilti visokiausių ne­susipratimų ir tai yra norma­lu. O kaip Jūs spręsdavote iškilusias problemas?
Dažniausiai visas problemas spręsdavome patys, mes buvome labai savarankiški. Kažkaip mes patys viską spręsdavome, stengdavomės kuo mažiau apkrauti tėvus, nes mes suprasdavom, kad jie irgi dirba, jiems irgi yra sunku. Bet tėvai maksimaliai stengdavosi dėl mūsų. Ypač mano mama, įsivaizduokite, vaikas gyvena už 100 kilometrų nuo namų, reikėjo ir maistu, ir drabužiais aprūpinti, ir nuvažiuoti pasižiūrėti, ar viskas gerai, ar savimi pasirūpino, ar jis tvarkingas. Emociškai būdavo sunku išsiskirti su mama tam tikram laikui, nors ir buvo skambučiai į internatą, kai atbėgdavo žmogus, kuris budinčio­jo kambaryje pakeldavo ragelį, nes ­anksčiau mobiliųjų nebuvo, ir sakydavo: „Milda, tau telefonas, mama skambina!“. Aš iš penkto aukšto lėkdavau laiptais, kaip koks buldozeris, kad pašnekėčiau su mama minutę, dvi, nes skambučiai brangūs būdavo, dar ir kitas žmogus laukdavo, nes jam irgi skambino. Net nesinorėjo pasiskųsti kažkuo, nes man jau buvo laimė, kad mama paskambino.

Po baleto mokyklos Jūs iš karto žinojote, kad norite stoti studijuoti šokio pedagogikos?

Aš žinojau tai, kad nieko nenoriu daryti, net ir šokti, aš buvau pavargusi. Didžiausias noras tuo metu buvo suprasti pasaulį, kurio aš ne taip daug mačiau, būdama po baleto kupolu. Mūsų grafikas buvo užpildytas pamokomis, repeticijomis ir mes grįždavome į internatą apie 7 valandą vakaro, vakarieniaudavome, kojas iškeldavome į viršų ir gulėdavome. Taip tęsėsi metų metus, o dar turėjome ir namų darbų. Po šito maratono aš norėjau tiesiog pailsėti. Aš norėjau patirti, koks yra tas paprastas pasaulis.

Kas paskatino Jus studijuoti šokio pedagogiką?
Paskatino tas momentas, kai man, kaip ir daugeliui mano amžiaus žmonių, kilo idėja išvažiuoti iš Lietuvos, dėl beprotiško smalsumo. Norėjosi pajusti, ar kitur tas kvapas geresnis, duona saldesnė. Manau, yra tokia idėja, kad kitur yra geriau. Bet tai yra labai sveika, rekomen­duoju jauniems žmonėms išvykti, paskui grįžti namo, kur tavo šaknys, kur tavo pamatas. Tada atei­s supratimas, kad gimtinėje yra geriausia. Tik išvykusi supratau, ko­kios gilios šaknys yra čia, Lietuvoje, kaip aš stipriai myliu šokį, kiek man tai daug reiškia, kokią didelę dalį manęs jis užima. Būdama išeivijoje pradėjau dirbti pedagoge. Išvykimas į užsienį mane paskatino dirbti su vaikais.

Koks buvo Jūsų pirmas darbas?
Tas darbas buvo išeivijoje, Šiaurės Airijoje. Dirbau baleto studijoje. Susipažinau su moterimi, kurios vardas buvo Dona, ji pasiūlė padirbėti savo baleto studijoje. Išsikalbėjome, kad esu šokusi baletą, o ji turi baleto studiją. Štai koks sutapimas. Atėjau dirbti, sekėsi tikrai gerai. Vaikai mane suprato, net ir kai kita kalba šnekėdavau, pajutau tokią didžiulę galią, kad aš net ir labai toli, už tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos, kažkokioje saloje, sugebu susišnekėti ne tik žodžiais, bet ir kūno kalba. Būdama ten supratau, kad baleto mokytojos darbas man suteikia daug daugiau džiaugsmo negu galimybė tapti baleto artiste ir šokti scenoje. Aš supratau, kad aš lipu ant aukštesnio laiptelio, kai aš pradedu dalintis tuo, ką aš turiu, kaip man pačiai svarbu turėti galimybę ugdyti save perduodant savo žinias kitiems. Tai yra didžiulė galia ir privilegija. Ir būtent tada aš nieko nelaukiau, supratau, kad arba dabar, arba niekada, ir internete suradau kolegiją, kurioje moko šokio pedagogikos. Įsėdau į lėktuvą ir po dviejų mėnesių įstojau į Vilniaus kolegiją su valstybine stipendija. Studijas sėkmingai baigiau, nuo pirmos dienos įsidarbinau pagal specialybę.

Po šokio pedagogikos įstojote į Mykolo Romerio uni­versitetą ir studijavote viešąjį administravimą?

Aš įstojau į Mykolo Romerio universitetą studijuoti švietimo politikos ir vadybos. Bet iš pradžių aš studijavau viešąjį administravimą, tai buvo lyginamosios studijos. Po to jau galėjau siekti mano norimo magistro. Aš esu moteris, kuri negali būti kažkokioje siauroje terpėje, aš svajojau patirti daugiau, suprasti daugiau, sužinoti daugiau. Būtent todėl aš panorėjau studijuoti švietimo politiką, man įdomu, kaip švietimo politika yra formuojama, kokie procesai joje vyksta, kokie etapai ir kaip viskas turi būti cikle, kad vaiką pasiektų tai, kas vaikui yra geriausia. Man įdomi pedagogika kaip dalykas. Įdomu, kaip nusigauti iki vaikų galvų ir širdžių, koks tu pats turi būti žmogus, kad galėtum motyvuoti kitus.

Esate gimusi Kaune, mokė­tės Vilniuje, tačiau dabar pradedate karjerą Elektrėnuose. Kodėl ėmėtės tokių permainų?
Na, čia logiškai reikia pamąstyti (juokiasi). Tarp Vilniaus ir Kauno yra kas? Elektrėnai! O iš tikrųjų yra taip, kad su vyru įsigijome namą Vievyje. Mes neturime čia jokių šaknų, tai yra visiškai naujas etapas gyvenime. Bet galiu pasakyti, kad labai myliu šitą miestą, iš pirmo žvilgsnio jis man labai patiko. Tos marios, tas kvapas, tiesiog gražus ir labai jaukus miestas. Gali jį apeiti, gali rasti viską, ko tau reikia. Man tai yra nuostabus miestas su nuostabiom galimybėm ir manau, kad šis miestas yra be galo perspektyvus. Žinau, kad čia gyvena labai daug talentingų ir gabių vaikučių.

Gal galite papasakoti apie savo naują veiklą Elektrėnų meno mokykloje?
Labai džiaugčiausi, jeigu iš tikrųjų pavyktų įgyvendinti naują specializaciją meno mokykloje ir nuoširdžiai tikiu, kad pavyks. Kol kas dar nepradėjome užsiėmimų, dar renkame grupes. Labai tikiu, kad pavyks startuoti spalio mėnesį. Tikrai laukiam vaikų, norinčių pažinti šokį. Mes turime visas galimybes: yra ir profesionalūs pedagogai, ir salė, net­gi turėsime tokią prabangą – gyvą akompanavimą. Vyks gyvas procesas, pats natūraliausias. Baleto pamoka bus tokia, kokia ji ir turėtų būti. Manau, Elektrėnams tai yra didžiulė dovana. Vaikams nereikės važinėti toli nuo namų. Mes labai laukiame ir kviečiame visus vaikus, kurie nori pažinti baletą.

Kaip manote, kas yra svarbiausia mokant vaikus šokti?
Nepamiršti jų mokyti gyvenimo. Niekada nepamiršti, kad šalia šokio eina visiškai kita vaikui reikalinga raida, emocinė, psichologinė. Svarbu neduoti jam daugiau, negu jis gali suprasti. Esmė yra stebėti kiekvieną individualiai, nėra kažkokios vienos sistemos, schemos. Tu tiesiog gali pasakyti, koks vaikelis buvo susikaupęs per pamoką, jam toks pagyrimas bus didžiausia dovana. Kitam vaikui galbūt verta apie šokį pasakyti, kaip jis gražiai kojytę patempė. O dar kitam vaikui tiesiog nieko nereikia sakyti, tiesiog pažiūrėti į jo dideles akis ir paglostyti galvą, jam nereikia jokių žodžių apie šokį, apie nieką, jam tiesiog reikalingas kontaktas su tavimi. Mano atsakymas būtų toks, kad reikia rasti raktą į kiekvieno vaiko širdį. Jeigu tu turi šimtą vaikų, tai tau reikia šimto raktų. Tai yra beprotiškai milžiniškas darbas, atsakomybė ir privilegija dirbti su jaunąja karta.

Ačiū už pokalbį.

Nuotr. iš asmeninio fotoalbumo