Apie Kazokiškių seniūnijos vietovardžius

Ona Rasutė ŠAKIENĖ

Kazokiškės
Kazokiškės pirmą kartą pa­minėtos 1609 m., kai Stanislovas Beinartas, LDK iždininkas, Kazokiškes užrašė Paparčių dominikonams, kurie Kazokiškėse įkūrė palivarką su ūkiniais pastatais. 1609 m. Kazokiškėse pastatyta pirmoji medinė bažnyčia. 
Spėjama, jog Kazokiškių vardas kilo nuo asmenvardžio, o pagal kitą versiją – nuo šioje vietovėje buvusių kazokų. Manoma, kad kaimo pavadinimas atsirado nuo buvusio tos žemės savininko – kazoko.
1649–1864 m. kaimas priklausė Paparčių dominikonų vienuolynui. 1864 m. Rusijos imperijos administracijai uždarius Paparčių vienuolyną, bažnyčia prijungta­ prie Žaslių parapijos. 1790 m.ša­lia senosios ­bažnyčios pastatyta­ naujoji Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos bažnyčia.
Kadaise sako, kazokai važiavo, jie čia kur tai pamatė Panelės Švenčiausios paveikslą, tai ir pastatė bažnyčią toj vietoj. Pasakojo tėvas, sako, jojo kazokai ir pamatė Mariją toj vietoj, tai paskui, kai bažnyčią pastatė ir pavadino „Kazokiškės“ nuo tų kazokų.
Stasys Bartkevičius

Aleksandriškės
Kaimas tarp Neries ir Sukros miškų. Auga saugomi medžiai: Aleksandriškių uosis ir Alek­sandriškių eglė. Kaimo pavadinimas kilęs iš vardo, manoma kaimas priklausė Aleksandrui. Žinoma Aleksandriškių mokykla.
Broliai, pusbroliai mokėsi universitetuose kartu su A. Smetona, mokėjo rusų, lenkų kalbų. Mokiausi ūkininkų mokykloj Žiežmariuose, čia vykdavo dideli turgūs, mugės. Prezidentas Smetona turėjo planą – per 20 metų paruošti inteligentiją, per kitus 20 metų – paruošti gaspadorius, ir ruošė, rėmė ūkininkus. Policija buvo labai kultūringa, tai jų žmonos ruošdavo vaidinimus mokykloj kartu su mokytojais, paskui pradėjo kviestis ir kaimo muzikantus su armonika, smuiku. Nebuvo tokio girtuokliavimo, žmonės buvo religingi.
Jadvyga Levickienė

Mitkiškės
Mitkiškių kaimas yra apie 7 km į šiaurę nuo Kazokiškių, kairiajame­ Neries krante. Kitame krante­ – Kernavė. Kaime į Nerį įteka upelė Sukra, kurioje anksčiau buvo ma­lūnas. Kitoje Neries pusėje – Ker­na­vės valstybinis kultūrinis rezervatas.
Senoji Mitkiškių gyvenvietė buvo Neries slėnyje esančiame lygiame lauke, tačiau ši vieta ilgai buvo ariama ir dėl to apardyta. Archeologas Vykintas Vaitkevičius tei­gia, jog XIV a. 2 pusės kryžiuočių kelio į Lietuvą aprašyme gali būti kalbama apie Mitkiškes. Čia greičiausiai buvo brasta į Lietuvos sostinę Kernavę, o per kaimą ėjo karališkasis kelias iš Kernavės į Trakus. Senojoje Mitkiškių gyvenvietėje iki Antrojo pasaulinio karo veikė keltas į Kernavę, vėliau žmonės per upę kėlėsi valtelėmis. Mitkiškių senovės gyvenvietė II yra Mitkiškių kaime, šalia nedidelio Sukros upelio. 

Mitkiškių pėduotasis akmuo

Mitkiškių pėduotasis akmuo

Mitkiškių kaimo miške­ apie 1810 m. buvo laidojami žuvę Na­poleono armijos kariai.
1933 m.­­ kaime rastas monetų lobis.
Vietoje, kur Sukra įteka į Nerį, buvo Mitkiškių (dar vadintas Aleksandriškių) dvaras, priklausęs Gorskiams. Dvaras neišlikęs, yra tik akmeniniai rūsio pamatai. Netoliese įrengtose kapinaitėse išlikę 3 kapai.
Mitkiškėse yra keturi į kultūros vertybių registrą įtraukti paveldo objektai: mitinis Mitkiškių akmuo, Mitkiškių senovės gyvenvietė , Mitkiškių senovės gyvenvietė II ir Mitkiškių kapinynas.
Netoli Mitkiškių prie Zacišės viensėdžio ir Latvių kaimo yra Mitkiškių–Latvių piliakalnis, dar vadinamas Pilies kalnu.
Mistikos pilnas Mitkiškių tiltas, ant kurio rodėsi, vaidenosi, degdavo pinigai.
Pasak padavimų, Mitkiškių akmuo buvęs kitados stovėjusios baž­nyčios vietoje. Akmenį bandyta skaldyti, bet tik pradėjęs darbą akmenskaldys apakęs, o iš akmens ė­męs­ tekėti kraujas. Archeologinėje lite­ratūroje Mitkiškių akmuo minimas nuo XIX a. vidurio. Laikomas šven­tu, tikima, kad turi gydomųjų galių.
Senasis ponų Gorskių dvaras su gražiai sutvarkytu sodu ir ant Sukros upės įrengtu dengtu baseinu, gražia liepų alėja, buvo pastatytas malūnas.
1933 m. rastas pinigų lobis. Rastas paprastų žmonių ir patekęs į kunigo N. Švogžlio rankas, ilgainiui dingo. Jame būta apie 1,5 kg sidabrinių senųjų pinigų – maždaug piršto storumo ir sprindžio ilgio sidabrinės lazdelės, turinčios įkirtimus. Lobis galėjo būti užkastas XV a. 1 pusėje, jame buvo lietuviškų lydinių ir monetų, sagė, vario gabalas.
Mitkiškių pilkapiai. Miške yra keli netyrinėti pilkapiai, yra palaidoti Napoleono kariai.
1941 metais vokiečių susirėmi­me su rusais yra žuvę 11 niekuo nekaltų kaimo žmonių.
Kaime gyveno Mlečkai, Karnuševičiai, Valantavičiai, Vinckevičiai, Rukštos, Jankūnai, Batėnai, Čiurai, Roslekai, Medveckai, Petravičiai.

Šaltinis
Miške yra Versuka, šaltinis, iš žemės veržiasi į viršų, sukasi,  upelis Sukra iš tenai išteka. Jis nedidelis, bet paskui dar prisideda visokių šaltinėlių, upelis paplatėja. Kadaise prie Neries buvo tokia versmełė, iš jos eidavo žmonės per saulėtekį vandenio semt’, veidui plaut’, akim. Seniau ir iš Sukros vandenį ėmė, buvo labai švarus, tekėjo iš šaltinių.
Marijona Medveckaitė Mlečka

Kaimo schema

Stepo Mlečkos nupiešta senojo Mitkiškių kaimo schema

Stepo Mlečkos nupiešta senojo Mitkiškių kaimo schema

Kaimas buvo didelis, palei Neries upę, jos pakrantėj, kitoj pusėj Kernavės. Visi gyvenom ūkiškai, laikėm karves, kiaules, paukščius. Beveik visi mokėjom pasigaut’ žuvies saviem reikalam. Buvo ir žvejojo, gyveno Valantavičius, tai jis buvo senas ribokas, turėjo laivą, tinklus. Tinklus patys darė, peržiem mezgė.
Stepas Mlečka

Klykūnai
Čia aukšta vieta, tai senovėje, kai puldavo priešai, uždegdavo ugnį, kad įspėtų. O Klykūnuose gal kokiais ragais, garsais pranešdavo, kad liko tik vardas – Klykūnai.
Jadvyga Malūnavičiūtė Žepnickienė, g. 1928 m.

Prie mūs yra senkapiai, buvom tenai radę durklą tokį, pametėm paskui. Va tenai an kalnelio yra.
Mūsų kaime gyveno pusė rusų sentikių, pusė lietuvių. 4 sodybos buvo Karpavičiai, mes – Vaškevičiai, Gliaudeliai, Bartkevičiai, kiti Vaškevičiai, Taločkos, pakalnėj – Jakubavičiai. Buvo ir pravardės. Mes – Pinčiukai, mokykloj pešėmės iki kraujo, nes vadino pinčiučianka iš lenkiško. Vieni Karpavičiai – Rudžiukai, kiti – Frankutai. Zabarijoj tai labai mėgo pravardžiuoti paukščiais – Šarka, Varna…
Kristina Vaškevičiūtė Gudonienė

Latviai 

Latvių piliakalnis

Latvių piliakalnis

Kaimas Elektrėnų savivaldybėje, kairiajame Neries krante. Stūk­so­ Pi­lies kalnas (arba Latvių piliakal­nis). Kaimas apsuptas nuostabios gamtos, miško. Gretimais bėga mažutis upeliukas – Sukra. Kaimas stūkso istorinėje vietoje: netoliese Napoleono karių kapai, nežinomo karei­vio kapas, piliakalnis (vietinių vadinamas Zamkova Gura), paėjus kelis kilometrus mišku – Mitkiškių dvaras. Karo miškuose palikti apkasai, kuriuose kažkada vietiniai vaikai rasdavo šaudmenų, iki šiol išlikę.

Piliakalnis 
Piliakalnis stūkso Latvių kaime, kairiajame Neries krante. Piliakalnio aikštelė netaisyklingo trikampio formos, pailga rytų – vakarų kryptimi. Jos šiauriniame ir šiaurės vakarų pakraščiuose supiltas lanko formos pylimas. Pietiniame šlaite, žemiau aikštelės yra terasa.
Ant piliakalnio buvo įkurta ir medinė pilis. Išlikę gynybiniai tvirtinimai. Kasinėjant rastas pilies kalno monetų ir sidabro lydinių lobis.

Natokai
Natokų kaime ilgą laiką gyveno vien Malūnavičiai ir Gumbis. Vyriausi buvo Elena ir Mykalojus Malūnavičiai, mano proseneliai. Gyveno 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje. Turėjo 6 vaikus: 4 sūnus ir 2 dukteris. Vienas iš sūnų – Bonifacas, buvo mano senelis (1901–1961). Jis buvo ateistinių pažiūrų. Jis po mirties vaidenosi. Kitas Mykalojaus sūnus Justinas turėjo žmoną Araneckaitę Marijoną. Išaugino 3 dukras ir 2 sūnus. Justinas tarnavo caro kariuomenėje.
Florijonas Malūnavičius buvo mano senelio pusbrolis. Buvo nagingas stalius. Mokėjo gaminti ir derinti armonikas. Aišku, groti irgi mokėjo. Gaminti ir derinti armonikas mokėjo ir Gumbis. Jis buvo viengungis. Florijonas išaugino 3 dukras. Dar gyveno Natokų kaime Petras Malūnavičius, Adomas Malūnavičius, Feliksas Ma­lūnavičius.Visi Malūnavičiai bu­vo žemdirbiai, gyveno iš ūkių.
Dabar Mykalojaus statytą namą Natokų kaime yra nusipirkęs Kanevičius Silvestras iš Kazokiškių, bet pastoviai Natokų kaime negyvena.
Algirdas Jukavičius

Kaišiadorių enciklopedijose yra minimas Natokų palivarkas.

Grabijolai
Apie tai, kad šiose apylinkėse gyventa nuo senų laikų liudija Gra­bijolų senovės gyvenvietės liekanos bei pilkapynai.

Grabijolai

Grabijolai

Grabijolų pilkapynas įtrauktas į Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąrašą kaip nacionalinės reikšmės archeologinis paminklas.
Senas gatvinis Grabijolų kaimas išsistatęs prie Neries upės. Tai tankaus užstatymo 18 a. vidurio kaimas, kurio seniausiam namui 300 metų. Gyvenamieji namai stovi galu į gatvę, želdiniai – palei gatvę. Žemė gyventojams buvo išdalinta rėžiais pagal turtingumą.
 Grabijolų dauba, vadina­ma Vilkų duobe – regioninės reikšmės kraštovaizdžio ir mitologinis paminklas. Pasakojama, kad Vilkų duobė iškasta švedų, kurie savo žuvusiems kariams pylė greta esančius pilkapius.
Pasak Grabijolų kaimo gy­ven­tojų pasakojimų, Vilkų duobė atsiradusi įgriuvus tuneliui, kažkada ėjusiam nuo Kernavės. Tada ten dar rasdavo raudonų plytų. Miške gyvenę vilkai čia atitempdavę iš aplinkinių kaimų nudaigotas avis. Dar pasakojo, kad duobė atsiradusi švedams ją kasant supilti netoliese esančius pilkapius.

Grabijolų pavadinimo kilmė
Grabijolų kaimas prasidėjo nuo trijų brolių Žilinskų, po to dalijo žemę vaikams ir anūkams ir sodybų padaugėjo. Tėvas sakė: „Za Wiljou žyl grap za to Grabijaly“. Už Vilijos gyveno grafas, dėl to Grabijolai“.
Kalnų vardai iš kairės: Podjodelko, Podjuziškė, Ritkovskiela, Dzidzelovska, Pudrovček, Zapalina.
Genovaitė Žilinskaitė-Černeckienė

Kalnai nuo Zabarijos pusės – Dzidzelovka (Didlaukis), Juziški, Podjodelka – ant jo buvo plokščias akmuo ir didelis šaltinis, Podjasionok, Cypel – per jį eina „Kosciolova drožka“, nes juo eidavo į bažnyčią. Sakydavo, kad kalne yra užkasta bažnyčia. Rovčak arba Lysa Gura, arba Vysoki Krent. Ant jo yra akmuo, kurį vaikai vadino Babuni Leksikovoj Dupa, nes Reginos bobutė buvo labai stora. Šloit Zapalina, nes kalnas yra už laukų. Prie jo yra upelis Ruveček. Akmenicoj degdavo kalkes.
Regina Medekšaitė-Tomaitienė

Vietovardžiai
Dzidzelovka – vadinami pa­kalnėje laukai, Dzidziuli – ant kalno pievos ir dirbama žemė, Juziški – dirva pakalnėje, Ritkovskiela – žemė pakalnėje, Vysoki Krent – vadinamas visas kalvagūbris, Zapalina – buvo Cichanovskio dvaras, kolūkis išardė, Šiladarbė – į dešinę nuo kaimo laukas ir miškas, Poviarsnia – laukas link upės, Šinkūnai – miškas, ten kažkada buvo tokiu vardu dvaras, Kotak – buvo vienkiemis prie upės, link Bielazariškių. Ten gyveno Stanislav Medekša.
Nastazija Juravičiūtė-Žilinskienė

Kalvų vardai, pradedant nuo Zabarijos: Dzidziuli, Dzidzelovka, Juziški, Ritkovskiela, Podjudelki arba Piečavyscia, Podjasionkim, Kosciolova drožka arba Cypel, Vysoki Krent arba Lysa Gura, Šloit, Zapalina, ten teka upelis Ilgoja. Žemai esančių laukų vardai, nuo Zapalinos pusės: Akmenica. Celientniki – arčiau kaimo. Laukai dešinėj pusėj kaimo: Poviarsnia, Vodopoja, Vydziory, Pobary. Ugulnica.
Aldona Žilinskaitė-Federavičienė

Šiladirvia, Kruglovina – miškas prie Šiladirvės, Ulica – vadino kaimo gatvę, Ulytečka, Piečiulia ogrud – prie Zapalinos upelio, ten daug akmenų. Plaski Kamien – upėje prie kaimo, ten ant jo bobos skalbdavo užlipę. Už Ugulnicos gyveno Šinkūnai, toliau Kotak, Kšižuvka Vasiliški. Priešais Vodopojų miške, nuo upės buvo duobė, kuri vadinosi Pieniandzy. Pasakojo, kad prie. Podjudelki žemai degdavo pinigai. Už Zapalinos tolyn buvo nepraeinami krantai Uolki, buvo tiltas per upelį. Po tiltu vaidenosi velnias. Prie Zabarijos laukų ant kalno ąžuolai. Ten buvo žemė Bernotavičių, pravarde Mazur.
Aldona Žilinskaitė-Federavičienė

Cypelyje ten koks Juzef pasiko­rė, pavadinta Juzef ten. Juziškių tas kalnas. Va ten toliau – Rytkovskiela, iki Rytkovskielo irgi buvo kažkokia perėja. Tai Rytkovskiela, tik va, Juziškės gal. O Cypelis, na kažkas buvo tokio Cypelyje.
Viktorija Karunaitė-Žilinskienė

Ritkovskiela, Juziškė. Ties Ju­ziškėmis pavasarį, kai nuo kalnų bėgo vanduo, buvo sunku keliu į Zabariją nuvažiuoti. Paversmė – laukas, jame daug šaltinių Nuoslanka – už Paversmės, ten žvyruoti krantai slinko, Morgas, Kruglovina – laukas už Šiladirvės. Pieniondzy – vieta miške. Ten užkastas Napoleono lobis. Vygo. Dzidziuliai – žemė ant kalno Dzidzelovka – žemė pakalnėje, Rovčak – griovys už kapinių. Plaski krent – į kairę nuo Cypelio kalno, Pod grušou – prie Cypelio ant kalno laukai, ant jų rubežiaus augo kriaušė. Pod Šloitom – žemė pakalnėje, Vidupievė – pieva Celentnykuose, dirbamas nedidelis laukas. Brovarek – dirvonas už šaltinėlio. Ten, už upelio seniau buvo brovaras, sakė seneliai. Kur Banevičių klojimas – buvo karčiama. Na Šloice, Akmenica arba Akmenikė už Celentnyko akmenuotas laukas, Čižovkėla – pieva prie upelio, Piečiulia ogrod. Pulmarguvka – nuo Pečiulio, arčiau upės Uolki – kalnai prie Neries, kilęs vardas gal nuo Alkų. Cypel – kalnas, jame nugrimzdusi bažnyčia. Šiladirvėse. Šiladirvėj, Pa­vers­nėj, kur bulves užkasdavo, ištisai kaulai buvo. Vladas Medekša Šiladirvėj yra radęs durklą. Postavnik, Obrūsai – miške, Palaporoisce – balos vardas, ji buvo Čižovkėloj, nuo jos ėjo griovys į Ilgojos upelį, griovį vadino irgi Čižovkėla. Feliksa Pasieka, Dolinka.
Alena Medekšaitė-Rasickienė

Akmenys
Trys broliai dideli tokie buvo. Akmenys. Kai mes vaikai buvom, tai ten neidavom, bijojom bristi, gali neišbristi.
Michalina Griškievič

Grabijolų kaime yra Trys broliai miegantys, atseit apvirto ir snaudžia akmenimis. O miegas – tai tarpinė būsena tarp šio ir ano pasaulio.
Trys broliai ten, trys akmenys labai dideli. Upėj.
Viktorija Karunaitė – Žilinskienė

Akmenys upėje vadinami „Trys broliai“ Pasakoja, kad trys broliai plaukė valtimi ir paskendo, pavirto akmenimis. Šalia yra dar vienas akmuo – Juodas akmuo.
Aleksas Mickūna

Visi išvardyti akmenys kartais ­vadinami bendru Vestuvių vardu: Grabijoluose, sako, vestuvė važiavo, ir motina prakeikė. Prakeikė, kad akmenim paverst, žinot. Ir jie tada… visa vestuvė. I ten vadindavo, i vadindavo, kad ten visa vestuvė užburta, ir negrįžo jau ir ta jaunoji, ir jaunikis. Pasakojo, kad ten visa vestuvė.
Nuo Pabarų iki Grabijolų kaimo – vos kilometras. Kažkur Neries pakrantėje turėtų būti dar vienas Mėlynasis akmuo (Sinnij kamien). Pasakojama, kad iš jo Vaclovas Medekša gamindavo budes – dalgių galąstuvus.
Žemiau Grabijolų yra Druskelės rėva, ties ja esama akmenų. Pasakojama, ties ta vieta apvirto laivas su druska ir ji ištirpo, paliko sūrus vanduo, esą ne viena tenai apvirto. Kažkodėl ten visi virsta…

Kipšiukas
Ir savus, Grabijolų žvejus, ir svetimus, sielių plukdytojus, Pabarų kipšiukas gąsdino, krėtė jiems pokštus, prie Pobarų plaukiant rodėsi, tačiau nei vieno nepražudė. Judri, pastebima dievybė gyveno Neries krante, šeimininkavo upėje, tam tikru būdu kontroliavo žvejus, elgėsi taip, žuvų sargas ar piemuo.
Pabaruose kitoje upės pusėje ant aukšto kranto sėdėjęs kipšiukas apversdavęs valtis, išardydavęs sielių plaustus.
Aldona Žilinskaitė Federavičienė

Yra pabarai ir tuose Pabaruose gyvena kipšiukas. Kai žvejai išplaukdavo žvejoti, jis apversdavo valtis ir visą laiką kvatodavosi. Tai čia pasakojo mano mama. Sakydavo, kad išverčia ir nenuskandina, žodžiu išgąsdina ir kitą kartą jie bijo daugiau jau į tą vietą plaukti.
Regina Medekšaitė Tomaitienė

Ilgojos upelis
Į Nerį įteka ir Saldusis upelis. Aukščiau Grabijolų Nerin įteka ir Rūgtupis. Gal susiję su aukojimais? Gal tenai yra dievo Perkūno kontroliuojamos erdvės elementai?
Prieš Zapaliną yra Ilgojos upelis, jame saldus vanduo. O buvo taip. Ėjo diedukas Brazaliukas. Taigi ėjo jis į kalnus, ant kalno rado statinę medaus ir lokį. Lokys nešė statinę medaus ir prisėdo pailsėti. Diedukas norėjo to medaus, bet negalėjo paimti. Tada jis grįžo namo, paėmė peilį, nuėjęs užmušė lokį, numovė jam kailį ir supylė tą medų į meškeną. Nešė ant pečių, kai ėjo per upelį, pargriuvo ir išpylė tą medų upelin. Todėl jame saldus vanduo.. paskui dar mus diedukai gąsdino: „Neikit ant kalno, tenai lokys medaus statinę neša“. Ir dabar žmonės geria, sako – saldus.
Aldona Žilinskaitė – Federavičienė

Pilkapynai
Pradžioje kaimo esančioje smėlio kalvelėje dar prieš pora dešimtmečių vėjas išpustydavo kaulų ir metalinių dirbinių nuolaužų. Gali būti, kad Grabijolų kaimas stovi buvusio pilkapyno vietoje, nes teritorijoje vis dar randama archeologinių radinių. Pilkapynai buvę ir tarp Grabijolų ir Zabarijos kaimų, jų liekanas dar matė 1951 metais čia buvojęs archeologas A. Tautavičius.

Medžiolai
Kaimas Kazokiškių seniūnijoje ribojasi su Zabarijos ir Paaliosės kaimais. Kaimą supa miškai, netoli prateka Aliosios upė, pelkėtoje vietoje yra ežerėlis Borake (Oki).

Vietovardžiai
Goba – kalnelis, ten nuo seno augdavo guobos, Adaski dzielianka – miške vieta, ten Adaska pjovė mišką, Barsuka nory – didelė pakalnė miške, buvo lapių ir barsukų urvų, Babski roist – raistas miške, Pušota – raistas miške, Gerdute – žemė prie Aliosios upelio, pieva šlapia, Zaulio­sy – miškas už Aliosios, Gabruk – kalnas ant kelio į Vievį, Čarna gura – kalnas kaime. Dabar apsodintas pušim, o anksčiau ant jo niekas neaugdavo, prasta žemė, sėjo grikius. Aiškina, kad dėl to ir vadino juodu kalnu. Palianka – miškas, Majakas – vieta prie Aliosios miške, Borak – raistelis su dviem akim, može byli jeziorka, Oki – akys Borke, ten Karpovičius iš Zabarijos raugindavo avių kailius, Baraki – kalnelis, ant kurio kolūkis darė bulvių kaupus, Berki – šaltiniuota vieta dešiniame Aliosios krante.
Pranas Lasevičius

Zagrodnia – buvo šlapia pieva žemiau jo namų, dabar bebrų tvenkinys, Čarna gura – kalnas kaime, Pasieki – kalnas, Drazduvka – kalnas, Gabruk – jama i krynycy, Mokra lonka – pieva, Borak – miškas, Oki – ežerėliai Borake. Juose raugė avių odas, Baravinka – kalnelis, Širokie lonki – pieva, Gacy – atseit apatinės kelnės. Taip vadina, nes du ilgi kalnai ir vidury griovys, Zavory – pieva, Gerdute – pieva, Berki – pieva už upelio Balceriškėms priklausė.
Bronė Pliopaitė-Misevičienė

Medziolų Giebrukas – taip vadina, nes buvo kadaise kažkoks Giebrus gyvenęs.
Petras Lasevičius

Paaliosė

Ženklas ties Paaliose

Ženklas ties Paaliose

Vieta, kur gyvena Poguželskis, vadinama Folivarek. Miškas prie pilkapių vadinasi Na Vepšy. Žemė prie Vievio kelio vadinasi Ašarinė.

Kaimas
Paaliosė yra apie 3,5 km į šiaurės rytus nuo Kazokiškių, kairiajame Neries krante. Per kaimą teka Alio­sa, čia pat ji įteka į Nerį. Kaimas patenka į Aliosios hidrografinio draustinio teritoriją.
Kaimas rėžinis, tačiau vietoje gatvės – Aliosės upelis. Prie jo veikė malūnas, kurio vietoje dabar stovi naujas pastatas, tačiau senojo malūno įrenginiai saugomi savininkų.

Kairiame Neries krante stovi į Nerį atgręžtas senas, galbūt laivybą reguliavęs ženklas ant medinio stulpo 1856 m. Reinoldas Tyzenhauzas plukdė Nerimi keleivius to paties pavadinimo garlaiviu iš Vilniaus į Kauną, iškylautojus – į Verkius.

Vietovardžiai
Karolio akmuo Kamien Korolia, Na Kirmycie – akmens pavadinimas. Kosto Šimanskio tėvas Karolis, akmuo yra jo žemėje, todėl taip vadina. Gabrukas Gabruk – kalnas miške. Ten važiuojant velnias ratus į pušį užnešdavo, duodavo mėšlo pauostyti. Dlugi Roist, Maly Roist, Bialy Roist – raistų miške pavadinimai. Pšyžecie – pieva prie upelio. Gerducia – žemės pavadinimas.
Jonas Šimanskis, Vitalija Šimanskienė

Vietovardžiai
Majakas – vadinosi žemė, nes ten buvo miške majakas. Folivark – vadinosi mamos pasoginė žemė, Hektary – vadinosi žemė Kirmycėje, Kirmycia – vadinosi pieva, pelkė. Šlapia pieva, buvo daug žalčių, Čigonščizna – vadinosi žemė. Mama sakė, kad anks­čiau čigonai gyveno tarp Poguželskio ir upelio. Gerducia – vadinosi žemė, pieva, miškas, Krinyca – vadinosi pelkėta pieva, šaltiniuota. Ten bėga šaltinis į Aliosę, Pustelnia – vadinosi miškas už Krinycos, pagal upelį, Aroniski – pieva už upelio prie Vongos, kur gyvena Dovydavičius, Karolia Kamien – vadinosi akmuo už pono sodybos, žemyn į ravą. Ten vaidendavo.
Genovaitė Ignatavičiūtė-Jagelavičienė

Vietovardžiai

Pilkapiai

Pilkapiai

Kranicy – pievos prie upelio, Majek – žemė ir miškas, dabar jau viskas mišku apaugo, Pozažecie – pieva prie Majeko, Gerducia – pievos, Miedzioly – kaimas link Vievio, Gajek – pievelė prie upės, Ašarinė – žemė, priklausė dvarui, Dumblik – žemė ir upelis, priklausė ponui, Bendoriški – miškas prie Medžiolų, netoli Krinicos šaltinio, Gabruk – kalnas miške.
Vlada Žilinskaitė-Karčevska

Paaliosės (dar vadinamą Padaliosios, Pamiškės)  pilkapyną sudaro trys atskiros pilkapių grupės ir trys pavieniai pilkapiai. Paaliosės pilkapynas II – pilkapynas Elektrėnų sa­vivaldybės teritorijoje, Vievio se­niūnijoje, miške. Pilkapynas yra Neries regioninio parko teritorijoje. Dar vadinamas Padaliosės, Pamiškės pilkapynu. Pilkapynas yra apie 0,9 km į pietus nuo Paaliosės kaimo, apie 0,6 km į vakarus nuo Neries kairiojo kranto, į vakarus nuo Paaliosės pilkapyne II – 5 sampilai nuo 5,5 m iki 14 m skersmens, keturi iš jų apardyti; sampilų pa­grindus juosia grioviai, dalis griovių iš dalies užslinkę.
Pilkapynas III yra apie 1 km į pietus nuo Paaliosės kaimo, apie 0,65 km į pietvakarius nuo Neries kairiojo kranto, į rytus nuo kelio iš Paaliosės į Vievio-Panerių kelią, Paaliosės miške, Vievio girininkijos 7 kvartalo rytiniame ir pietrytiniame pakraštyje kelio iš Paaliosės į Vievio–Panerių kelią, Paaliosės miške.

Paaliosės malūnas
Ant Aliosės upelio stovėjo malūnas, buvo nemaža užtvanka, šitoj dauboj. Viskas buvo užsemta, kai reikėjo daugiau vandenio, tai ­sklendę nuleidžia, upelį užtvenkia ir vanduo pakyla, tada mala. Maišus su javais reikėjo nešiot’ antran aukštan, tenai supila į girnas, iš viršaus. Turbina buvo vandenyje, ji suko girnas.
Morozas toks, vokietis buvo, tai jis malūną statė. Jis čia žemę pirko, čia tokia kai duobė buvo, tai samdė žmones, mano tėvas irgi vežė vežimais žemes, kasė duobę.
Michalina Klimantavičiūtė Žilinskienė

Zabarija
Istoriniai dokumentai mini Zabarijos dvaro pievą Varyklę. Neries prieplaukos pašonėje galbūt toje pačioje vietoje, arba senu papratimu netoli jos, prie Vasyliškių viensėdžio, Sielskų žemėje, XX a. pirmojoje pusėje ir jam įpusėjus buvo sandėliuojama mediena ir rišami sieliai. Kryžkelio viensėdyje įkurtame, matyt, išdalyto Zabarijos dvaro žemėje. Vyravo ketu­rios pagrindinės pavardės – Bernatavičiai, Bartkevičiai, Žepnickai ir Karpavičiai.
Kaimas Zapalinos dvaro žemių pakraštyje, vadintas Užbare. Šalia Rūgtapienio upelio rastos akmens amžiaus liekanos, Zabarijos pilkapiai ir Zabarijos šaltinis. Šaltinis veržiasi iš kranto ir verda ir verda, nuteka upeliu į rytus ir jo vandenio gydomaja galia tikima ir dabar, žmonės semia jo vandenį, prausia akis. Rūgtapienio upelis įteka į Nerį.
Seniau upelis buvo vadinamas Rūgtopienia, nuo žodžio „pienas“, o kaimo vardas nuo žodžio „zaba“, lenkiškai varlė.
Jadvyga Malūnavičiūtė Žepnickienė

Malūno liekanos

Malūno liekanos

Zabarijos kaimas buvo abiem pusėm kelio. Visi kalbėjo lenkiškai. Buvo ir mokykla.
Jadvyga Bartkevičiūtė Klimantavičienė

Yra toks kalnelis – Geniai. Tenai yra koki tai seni kapai, dar yra takas, tenai dar žmonės šalia gyveno.
Mano diedukas Likša. Mano tėvas Bernatavičius buvo atėjęs žentuosna..
Per karus čia frontas nėjo, Padaliosėj labai apšaudė, lyg iš lėktuvų.
Kazimieras Bernatavičius

Vietovardžiai
Padzynia – griova (rov) kalnuose prie kaimo, Moliakas – kalnas, ant jo buvo lygi pieva, Pasieki – krūmai kur ganė karves, Rosliaka rov – griova, Istuka rov – griova, Zigmuka rov – griova.
Bartkevičiūtė-Klimantavičienė

Lysa gura – kalnas važiuojant į Kazokiškes palei kelią, prie Klimantavičių, Smolnica – slėnis link Klikūnų, dabar gyvena ten gydytojas, Kosa gura – kalnas link Zapalinos, ten gyvena Adelia, Bindruika – pieva ant Zabarijos kalnų viršaus, Vinkšny – pušynas ir žemė Rūgtapienio upelio dešiniame krante, Zabarijos dvaras yra buvęs Rūgtupio kairiame krante už Dovydavičiaus namų. Šalia – teisėjo Žalio namas.
Petras Sielskas Elena Bernotavičiūtė-Sielskienė

Vinkšnia – pieva, Natoki – pieva, Kuzerki – kalnai link Grabijolų. Ten buvo 2 raistai, saugodavo karves, kad nenuskęstų, Lysa gura – kalnas prie Karpovičių, Puščia, Puščečka – žemė ant kalno, Bindruika – laukas link Grabijolų, kur gyveno Mazur.
Elena Žapnickaitė-Klimienė

Gimiau dar Zabarijos kaime, turėjau tris metus, tada tėvai pirko Puščiavoj sodybą, menu, kai vežė arkliais. Namas buvo senoviškas, dviejų galų, vienam gale buvo virtuvė ir miegamasis, antram – jau švarus galas. Visur buvo šiaudiniai stogai.
Ūkis pas tėvą buvo didelis – 18 hektarų žemės, 5 karvės, 2 arkliai, avys, kiaulės, visoki paukščiai.
Mano tėvelis buvo giedorius, giedojo visur ir bažnyčioj ir namie ir laidotuvėse. Giedojom ir vaikai – 4 seserys ir aš.
Jonas Rosliakas

Šaltupė
Sunykęs kaimas
Vietovardžiai
Dubiala – pieva už upelio, Tabokos kalnas, Tabačna gura – kalnas palei mišką, kur stovėjo jų pirtis. Diedukas vertėsi tuo, kad su žydais vežiojo prekes. Jį privaišino ir jis girtas ėjo namo. Pirtyje užmigo, o paskui ryte pasakojo, kad naktį su velniais pėrėsi ir jie jam tabokos davė. Baltas raistas – Veprių miške, Ruda – prie Šaltupės, į ją įteka šaltiniai. Ten kaimo moterys dažydavo siūlus. Ateidavo ir iš Balceriškių, bet svetimas varydavo lauk.
Juozas Arnatkevičius

Kryžkelis – kaip ir Kulio ir Katelių išnykę kaimai kaimas priklausė Kazokiškių seniūnijai.

Vietovardžiai
Myška – vieta, kur buvo namas, gyveno Bondar, bet seniai, dar amžiaus pradžioj, dar likę pamatai. Kotelės – sodybos vieta prie upės (Kotak). Lonka – pieva paupy, Mysa – duobė Neries vagoje, ten buvo daug žuvų, Sosniak – miškas link Katelių.
Pranė Raneckienė

Klykūnai
Kaimas. Sako, senovėje čia gyveno atsiskyrėlis. Sykį jis nuklydo į gilią girią. Jam pasirodė, kad prieš jį stovi kažkokie keisti nematyti padarai ir jisišsitraukė kardą, norėdamas apsiginti. Kai užsimojo kardu, tai tos būtybės ėmė labai spiegti, klykti. Po daugelio metų kai vietovėje kūrėsi kaimas, jis buvo pavadintas Klykūnais.
Svajonė Jakubauskaitė ir Irma Savickaitė

Paalkės

Paalkių ąžuolas

Paalkių ąžuolas

Nuo Grabijolų link Kernavės tęsiasi aukštas, griovių išraižytas krantas, kurį vadina Uolka.
Paalkių kaime tekantys maži upeliai , seniau vadinti bevardžiais, turi gražius lietuviškus vardus. Tekantis šalia Naručių sodybos – Pinukė, o tekantis kaimo viduriu – Raganiukė. Pinukės krante buvo Rusenės šaltinis. Pinukės vaga žemyn sakydavo: „Turbūt į peklą“, vadino Pekelnia. Lietuviškai –Pragaru.
Paalkės kaime yra Paalkių piliakalnis ir Velnio būda.
Piliakalnis įrengtas bevardžio upelio santakoje su Nerimi susiformavusiame kranto kyšulyje, upelio dešiniajame ir Neries kairiajame krante, aukštutinėje terasoje.  Šlaitai į Nerį ir upelį statūs, iki 30 m aukščio. Piliakalnio aikštelės ir gynybinių įrenginių dalis sunaikinti šlaitų erozijos. Jis yra Neries krante augančiame lapuočių miške. Piliakalnis datuojamas I tūkst.
Velnio būda – stačiame šlaite stūksanti konglamerato uola. Po akmeniu kažkada būta didelės uolos, kuri laikui bėgant užslinko, matyti tik dalis didžiulio akmens. Prie uolos vaidenosi, girdėjosi balsai, degė ugnelės.
Tėviškėj seniau buvo kaimas, gatvė, paskui jau ėjo į vienkiemius. Mūs troba buvo labai sena, sugriuvus. Rėžiai buvo. Kai ėjo an sklypų, padarė daug skolų, ilgai buvom be kamino. O be kamino buvo taip – durys buvo perpjautos per pusę skersai. Kai kurena, tai lubose atidaro skylę ir duryse atidaro, dūmam išleist’. Vistiek viskas buvo suodina, permerkta dūmų kvapo, nieko nepadarysi… Pečius buvo iš molio ir be kamino, žiemą būdavo šalta. Prie dūminės gyvenom ilgai.
Michalina Klimantavičiūtė Žilinskienė

Sunykę kaimai
Barsūniškės, Karsūmiškės – kaime išteka Rūgtapienio upelis.
Maskoliškės kaimą supa Sukros miškai.

Vosyliškės
Vietovardžiai
Sadzona – sodintas miškas, Brona – pieva (reiškia akėčios), Jodelia – pieva, Gričaniska – pieva, gal grikius sėjo, Gira – tarpas seno miško, Gabruk – gili duobė važiuojant į Pilypiškes, už Medžiolų, Gurna – taip seniau vadino Genių kaimą. Apie 200 m nuo Vosyliškio pirties yra pailgas Kopiec.
Petras Sielskas, Elena Bernotavičiūtė-Sielskienė

Zapalina
Zapalinos palivarką valdė Stanislovas Puzyna.
Į Zapalinos kaimo teritoriją patenka dalis Paalkių piliakalnio.
Viensėdžio teritorijoje auga Alkų ąžuolas. Jis yra Alkų girioje, šalia Paalkių piliakalnio ir yra storiausias Neries regioninio parko teritorijoje, jam apie 300 metų.
Prieš 100 metų jame buvo dvaras, dvarininkas Bronislovas Iljiničius. Dvaro laukuose stovėjęs didžiulis akmuo, vardu Gojus. Pro šalį prateka Ilgojaus upelis, vadinamas Saldžiu.

Pelkės
Kulys
Kaimas, viensėdis.
Tai gražus lietuvių kalbos liudijimas, dar vienas senovinis geografinis pavadinimas prie Neries. Kūlys, kulys, kūlis ir kulis turi daug reikšmių, iš kurių čia minėtinas kampas, kraštas, iškyšulys, užsukis arba vingis.

Susiję tekstai

Palikite atsiliepimą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Palikite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

UA-128678564-1